Kai nusipirkau dar vieną knygų lentyną bandžiau sukurti tam tikrą knygų sistemą: pernešiojau knygas, perrūšiavau, ir gavosi taip, kad dabar nieko neberandu. Turbūt todėl ir ilgą laiką nemačiau L.Sutemos eilėraščių rinktinės “sugrįžau” (Vilniaus rašytojų sąjungos leidykla, 2009), bet dabar vėl perkraustau ją į ankstesniąją gyvenąmąją vietą, kad nesispraustų šalia Knausgård ir Auster.

Man ši rinktinė turbūt buvo vienas geriausių knyginių pirkinių lietuvių kalba. Prieš jai pasirodant knygyne aš antikvariatuose vis ieškojau Liūnės Sutemos poezijos, bet nerasdavau, tad poezijos rinktinė man buvo didžiulė dovana.
Tik vieno dalyko gaila: leidykla kažkodėl nepagalvojo leisti kam nors parašyti įžanginio žodžio, kuriame būtų kalbama apie Liūnės Sutemos kūrybą, apie jos pokyčius. Apipavidalinimas man labai patinka: ir knygos švarkelis, ir Romo Oranto apipavidalinimas, ir šriftas, ir popierius, bet va, įžanginio žodžio man labai trūksta. Būtų buvę tikrai reikalinga “surišti” tuos eilėraščių rinkinius, leisti kokiam nors įdomiai poetei ar rašytojui ar kritikei pasamprotauti, paanalizuoti, nubrėžti tą, kaip švedai sako, raudoną siūlą, trumpai paaiškinti kontekstą.
Aš jau esu rašiusi, kad man Liūnės Sutemos eilėraščiai pataiko tiesiai į mano “emigrantišką” širdį. Nėra čia didžiulio patriotizmo. Šalis, kurią teko palikti, nepiešiama vien nostalgiškomis spalvomis. Liūnė Sutema prisimena tai, kas buvo, bet neleidžia praeičiai užgožti nei šios dienos, nei tos, kuri ateis. Nėra čia patriotiško patoso, bet yra daug meilės savo šeimai, savo vaikystei. Man atrodo, jog ta nostalgija, kuri jaučiama eilėraščiuose yra daugiau nostalgija praeičiai, vaikystei, o ne Tėvynės ilgesys.

 

Dabar žinau,
niekados nejutau drobės šiurkštaus vėsumo,
tik kalbėjau apie jį,
tik ilgėjausi jo-
Mano drobės pelija nepaliestos
kraitinėj skrynioj,
tenorėjau būti viena anų,
kurių kūnai vis dar tebejaučia
šiurkštų vėsumą linų.
Dabar žinau, aš jo niekada nejutau
Ir aš niekados neauginsiu linų
//Liūnė Sutema

Yra kelios, kurias dovanoju dažniau nei kitas:

 

Iš pradžių maniau, susirasiu lentynoje, kokią nors pasiskolintą knygą, bet į biblioteką esu atidavusi visas skolintas.
Tada pagalvjau, kad turiu krūvą knygų, kurias esu pirkusi, bet kurių de facto neturiu. Žinoma, žodžius “turiu krūvą knygų” turėjau rašyti kabutėse, nes turiu omeny eknygas.
Kalbu ne tik apie tai, kad skaitmeninė knyga neturi tam tikrų fizinių sąvybių, bet ir tai, kad kai spaudžiame “buy” mygtuką daugeliu atveju kalba eina apie licenzijavimą, savotišką knygos nuomą.
Yra atvejų, kurie labai aiškiai iliustravo, kad ne visos knygos mums priklauso: pvz. Amazon Kindle atvejis, kai pirkėja buvo apkaltinta netinkamu savo account’o naudojimu ir jai buvo net neįmanoma pasiekta knygas, už kurias ji buvo sumokėjusi. Arba kitas atvejis, kai vienas profesoriaus visos iPade buvusios knygos buvo ištrintos, kai jis  keliavo i Singapurą, kadangi ten nėra priėjimo prie Google Play.

Net ir mano programa, kurioje skaitau eknygas, yra pvz. apribojimas, kad kai kurias knygas galiu parsisiųsti tik 3 kartus. Spėkit, ar aš tūžau, kai mano app nustojo veikęs, ir aš turėjau viską perinstaliuoti ir parsisiųsti knygas iš naujo.

Bet… aš labai džiaugiuosi eknygom. Pastebėjau, kad aš skaitau daugiau, kai pradėjau skaityti eknygas ir audioknygas. Eknygas skaitau eilėje prie kasos, autobuse, mašinoje, net pasislėpusi kokiame nors kampe svečiuose. Audio klausausi, kai migdau vaikus, tvarkau namus ir kasinėju sode. Nuostabus dalykas, kad aš telefone visada turiu krūvą neskaitytų knygų, kad galiu norimą knygą parsisiųsti per 2 minutes, nors jau vidurnaktis.
Tikiuosi, kad teisiniai klausimai su eknygom išsispręs su laiku.

K.Ž.G

Aš rimtai galvojau, kad šitas #bookaday knygų iššūkis bus nesunkus, bet kai esu spaudžiama į kampą duoti visokius knyginius rangus ir laipsnius (geriausia, mėgstamiausia), tai visos mintys apie lengvumą dingsta.

