Kai nusipirkau dar vieną knygų lentyną bandžiau sukurti tam tikrą knygų sistemą: pernešiojau knygas, perrūšiavau, ir gavosi taip, kad dabar nieko neberandu. Turbūt todėl ir ilgą laiką nemačiau L.Sutemos eilėraščių rinktinės “sugrįžau” (Vilniaus rašytojų sąjungos leidykla, 2009), bet dabar vėl perkraustau ją į ankstesniąją gyvenąmąją vietą, kad nesispraustų šalia Knausgård ir Auster.
Man ši rinktinė turbūt buvo vienas geriausių knyginių pirkinių lietuvių kalba. Prieš jai pasirodant knygyne aš antikvariatuose vis ieškojau Liūnės Sutemos poezijos, bet nerasdavau, tad poezijos rinktinė man buvo didžiulė dovana.
Tik vieno dalyko gaila: leidykla kažkodėl nepagalvojo leisti kam nors parašyti įžanginio žodžio, kuriame būtų kalbama apie Liūnės Sutemos kūrybą, apie jos pokyčius. Apipavidalinimas man labai patinka: ir knygos švarkelis, ir Romo Oranto apipavidalinimas, ir šriftas, ir popierius, bet va, įžanginio žodžio man labai trūksta. Būtų buvę tikrai reikalinga “surišti” tuos eilėraščių rinkinius, leisti kokiam nors įdomiai poetei ar rašytojui ar kritikei pasamprotauti, paanalizuoti, nubrėžti tą, kaip švedai sako, raudoną siūlą, trumpai paaiškinti kontekstą.
Aš jau esu rašiusi, kad man Liūnės Sutemos eilėraščiai pataiko tiesiai į mano “emigrantišką” širdį. Nėra čia didžiulio patriotizmo. Šalis, kurią teko palikti, nepiešiama vien nostalgiškomis spalvomis. Liūnė Sutema prisimena tai, kas buvo, bet neleidžia praeičiai užgožti nei šios dienos, nei tos, kuri ateis. Nėra čia patriotiško patoso, bet yra daug meilės savo šeimai, savo vaikystei. Man atrodo, jog ta nostalgija, kuri jaučiama eilėraščiuose yra daugiau nostalgija praeičiai, vaikystei, o ne Tėvynės ilgesys.
Dabar žinau,
niekados nejutau drobės šiurkštaus vėsumo,
tik kalbėjau apie jį,
tik ilgėjausi jo-
Mano drobės pelija nepaliestos
kraitinėj skrynioj,
tenorėjau būti viena anų,
kurių kūnai vis dar tebejaučia
šiurkštų vėsumą linų.
Dabar žinau, aš jo niekada nejutau
Ir aš niekados neauginsiu linų
//Liūnė Sutema
knyguziurkes.com 