Author: kzL

Mano tėvas Šagalas

~ kzL ~ Leave a comment

Žinia, labai mėgstu skaityti knygas apie menininkus, nes tai yra toks dvigubas malonumas – ir sužinai menininko gyvenimo istoriją, ir dar natūraliai pradedi browsinti ir ieškoti jo kūrinių – visas skaitymas pavirsta į malonų iliustruotą meno istorijos mokymosi procesą.

Tai šiuo atveju užskaitysiu knygos man suteiktas žinias ir progą pasidomėti Šagalo paveikslais, nes šiaip tai pati knyga tai gerokai papūsta nereikalingais dialogais ir net bereikšmiais skyriais (drąsiai galima braukt lauk kokius 200-300 puslapių, kuriuos kantriai perskaičiau bijodama kažką svarbaus praleisti, bet praleisti nebuvo ką).

Skaitant šią knygą visą laiką galvojau, kad pats pesonažas man sukėlė panašius jausmus kaip Gabijos Grušaitės Stasys Šaltoka, nu, dievuliau, jau toks užknisantis veikėjas, kad maža nepasirodys – mirtis ant kulnų lipa, o jis dar aikštijasi, kad jam, matai, traukinys, kuriuo jis gelbėjamas nuo holokausto nepatogus važiuoti. Labai įdomu, ar tikrai Šagalas buvo toks bjaurus trumpiškai narciziškas vaikas, ar autorė sukūrė tokį paveikslą (vaikiškai užsispyrusiai neleisdama išbrukti nereikšmingų skyrių)? Ar galima viską nurašyti ant genialumo?

Ida, Šagalo dukra, gyveno tėvų meilės burbule, kai iš per didelio naivumo ir pasitikėjimo savimi, burbulas sprogo ir teko prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nors kokia ten atsakomybė – padaryti kaip nori tėvai ir grįžti po jų sparneliu ir į jų piniginę. Vėliau Ida subręsta, perima tėvo reikalų tvarkymą, tik kažkaip vis jai iki pilnatvės pritraukti nepavyksta.

Galiausiai visas mano nepasitenkinimas vis tiek nukrypo į knygos autorę. Pristigo, manau, žmogui talento. Sprantu, kad gal norisi parašyti kuo išsamesnį biografinį romaną, tačiau autoriaus užduotis yra išgauti pagrindinę mintį, kuo tiksliau nupiešti veikėjų portretus, o ne maltis nereikšmingose gyvenimo dienomis ir dirbtinai pūsti tekstą, lyg atlyginimą gautų už žodžių skaičių.

Tad ir mano rekomendacija būtų tokia – verta iki kokios pusės knygą perskaityti, susipažinti su Šagalu, jo šeima (labai dėl idiotizmų nesinervinant ir neįsijaučiant), o paskui tiesiog praverskite, nes nieko tikrai neprarasite.

 

Princesė

~ kzL ~ Leave a comment

princese

Maža mergaitė rado maišą žodžių ir sudėjo labai tradicinę ir seniai nebemadingą istoriją apie princesę, kurią pagrobė drakonas, o paskui, žinoma išvadavo princas (vartome akis), bla bla blaaaaa, bet staiga papūtė vėjas ir sumaišė žodžius į visiškai kitokią istoriją, o paskui žodžius įdar kitą istoriją sušlavė kiemsargis, o paskui  lietus nuplovė žodžius ir sudėliojo dar kitokią istoriją. Daug smagesnę. Taip tradicinė beee istorija vis linkmai persidėlioja.

Taigi, graži gražiai iliustruota knygutė ir smagi istorija princesėms, princams ir kiemsargiams. Tiesa, iliustracijos tai man gražios, nežinau, kaip vaikams, maniškiai sako, kad patinka, o jūsiškiams?

