Iš pradžių maniau, susirasiu lentynoje, kokią nors pasiskolintą knygą, bet į biblioteką esu atidavusi visas skolintas.
Tada pagalvjau, kad turiu krūvą knygų, kurias esu pirkusi, bet kurių de facto neturiu. Žinoma, žodžius “turiu krūvą knygų” turėjau rašyti kabutėse, nes turiu omeny eknygas.
Kalbu ne tik apie tai, kad skaitmeninė knyga neturi tam tikrų fizinių sąvybių, bet ir tai, kad kai spaudžiame “buy” mygtuką daugeliu atveju kalba eina apie licenzijavimą, savotišką knygos nuomą.
Yra atvejų, kurie labai aiškiai iliustravo, kad ne visos knygos mums priklauso: pvz. Amazon Kindle atvejis, kai pirkėja buvo apkaltinta netinkamu savo account’o naudojimu ir jai buvo net neįmanoma pasiekta knygas, už kurias ji buvo sumokėjusi. Arba kitas atvejis, kai vienas profesoriaus visos iPade buvusios knygos buvo ištrintos, kai jis keliavo i Singapurą, kadangi ten nėra priėjimo prie Google Play.
Net ir mano programa, kurioje skaitau eknygas, yra pvz. apribojimas, kad kai kurias knygas galiu parsisiųsti tik 3 kartus. Spėkit, ar aš tūžau, kai mano app nustojo veikęs, ir aš turėjau viską perinstaliuoti ir parsisiųsti knygas iš naujo.
Bet… aš labai džiaugiuosi eknygom. Pastebėjau, kad aš skaitau daugiau, kai pradėjau skaityti eknygas ir audioknygas. Eknygas skaitau eilėje prie kasos, autobuse, mašinoje, net pasislėpusi kokiame nors kampe svečiuose. Audio klausausi, kai migdau vaikus, tvarkau namus ir kasinėju sode. Nuostabus dalykas, kad aš telefone visada turiu krūvą neskaitytų knygų, kad galiu norimą knygą parsisiųsti per 2 minutes, nors jau vidurnaktis.
Tikiuosi, kad teisiniai klausimai su eknygom išsispręs su laiku.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 