Pirmieji puslapiai

Dabar skaitau U.Eco “Rožės vardas”.

Dėkoju mane įspėjusiems geriems žmonėms, jog pirmuosius šitą puslapių U.Eco rašo tyčia sudėtingai, kad tik lengvai nepasiduodantys skaitytojai sužinotų aprašomas paslaptis.

Jis pats yra pasakės, jog “I wanted the reader to go through a penitential experience as he entered the book, just as a medieval monk went through strenuous tests when he entered the monastery

Po ilgo ir gana skausmingo galinėjimosi su U.Eco knygos pradžia pagaliau įsivažiavau ir sunkiai atsiplėšiu nuo šito viduramžiško detektyvo.

K.Ž.G



Arba 100.000$ arba…

Jonathan Franzen apsilankymas Jungtinėje Karalystėje bus prisimintas dėl žavaus kriminalinio įvykio.

Vakarėlio metu du įsiveržę vyrai pačiupo J.Franzen (To paties, kuries parašė “The Corrections” ir “Freedom”) akinius ir įdavė raštelį “”$100,000 – Tavo akiniai vėl bus tavo”.

J.Franzen su akiniais

Po greitos policijos paieškos net su sraigtasparniais, pagrobėjai buvo surasti, o akiniai grąžinti savininkui, kuris nusprendė nerašyti pareiškimo policijai, o tiesiog priimti šitą išpuolį kaip nekaltą juokelį.

Aš pati nesu skaičiusi jokios jo knygos.

Šiek tiek buvau susidomejusi, bet po to sužinojau, jog J.Franzen yra pareiškęs, jog nenori, jog jo knyga būtų įtraukta i Oprah Book Club, nes žmonės pagalvos, kad tai knyga parašyta moterims (Vajė koks siaubas! Apsaugok, Viešpatie, nuo tokio baisumo-knygos moterims).

Ar galit įsivaizduoti atvirkščią situaciją? Ar yra nors vienas rašytojas, kuris sakytų, jog nenori, kad jo knygą skaitytų vyrai?

Ir nors Oprah jam atleido ir vėl giria jo naujausią knygą “Freedom” svao programoje, manęs jo knygos nebetraukia.

O jūs jau skaitėte kurią nors jo knygą? Ar labai daug prarandu neskaitydama jo iš principo?

K.Ž.G

Ketvirtadienis!

Ketvirtadienį,  13.00 Švedijos laiku bus paskelbta, kas laimėjo Nobelio literatūros premiją. Laukiat? Aš tai laukiu kaip  kokio stebuklo.

Praėjusiais metais nuėjau į savo knygyną ir kartu su jo darbuotojais stovėjom aplink radiją ir ištempę ausis klausėme.

Doris Lessing premiją gavo 2007

Lažybų rezultatai atrodo taip:

Philip Roth 4,50
Haruki Murakami 8,00
Thomas Tranströmer 8,00
Amos Oz 9,00
Joyce Carol Oates 9,00
Adonis 11,00
Margaret Atwood 21,00
Milan Kundera 26,00
Antoni Tabucchi 26,00
Alice Munro 41,00
Carlos Fuentes 41,00
Eric Elmsatr 41,00
Ian McEwan 41,00
Inger Christensen 41,00
John Updike 41,00
Willy Kyrklund 41,00
Chinua Achebe 51,00
Cormac McCarhty 51,00
David Malouf 51,00
Mario Vargas Llosa 51,00

Umberto Ecco 51,00
A.B Yehousha 101,00
Adam Zagajewski 101,00
E.L Doctorow 101,00
Eeva Kilpi 101,00
J K Rowling 101,00
John Banville 101,00
Michael Ondaatje 101,00
Patrick Modiano 101,00
Paul Auster 101,00
Salman Rushdie 101,00
Bob Dylan 151,00

Kol kas tik 12 moterų yra gavusios literatūros premiją: Selma Lagerlöf, Grazia Deledda, Sigrid Undset, Pearl Buck, Gabriela Mistral, Nelly Sachs, Nadine Gordimer, Toni Morrison, Wislawa Szymborska, Elfriede Jelinek, Doris Lessing och Herta Müller.

26 laimėtojai rašė anglų kalba, po 13 laimėtojų rašė vokiškai ir prancūziškai, 10 ispaniškai, po šešis- itališkai ir švediškai, penki-rusiškai, keturi- lenkiškai ir t.t.

