Exit West

exit

Šita knyga yra šauksmas vakarų pasauliui apie pabėgelius, kurie jau seniai yra tapę statistika, be jokių po ja besislepiančių istorijų – tiesiog lyg upė iš artimųjų ir vidurio rytų tekanti tamsaus gymo žmonių srovė – tokioje masėje jie – bevardžiai, beteisiai, lyg skėriai užpuolę Europos pakrantes.

Palaukit, štai viena dviejų žmonių istorija – iš neįvardinto, bet mylimo miesto, niekur jie (Saeed ir Nadia) nenorėjo bėgti iki paskutinės minutės, kai jau buvo beveik nebeįmanoma bėgt, prieš pat pat užsiveriant visoms durims (panašiai, kaip ir iš Lietuvos link karo pabaigos ėmė ir užsivėrė visos durys ir virto sienom).

Iš visiškai normalaus gyvenimo, kur moteris galėjo vaikščioti nepridengtais plaukais ir dėvėti džinsus, gyventi viena, save išaikyti ir nesukti galvos apie ištekėjimą, – į kažkokią nesuvokiamą katastrofą, burkas, čadras, užblokuotas moterų sąskaitas, bombardavimus ir šaudymus iš automato iš pravažiuojančios mašinos. Štai toks postūmis į pabėgelio kelią.

Gerai goodreads įvertinau šitą knygą, nes man labai patiko, kaip autorius jautriai atspindi moters pasaulį ir mąstymą, ypač, kai tas mąstymas toks nestandartinis ir kultūriškai netikėtas (nes mes gi manome, kad visos jos vienodos, nes vienodai supakuotos, ar ne?).

Man patiko, kaip atskleidžiamas veikėjų kelias – savarankiškoji Nadia yra priversta prisišlieti prie Saeed, jie laikosi įsikibę vienas kito pavojaus akivaizdoje ir kaip natūraliai išsivysto jų santykiai, kai pavojus lieka už nugaros. Kaip į paviršių lenda charakterio savybės, kurioms tam tikromis situacijomis nebuvo vietos reikštis, kaip žmones paveikia gyvenimas nuolatiniame strese, kaip jie ieško užuovėjos tarp savų, kaip keičiasi, kaip jaučiasi vienas kitam įsipareigoję.

exit west
https://www.vice.com/en_nz/article/qkm5nx/exit-west-is-a-beautiful-novel-about-the-migration-apocalypse

Žmonės bėga per mistines duris, kurias atvėrus iš karto patenkama į kažkokią kitą vietą – tai Graikijos salą, tai Anglijos didmiestį, tai dar kur nors. Smalsu, kodėl autorius šitaip pasirinko “bėgimą”- ar dėl to, kad greičiau peršokų laiką, ar dėl to, kad pavojinga kelionė per kokį ISIS kontroliuojamą regioną ar plaukimas kiaura gumine valtimi per Viduržemio jūrą yra per daug baisus prisiminti – tiek pačiam veikėjui, tiek skaitytojui? O gal dėl to kad tokių baisumų aprašymas nebuvo autoriaus tikslas? Kodėl autorius pasirinko pabėgimą per paslaptingas duris kaip geriausią išeitį iš susidariusios situacijos? Būtų įdomu padiskutuoti.

Labai patiko, linkiu knygai Bookerio, nors gal nelabai sąžininga taip linkėti nepaskaičius konkurenčių.

 

 

Embroideries

embroi

Marjane Satrapi grafinės novelės yra super. Gaila, kad labai ribotas kiekis. “Persepolis” iki šiol yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad kai knygyno Eureka pardavėja man pasiūlė plonytę (deja) “Embroideries”, tai net neabejojau, imt ar ne.

Šioje knygelėje keletas iraniečių moterų – jaunų ir pagyvenusių – po baliaus susirenka papletkavot apie visokius moteriškus reikalus. Maždaug įsivaizduokite taip – nusimeta visas skaras ir ilgas suknias, ir mes išvystame visą puokštę įvairiausių charakterių – nuo džinsuotų feminisčių iki keturis vaikus pagimdžiusių akių skaistuolių (na, čia bus naujas terminas nuogo vyro nemačiusoms ištekėjusioms moterims). Ir verda pokalbis. Apie viską. Apie svajones, apie nusivylimus, apie sėkmes ir nesėkmes, santykius su vyrais ir moterim ir t.t., ir t.t. You name it. Pavyzdžiui:

embr 1

embroi 2

Netikėtai? Aš tikrai nesitikėjau tieeek bajerių ir tiek perspektyvų, kiek pateikia Mariana Satrapi. Ji yra mano požiūrio keitėja ir Irano kultūros mokytoja numeris vienas. Jos humoro jausmas – nerealus, o skaityti jos knygas – vienas malonumas. Ir niekada neatspėsite, kodėl ir apie ką knygos pavadinimas. Na, nebent labai atsipalaiduosite ir leisite fantazijai lietis į kairę ir į dešinę. Ne, gal labiau į kairę. Bandysi spėt?

