Gražiam geram amerikietiškam priemiesty gyveno šeima – juodaodė mama Valerie ir jos talentingasis sūnus Xavier. Jie gyvena vieni, berniuko tėvas mirė dar jam mažam esant. Tėvas buvo baltasis.

Į greta esantį, prieš tai nugriovę senąjį ir pastatę prabangų naują namą, atsikėlia vietinė verslo žvaigždė, savo turtus ir gyvenimo būdą demonstruojantis Brad Whitman su žmona ir dviem dukrom. Pradžioje piešiamas kaip geraširdis vyriškis, pamilęs ir iš skurdo ištraukęs vienišą Julia ir jos dukterį Juniper, vėliau Whitman’as atsiskleidžia visu gražumu – jis ir seksistas, ir rasistas, ir netoli pedofilo. Nieko gero ir pakankamai pavojinga, kai sudedi šias savybes, ryšius ir pinigus.

Vietoj gražios kaimynystės nutinka štai kas: dėl didžiulių naujojo namo statybų, pažeidžamos seno Valerie kieme augančio ir su daug prisiminimų susijusio medžio šaknys, tad Valerie, pati gamtos mylėtoja, ekologijos profesorė, pasitarus su teisininkais, paduoda kaimyną ir statybų bendrovę į teismą.

Tuo tarpu Xavier susikukuoja su Juniper, kuri vos keturiolikos yra davus nekaltybės išsaugojimo iki vestuvių įžadus. Į nekaltybę mielai pasikėsintų patėvis, tad jaunimėlio susimetimas jam labai nepatinka ir po vieno incidento viskas nusivažiuoja iki kitokio pobūdžio bylos, o ta byla visus nuveda laidotuvių. Nesupykite, apie laidotuves autorė prasitaria visai knygos pradžioje, tad čia tikrai ne spoileris.

Kaimynų kova autorė bando parodyt dar vieną amerikietišką skaudulį, bet, atrodo, visai neblogai įsivažiavus, paskui visai nusivažiuoja. Pabaiga irgi nuvylė. Nebėr žmogaus, o toks jausmas, kad “gerieji” veikėjai iš to išlošė ar šiaip, pasirinko teisingą gyvenimo kelią vietoj neteisingo. Kažkaip per paprastai man ten autorė viską išrišo. Ir be to, viena užuomina, kurią gavo nelaimėlis/-ė, kuri mano manymu, kardinaliai turėjo pakeist knygos veikėjų likimus, kažkaip liko praignoruota. Na, tai summa sumarum, so so knyga. Nesikabinėjantiems susiskaitys, o norintiems rimčiau – nelabai verta prasidėt.