 

600 Hours Of Edward

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 600 hours of edward

Edwardui 39-eri metai ir jis gyvena vienas. Kiekvieną dieną atsikelia apie pusę aštuonių, tiksliau 7:37 arba 7:38, arba 7:39, ir užregistruoja tą laiką savo registre, kaip ir tai, koks tą dieną oras. Edwardas beveik su niekuo nebendrauja, o dieną pabaigia rašydamas skundus žmonėms, kurie jo manymu, pasielgė netinkamai. Tiesa, gydytojos patarimu, skundų neišsiunčia, tiesiog tvarkingai susega į segtuvus.

Tikriausiai jau įtarei, kad kažkas su Edwardu ne taip, kaip su eiliniu žmogumi. Jis turi (nežinau, kaip čia teisingiau pasakyti, gal “turi” bus geriausias terminas, nes serga tai tikrai ne tas) Aspergerio sindromą. Jis gyvenas vienas, tačiau yra išlaikomas turtingo, bet gan despotiško tėvo, kuris su sūnumi kalbasi per teisininką. Dėl to tiek tėvas, tiek teisininkas gauna savo porciją į segtuvus susegamų skundų.

Ir vieną dieną… aišku, kad kažkas knygoje turi įvykti, tad vieną dieną Edwardą užkalbina kaimynų berniukas, kuris, kaip devynmečiui ir priklauso, prieš Edwardą neturi išankstinių nusistatymų, o taip pat visiškai nereguoja į jo keistenybes ir bandymą juo atsikratyti. Ir kaip visada, kartais reikia tiesiog vieno žmogaus, kad pasikeistų kito žmogaus gyvenimas.

600 Hours of Edward – maloniai susiklausiusi knyga, kuri po Marko Haddono “Tas keistas nutikimas šuniui naktį” gal nėra didelė naujiena, tačiau vis tiek įdomi pabūti tokio žmogaus kailyje. Kaip ir įdomūs Edwardo susitikimai su savo psichiatre ir jos paaiškinimai, kaip Edwardui reiktų reaguoti į visuotinai priimtinas bendravimo normas, pvz., kodėl susipažinus internetinėje pažinčiių svetainėje ir atėjus į pirmą pasimatymą nereikėtų tiesiai šviesiai prisipažinti, kad labai nerimavai, nes nežinojai, kaip čia reikia pirmą pasimatymą išsisukti su sekso reikalais.

Visai patiko.

Kiti Albio Braito pasauliai

~ kzL ~ Leave a comment

kiti-albio-braito-pasauliai_z1

Kaip jau kažkada esu minėjus, labai mėgstu knygas apie kvantinę fiziką, tik jos turi būti vaikiškos, nes kitokių nesuprantu, nors, kaip sakoma knygoje, jei galvoji, kad supranti kvantinę fiziką, reiškia, kad nė velnio jos nesupranti. Tai tuo ir pasiguosiu.

Albis Braitas neteko mamos ir, sužinojęs, kad pagal kvantinės fizikos teoriją (o gal ir praktiką, nelabai atsimenu), paralelinėse visatose gali ją atrasti gyvą, leidžiasi jos ieškoti. Na, tikriausiai žinote eksperimentą su tuo “kvantiniu” katinu, kuris uždarytoje dėžėje yra ir gyvas, ir miręs tuo pačiu metu, tai Albis tokios panašios dėžės pagalba keliauja per paralelines visatas. Kartais sėkmingai, kartais nelabai – visos tos visatos yra savotiški “o kas, jeigu”: o kas, jeigu Albis savo mamos net nebūtų pažinojęs, o kas, jeigu Albis būtų gimęs mergaite, o kas, jei Albis nebūtų gimęs mokslininkų šeimoje ir taip toliau, be pabaigos.

Visi tie “jeigu” ir yra suskilę į daugybę visatų. Ir jei savojoje visatoje šiuo metu nelabai gera, nereiškia, kad kitoje visatoje yra arba bus geriau, net jei ten vis dar gyva mama. Todėl knyga netiesiogiai užduoda mintį, kad vietoj svarstymo, kaip būtų, jeigu, turime bent jau pabandyti kuo prasmingiau išnaudoti šioj visatoj gautą laiką. Bet čia tokia suaugėliška mintis, skaitantis vaikas gali apie tai ir nepagalvoti, jam gal tiesiog nuotykių knyga bus, o bet tačiau, jei jau perskaitys, padiskutuokite su juo, kaip jis knygą suprato.