Plauk su skęstančiais

plauk

Iki šiol galvojau, kad “Norvegian Wood” yra visiška Murakamio nuosavybė, pasirodo, visai ne. Lars Mytting taip pat yra parašęs knygą “Norvegian Wood”, irgi bestsellerį, irgi išverstą į daug kalbų, tad, jei ieškosit neapsisprendusių plaukt ar skęst knygos pagal autorių, primiausia rasite maždaug tokį vaizdelį (čia, beje, autorius):

lars-mytting (1)

Taigi, labai jau neaišku, kam dabar labiau tie miškai priklauso. Na, bet nesvarbu. Knygų dievas susimylėjo ir man (ir tau) atsiuntė dar vieną superinę knygą šiais metais, ir nesitveriu džiaugsmu norėdama pasidalinti. Bėk, lėk jos ieškoti,  nes šitas bičas prie kelmo ir va tokių malkų stirtų yra tiesiog nerealus ir parašė nerealią knygą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti (prisimenu, kaip senais laikais per Donna Tartt nukentėjo paskutinė naktis prieš egzą 🙂 ).

lars

Nežinau, kaip čia papasakoti, kad labai neišsiduoti, nes knygoje vien paslaptys ir nesusipratimai, ir, nors tiek knygos viršelis, tiek pats tekstas nuolatos duoda visokių užuominų, vis tiek iki pat knygos pabaigos yra ko nežinoti ir tenka irtis irtis per puslapius iki pabaigos, iki tiesos, iki aiškumo.

Tiesa, kai kurios paslaptys, sukurtos iš užsispyrusio nekalbėjimo “kol mirtis mus išskirs” gal sunkiai važiuoja su įtikinamumu (na, bent jau man užkliūna), kaip ir kai kurios meilės gal kiek per daug paprastai ištinkančios, bet visa tai atleidžiu už gerai sumegztas pinkles, visą kitą istorijos pusę, įtampą ir neįmanomybę miegoti, kol neperskaitei iki galo.

Labai rekomenduoju.

Berniukas su smuiku

berniukas_su_smuiku_internetui

Mums dažnai atrodo, kad nieko nėra lengviau, kaip atskirti gėrį ir blogį, tai, kas leidžiama ir kas draudžiama, moralu ir amoralu, teisėta ir neteisėta. Tačiau gyvenime mes laikome sudėtingus egzaminus ir kartais atsiduriame situacijose, kai tai, kas uždrausta, yra leistina, o tai, kas neteisėta, tampa aukščiausiu moralės įstatymu.

Ir iš tikro nieko daugiau nenoriu rašyti apie šitą knygą.

Visiems, norintiems šios citatos pailiustravimo, reikia skaityti knygą, kuri kaip geras trileris – neįmanoma padėti į šalį.

Vegetarė

vegetare

Vegetarė nėra labai įprastinė knyga, nelabai paprasta surikiuoti su knyga susijusias mintis. Gal ir kultūriškai ji mums iki galo neįkandama, kas ten žino.

Labiausiai knygoje mane sukrėtė visuomenės nepakantumas žmogaus pasirinkimui būti kažkuo, kas nėra įprasta. Žmogus yra tiek spaudžiamas dėl savo pasirinkimo, kad galiausiai rimtai išsikrausto iš proto, arba tiesiog aplinkiniai tai vadina išsikraustymu iš proto, nes tai, kas netelpa į kasdienius rėmus, reikia apskelbti esant liga, nenormalumu ir taip toliau. Jei žmogus užsimano būti medžiu ir tai niekam nekenkia, kodėl negalėtų? Tik todėl, kad kitiems nepatogu prieš kaimynus? Niekas per daug nesidomi, kodėl viskas taip vyksta, su žmogumi elgiamasi kaip su mažu vaiku, kurį galima priversti valgyti, galima jį išžiodinti, galima jam sugrūsti žarną į skrandį.

Gražiausia knygoje man buvo antroji dalis, kurioje vegetarės svainis menininkas, kuriam labai jau kabinama veltėdžio etiketė (na, kaip ir vegetarei kabinama beprotės), apturi visokiausių meniškai seksualių floristinių fatazijų. Turint omeny gimimystės ryšius, nieko gero laukti neverta, bet tai tikriausiai vienintelė šviesi knygos vieta, kur žmonės kaip ir atitinka vienas kito lūkesčius, arba, gal tiksliau, iš viso jokių neturi.

