Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga

Knygyne pro šią knygą greičiausiai būčiau praėjus. Kai leidykla atsiuntė naujienas, akis užkliuvo tik paskaičius autorės vardą – iš tikro netikėdama tuo ką perskaičiau, dar kartą pagrįžau ir įsitikinau, kad tikrai nesuklydau. Tikrai bus ryškiausias iš visų Rasos Aškinytės knygų viršelių. Gal ir neblogas būdas suintriguoti abejojantį skaitytoją – kas gi po tuo viršeliu laukia?

Penkių Aškinytės meilės istorijų saldžiomis ir rožinėmis tikrai nepavadinsi. Nelabai jos man ir laimingom pabaigom kvepia (ir vėl man tas viršelis kažkaip ne iš tos operos). Labiau apie gyvenimo pokštus (nelinksmus) – kai meilė ištinka, o niekas be įsimylėjelio (dažnai tik vieno iš dviejų, deja) jos nesupranta, ji – tikra beprotystė, kaip taip galima!?

Bet nesupraskit klaidingai, čia ne priekaištas knygai, čia – komplimentas. Meilės istorijų herojai stiprūs. Tikroviški. Ir iki skausmo atviri savo emocijomis. Emocijos ir mintys nebūtinai šviesios, bet skaitytojui jos pateiktos tokios, kokios yra, nepaslėptos ir nepagražintos. Dėl to vietom darosi nejauku. Nuo atviro tų jausmų ir minčių bjaurumo – tas tai toks, šioks ir anoks, o kabiniu jį va taip ir anaip. Nuo euforijos (“Trumpam stabteliu ir pasidažau lūpas. Nusišypsau pati sau. Tokia graži, kad net pradeda darytis bloga” iki neapykantos (“Isterikė prakeikta. Amžinai tau viskas negerai. Amžinai kabinėjiesi. Amžinai tau kažko trūksta.”) Meilės ir gyvenimo roller coaster. Pasiruošę pakibt ore žemyn galva. Garantuoju, kad ne to tikėtumėtės imdami į rankas knygą rožiniu viršeliu, bent jau aš tikrai nesitikėjau. Tai iš manęs vienintelė rekomendacija – nedovanokit Valentino dienai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai