nes autoriai visokiais būdais stengiasi apgauti skaitytoją. Arba pagauti, kaip kam labiau tinka. Kibkit žuvelės, didelės ir mažos. Taip ir aš sugebėjau užkibti ant kabliuko, kurio pavadinimas toks, kuriam tikriausiai neatsispirs nė viena knygų žiurkė. Ech.

Kaip jau minėjau rašydama apie “Vėjo šešėlį”, gudrus knygų rašytojas rašys apie kokią nors paslaptingą knygą ar knygų vietą, nes vos tik apie tai perksaitęs knygų mylėtojas iš karto užsinorės tokią knygą perskaityti. Tai ir aš šį kartą užkibau už Amazoninės rekomendacijos pavadinimu “Leave Me Alone, I’m Reading”. Kaip galima neužsikabinti, kai šita frazė yra tikriausiai viena dažniausių besisukančių mano galvoje? Su saldžiu pasimėgavimu parsisiunčiau knygą į savo Kindle ir mintyse laižiausi kaip katinas skaitydama Įžangą, nes galvojau, va, čia tai užtikau, va, čia tai pulsiu rekomenduoti Giedrei ir visiems kitiems/visoms kitoms. Na ir ka? Tai ir rekomenduoju tą įžangą, nes knyga… Kadangi dabar mokausi pasiryžti neskaityti knygų, kurių gal reikia neskaityti, tai ši irgi keliauja į tokią kategoriją – neperskaitytų. O ypač pikta, kad suviliojusių savo pavadinimu ir nuostabia pradžia (galit patys paskaityti pradžią, kurią Amazonė leidžia paskaityt).

Tai what’s wrong with that book? Ką žinau, kaip čia pasakyti. Žodžiu skaitai skaitai profesorės knygą apie literatūrą, apie knygų įtaką jos gyvenimui, o paskui staiga imi skaityti labai asmenišką gyvenimo aprašymą ir stebėti, ar čia kažko nesupratau, ar skyrių praleidau ir kodėl visi šitie reikalai suplakti į vieną? O paskui galvou – na, įdomu paskaityti, bet vis tiek kažkaip keista. O įpusėjus antrą skyrių, jau ir nebeįdomu kažkaip pasidarė. Bet pradžia knygos – prisibraukiau eilučių ir vis galvojau apie Giedrę, nes autorė rašė ir rašė apie Jane Austen, seseris Bronte ir Jane Eyre, apie vyriškus nuotykius literatūroje ir moteriškus (ne)nuotykius.

Keletas citatų:

“It’s not that I don’t like people. It’s just that when I’m in the company of others – even my nearest and dearest – there always comes a moment when I’d rather be reading a book.”

Numirt iš pavydo galima skaitant šias eilutes (autorė apžvelgia knygas radijo laidoje ir laikraščiuose, todėl):

“After more than a decade of decade of weekly reviewing, during which, on average, I receive about fifty new books a week sent to my house by publishers hoping for a review on Fresh Air, I still feel an upsurge of curiosity every time I rip open another cardboard book box to look at the new title inside. There’s always a chance that this new novel or work of nonfiction will be a book I’ll love, a book that I’ll pass on to friends and rave about on Fresh Air; a book that changes the way I “read” my own life. For the chance of finding such magic – as I do maybe ten times a year – I misspend hours of my life reading what turn out to be the wrong books: biographies promoting glib psycholigical keys to their subjects, or novels that go nowhere, or mysteries narrated by cats. No pain, no gain.”

“Despite the proliferation of mega-bookstores and neighborhood reading groups, most Americans are indifferent to reading to the lure of literature: in fact, according to Wall Street Journal article of a few years ago, some 59 percent of Americans don’t own a single book. Not a cook book or even the Bible.”

“I absolutely want other people to love, or at least appreciate, the books I love”.

“…unforgetable books take us to places we didn’t even suspect existed, places we may not even have wanted to go”.

“Books are wayward.”

Visas pirmas skyrius – apie moteris literatūroje. Apie rašančias ir tokias, apie kurias rašo, ir dažniausiai – neįvertintas.

“Much space is devoted to these stories to the value of a woman quietly keeping her nerve though hours – sometimes years – of strain. And above all, It’s the quatidian quality of their pain that separates the woman from the boys. Blinding bizzards and numbing frostbite, such as Jon Krakauer describes, last for a few hours, maybe days, and then, one way or another, the nightmare is over. In contrast, the torments particular to woman’s extreme-adventure tales continue year after year. Climbing Everest looks like a snap compared with waking up every morning to, say, the enervating prospect of attending to an elderly invalid parent.”

Tokia tatai knyga. Skaitau citatas ir nesuprantu tų “nusivažiavimų” į asmeninę istoriją, bandymus atskleisti savo extreme-adventure. Toks jausmas, kad prisisapnavo. Tai kaip čia dabar parekomenduoti, kurias vietas skaityti, kurių – ne? Pusiau prisvilęs morengas