Na, ir, žinoma, apgaulingas knygos viršelis vertas dėmesio, ar tikrai gerai į jį įsižiūrėjai.

 

 

 

This One Summer

this one summer

Kadangi man labai patiko “Persepolis” ir “Gertrūda”, nusprendžiau labiau pasidomėti grafinių novelių pasauliu. Tai, kai buvau JAV, vietoj to, kad knygyne brausinčiau tarp lentynų, keliavau tiesiai į grafinių novelių skyrių ir pamačiau, kad ne taip čia jau man lengva bus ką nors susirasti, ypač, kai knygos grūste sugrūstos (ištraukt eina, o atgal įgrūsta – nelabai) ir matosi tik šoninė nugarėlė.

Dauguma batman stiliaus knygų atkrito automatiškai (o ir šiaip jų dauguma), o mane dominančias tokioje gausybėje rast ne taip lengva, tai greituoju būdu googlinau “the best graphic novels” ir tada jau ieškojau pagal autorių. Jei gerai pamenate, tai FB rašiau, kad kolega knygyne mane paliko porai valandų, niekaip nesuprasdamas, ką aš ten tiek ilgai ruošiuosi veikti, o aš tik prakaitavau iš jaudulio, kaip viską suspėti.

Štai randu vieną iš “the best”, o ji sveria kokius porą kg – kaip aš tokią parsivešiu, kai ir taip bagažas ant ribos (galiausiai taip ir buvo, visas knygas iš lagamino teko dėl viršvorio traukti lauk ir nešiotis 10 valandų Frankfurte ant kupros – šiuolaikinė knygnešystė per Atlantą). Tegyvuoja knygynas Eureka, daugiau nieko iš niekur netempsiu- viskas pas juos ir taip yra.

Galiausiai likau rankose su štai šia knyga – “This One Summer”. Ji tokia lėta, kaip lėtos būna vasaros dienos vaikystėje – nesibaigiančios, atrodo. Ir pati knyga – apie besibaigiančią vaikystę, apie perėjimą iš vaiko pasaulio į paauglio, apie tai, kaip staiga nebedžiugina visada džiuginusios veiklos ir net vaikystės draugai staiga tampa mažvaikiais, nes dar nepriėjo tos nematomos linijos, kurią jau esi peržengęs.

Teksto nėra daug ir svarbiausią vietą užima iliustracijos, ir jos gali būti štai taip – per visą atvartą. Man tai dabar savotiška grafinių novelių pažinimo pamoka – neįsivaizdavau, kad jos tokios visokios gali būti. Tik žinau, kad man labai patinka ir aš jau truputį labai sugriešinau Eureka knygyne, seniai jau taip buvau begriešijus su knygom – siaubas, koks nerealus malonumas!

summer 1summer 2tamaki brrreasts

Norma

norma

Kaip man patinka netikėtai rasti naujas knygas! Ypač bibliotekoje, išvengiant piniginės graužimo apie dar labiau sumažintą likutį. Sofi Oksanen yra iš tų autorių, kurios knygos kirbės tol, kol bus perskaitytos.

Šioji skaitėsi greitai ir lengvai, prasidėjo paslaptingai ir įtraukiančiai, bet paskui kažkas atsitiko ir pritrūko įkvėpimo knygai, o gal plaukų, nžn. Man patinka visokie ten magiškieji realizmai, bet autorius vis tiek turi pasistengti ir magiškai apgauti mane nebūtais dalykais. Nes aš visada noriu geros pabaigos, aš visada noriu būti nustebinta, sukrėsta ir mane visada užknisa pabaigos, kai “jis nuėjo brūžuodamas kojomis rudeniškus lapus” ir suprask, kaip nori – mylėjo ar ne.

Na, šiosios nebuvo nieko panašaus į rudeniškus lapus, bet labai jau paslaptinga istorija, paėmė ir kažkaip visai nepaslaptingai išsivyniojo. Pasidarė labai realistiška. Ne taip kaip Gabriel  Garsia Marquez “Apie meilę ir kitus demonus”. O aš tikriausiai norėjau, kad būtų taip.

Ar norėtum, kad tau plaukai per dieną paaugtų vieną metrą? O kas tada, pagalvojai? Vis tiek verta paskaityti, nors ir ne 5/5.

norma-usa
Labai gražus amerikietiško leidimo viršelis