Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Šią knygą perskaičiau dar metų pradžioj ir vis neprisiruošiau parašyt. Kiek girdėjau, labai tapo populiaria knyga. Aš irgi su nekantrumu perskaičiau ir buvo gal kiek gaila, kad tokia plona knyga, atrodė, kad autorė tikrai turi ką papasakoti. Įdomiausia buvo skaityti apie vaikystę ir jaunystę, šiandienos atspindžiai ir pamąstymai tokie, net nežinau. Labiau gal sakyčiau, nurašiau sergančio pavargusio žmogaus mintims, nes tas prieskonis kažkoks neskanus, va jau šie laikai tai tokie ir anokie. Jokia naujiena, kad visiems gražiausi ir teisingiausi laikai yra jų jaunystės, tad iš tokio žmogaus tikėčiaus platesnės perspektyvos.

Labai skaudu buvo skaityt apie autorės vaikystę. Užsiliko galvoj jausmas apie motinos atstumtą vaiką, kuriam vos ne priekaištaujama, kad apskritai atsirado šiame pasaulyje. Pačios motinos neišsipildžiusio gyvenimo trauma ir nemokėjimas perfokusuoti savo gyvenimo, paliko gilią žaizdą autorės gyvenime, matomai, nulėmė ypatingą jautrumą ir atjautą paliktiems vaikams. Bet iš kitos pusės nustebina, kaip autorė šaltai pasakoja apie avariją, kurioje žuvo jos įkalbinta kartu važiuoti mergina. Mažų mažiausia tikiesi akmens ant širdies iki gyvenimo galo, bet autorė tik konstatuoja faktą ir visai nepasakoja, kaip jautėsi. Gal tikisi, kad skaitytojas pats turi nujaust? Nežinau.

Tai tokia fragmentuota, kapota knyga, tai ir jausmas nuo jos kaip sūpynėse – nuo skausmo, atrodo iki gyvo kaulo, iki nesuprantamo šalčio, nenorėjimo suprasti kitokį gyvenimą, nei jos nugyventas. Iš tikro, gal toks sunkaus ligos nualinto gyvenimo nuovargis. Labai norisi nuoširdžiai autorei palinkėti sveikatos, šviesesnių ir lengvesnių dienų ir gražių akimirkų su anūkėliais.

P.S. Labai graži viršelio foto.

Vaivorykščių arkos

Atsimenu, kad mano draugas, knygų skaitytojas Benas (jo knygos apžvalgą galite rasti čia) buvo tikras Neringos Vaitkutės knygų fanas, bet pati imtis skaityti vis nesiryždavau dėl knygos storio. Ir štai nuo Beno apžvalgos praėjo septyneri metai – knygą ne tik kad perskaičiau, bet dar ir garsiai (nebuvo lengva). Ir dar nusiteikinėju skaityti ir kitas dalis, nes mano septynmetei knyga labai labai patiko (arba dar palauksiu, kol pati pradės gerai skaityti ir perskaitys).

“Vaivorykščių arkos” – kelionės ir joje patiriamų nuotykių knyga, sakyčiau, kad tai yra lietuviška Michael Ende “Begalinė istorija”. Knygos veikėjai patys įvairiausi ir keisčiausi, kokius tik galite įsivaizduoti – ir kurmiai, ir varliai, ir visokie autorės fantazijos kūriniai, bet iš esmės, pagrindiniai knygos herojai yra vaikai, kurie likę be tėvų, turi imtis iniciatyvos ir bandyti gelbėti pasaulį (skaitant labai man kažkaip rezonavo su prasidėjusiu Ukrainos karu). Žinoma, nuolatos atsiranda, kas nori jiems sutrukdyti ir pakenkti. Pagauna, uždaro, skriaudžia – tikrai nėra labai šviesi knyga, neskaičiau pasistriksėdama, bet mano pirmokė klausėsi pastačius ausis ir reikalavo dar ir dar. Tai tikriausiai čia ir yra svarbiausias knygos įdomumo rodiklis – nieko bendro mamos noru, kad bent vaikų pasaulis būtų šviesus. O, šventas mamiškas naivume.

