Smagu, kad galime skaityti savo kaimynų autorės knygą, ir ji yra verta skaitymo kaip bet kuris mūsų tautiečių pamėgtas skandinavų rašytojas, įskaitant H.Wassmo ir net Roy Jacobsen (kodėl gi ne?). Iš lietuvių bent pagal šioje knygoje aprašomą laikotarpį ir tarybinį slogutį knyga artimiausia Romulado Granausko “Duburiui”.

Noros Ikstenos sakiniai trumpi. Ir visai paprasti. Bet jie tokie, kad visas tas slegiantis tarybinio gyvenimo jausmas skverbiasi iš tarp eilučių. Net purto, kokia šlykšti buvo santvarka, kaip traiškė neprisitaikiusius, ne tiek nenorėjusius, kiek tiesiog negalėjusius prisitaikyti.

Skaičiau ir viską laiką galvojau, galvojau, galvojau, koks būtų mano gyvenimas, jei ne Nepriklausomybė. Ar būčiau palaimingai gyvenusi “Matricoje”, ar kas nors būtų davęs išgerti praregėjimo piliulę? O ir realybėje, koks keistas jausmas, kai sužinai, tai taip natūraliai tampa tiesa, nauja realybe ir nauja tikrove. Be atgalinio bilieto. Kaip ir knygos motinai ir dukrai.

Manau, mes visai kitaip skaitome šią knygą, nei likęs pasaulis. Nes ji apie mus. Ir mums nereikia paaiškinimų ir ilgų sakinių (turiu galvoje “Tarp pilkų debesų”, kuri, kaip žinia, pritaikyta amerikiečiui skaitytojui). Žinome, kad, ką perskaitome tarp eilučių supratome teisingai. Ir skaitydami “kad bus gyvas žmonių kelias, kur kiekvienas turės savo vietą, ir kad visi tą pačią gyvenimo akimirką išeisim į savo kelią ir susiimsim rankomis, ir niekas niekada mums nebepakenks”, žinome, koks šiuose žodžiuose stebuklingas jausmas ir euforija.

Ir aš, kaip labai emocinga skaitytoja, čia visai pasidaviau savo emocijoms. Paskaitykite knygą ir dar ateikite į susitikimą su autore knygų mugėje (jei skaitant įrašą yra kiti nei 2019 m., tai niekur vasario mėnesį neskubėkite).

P.S. Visokios diskusijos vyksta apie knygos viršelį. Man tai nepatinka šitas viršelis. Kodėl? Todėl kad neatspindi jis knygos. Bet nekreipkit dėmesio, jei ir jums nepatinka, knyga verta jūsų laiko.