Jei mano mėgstamiausia rašytoja yra M.Atwood, tai tada mažiausiai mėgstama knyga yra “Lady Oracle”

Jei mano mėgstamiausia rašytoja yra V.Woolf, tai tada mažiausiai mėgstamos knygos nėra

Jei Jane Austen, tai tada “Northanger Abbey” arba “Mansfield Park”

K.Ž.G

 

 

 

 

 

 

 

 

W.Szymborska Eilėraščiai 1945-2002

OPENNESS

Here we are, naked lovers,
beautiful to each other—and that’s enough.
The leaves of our eyelids our only covers,
we’re lying amidst deep night.

But they know about us, they know,
the four corners, and the chairs nearby us.
Discerning shadows also know,
and even the table keeps quiet.

Our teacups know full well
why the tea is getting cold.
And old Swift can surely tell
that his book’s been put on hold.

Even the birds are in the know:
I saw them writing in the sky
brazenly and openly
the very name I call you by.

The trees? Could you explain to me
their unrelenting whispering?
The wind may know, you say to me,
but how is just a mystery.

A moth surprised us through the blinds,
its wings in fuzzy flutter.
Its silent path—see how it winds
in a stubborn holding pattern.

Maybe it sees where our eyes fail
with an insect’s inborn sharpness.
I never sensed, nor could you tell
that our hearts were aglow in the darkness.

Vertė Joanna Trzeciak

Netikėtas susitikimas

Esam be galo malonūs vieni kitiems,
tvirtinam, kaip gera susitikt po šitiek metų.

Mūsų tigrai laka pieną.
Mūsų vanagai vaikšto pėsti.
Mūsų rykliai skęsta vandenyje.
Mūsų vilkai žiovauja prie atverto narvo.

Mūsų gyvatės nusikratė žaibų,
beždžionės – įkvėpimų, povai – plunksnų.
Jau seniai šikšnosparniai išlėkė iš plaukų.

Nutylam vidury sakinio
beviltiškai šyptelėję.
Mūsų žmonės
nemoka susikalbėti.

Vertė Janina Degutytė

 

Geriausias knyginis sandėris, ko gero, buvo prieš 2 metus, kai su draugais iškylavom Österlen ir kai aš antikvariate “Vidury kaimo” už labai prieinamą kainą nusipirkau šešis H.C.Andersen pasakų tomus.
Įrašą iš to antikvariato galima paskaityti čia

 

 

K.Ž.G

Ot pabandyk išsirinkti vieną vaikystės knygą. Mission impossible.
Bet sakau James Kruss “Timas Taleris arba Parduotas Juokas”. Tokiu nutrintu viršeliu, su Timo Talerio ir barono Sanomed (skaitykit pavardę atbulai) veidais ant viršelio. Kai radau naują knygos leidimą knygyne labai apsidžiaugiau ir nupirkau. Dar ir filmas sovietinis buvo pastatytas pagal knygą

Dar man labai įsiminė W. Saroyan “Tėtis, tu keistuolis”, “Mama, aš tave myliu”, Christine Nöstlinger “Šalin agurkų karalių. Pirmadienį viskas kitaip”, G. Rodari “Tortas danguje”, Gerhard Holtz Baumert “Alfonsas Bailius”, V.Misevičius “Danuko Dunduliuko nuotykiai”
Vaikystės knyga, nepadariusi man didelio įspūdžio vaikystėje, užtat tapusi viena svarbiausių knygų man suaugusiai- L.Caroll “Alisa stebuklų šalyje”

(Žinau, kad mano tėvai skaito blogo įrašus, tai jiems trumpa žinutė : jei rasit namuose šitas paminėtas knygas, atidėkit MAN, o ne sesei ;-))

Planavau prisijungti prie #bookaday iššūkio birželį, bet pavėlavau. Šiandien prisiminiau, jog ir šį mėnesį su #bookaday vėluoju.
K.Ž.L., jei kurią dieną ir tu nori prisijungti, širdingai prašom 🙂

Rekomenduoju paskaityti įdomų interviu su rašytoja Sandra Bernotaite . Seniai jau buvau skaičiusi ką nors tokio racionalaus ir intelektualaus  lietuviškoje internetinėje erdvėje.

“Mūsų visuomenėje trūksta intelektualinės atsvaros iracionalumui ir religingumui. Tai ypač skaudžiai atsiliepia tokiais atvejais, kai sprendžiamos svarbios etinės problemos, pavyzdžiui, klausimas dėl abortų draudimo. Jei aiškiai girdėtųsi ir proto balsas, tokie sprendimai nebūtų vienbalsiai priimami vadovaujantis miglota krikščioniškąja tradicija. ”

“Kai lietuvių kultūrinėje spaudoje nuolat pasirodo religine retorika persunkti straipsniai, kuriuos nesunku atpažinti iš kaltės projekcijos, gėdos ir pasaulio pabaigos temų, kai bandoma atskirti mokslą nuo meno, pastarąjį priskiriant „metafizikos“ sričiai, o mokslą paliekant „vienmačiams“ materialistams, kai viešuosiuose diskursuose vyrauja isterija, o ne racionalūs argumentai, nepaprastai aktualu išgirsti žodžius apie intelektinį sąžiningumą. ”

K.Ž.G