Rozmarinas

Kristijono Kaikario “Nėra vietos dviem”, išjungus kabinėjimosi mygtuką, man visai smagiai susiskaitė (o ir kabinėtis daug nereikėjo), o štai su “Rozmarinu” mygtukas užstrigo ir nei pirmyn, nei atgal.

Patys pirmieji puslapiai buvo, nu, maža pasakyti – siaubingi (siužeto prasme) – pagrindinio veikėjo dukrelė pastebi į galvą nusišovusį kaimyną, kuris esamuoju metu jau yra “be galvos”, ir visiems maždaug viskas ok – skaitytojas nuteikiamas, kad greičiausiai bus žiauru. Nu, ok, nusiteikiu. Ir staiga papuolu į tokią utopiją distopijoje – pasaulyje siaučiant siaubingam virusui, branduolinėm valstybėm spaudant branduolinių raketų (kurių trajektorijos laikymosi kokybė priklauso nuo gamybos šalies, na suprantate, kur skrenda rusiškos raketos) paleidimo mygtukus, na, žodžiu vyksta branduolinis karas, nežinomoje šalyje, kurioje gyvena žmonės lietuviškais vardais, ramiame upės vingyje, natūraliai apsaugotame sraunaus vandens ir neperkopiamų skardžių, užsibarikadavę nuo viso pasaulio, kuriame, kaip jau minėjau ir branduolinis karas, ir visanaikinantis virusas, ir kova dėl išlikimo, gyvena iš pažiūros idiliška visuomenė. Nuostabioji komūna, turinti visų išlikimui reikalingų sričių atstovų: karininkų, jei užpultų, medikų, jei susirgtų, transportininkų, kai reikia atvaryti fūras maisto, didmeninės prekybos, kai tas fūras reikia pripildyti, švietimo, kad būtų kam vaikus mokyti, statybų, nes reikėjo gi gyvenvietę pastatyti ir t.t.). Žodžiu, rojus žemėje su saulės baterijomis, generatoriumi ir kiaulienos konservais (apie viską pagalvota).

Ir nepatikėsite, ko gi trūksta iki pilnos laimės ir dėl ko reiktų iš to rojaus lįst lauk… Nesakysiu, nes spoilinčiau, ir nesakysiu, nes nepatikėsit, o dar nesakysiu, nes nuo vartymo gresia akims išsinarint.

Iš rojaus, žinia, kažkas vėliau turi būt išvaromas ir patirti visokiausių nuotykių – tai te neiškrenta jiems auksinis šaukštelis pakeliui iš burnos (jau antrą kartą autorius pasirenka per daug paauksuotą ir pamikštintą startinę poziciją savo veikėjams). Na, tai man ir nesuveikė Santa Barbara, kurioje po pievas bėgioja blondinės liaudies apdainuoto dydžio krūtinėmis. Turint omeny, kad knygas dažniausiai skaito moterys, nelabai tos krūtys ir su jais susiję nukrypimai man į temą…

Tai gal ir baigsiu, kol dar daugiau nepribambėjau. Rekomenduoju visiems, kam patiko “Gaono kodas”.

_____________________________

Už knygą dėkoju autoriui, kuris net žinodamas, koks gali būti šis įrašas, vis tiek knygą padovanojo. Jei būčiau rašytoja, niekaip nesugalvočiau ir neišdrįsčiau taip padaryti. Bet, čia tikriausiai gudriai sužaista – kuo bjauresnis įrašas, tuo jis populiaresnis.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s