Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais” tikrai maloniai nustebino. Pirmiausia tuo, kaip autorė sukūrė knygos atmosferą – buvau absoliučiai įsijautus į meilės emigrantės Elenos išgyvenimus atsidūrus Prancūzijoje – vienatvė tiesiog spengia iš knygos eilučių. Panašiai esu jautųsis, kai tekdavo pagyventi užsienyje kiek ilgiau nei atostogų laikotarpiui, buvo labai pažįstama, gal dėl to taip ir surezonavo? Bet tokiais atvejais ramini save atbuline data skaičiuodama dienas ir žinai, kad, dar kiek, ir važiuosi namo, o Elena atgalinio laikmačio įjungti negali – nelabai yra kur grįžti, emigracijoje ji nedirba, savo pajamų neturi, o taip norisi gyventi prabangiai, sitlingai ir prancūziškai atsainiai, lyg be pastangų.
Elena po truputį grimzta emocinį liūną, viskas, kas jos – vyras, vaikas, namai – vis labiau erzina, ji desperatiškai kabinasi į kaimynės gyvenimą, skaudžiai išgyvena, kai yra priimama, tik tada, kai yra naudinga, iš pykčio ir nevilties ji ima neadekvačiai ir paranojiškai elgtis, net ima pradeda persekioti savo susižavėjimo objektą. Ji nebegyvena savo gyvenimo, ji tik kvėpuoja kitais, žiūri jų akimis.
Puikus knygos pavadinimas! Jis apglėbia knygą ir yra tarsi Elenos savijautos diagnozė: kvėpuoti kitais – nuodinga ir prie gero neveda. Ar pavyks Elenai iš tikro įkvėpti?
____________________________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai
knyguziurkes.com 
Šita knyga manęs nesužavėjo, nors buvau puikiai jai nusiteikusi ir galvojau bus lengvas skaitymas. Knygos tema ir pavadinimas labai žavėjo, tačiau erzino rašymo stilius, minčių šokinėjimas. Gal bėda buvo ta, kad skaičiau ją po Šaltienos bistro, kur autorės rašymo stilius man labai patiko ir buvo sklandus. Gal tiesiog buvo netinkamas metas šiai knygai. Bet džiaugiausi bent pabaiga.
Oho kaip griežtai nesužavėjo. Gal tikrai eiliškumas knygų netinkamas?
O gal heroje erzino? Nes mane tai erzino. Vis délto, manau gerai parašyta
Herojė tikrai erzino…bet toks gal ir tikslas buvo.
Manau! Labai gerai perdavė tą nuotaiką