Stasys Šaltoka. Vieneri metai

Tik pradėjus skaityti knygą, pagalvojau, kur aš čia įsivėliau ir su kuo susidėjau. Kodėl? Todėl, kad jei gyvenime sutinku kažką panašaus į Stasį Šaltoką, tai bėgu neatsigręždama. Kodėl? Todėl, kad žinau, kad bus daug demonstravimosi, atsainaus “ką jūs ten pilkos pelės” povyzos ir energijos siurbimo, po kurio sugrįžus namo tenka ilgai laižyti kailį ir mintis, kad sudėliočiau atgal į savo sruogas ir lentynas, ir nusipautų tas klaikus slogutis, kurį tokie žmonės dalina į kairę ir į dešinę, nes patys turi daugiau negu jiems patiems reikia. Tad taip ir aš skaičiau toliau. Kodėl? Truputį vedina įsipareigojimo, truputį smalsumo, truputį keptų kiaušinių viršelio.

Nu ir ką. Nu, nepatinka man tokios knygos. Užknisa tiesiog. Tik galvoju, jei jau taip užkniso, tai gal neblogai parašyta, nebūtinai tik gerą emociją juk turi knyga sukelti, ką? Na, ir tas jausmas beprasmybės gi ištinka ne tik ausinį jaunimėlį, kuris iš gero gyvenimo nebežino visai kur dėtis – kai nereikia sukti galvos, kaip išgyventi, pradedi galvoti, kaip nebegyventi?

Dabar dar bandau įlįsti į savęs jaunesnės kailį ir galvoju, ar patiktų man šita knyga? Nežinau, gal. Tikriausiai? Vargu? Aš gi net kultinio Keruako neperskaičiau, nes mane užkniso tas begalinis baladojimasis iš vietos į vietą – kelyje, o iš tikro tai trypčiojimas vietoje.

Labai juokinga, bet skaitant knygą, fb ir Instagram tapo appsais, su kuriais visai nenorėjau turėti reikalo. Bloga net žiūrėt į juos buvo (labai gerai, galima daugiau knygų perskaityti). Pažiūrėsim, koks jausmas bus apie knygą po kokio pusmečio, gal tada ir nuspręsiu, koks ten mano santykis su ja.