Where’d You Go, Bernadette

bernadett

Kaip kažkada jau minėjau, gaunu visokių prašymų parekomenduoti vienokią ar kitokią knygą. Dažniausiai, aišku, kokią “labai gerą ir neliūdną”. Mano mylima sesė o bet tačiau prašo knygų, kurios “greitai verčiasi”, čia panašiai kaip iš serijos “gera ir neliūdna”, bet dar ir skaitytis lengvai turi.

Miela sese, štai tau tokia knyga. Kai pasakau, kad skaičiau Kindle, tai dar sako: “Tai tu jos net neturi!”. “Tai turiu, imk mano Kindlą ir skaityk’. O tada: “Man nepatinka Kindlą skaityti.” Štai tau ir rekomenduok žmogui knygą.

Taigi, elektroniniai  puslapiai vertėsi greitai, skaityti buvo smagu ir šiaip man patiko. Labiausiai tai Bernadette personažas – talentinga, paplaukusi mamytė, visiškai nenorinti pritapti prie aplinkinių mamyčių fyfočkų, atvirai iš jų besišaipanti, žodžiu, skanėstas. Bet ir visa šeimynėlė gerulė – protinguolė Bee, beveik genijus (ketvirtas pagal populiarumą TED kalbėtojas) tėtis ir visa istorija su kelione į Antarktidą – pažadu, nenuobodžiausit.

Maria-Semple

Beje, knyga irgi iš sąrašo – 2013 m. Women’s (ex Orange), nuo 2014 m. Baileys likerio remiamos premijos trumpojo sąrašo.

Benas

Beno sarzas

Noriu pristatyti knygų žiurkių draugą Beną. Čia Beno šaržas. Kaip ir nereikia aiškinti, kodėl jis mūsų draugas, ar ne? Jam, hmmm, atrodo, aštuoneri ir jis rugėjo 1 d. keliaus į antrą klasę. Šį savaitgalį man Beno tėveliai guodėsi, kaip jis skaito – visur ir visada, kur tik gali, net pavalgyti nebegalima normaliai, nes kai valgo, Benas skaito. Aš tik juokiausi, kad ne tuo adresu tėveliai guodžiasi, nes aš taip pat dariau, kai buvau maža, dabar taip darau (skaitau kur papuola kiekvieną laisvą minutę) ir, duok dieve, galėsiu skaityti iki gyvenimo pabaigos ir numirti su knyga rankose ir nuostabia istorija galvoje. Tai va.

Benas padės tetoms žiurkėms susigaudyti, koks tas jaunimas šiais laikais ir ką jis skaito.

Tadaaaam! Pirmoji Benučio recenzija – labai įtikinama.

eziukas

PS Benai, ką reiškia trys žvaigždutės?

Blink

Mirkt mirkt.

blink

Gladwello rašymo stilius yra žavingas ir nenuobodus, tačiau perskaičiusi knygą taip ir nesupratau, kur čia ta riba, kada reikia pasikliauti savo instinktais ir priimti sprendimą pagal pirmą įspūdį, o kada ne. Nors gal ir supratau. Ką tik, dabar – kad aš daugeliu atveju neturėčiau vertinti pagal pirmą įspūdį, nes mano pirmam įspūdžiui nesąmoningai didelę įtaką daro visokie likes/dislikes, stereotipai ir nusistatymai. Dabar, kai jau esu solidi teta (cha cha cha), na gerai, nu, kai man jau nebe -niolika, vis dažniau pavyksta priš sprogstant giliai pakvėpuoti dešimt kartų, o per tą laiką visų like/dislike/stereotipų lygis sumažėja iki valdomo lygio. Bet ir tas nepadeda, nes tada visai galva susisuka, o autorius sako, kad per daug informacijos sprendimo priimti, nustatyti diagnozės nepadeda. Ką žinau, nemanau, kaip tik medicinoje kartais mažylytė smulkmena nulemia diagnozę – kas netikit pažiūrėkit Daktarą House!

Tai va, knygoje jei skaitysit, sužinosit visokių įdomių istorijų, nutikimų ir apgavysčių, kainuojančių XX mln $$. Smagu, įdomu, bet ri šį kartą daugiau mažiau kaip man būna su tokiom knygom – paskaičiau – pamiršau. Siaubas, senatvė jau.

3 rekomenduojami knygų sąrašai

Visas straipsnis 15min.lt

burokas

Iš šito sąrašo skaičiau penkias, o Pirmąją savižudybę kaip tik parsinešiau iš bibliotekos.kackute

Iš šio sąrašo skaičiau 3, knyga apie Jeanette Winterson laimę jau laukia lentynoj (bandysiu dar kartą po nelabai sėmingų Apelsinų).jonusys

Labai įdomus sąrašas. Iš jo skaičiau keturias knygas, bet iš tų keturių dvi sakyčiau nelabai patiko. O dar Vilko dvaras nelemtasis, kurio mano kantrybė neišlaikė…

Kaip tau šios rekomendacijos?

The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry / Neįtikėtina Haroldo Frėjaus kelionė

Man labiausiai aptinka šitas knygos viršelis
Man labiausiai aptinka šitas knygos viršelis

Man pačiai netikėtai, vieną po kitos vis užverčiu Bookerio sąrašiuose esančias knygas. Negalėčiau pasakyti, kad Neįtikėtina Haroldo kelionė idėjiškai yra labai nauja ar ypatingai nustebinusi (jei kas matėt filmą Run Forest Run, jei nematėt, būtinai pamatykit), svarbiausia, kad tai yra gražiai parašyta knyga, kuri po gana ilgo neviltingo laikotarpio (jau guodžiaus, kad pasiilgau geros knygos) buvo atgaiva. Ne dėl to, kad pasakė kažką ypatingo, bet dėl to, kad paprastais žodžiais priminė, kur prasideda didelės klaidos ir nusivylimai (smulkmenose ir detalėse) ar slepiasi ypatingi gyvenimo stebuklai (ten pat – smulkmenose ir detalėse).

Rachel Joyce
Rachel Joyce

Harold Fry, neseniai į pensiją išėjęs anglas (kad anglas labai svarbu, nes knyga tokia labai angliška ir Haroldas labai anglas), netikėtai gauna laišką iš senos bendradarbės, kuri parašo, kad laiškas yra atsisveikinimo – ji serganti nepagydoma liga, pergalvojanti ir prisimenanti savo gyvenimą, todėl nusprendusi jam parašyti. Haroldas parašo Queeny trumpą atsakymą ir neša jį išsiųsti, tačiau priėjęs pašto dėžutę, laiško neišmeta, o eina iki kitos pašto dėžutės, o paskui dar toliau, žodžiu taip netikėtai, palikęs žmoną  namie, iškeliauja aplankyti senos pažįstamos. Skaitytojas, aišku, jam iš paskos.

Iš pradžių nėra aišku, kas ta Queeny, kaip čia taip nenašlys eina sau pas moteriškę, gi žmona laukia namie, bet, žinoma, nėra viskas taip paprasta. Haroldo gyvenimas pilnas visokių neiškalbėtų ir užsistovėjusių skaudulių, pradedanta vaikyste, kai buvo nelauktas ir nenorimas vaikas, vėliau, kai pats susilaukė sūnaus – kaip nemokėjo išreikšti savo jausmų, kaip nutolo ir neberado bendros kalbos nei su juo, nei su žmona Maureen, kuri Haroldui keliaujant taip pat atsisuko ir pažiūrėjo į savo gyvenimą kitom akim – kur pati neteisingai suprato, kur pasakė, kai geriau buvo patylėt ir patylėjo, kai labai reikėjo pasakyt.

Gera ir graži knyga apie tai, kaip gyvenimas susideda iš mažų žingsnių ir kad tais mažais žingniais gali nueiti labai toli, kur tik nori. Čia Haroldo kelias.

Harolds Progress

Akmeniniai klevai

akmeniniai

Ojojojojoj, kaip sunku kažką parašyti apie šitą knygą. Geriau paskaitykit vonioje – ji labai gražiai parašė, gundančiai sakyčiau labai. Aš labai ilgai bijojau šitos knygos, nors buvau įsimylėjus nuo pat pradžių – nuo tada, kai pamačiau viršelį, kai buvau knygos pristatyme ir paklausiau, kaip gražiai vertėjas kalba apie autorę, o autorė (lietuviškai) giria vertėją, o būtumėt matę, su kokia meile knygos dailininkas kalbėjo apie knygos apipavidalinimą ir šrifto (atrodo, renesansinio e) ypatumą. Kaip galima nemylėti (ir nebijoti).