Mano sptynmetės įspūdžiai (sakė, kad irgi nori parašyti):

Buvo labai įdomu, kad Rudis galėjo skristi be sparnų ir kad jo brolis draugavo su pranaše. Labai patiko, kad Rudis išgelbėjo laivą nuo paslaptingų būtybių ir tos varlės, jos kai atsigerdavo to vandens, jos susirgdavo ir atsisakydavo maisto ir numirdavo, nes vanduo buvo užnuodytas. Kai Rudžio ir Emo puseserė susirgo ir jie su Gudruole nuėjo pas daktarą ir davė jam Vaivorykščių buteliuką ir saulės šviesos. Tigražiurkė užstrigo pilyje, o pilis buvo labai nuvalkiota ir karalienė norėjo tigražiurkę nunuodyti ir ją išgelbėjo tas, kaip ten jis ten, kaip ten jo vardas, aš neprisimenu. Ir tada pakišdavo kiekvieną popierėlį po durim, ir tada tas peliukas išgelbėjo tą mergaitę. Laivas buvo atsitrenkęs į bokštą, o ten buvo spąstai ir Rudis sakė laivui sumažėti, ir tada visi nukrito, ir tada pamatė tokį sargybinį ir jis buvo metalinis, ir jis negalėjo žiūrėti į apačią, nes jam ten buvo pritvirtinti šarvai.

Ir t.t.

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Tarp dviejų garsų

Prieš atsiversdami knygą, google ar spolify paieškos laukelyje įveskite Arvo Part “Spiegel im spiegel” (Veidrodis veidrodyje) ir pasileiskite tą gabalą. Niekada nebūčiau patikėjus, kad galima taip nupiešti muziką ir pavaizduoti kompozitoriaus kūrybinį procesą. Ši knyga apie garsą, jo paieškas, bet kartu ir apie menininko gyvenimą, apie tarybinę sistemą.

Labiausiai mane sužavėjo šios novelės nuoseklumas, išbaigtumas ir gelmė. Nuotabi idėja per visą novelę skrendantys taškai ir linijos, simbolizuojančios garsą ir muziką. Jos sukuria savotišką skambesio atmosferą, jausmą, kad muzika visada yra aplink žmogų, tereikia ją išgirsti ir užrašyti. Joonas Sildre taip jautriai parodo kompozitoriaus išgyvenimus, bandymus muziką išgirsti, suprasti jos kilmę ir prasmę, pajausti tai, kas yra tarp garsų. Ypač sužavėjo, kaip nupiešta 1963 m. ‘Perpetuum mobile’ premjera – nors kūrinys tikrai ne iš lengviausių klausyti, bet pabandykit bent kelis epizodus, kad pasigerėtumėt dailininko idėja tą muziką nupiešti.

Ir šiaip, realiai tai man noris tik pasakyt, kad ši novelė yra grafinių novelių šedevras ir taškas. Labai labai rekomenduoju. Ir muzikos, ir grafinių novelių, ir subtilumo mylėtojams. Labai patiko, labai susišaukė su Richar Powers “Orfėju“, labai įkvėpė grįžti prie grafinių novelių lentynos ir traukt seniai laukiančias eilėj.

_______________________________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Anomalija

Pastebėjau, kad visai nebeskaitau knygų nugarėlių ir taip išsaugau didelę dalį knygos malonumo. Tad įspėjimas – šios knygos aprašymas ant nugarėlės, mano manymu, tikrai atskleidžia per daug knygos siužeto!!! Pirmą pusę knygos išgyvenau tokią nuolatos kylančią įtampą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti – jei būčiau skaičius nugarėlę – nieko panašaus nebūčiau patyrus, nes iš anksto žinočiau, kas keisto nutiko. Toks siužeto spoilinimas tikrai nepateisinamas.

Bandysiu kažkaip neatpasakodama siužeto papasakot, kas taip patiko. Na, pirmiausia, kaip jau minėjau, įtampa patiks visiems trilerių mėgėjams ir mėgėjoms, o persiritus į antrą knygos pusę – pamąstymai alia Matrica apie tai, kokiame žaidime visi žaidžiame ir kas gali atsitikti, kai tai suvokiame. Kas sukūrė mūsų žaidžiamą žaidimą, kokia viso to prasmė ir siaubas suvokus, kad žaidimo kūrėjas gali sugalvoti žaidimą perkrauti, ypač jei žaidėjai nepateisina lūkesčių. Na, ir simuliacija, kaip žmonės reaguotų susidurę su savo paties klonais. Koks jų teisinis statusas, su kuo jie yra susituokę ir kaip pasidalinti sutuoktiniais, vaikais, turtais, nuopelnais. Vieni reaguoja vienaip, kiti kitaip, vienaip ar kitaip galima pasidalinti ir susitarti, o bet tačiau, ką daryti, jei matrica vėl meta klaidą (o gal ir ne, gal tokia programa) ir išmeta dar vieną klonų partiją?

