Viskas, ko neprisimenu

Su šia knyga didesnis ryšys atsirado ją perskaičius ir gerokai apie ją pameditavus ir to ryšio paieškojus. Nes, deja, skaitant tas ryšys niekaip nesimezgė. Perkopus per pusę knygos, pradėjau nerimauti, ko aš čia taip nepagaunu, skaityti komentarus, net pasiguodžiau KžG (autorius – švedas), tikėdamasi, kad ji man pakomentuos tą mano būklę. Tai ji nuramino, kad žmonės arba alpsta nuo šio autoriaus, arba, kaip ir jai pačiai, jo kūryba nesukelia jokių jausmų.

Šiaip pati knygos idėja visai įdomi – rašytojas dėliodamas įvairių žmonių prisiminimus imasi išsiaiškinti, kaip atrodė paskutinė žuvusio knygos herojaus diena ir iš viso, kodėl ji baigėsi avarija ir, ar tai nebuvo savižudybė. Žmonių prisiminimų mozaika sudėliota iš trumpų gabaliukų, gerokai pamaišytų, kad skaitant užtrunka, kol išsiaiškini, kuris personažas čia kalba. Sakyčiau, kad kažkuo priminė G.Saunders’o Linkolną.

Vis dėlto džiaugiuos, kad kantriai perskaičiau iki pabaigos, pabaiga ir pameditavimas kažkiek reabilitavo knygą – perskaičius vis galvojau apie pagrindinio veikėjo charakterį, motyvus, draugystes, pasikeitimus. Negaliu pasakyt, kad perkandau ir supratau, bet, turint omeny, kad charakteris dėliojamas iš visokių nuotrupų, per aplinkui, per antrą visai nesusijusį asmenį, tai gal taip ir turi būti, bet tada jau klausimas kyla – o kam tada visa tai? Su J.H. Khemiri jaučiuos panašiai kaip su nobelistu P.Modiano – su abiem neradau wow ryšio.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s