Akmeniai klevai yra tokia knyga, į kurią pasineri. Jei nepasineri, tai jinai panardina.  Tai įsivaizduok mane panėrusią po vandeniu ir iš nuostabos/baimės išpūtusią akis (šiaip nardyt nemoku ir vandeny labiau būnu užsimerkus nei atsimerkus). Skęsiu čia dabar, ar neskęsiu –  tokia būsena. Ir negaliu pasakyti, ar aš išplaukiau, ar paskendau. Nes iš tikro manau, kad mano vargšės aptingusios smegenys pusės knygos nesuprato. Nu tikrai. Nes, dieve tu mano, kiek reikia žinoti, kad suprastum visas knygos metaforas, užuominas ir visus kitus reikalus. Neįmanoma. Beveik. (“Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi.”) Na, nebent atsisėsčiau tą knygą studijuoti.

Vienas už kitą gražesni viršeliai - rusiškas leidimas
Vienas už kitą gražesni viršeliai – rusiškas leidimas

Po visokio lengvesnio-sunkesnio skaitymo buvo nelengva. Ypač, kai skaitau ir nesuprantu – ar suprantu, ar ne. Vienu momentu, visai pasimetusi, ėmiau skaityti iš naujo. Kaip Julio Cortazar Klases – atskirai Luelino dienoraščius, Sašos dienoraščius. Saša tai tokia nereali (iš tikro visai reali ir autorė tai patvirtina). Saša tikriausiai ir yra ta mane juodais ilgais plaukais apraizgiusi medūza, tokia pat stipri (įtaigumu) kaip ir (ką tik sugalvojau) Wassmo Dina. Tik Dina turėjo šiaurietiškai mažai žodžių, o Saša tiek, kad gali paskęsti.

lena

Interviu su raganiškai žavinga Lena Eltang.

Labai laukiu kitų knygų. Gaila, kad nebemoku skaityti rusiškai.

***

 

The Ocean at the End of the Lane

ocean

Neil Gaiman knygos labai aukštai reitinguojamos goodreads.com (šioji 4.17) ir nors, kaip supratau, didžioji dalis jo knygų skirta/priskirta vaikams/ paugliams (noprs gal tai ir visi6ka nesąmonė taip dėlioti į lentynėles), pagalvojau, kad gal ir aš pabandysiu pasižiūrėti, kas ten yra.

The Ocean at the End of the Lane yra naujausia šio autoriaus knyga ir, kaip sako, skirta suaugusiems. Nelabai ilga, klausyti kokios penkios su trupučiu valandos, paklausiau valandą ir jaučiu, kad truputį nesigaudau, kas vyksta, nebežinojau, kaip čia man į tą knygą žiūrėti ir kaip su ja susitvarkyti – kaip su pasaka, kaip su fantazija, ar dar velnias žino kuo? Truputėlį kaip ir pasimečiau, paskaitinėjau recenzijas, kurios sako, kad tai tokia alia kaip vaikytės siaubo istorija, “the delicate horror of the finest fairytales”. Nu, tikrai žinok, aš nežinau, ar pajėgsiu perklausyti iki galo, nes kai priklausiau iki vietos, kur berniukas traukia kažkokį kirminą iš savo kūno, o šis betraukiamas nutrūksta (man vien rašant jau šiurpas ima, kūną niežti ir plaukai piestu stoja) ir iš to ten išsivynioja kažkokia pabaisa, kuri bus jo auklė. Nu, žinai, nepakelsiu. Todėl visai nepažadu perklausyti. Man per baisu.

ocean2

Knyga prasideda Maurice Sendak Where the Wild Things Are autoriaus žodžiais:

“I remember my own childhood vividly … I knew terrible things. But I knew I mustn’t let adults know I knew. It would scare them.”

Patikėkit, aš tikrai nesu įsitikinus, kad noriu žinoti, ką jis ten žino. Nors gerai parašyta ir maga klausyti, bet… bent dabar negaliu. Drąsuoliai, atsiliepkit.