Tokia keista knyga. Nu, rimtai. Iš knygos nugarėlės būsmas skaitytojas sužino, kad Ona Šimaitė yra pasaulyje žinomiausia Lietuvos moteris – “turbūt nėra kitos lietuvių moters, kuri būtų taip plačiai žinoma pasauly iš įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų bei vadovėlių”). Įtariu, kad Lietuva iš to viso pasaulio eilinį kartą visiškai iškritus ir eilinis lietuvis apie ją nieko nežino. Pvz., aš visai nieko nežinojau. Ir labai norėjau sužinot. Tikrai. Tad nusipirkau knygą kuo greičiausiai ir perskaičiau įkritus per dieną.

Jei taip perskaitau, tai tikrausiai labai įdomu. Ir tikrai ir įdomu, ir lengvai skaitosi, bet kažkaip skaitai ir vis nesuptanti, apie ką čia ta knyga. Suprantu, kad autorei norisi parodyti, kaip ji susigyveno su savo heroje, bet skaityti visas kelionės smulkmenas ir sunkumus kelionėje su kūdikiu kažkaip, na, labai jau toli nuo temos.

Kad būtų aiškus kontekstas, Ona Šimaitė yra pasaulio teisuolė, gelbėjusi žydus ir visaip, kaip tik įmanoma, jiems padėjusi Vilniaus gete. Paprasta, neišsiskirianti ir kartu stebuklinga. Kartais net neįtikėtina, kad tai yra ta pati asmenybė. Apie tai, kokia ji ypatinga nuolatos kalbama, bet kažkaip iš teksto ir ypač laiškų sunku tai suvokti. Nesuprantu, ar tie laiškai nelabai tinkamai parinkti, ar kas. Kažkaip tikėjausi, kad knyga daugiausia bus orientuota į gyvenimo Vilniuje karo metais laiką, bet knyga apima praktiškai visą Onos Šimaitės gyvenimą, labiausiai akcentuodama gyvenimą po karo, Paryžiuje, vėliau Izraelyje, Vilniaus vaizdai ir laikai vis įšoka į tarpus, tačiau tikrai nėra pagrindinis knygos peizažas.

Kartais iš vis nukrypstama į žmones, kurie buvo svarbūs Onos gyvenime (pvz., poetas Kazys Jakubėnas – jam net skiriamas visas knygos skyrius), apie juos įdomu skaityti, per juos atsiskeidžia aplink tvyrojusi atmosfera, bet tokie aprašymai labai nutolsta nuo pačios Onos ir tas keistas jausmas, kad nelabai aišku, apie ką knyga, neapleidžia.

Pati Ona Šimaitė praktiškai niekada niekam nepasakojo, ką ji veikė Vilniaus gete, kaip kam padėjo, ką matė, kaip buvo suimta ir nacių tardoma, ir kaip išvežta į Dachau, ką ten patyrė. Yra tik gyvenimo trupiniai, kuriuos rankiodamas skaitytojas gali pagalvoti, kad skaito eilinės moteriškės, kuriai nelengva, sunku pragyventi, bloga sveikata ir reikia sulopyti kojines, ir per dieną parašyti neįmanomą kiekį laiškų. Knygos autorė pati lyg nevilty sako:

Šimaitė įdomi tuo, kad ji paprasta ir kartu netipiška.

Bet kartu iš aplinkos pabyra visokie įdomūs faktai, pasakojimai ir detalės, poetai, mokslininkai ir įžymybės. Kuriems kaip duonos reikia šios skalbiančios ir adančios moters laiškų ir minčių. Ir visi tik rašo ir rašo, o ji iki išprotėjimo rašo atgal. Kai vardijami korespondentai, tai kartais net neįtikėtina, kokios ten įžymybės ir šviesuoliai, bet autorė kažkodėl dažniau renkasi cituoti ne tuos laiškus, bet laiškus giminių, kurie bėdavojasi savo bėdom ir sveikatos problemom.

Tad skaitytojai/os turi nusiteikti, kad žiūrės į paprastos moters paveikslą, sudėliotą keistų kasdienybės laiškų, kurie greičiausiai buvo darbas smegenims, kad pamrštų visus baisumus iš geto ir Dachau, būtent apie tuos, apie kuriuos labiausiai norisi sužinoti.

Perskaičius knygą, atrodo, kad Onai pavyko. Pavyko išlikti kuklia ir nepastebima moterimi, kuri padarius gerą darbą nueina neatsisukdama ir nelaukdama padėkos. Žiūri iš anapus (iš tikro nežiūri, nes buvo ateistė ir anapus greičiausiai netikėjo) ir juokiasi iš bandymų sudėlioti jos paveikslą.

Ištraukos iš knygos čia.

Ar skaityti knygą? Taip, nes, nepaisant visokių nukrypimų nuo temos, daug įdomių, nežinotų faktų, pasakojimų apie pokarį, apie pokario pabėgelius, neįtikėtiną Onos kelią emigracijoje ir t.t.