Kadangi paskutiniaisias metais gerokai padažnėjo moterų, tai spėju, jog šiais metais Švedijos Akademija premiją lengva širdimi skirs vyrui. Jau senokai laimėtojas buvo iš Azijos, tai gal koks nors visiškai negirdėtas rašytojas.. O jei Murakami? Oi kaip daugelis apsidžiaugtų…

Spėlioju spėlioju. Bet įtariu, jog bus taip, kaip beveik visada būna. Sekretorius prie tų gražiųjų durų perskaitys motyvaciją ir pasakys, jog prizą gauna rašytojas X, o aš surauksiu nosį ir sakysiu “Kas? Kas?”

Nauja kalba

Kaip diena, taip naujiena. Pasiėmiau skaityti Cormac McCarthy knygą, iškilmingai atsiverčiu, o ten, pasirodo, kad knyga versta iš amerikiečių kalbos. Esi girdėjęs tokią kalbą? Ar aš vakar nuėjau miegot mokėdama anglų, o atsikėliau mokėdama amerikiečių? Čiūdų čiūdai. Wikipedia apie American language.

|seklė morka|

Kolektyvinė pasąmonė arba NYLONbooks

Kartais nepažįstami mokslininkai tą patį atradimą padaro tuo pačiu metu skirtingose pasaulio vietose. Skamba stebuklingai. Atrodo, kad kažkas ten anapus (kur tiesa slypi 🙂 ), kažkas nusprendė eilinį kartą pažaisti. Na, bet ne apie tai. Tiesiog kuisdamasi internete radau dar vieną knygų blogą, kuris vadinasi NYLONbooks, tik nylon čia visai nereiškia medžiagos, o reiškia New York & London, miestus, kuriuose gyvena šį blogą rašančios (merginos/moterys/žmonės). Jos, kaip ir mes su Giedre, gyvena skirtingose vandens pusėse, mėgsta skaityti knygas ir netingi apie jas parašyti. Be to, jų profesijos visiškai nesusijusios su literatūra, kaip ir mūsų. Tiesiog mane apima jausmas, kad mes esame nesąmoningai atsitikęs panašus dalykas.

Man patinka šitas blogas, nes komentarai labai trumpi – dažniausiai parašyti užrašų knygutės lapelyje, o kad nesuskaitantys nesusimaišytų, ir su klaviatūra sumaigyti. Dar patinka knygų vertinimas dešimtbalėj sistemoj. Šiaip, įdomu, nors esu aptikus keletą knygų, su kuriu vertinimu visai nesutinku – pretekstas pakomentuoti ir pasiginčyti :). Ten pat galite rasti ir ilgiausia mano kada nors matytą knygų blogų sąrašą (neikit, nežiūrėkit, galva apsisuks, geriau būkit su mumi :P).

|cotton|

Aliodijos Ruzgaitės baletas

A.Ruzgaitė

Tikiuosi senatvėje būsiu šviesaus proto. Kokie man gražūs šviesūs seni žmonės – su milijonais prisiminimų, daugybe pasakojimų. Manau, kad tai didelė dovana – graži gyvenimo pabaiga. Todėl visą laiką žaviuosi tokiais žmonėmis, taip ir šį kartą, kai skaičiau Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygą.

Kai atsiverčiau, tikėjausi kažko panašaus į G. Dauguvietytės knygą, bet tuo atžvilgiu visiškai apsirikau, nes tai visiškai kitokios moterys. Jei G. Dauguvietytė visą laiką buvo (ir tikriausiai vis dar yra), kaip aš sakau “patrakus”, tai A.Ruzgaitė daugiau man pasirodė kaip tokia geroji fėja iš vieno savo šoktų baletų – pasitempusi, išlaikyta, santūri, rimta, žavi.

Knyga man pasirodė daugiau ne pasakojimas apie pačią autorę, o pasakojimas apie Lietuvos baleto istoriją, nes asmeniškumų čia ne tiek ir daug (kartais norėjosi daugiau autorės jausmų ir minčių, labiau žinoti, kaip ji jautėsi, o ne tik faktą, kad kažkas įvyko, bet gal ne toks buvo knygos tikslas), o pikantiškų detalių tikriausiai iš viso nerasite, taigi, jei žmogui baletas ne prie širdies, o baleto istorija apkritai nedomina, tai knyga tikriausiai ir nebus labai įdomi, nes ji labiau enciklopedinio tipo, rami, rimta, su nuotabiomis nuotraukomis. Šokėjų nuotraukos tai yra tokie vaizdai, į kuriuos aš galiu atsisėdus žiūrėti valandų valandas – kaip į kokį tekantį vandenį ar ugnį – man taip be galo gražu. Ir šokis, o konkrečiai baletas, yra dar viena mano meilė, kuriai negaliu atsispirti, nes man labai labai gražu ir man užgauna širdį iki pat ten, iš kur ateina šiurpuliukai per visą kūną. Ir galiu žiūrėti, žiūrėti, kol pradedu verkti – man taip gražu.