Žodžiu, gera šita knyga, net pažliumbiau pabaigoje… ne dėl knygos gerumo, šiaip širdį suspaudė, tikriausiai visos mamos toj vietoj pažliumbtų. Galit tokios/tokie prisiduot komentaruose.

PS Iš anksto atsiprašau už kvantinės teorijos klaidas.

 

2018

~ kzL ~ 2 Comments

img_0035.png

GERIAUSIOS 2018 METŲ

Geriausia 2018 m. Knyga – Romas Treinys “Dziedas” –

už nustebinimą, kad gali būti lietuvio autoriaus ir labai gera knyga viename, už totalų įtraukimą į skaitymo ir istorijos liūną, o kartu ir didžiulį praradimo jausmą, kad daugiau, deja, nebus

Geriausia negrožinė knyga – Vaiva Rykštaitė “Pirmąkart mama” –

už tai, kad taip tiksliai parašė, kaip jaučiausi, už tai, kad juokiausi, žavėjausi ir sakiau, kad knygą reikia versti į anglų, nes ji laisvai gali būti tarptautinis bestseleris

Geriausia vaikiška knyga – Marius Marcinkevičius “Sivužas”

už tobulą nuostabaus teksto ir iliustracijos draugystę.

Kitos labai geros knygos (iš eilės, kaip skaitytos 2018 metais):

Herman Koch “Vasarnamis su baseinu” (nekantrauju su autoriumi susitikti knygų mugėje!) – už žvilgnį į save gydytojo akimis

Wieslav Myslivski “Akiratis” – už kažkokį nenusakomą artumą prie dūšios

Tara Westover “Educated” – už tai, kad trūksta žodžių

Tomas Venclova “Nelyginant šiaurė magnetą” – už galimybę pažvelgti į autoriaus gyvenimą, o kartu už istorijos istorijas

Madeline Miller “Circe” – už dieviškąsias viliones

Marius Ivaškevičius “Žali” – už laiko aplenkimą ir drąsą pasakyti, ką reikia

Julian Barnes “The Only Story” – už tą only story

Jhumpa Lahiri “Interpreter of Maladies” – už subtilumą

Paolo Cognetti “Aštuoni kalnai” – už jautrų žvilgsnį nuo kalno viršūnės

Sarah Perry “Esekso slibinas” – už vaizdus, kurie apsigyveno mano galvoje

Goran Vojnovic “Jugoslavija, mano tėvynė” – už tai, kad pagalvojau, ko niekad nebūčiau pagalvojus, ir pajutau, ko nebūčiau pajutus

Neil Geiman “American Gods” – už geimanišką crazy istoriją

Tayari Jones “An American Marriage” – už tai, kad patiki kiekvienu žodžiu

Michael Ende “Begalinė istorija” – už begalinę fantaziją

Roy Jacobson “Neregimieji” – už benrasmybės įprasminimą

Nancy Huston “Dolce Agonia” – už priminimą, kad tik įsivaizduojame, kad pažįstame kitą žmogų

Ali Smith “Ruduo” – už nuostabios draugystės istoriją

Michelle Obama “Becoming” – už sveiką protą Baltuosiuose rūmuose (tikiuosi, jis kada nors ten sugrįš)

Liz Nugent “Išnarplioti Oliverį” – už pinkles

Geri trileriai:

Jorn Lier Horst “Urvinis žmogus”

Stephen Ahnhem “Beveidės aukos”

Tiesa, šiemet perskaičiau 81 vieną knygą, kas yra visų laikų rekordas (nemanau, kad tiek perskaitydavau, kai dar neskaičiuodavau perskaitytų knygų). Iš 81 knygos 61 skaičiau lietuviškai ir popieriniu formatu. Labai jaučiaisi, kad leidyklos labai operatyviai verčia knygas iš visokių kalbų, aptingau ir mažiau skaitau angliškai – tik 3 perskaitytos, neskaitant 3 angliškų grafinių novelių. 13 audio knygų, kurios, na, irgi angliškos. 11 knygų – liletuvių autorių (galvojau daug, bet pasirodo 2017 m. 15 buvo lietuvių).

