“Begalinę lygtį” skaičiau angliškai ir patiko, o The Memory Police klausiau ir manau, kad audio įskaitytoja man šią knygą gerai pagadino. Jos verksmingas ir kažkoks su paklaikimo gaidele balsas mane erzino ir primetė nuotaiką, kurią, manau, skaitydama tekstą būčiau susikūrusi visai kitokią, mažiausiai ne tokią vienpusiai verksmingą.

Knygos veiksmas vyksta neapibrėžtoje saloje, kur vieniša rašytoja pasakoja, kaip salos gyventojai vis ką nors praranda – nuo rožių iki knygų, nuo paukščių iki kūno dalių. Kaip jie elgiasi, sužinoję apie tai, kas tą dieną prarasta – nors neaišku, nei kaip jie sužino, nei kas nusprendžia. Kas ta super jėga, kuriai pavaldus toks jėgos organas kaip Atminties policija? O kaip daiktų dingimas veikia pačią Atminties policiją? Knygoje daug kas neapibrėžta – neaišku, kodėl viskas vyksta, kaip vyksta, nėra jokios priešistorės ir paaiškinimų. O aš kažkaip iki knygos pabaigos jų tikėjaus ir laukiau aiškumo, bet autorė nebuvo numačius manęs paaiškinimais nuramint. Nežinia, tai nežinia. O ji – ir slegia, ir kelia nerimą (panašiai, kaip mūsų dabartinė nežinia). Bet kartu palieka labai daug erdvės interpretavimui ir paties skaitytojo kūrybai.

Klausant mintys nuolatos sukosi apie holokaustą, kurio metu ištisos žmonių bendruomenės per kelias dienas pradingdavo, miestai ar miesteliai savotiškai netekdavo kojų/renkų/smegenų (gydytojų, vaistininkų, mokslininkų), o bendruomenė persigrupavusi, kaip ir knygoj “pašlubavusi” ant vienos kojos, gyvena toliau. Knygos pagrindinė veikėja rašytoja, savo name taip pat slepia ypatingą salos gyventoją, dėl savo nepalaužiamos atminties patekusį Atminties policijos nemalonėn. Ir savo gelbėtojai po truputį nykstant – iš pradžių atminčiai, paskui fiziniam kūnui, o galiausiai tikus tik aidui, slepiamasis žengia į naują kitokį pasaulį, kuriame, mes aišku, nežinome, kas jo laukia.

Va tokia knyga su labai daug neapibrėžtumų, tai, aišku, niekam nerekomenduosiu, kas mėgsta aiškiai suprasti, kas vyksta. Manau, kad netruks būt išversta ir bus prieinama lietuvių skaitytojui. Ir man tada gal būtų visai smalsu perskaityti ją savo balsu, tonu ir nuotaika. Manau, atrasčiau su knyga kitokį ryšį, tą kabliuką, kuris pakelia knygą iki “labai”.