Todėl sakyčiau, jei esi baleto mylėtoja, tai imk ir skaityk, o jei šiaip žiūrėtojas, tai imk šitą knygą ir bent pavartyk. Arba šiaip, nueikit baletą, nes pas mus jis vis dar labai prieinamas. O jei mėgstat jį, tai išduokit man, koks tavo mylimiausias baletas mūsų operos ir baleto teatre?

|balerina svajonėse|

interviu su autore čia. knygos puslapiai čia.

Gundymai

Labiausiai aprašinėta knyga per šiuos metus. Pieštukas buvo mano skirtukas. Susidariau sąrašą žmonių, kuriuos reikia paskaityti/jais pasidomėti/pažiūrėti, kaip jie atrodo/ ką parašė/pagaliau perskaityti jų knygas (pastumti į priekį) ir t.t. Sąrašas: Henry Miller, Sylvia Plath, Margaret Atwood, Nabokov Pale Fire, Howard Fast, Normal Girl (EJ dukros knyga, jau užsakyta keliauja pas mane), Augusten Burroughs, o citatų tiek daug, kad beveik reiktų perrašyti knygą (gerai, kad šita neskolinta).

Na, ir dar labai norisi iš naujo perskaityti Fear of Flying, nes ją kažkodėl skaičiau kaip fiction, o ne biografiją, dėl to norisi dar kartą bent pavartyti ir net nusipirkti, turėti sau. Nors pati EJ sako, kad nėra nieko labiau fiction nei autobiografija ir labiau autobiografiško nei fiction (neberandu, kad tiksliai pacituoti).

Iš viso šito plepesio tikriausiai eina suprasti, kad knyga man labai patiko. Labai neturėjau kada skaityti, bet ir džiaugiausi, nes norėjosi ją kuo ilgiau knyga mėgautis ir baisiai norėjosi pulti į interneto knygyną ir visas jos knygas parsisiųsti, nu, žodžiu panic attack, susivaldžiau, užsisakiau tik jos dukros Molly knygą Normal Girl.

Knygoje Erica pasakoja apie daug dalykų. Apie rašymo gundymą, apie tai, iš kur visa tai (rašymas, knygos) atsiranda, iš kur ateina, kaip autoriai kankinasi (arba ne) prie popieriaus lapo, kaip pakliūna į kažkią transcendentinę srovę, kuri atneša įkvėpimą, mintis, idėjas, personažus. Kaip rašytojai, poetai įvairiausiais būdais stengiasi į tą stovę pakliūti – per meditavimą, per alkoholį, per narkotikus. Apie svaiginimosi kraštutinumus, apie rašytojo darbą (The job of the writer is to seduce the demons of creativity and make up stories), apie moterų pripažinimą rašytojomis/poetėmis. Sakau, sunku nupasakoti, kiek daug apima knyga. O jau ta nepakartojama Ericos Jong ironija, stilius.

Vis tiek kelias vietas pacituosiu:

Apie moteris:

Our daughters cannot even imagine female invisibility. We raised them telling them they could do anything and everything. We told them God might well be female. We told them we wanted them because they were girls. We filled thier heads with female goddesses, women poets and women’s history. (Dear Goddess, don’t make me call ir herstory or women’s history – I may break out in hives.) The point is: We taught them to love themselves. They are still condemned to the ghetto of chic lit, and reviewed poorly for writing about things women care about – proof of second-classness- but at leats they are no longer silent.

Apie Fear of Flying:

Many of the men and women who were terrified by Fear of Flying have either gone silent or convinced themselves they always loved the book. 🙂

Apie moteris rašytojas:

Women writers have a particularly hard time because there is no way to be a public woman without being considered a bitch, a whore or a diva.

Apie nemirtingumą:

Young people never believe in the possibility of thier own deaths. That’s one reason old men can send them to war.

Apie rašytojus:

Some people are better in books than in life.

Apie šaltį:

Nothing freezes the imagination like family loyalty or political correctness.

Apie tai, kas knygose svarbu:

All that matters is that the voice be consistent (or intelligently inconsistent) and that the reader wants to turn the page. The reader turning the page is the only sine qua non.

Žiūriu, jau artėju prie visiško knygos sukonspektavimo, gerai, kad jau akys merkias, tai ir sustosiu, nors ir labai nesinori. Labai labai rekomenduoju su visa savo rekomendavimo baime 🙂

|didžioji rekomenduotoja|

PS. Ruošiuosi mirti iš balto pavydo Giedrei, kad ji važiuos i Gioteborgo knygų mugę, kur turi galimybę susitikti Erica Jong (knygoje pagaliau išsiaiškinau, kas čia per pavardė). Aš irgi baisiai juodai noriu.