Kai baigiasi laikas

Tokias knygas skaityti labai sunku. Ir tikrai vengčiau ir neskaityčiau, jei autorė nebūtų knygų mugės viešnia. “Pasikalbėkime apie Keviną” taip ir nesu perskaičiusi… Gal ir šitą kada nors perskaitysiu, jei Lionel Shriver atvažiuos į Vilnių kada nors. Geriau jau nevažiuotų.

Labiausiai iš knygos įstrigo mintis apie tėvų, kurių vaikas yra tas “monstras”, kančią. Aukų tėvai turi galimybę rinktis į grupes, guosti vienas kitą ir jaustis suvienyti savo netekties skausmo. Žudiko tėvams lieka nepakeliamas kaltės jausmas, kuriam nėra atpirkimo ir nėra paguodos grupių, tik amžinas kodėl kodėl kodėl? Ką padarėme ne taip, ką galėjome padaryti kitaip?

Kaip padėti vaikui, kuris jau nuo pat mažumės yra kaip atviras nervas, jautrus, negavęs lengvo bilieto į šį pasaulį (žinoma, tai nėra jokia priežastis žudyti žmones). Kuris nori ir gali būti geras draugas, bet yra gavęs nelemtą atstumtojo vaiko etiketę. Kai aplinkoje neatsiranda nė vieno, kuris išdrįstų ištiesti ranką vienam ir taip išgelbėti daug. Tad klausimas kyla – kas, ar tėvai, ar visuomenė užsiaugina tą monstrą?

Sunki ir skaudi knyga. Įdomu, ką apie ją papasakos autorė.