Ilgų kojų istorija

ilgu koju

Prisipažinsiu, baltai pavydžiu žmonėms, mokantiems piešti (šios knygos autorius yra ir jos iliustratorius). Kai moki piešt, esi kokiais keliais šviesmečiais arčiau galimybės tapt knygos autoriumi. Nes nupieši, taip kaip nori, taip, kaip įsivaizduoji, ir taip, kaip turi būti. Ar gali būt geriau? Labai gerbiu tokius universalius žmones davinčius. Va, mokėčiau piešt, seniai būčiau sau susikūrus blogo logotipą… O nemoku, metai bėga, logotipo neturiu. Ech…

Virginijus Malčius savo knygoje paliečia kitoniškumo temą – jo knygos veikėjas Anupras turi iš giminės paveldėtas labai ilgas kojas. Atrodo, visi giminėje savo kitoniškumą visokiais būdais sugebėjo paversti privalumais, bet nebūtinai, kas tinka vienam, tinka ir kitam, tad Anuprui kopijuoti giminaičius nesiseka. Štai ir didžiausia Anupro problema – rasti savo kelią ir atpažinti savo privalumus. Ne visada lengva tai padaryti, būna, tenka gan ilgai bandyti, nusvilti, nusivilti ir niekas negarantuoja sėkmės, bet, kaip sakė “Originalai” autorius Adamas Grantas – kuo daugiau bandai, tuo didesnė tikimybė, kad pasiseks.

Ši istorija vaikams taip pat yra ir pamoka tėvams – pamoka, kad tavo vaikas užaugęs nebūtinai turi būti toks pat “geras”, kaip kaimynų Onutė ar Sauliukas. Jis pats turi rinktis savo kelią, galbūt visai kitokį, nei tėvai buvo išsvajoję. Kaip vaikas turi būti drąsus savo kelio paieškose, taip tėvai turi būti drąsūs priimti vaikus tokius, kokie jie yra, ir dar drąsesni prieš “tobulos” aplinkos spaudimą.

Stengiuosi kiekvieną dieną. Ne piešti, o priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Kartais atrodo, kad išmokt piešti būtų lengviau…