Į knygos pabaigą perskaičiau ir nugarėlę, iš kurios sužinojau, kad autorius yra ne tik rašytojas, žurnalistas, bet ir matematikas, ekperimentinės literatūrinės grupės, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. Nu, kai ne cool? Rašytojas + matematikas = Goncourt’ų premija ir x valandų malonumo. Labai rekomenduoju su sąlyga, kad neskaitysit viršelio (arba pamiršit, ką skaitėt, ir užsirezervuosit laiko skaitymui (aš vienu metu jau vėluodama į susitikimą baiginėjau skyrių, trūko kokių penkių minučių, tai įsimečiau knygą į rankinę, planuodama pabaigti pasislėpus tūlike. Nelabai dažnai taip elgiuosi).

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Tomas Mūras

Mūsų literatūros padangėje toks įdomus reiškinys – du lietuvių autoriai vienu metu atsidūrė toje pačioje menininkų rezidencijoje Bamberge, Vokietijoje. Rezidencijoje, matyt, tikrai kūrybinga aura, nes abu autoriai skaitytojams padovanojo po knygą – Undinė Radzevičiūtė “Minaretą”, o Marius Ivaškevičius “Tomą Mūrą”. Skaičiau abu, tad man jau sunku objektyviai įvertinti, kaip “Tomas Mūras” atrodytų neskaičius “Minareto”. Man atrodo, kad “Minaretas” tikrai suteikia “Tomui Mūrui” konteksto, padeda geriau įsijausti į knygą, nes pradžioj būtų tikrai sunkoka susivokti, kur ir kokiam laike atsidūrei. Radzevičiūtė išsamiai papasakoja apie rezidencijos kasdienybę, jos gyventojus ir į juos spoksotojus, tad ir Ivaškevičius ateities rezidencija neatrodo vien tik fantazija. Labiau pamąstymas į ką rezidencijos idėja gali pavirsti ateityje.

Šio amžiaus vidurys. Menininkai įvilioti į savotiškas reitingavimo žaidynes, juos pavertusias stebėjimo objektais, metai iš metų apgyvendintais rezidencijose. Iki tokio lygio, kad nebesugeba gyventi savarankiškai – rezidencijoje viskuo pasirūpinama. Net iškeldinimu, kai pasidarai neįdomus ir neperpektyvus. Tam, matyt, ir beždžionė ant viršelio – savotiškas homoparkas-akvariumas, kurio pažiūrėti renkasi žiūrovai. O jiems turėtų būt nenuobodu, turi būti srautas, populiarumas ir šou.

Ši knyga – galimybė pabūti menininko galvoje, išgyventi jo aistras (šios net buvo beužknisančios), pakylėjimus, įkvėpimus ir beprotystes, santykius su šeima. Turėjusios tapti savotiška menininkų pasaulio utopija, kur nuostabiausios sąlygos atitrūkti nuo buities ir realybės, rezidencijos išsigimsta į savanorišką kalėjimą, kuriame mūzos, deja, dažnai tyli.

Nebuvo tolygiai super įdomi knyga. Banguotai taip, sakyčiau – tai įtraukdavo, tai išsitęsdavo, tai labiausiai rekomenduočiau Mariaus Ivaškevičiaus gerbėjoms ir gerbėjams ir smalsiems, kuriems įdomi Bambergo rezidencijos įtaka lietuvių literatūrai. Man pačiai tai “Žali” patiko labiau.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Žudiko beždžionė

Žinokit, kad ši knyga tokia storulė – 556 puslapiai – yra tik privalumas. Galėtų autorius ir pratęsimą rašyti – mielai skaityčiau. O dar iliustracijos! Ir Raimondos Jonkutės vertimas <3. Ir neapsigaukite piktu bezdžionės žvilgsniu ant viršelio – nežinau, kaip jums, bet man tai toks labai jau grėsmingas ir piktas. Pikti šioje knygoje tik žmonės.

Gorilos Salės Džouns gelbėtojas suomis jūrininkas Koskela atsiduria netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir, nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, atsiduria areštinėje. Vargšė Salė lieka viena. Kaip išgyventi, kai visi tik ir taikosi ją sugauti ir įkišti į zoologijos sodą? Tik kad šios protingos gorilos galvoje – ne tik išgyvenimo klausimas, o ir rūpestis išnarplioti Koskelą supančiojusias žabangas ir išlaisvinti savo kapitoną. Ko tik tSalė, kad pasiektų, ką užsibrėžė ir kas tampa didžiausia jos svajone ir tikslu.

