Šiandien kaip ir visai dažnai mano brangusis parskrido iš šiaurės. Ne bet kaip parskrido, o beveik kaip kalėdų senis. Įsivaizduoju savo pačios išpūstas akis, kai ištraukia ir ištiesia man storą ir didelę knygą, o tuo metu mano galvoje sukasi koks milionas klausimų – kas? kur? kada? su kuo? Buvo nuobodu laukti lėktuvo? Nusipirko? Pasiskolino? O istorija tokia, kad tiesiog rado prieš pat lipant į oro uosto autobusą. Kažkas, perskaitęs 92 psl. tiesiog pamiršo laukiamajam. O gal trenkė neapsikentęs? Na, bent jau knygos dydis tai tikrai nepakenčiamas 🙂 Kai paklausiau savo brangiojo, kaip jis čia susimylėjo į namus, kuriuose netelpa knygos, partįsti dar vieną tokią storą knygą, tai atsakė, kad pagalvojo, kad užsidės sau dar vieną pliusą 🙂
Na, o man taip gaila to skaitytojo, kuris įlipęs į lektuvą ir pasiruošęs perskaityti gerą gabalą knygos, tiesiog jos neberado 😦 … Įsivaizduoju, kaip aš susinervinčiau, būtų sugadinta visa kelionė. Tad gal labiau galvosiu, kad jis knygą neapsikentęs jos svorio numetė 🙂 O jeigu atsirastų Donald (jo elektroninis bilietas atliko skirtuko misiją), tai aš mielai jam knygą grąžinčiau.
|+++|
knyguziurkes.com 
saunuolis pliusininkas- smagi istorija 🙂
dabar belieka laukti atsiliepiant Donaldo 😀
o tai dabar turi paskutine serijos dali 🙂
vargsas zmogus… ilipo i lektuva ir pamate, jog itraukianti detektyva paliko oro uoste. Ir verkia Donadas dabar kazkur virs Atlanto. Oi verkia
aha, dabar liko, kad kas nors antra dali butu palikes kur nors ir jau tureciau visas 🙂
Blemba jeigu būtum netekėjus, sakyčiau ieškok to Donaldo, geras susipažinimo būdas, aptartumėt paskui kavinėj knygą.
O dabar, kai šaukštai po pietų, negrąžink, negrąžink, negrąžink…. 😀
Like’as Dori. 😀 Už susipažinimo idėją (gal kas kitas ja pasinaudos :D) ir tą tokį nuoširdų “negrąžink, negrąžink, negrąžink”. 😀
ha ha ha
O man nepavyko iki galo perskaityti pirmos Larssono trilogijos knygos
Tik tuo metu lėktuvu neskridau…