2019 metams palinkėsiu sau ir visiems skaitytojams ne kiekybės, o kokybės.

Tegyvuoja knygų žiurkės (ne tik fantastiškos)!

Beveidės aukos

~ kzL ~ Leave a comment

Ponios ir ponai, knygos dailininkas Zigmantas Butautis taip tobulai parinko visiškai kraupų viršelį, kad jau buvau nusprendusi, kad tikrai šitos knygos neskaitysiu – baisu jau vien nuo to viršelio. Tobulai baisus viršelis ir totalus blackoutas apie tai, kaip visdėlto sugalvojau ją skaityti. Ir tikrai Tony Parsono įspūdis apie knygą “Prikaustantis kaip Jo Nesbo, tamsus kaip Stiegas Larssonas” šį kartą yra visiškai nereklaminis triukas. Puikiai pasakyta.

Na, mes visi esame kažkieno klasiokai ir visi esame girdėję apie mokyklines žudynes. Gal dėl to knyga taip ir įtraukia? Nes gali būti apie kiekvieną iš mūsų? Nes gi vos ne kiekviena klasė yra mažas visuomenės, kurioje gyvename atsipindys ir visada kažkokiu tai būdu sutelpa į tą statistinį varpelio formos grafiką: 10% vienokių, 10% kitokių, x procentų genijų, x procentų pamirštųjų – visi kiti tiesiog vidutinybės (ant kurių laikosi pasaulis, beje). Ir vidutinybės dažniausiai netampa visokiais serial killers, tad bijokite visų tų klasiokų, kurie tuose mažuose procentuose sukritę arba tokių, kurie nesimato klasės fotografijose ir jų net vardo negalite prisiminti. Ir dar, žinote, visi tie genijai, balansuojantys ant beprotybės ribos – irgi nieko gero nežada.

Per daug čia nesiplečiant, tik vienas įspėjimas – neprasidėkite su knyga, jei nenusimato gero skaitymo laiko, bent jau pradėkite penktadienio vakare, kad per savaitgalį galėtumėte perskaityti, gal kiek miego valandų paaukoję, jei kartais prireiktų. Prieš tai tik įsijunkite signalizaciją ir balkone išvyniokite porą metrų spygliuotos vielos. Ai, nors gal nevarkite, gali įlipt per lubas. Žodžiu, nebus ramybės ilgai skaitant, negi norit melstis, kad koks seniai nematytas klasiokas nepaskambintų?

Puikiai. Rekomenduoju mėgstantiems pasibauginti.

P.S. Vielos vis tiek nusipirkite, gal prireiks skaitant kitą knygą.

Stefan Ahnhem savo darbo vietoje

Stebuklas

~ kzL ~ Leave a comment

Kartais mokytojai išmoko daugiau, negu patys supranta.

Kažkoks Kalėdinis stebuklas, kad pabyrėjo man Kalėdoms gerų knygų. Toks, sakyčiau, labai jau nekoks goodreads įvertinimas neskatino ir neviliojo šią kuo greičiau perskaityti, o bet tačiau, manau, kad ten knyga tikrai per daug nuvertinta. Iš viso, reikia kažkaip atokiau nuo tų įvertinimų laikytis, nes garantuotus gerus vertinimus turi tik visokiausios tralialiuškos – labai lengvai galima gerą knygą štai taip paprastai pražiopsoti.

Skaitant šią knygą mane nuolatos stebino, kaip Emma Donoghue praktiškai visą laiką plaka savo tautiečius. Ir dar kaip – nuolatinių savo priešininkų anglų rankomis. Pagrindinė knygos veikėja Libė – anglė slaugė, iškviesta liudyti galimo stebuklo -vienuolikametė airė mergaitė jau keturi mėnesiai kaip nevalgo ir gyva sveika (na, gal nelabai sveika, bet gyva tai tikrai). Libė, labai racionalaus ir aiškaus proto moteris, pasiryžusi visus šitus paistalus ir ėjimą prieš gamtą ištempti į dienos šviesą ir dargi iššiaiškinti, kam taip reikalinga ir naudinga mergaitę paversti šventąja.

Pirmosiomis dienomis rūpestingajai anglei gal ir nelabai sekasi – iš pradžių iš uolumo ir piktumo, o vėliau dėl to, kad slaugomoji Ana tokia miela ir niekam bloga nelinkinti – tiesiog maloni, mandagi, giliai tikinti mergaitė (gal tikrai šventoji?). Autorė taip maloniai užliūliuoja skaitytoją, kad net pradedi galvoti, ar nebus čia kokia stebuklinga istorija pasibaigsianti dar stebuklingesniu mergaitės ar Libės nušvitimu (na, kaip nors banaliai, už ką knygą ir būtų galima nuvertinti), o bet tačiau, kai jau visai užsiliūliuoji (kartu su racionaliąja Libe), knyga trenkia visa savo XIXa. Tamsa ir baisumais – tiek medicininias, tiek religiniais, tiek visuomeniniais.

Ką daryti Libei? Net šiais laikais būtų sudėtingas klausimas, o ką kalbėti apie tuosius, kai viskas, kas vyksta šeimoje, šeimoje ir turi pasilikti (visų aplinkinių nuomone)? Nors, kita vertus, ne per toliausiai nuėjome…

Rekomenduoju paskaityti ir, jei patiks, pagerint knygos reitingą.

Išnarplioti Oliverį

~ kzL ~ 2 Comments

Kuo toliau tuo labiau gerbiu rašytojus sugebančius 200-300 puslapių papasakoti puikią istoriją. Bravo ir Liz Nugent – “Išnarplioti Oliverį” – prie knygos prikaustanti istorija, praskaičiau mašinoje visą laiką, kol dar buvo šviesu, o temsta, velnias greit, tad teko kentėt iki namų, o paskui visus nemandagiai ignoruot, kol knyga buvo perskaityta.

Jau pačioje knygos pradžioje Oliveris žiauriai smogia savo žmonai į veidą. Ir kaip toliau rutuliojasi istorija – kas gi ten atsitiko, kas Oliverį taip išprovokavo – tai tik įkvepi ir verti, verti puslapius. Na, tai čia apie siužetą – greit skubi, nes nori žinot, bet gilesniam pamąstymui visko tiek neparašyta, o subtiliai nujaučiama tarp eilučių ir paragrafų.

Vandens istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for vandens istorija

Majos Lunde “Bitės” man patiko. Buvo ir intrigos, ir įtampos, ir pabaiga, kiek pamenu vykusi, o jau susimąstymui peno davė ne mėnesiui ir ne dviem. Iki šiol baisu darosi knygą prisiminus. “Vandens istorijoje” pritrūko daugelio išvardintų dalykų. Tema vykusi ir baisumai dar didesni, tiesą pasakius, nei “Bitėse” – žiedelius gali teptuku apdulkinti, o štai vandens jokiais burtais neprišauksi- gal čia suveikia slaptas džiaugsmas, kad gyvename lietaus šalyje, tiesiogine prasme tupime ant didžiulių giluminio vandens klodų, kas, matyt, ateityje lems lietaus žemės suklestėjimą, na, bet jau nukrypau nuo temos.

Manau, šį kartą autorei nepavyko taip sėkmingai išlaikyti intrigos. Knygos pradžia užveda ir pabaiga kiek ištempia knygą, bet vidurys so so. Nuobodus net, sakyčiau. Sutinku, kad atskleidžiama neviltis, įtampa ir siaubas, na, bet kažko trūksta ir tiek – gal reikėjo knygą trumpint? Gal reikėjo kažkokio veikėjo ryškesnio ar įvykio tam vidury? Čia jau ne mano darbas ieškoti gelbėtojo. Matyt, prisižadėjus tetralogiją, autorė tiesiog skuba arba yra skubinama ir knygos iki galo neišdirba. O gaila, gi tema gera. Bet tikiu, kad tikrai ras gerbėjų.

Ruduo

~ kzL ~ Leave a comment

Ruduo

“Ruduo” yra viena iš tų knygų, apie kurias nelabai noriu rašyti. Nes sunku ir reikia pasukti galvą. Pasukti galvą kartais būna naudinga, nes, kol parašau įrašą, ima knyga ir susidėlioja į vietas. Dar sunku rašyti, nes “Ruduo”, sakyčiau, yra tokia jausminė knyga tokia knyga, kuri yra priešinga knygai “kurioje kažkas kažkur nuėjo ir padarė, ir kad ir kaip dėliojamas siužetas, galų gale viskas paaiškėja”. “Rudenyje” gal ir paaiškėja, bet visiems skirtingai ir sunarpliota kūrinio kompozicija, visiems išsinarplioja vis kitaip. Beje, negaliu pasigirti, kad man išsinarpliojo iki galo.

Bet net ir neišnarpliota, ji mane apžavėjo (ypač ta lengviausiai suprantama dalis – Danielio ir Elisabetos draugytė). Apžavėjo taip, kad perskaityta ji vis tiek guli prie mano lovos, ieškau rimtesnių recenzijų, kapstausi bandydama suprasti kontekstą (čia leidykla gal galėjo truputį skaitytojui pagelbėti su išnašomis, paaiškinančius kai kuriuos vardus, įvykius, nes kol sugalvojau pagooglint ir pažiūrėti, ar kalbama apie realius žmones, užruko laiko).

Image result for paulina boty scandal 63
Pauline Boty “Scandal 63” – skaitant reiktų užmesti akį į šitą paveikslą, o ir kitus pasigooglinti.

 

Visoms ir visiems pasimetusiems skaitytojams gera pagalba Jurgitos Mandrijauskaitės recenzija čia.

Žodžiu, knyga visiems norintiems rimto skaitymo. Verta pastangų ir norėtųsi kokiam geram knygų klube apie ją padiskutuoti.

Jis įsivaizdavo, kad mirtis turėtų išgryninti žmogų, nuplėšti puvėsius, kol liktų vien debesų šviesumas.

O pasirodo – į krantą galiausiai esi išmetamas toks, koks buvai išeidamas.

Jei būčiau žinojęs, galvoja Danielis, būčiau pasistengęs išeiti dvidešimties, dvidešimt penkerių.

Tik geriausieji.

O galbūt […] tai yra išgrynintas aš. Jei taip, tuomet mirtis – apgailėtinas nusivylimas.

Mano sesė ir aš

~ kzL ~ Leave a comment

Į šią knygą atkreipiau dėmesį dėl iliustracijų – tokios labai jau labai jos. Gal nuskambės keistai, bet – japoniškos. Subtilios, susiliejusios su tekstu, išgyventos. Tiesa, nežinau, kaip vaikams tokios iliustracijos, bet suaugusioms tetoms kaip man – labai.

Knygutėje trys istorijos iš šeimos gyvenimo. Pirmoji apie taip, kaip visoms šeimos moterims – didelėms ir mažoms reikia tėčio. Kokia neteisybė, kad mama tėtį sutiko pirmoji ir už jo ištekėjo! Kaip kitoms užsitikrinti tėčio meilę? Ypač jei esi antragimė ir eilė į žmonos vietą taip toli?

Antroji istorija apie tai, kaip iškeliauja šeimos nariai – juk keturkojai draugai irgi tokiais tampa, ar ne? Apie tai, kaip vaikams pasakyti ir kaip išliūdėti.

Trečioji istorija – “Širdies kalba” – apie tai, kaip nebūtina kalbėt viena kalba, kad susikalbėtumei. Kartais žmonės tiesiog susikalba širdies ir draugystės kalba.

Ši knygutė puikiai tinka skaityti vakarais tiems, kurie patys dar nemoka, o taip pat ir besimokantiems skaityti bei vyresniems pradinukams – raidės pakankamai didelės ir yra tokių puslapių, kur tų raidžių labai nedaug, tai ir perskaityt pavyks greitai – visiems gi patinka greit perskaityt, ar ne?

 

Tabakininkas

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for tabakininkas

Įdomiai kartais skrenta knygos – “Tabakininke” paskojimas užgriebia panašų laikotarpį Vienoje, kaip ir antroji knygos “Koncertas kairiajai rankai” dalis – Austrijos aneksija, nacizmo suklestėjimas, ir, žinoma, žydų ir juos palaikančių likimai.

“Tabakininkas” nuolatos lyginamas su Lietuvoje ankščiau išleistu “Visu gyvenimu”, dažniausiai minint, kad “Visas gyvenimas” ir stipresnė, ir labiau patikusi knyga. Prisiskaičius tokių nuomonių, stengiausi skaityti kaip visiškai nežinomą autorių, nelygindama ir kažko nesitikėdama.

Ir tikrai abi knygos yra visiškai skirtingos – kiek “Visas gyvenimas” yra lėtas ir niekur neskubantis pasakojimas, taip “Tabakinkas” yra energingas, pilnas jaunystės jėgų, jaunatviškų poreikių, neatlieptų meilių ir neramių naktų, o kartu ir moralinių iššūkių, priversiančių susimąstyti, kurioje pusėje pasirinksi būti. Ir kaip greit turėsi suaugti.

Gera knyga porai ilgų žiemos vakarų.

 

 

 

Becoming / Mano istorija

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

Neišduosiu tavęs

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for neišduosiu tavęs knyga

Kai sūnui skaičiau šitą knygą, labai dažnai pagalvodavau, kad gal be reikalo. Pagal tokį šviesų ir lengvą knygos viršelį labai tikėjausi šviesios ir džiugios knygos, ir visiškai suklydau, nes knyga niūri, tamsi, šalta (veiksmas vyksta kažkada, kai šalta) ir temos labai jau nelinksmos. Gal ir gyvenimiškos, bet gal kasdienybėj ir taip daug to gyvenimo…

Prieš tėvams išsiskiriant, tėtis dukrai padovanoja žaislinį šuniuką, kuris tampa ištikimas mergaitės draugas – visur kartu nešiojamas ir tampomas. Jis visas nutriušęs ir nešvarus, bet kiekvienas šuniuko “brokas” Augustei sukelia mielus prisiminimus, su kuriais ji jokiais būdais nenori skirtis. Ir štai žiežula (tiesiog nelaiminga) mama, išmeta žaislą ir vietoj to dukrai pasiūlo tokį pat naują. Išdavikiškai naują. Augustė iškeliauja ieškoti sanojo žaisliuko. Kelias nelengvas, argi  galėtų kitaip būti keliaujant į savartyną?

Skaitydama, žinoma, visą laiką galvojau, kaip knyga baigsis. Labai tikėjaus, kad ne lietuviškai tragiškai. Tai džiaugiuos rašydama, kad pabaiga knygą ištraukė. Labai gera pabaiga, o su gerom pabaigom būna autoriams kartais sudėtinga. Taigi užskaitau. Pabaigą, bet dar kartą knygos skaityti nenorėčiau.

maži eilėraščiai mažiems

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for maži eilėraščiai mažiems

Kartais atrodo, kad vaikiška poezija užstrigusi mano vaikystės eilėraščiuose ir per daug daug metų nebuvo sukurta tikrų hitinių eilėračių. Tokių, kur moka ir vaikai, ir tėvai, ir eilėraščiai keliauja per kartas. Kaip kad tas mano nepadeklamuotas Violetos Palčinskaitės “Pomidoras”, apie kurį rašiau https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fpermalink.php%3Fstory_fbid%3D10156716048661544%26id%3D283114271543&width=500” target=”_blank” rel=”noopener”>FB.

Tai va, gera naujiena ‘maži eilėraščiai  mažiems” yra šviežutėliai eilėraščiai vaikams, linksmi ir žaismingi, o svarbiausia nenusišnekantys (patikėkit, dabar būna ir tokių poetų, kurių posmus turėjau pirmą kartą skaitydama praleisti, kad nesugadinčiau vaikui klausos).