Ši knyga, nors pats tikriausias detektyvas – su privaloma įtampa, žudikais ir paslaptimis – iš tikro yra knyga apie draugystę, ištikimybę ir meilę – dalykus, apie kuriuos visada gera skaityti. Puiki knyga artėjančioms atostogoms – rekomenduoju prisidengus moksloo metų pabaigos proga padovanoti savo vaikams (skyčiau nuo 9 metų), o paskui skaitykite patys (tinka iki 99 m.).

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Rūmų dama: nepaprastas mano gyvenimas karūnos šešėlyje

Ši knyga įsimins kaip pramušusi skaitymo bloką prasidėjus karui Ukrainoje. Kaip įdomu, niekada nežinia, kokio žanro tai bus knyga. Šioji taip truputį susiskaitė kaip vienas plepalų žurnalas, bet negi spjausi, dabar? Jei ne ji, gal ir toliau sėdėčiau užsiblokavus.

Knygos autorė jau gerokai pagyvenusi dama, o pagrdindiniai jos gyvenimo herojai – jau mirę, tad knyga gan atvira ir skaitytojas tikrai ras paatviravimų, ypač apie ypatingai ekstravagantišką savo vyrą, vis dėlto, per daug nešvarių baltinių nesitikėkite – Anne Glenconner iki kojų pirštų galiukų yra rūmų dama, auklėta kalbėti ką reikia, ir apie ką reikia, tad, nepaisant paatviravimų apie jos pačios šeimą, apie kaarliškąją šeimą – tik tiek kiek būtinai reikia, skandalų nesitikėkite. Be to, skatant man pasirodė, kad Anne buvo nuoširdžiai prisirišus prie princesės Margaret, nes apie ją atsiliepia švelniai ir su meile.

Nors knygą skaičiau su gera porcija skepsio, viskas man atsileido sužinojus, kiek Anne išgyveno kaip motina. Labai labai liūdna istorija. Ši knyga įdomus aukštuomenės vaikų auklėjimo, kuriam taip stipriai priešinosi princesė Diana pavyzdys – Anne ištisai nematydavo savo vaikų, nes buvo priimta, kad žmona lydi vyrą mėnesių mėnesius trunkančiose kelionėse, o nuo šešerių vaikai keliauja į internatinę mokyklą. Kada turėtų užsimegzti ryšys su vaikais, neįsivaizduojama. O frazės “mes taip užaugome”, “o kaip kitaip būtų reikėję daryti” ir t.t. tiesiog tvyro ore. Vargšai vaikai! Nepacituosiu tiksliai, bet vienas sūnus tėvams pasakė, kad jo tėvai buvo kažkokie žmonės, kurie tik sukinėjosi aplinkui.

Taigi, knyga sukėlė visokių emocijų ir minčių, tad summa summarum užskaitau kaip neblogą lengvą skaitinį. Net buvo visai įdomu visokie karališkieji užkulisiai, rūmų damų pareigos ir t.t. Geras skaitinys ištikimiems Downton Abbey gerbėjams (aš).

______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Kvėpuoti kitais

Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais” tikrai maloniai nustebino. Pirmiausia tuo, kaip autorė sukūrė knygos atmosferą – buvau absoliučiai įsijautus į meilės emigrantės Elenos išgyvenimus atsidūrus Prancūzijoje – vienatvė tiesiog spengia iš knygos eilučių. Panašiai esu jautųsis, kai tekdavo pagyventi užsienyje kiek ilgiau nei atostogų laikotarpiui, buvo labai pažįstama, gal dėl to taip ir surezonavo? Bet tokiais atvejais ramini save atbuline data skaičiuodama dienas ir žinai, kad, dar kiek, ir važiuosi namo, o Elena atgalinio laikmačio įjungti negali – nelabai yra kur grįžti, emigracijoje ji nedirba, savo pajamų neturi, o taip norisi gyventi prabangiai, sitlingai ir prancūziškai atsainiai, lyg be pastangų.

Elena po truputį grimzta emocinį liūną, viskas, kas jos – vyras, vaikas, namai – vis labiau erzina, ji desperatiškai kabinasi į kaimynės gyvenimą, skaudžiai išgyvena, kai yra priimama, tik tada, kai yra naudinga, iš pykčio ir nevilties ji ima neadekvačiai ir paranojiškai elgtis, net ima pradeda persekioti savo susižavėjimo objektą. Ji nebegyvena savo gyvenimo, ji tik kvėpuoja kitais, žiūri jų akimis.

Puikus knygos pavadinimas! Jis apglėbia knygą ir yra tarsi Elenos savijautos diagnozė: kvėpuoti kitais – nuodinga ir prie gero neveda. Ar pavyks Elenai iš tikro įkvėpti?

____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai