Pažiūrėjau šitą trumpą reportažą apie knygų leidimą Lietuvoje ir pritariamai palingavau galvą.
Kadangi WordPress neleidžia įdėti filmuko, tai siūlau tik nuorodą į šitą poros minučių reportažą.
Reportaže pasakojama, jog dabar Lietuvoje leidžiama daug šlamšto, o skaitytojui sunku susigaudyti tarp gausybės šitų knygų, trūksta gairių, trūksta patarimų ir t.t.
Iš dalies pritariu literatūrologui, jog rimtų literatūros kritikų Lietuvoje (ypač kai kalba eina apie užsienio literatūrą) nėra. Tik man labai įdomu, ką veikia ta begalė filologų, kurie kasmet gauna diplomą kokiame nors lietuviškame universitete? Nejau jau taip neįmanoma paruošti gero kritiko?
O gal čia ne tik išmokslinimo kaltė? Kiek gi literatūra gauna vietos lietuviškose medijose? Kai naršau delfi.lt visada nervinuosi, jog “Kultūros parkas” yra nukištas kažkur į galą, po “Autonaujienų”, “Nusikaltimų ir nelaimių”, “Pikantiškų naujienų”, “F-1”, “Lietuvos įžymybių”. (Taip taip, faktas kad Stano (?) turi kloną futbolininką yra svarbesnis nei tai, kad prasideda Kristupo vasaros festivalis).
Apie knygų “pristatymus” žurnaluose nėra nė ko kalbėti, ten parašomi trys nieko apie knygos vertę nesakantys sakiniai. Yra keli rimtesni puslapiai, bet jei jau atvirai, tai kai kurios knygų apžvalgos “Literatūroje ir mene” man primena labai jau auštą filosofinį pilotažą (bet vistiek labai puiku, kad tokių tekstų ir tokių vietų su tekstais yra)
Na negi nesugebama “sukrapštyti” poros gerų kritikų, poros puslapių šeštadieniniame laikraštyje?
Antra vertus, bent jau šitoje nelietuvietuviškoje Baltijos pusėje, kritikai nebėra vieninteliai turintys būdų ir kanalų pareikšti savo nuomonę apie literatūrą. Seniau būtent kritikai turėjo tą galią pirštu pabaksnoti į vieną ar į kitą leidinį arba demonstratyviai nusukti nosį nuo kit0.
Dabar gi, kai internetinį tinklaraštį gali turėti kiekvienas, nuomonę apie išleistą knygą gali pareikšti daugelis. O tuo, manau, reikia džiaugtis. Aš pati savo didžiuosius pernykščius literatūrinius atradimus kaip J.C.Oates ar D.Tartt padariau būtent ten, o ne rimtuose puslapiuose.
Tad kol Lietuvos skaitytojas sulauks daugiau gairių iš profesionalių vertintojų, tiems, kurie nori pagalbos naviguoti literatūroje siūlau skaityti apžvalgas laikraščiuose užsienio kalbomis ( Guardian, NYTimes) ir tinklaraščiuose.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Labai sutinku! Čia net toks niekinis laikštaštis kaip Metro arba Evening Standard turi po visą puslapį knygų apžvalgoms (vieną fiction, vieną non-fiction), kurios, beje, visai neblogai surašytos ir kurias perskaitau vos paėmus laikraštį, o Lietuvoje.. Be L&M nežinau, kada spauzdintam leidiny gerą recenziją skaičiau.. Ačių KŽ, kad esat! Galėtų jums tą skyrelį kas pasiūlyti 😉
aj, sunku man apie tai kalbeti, buvus abejose barikadu pusese 😦 geru knygu LT nuperka max 500, o blogos, bet populiarios – 5000. Tai ir pasirenka leidykla, ka apsimoka leisti, ishleisdama papildomai keleta geru, bet neinanciu knygu “dlia dushy”.
Ash pati esu rasius knygu apzvalgas (tik kitu pseudonimu :D), siule ir vel, bet atsisakiau (nemokamai neturiu dabar sau prabangos to leisti), nes liudna tiesa dar ir ta, kad uz tai niekas nenori moketi 🙂
kalbant apie filologijas… mano kurse (anglistu) buvo gal max 4 zmones, kuriems rupejo literatura. likusiems tiesiog reikejo diplomo, arba jie gilinosi i vertimo subtilybes (busimieji pinigai vis delto).
Laukianti,
leidyklu dilema as suprantu, juk negali leisti knygos, kurios niekas neperka, zinoma, kad leidi tas, kurias perka. Kitaip ir buti negali, juk leidyklos turi gauti pelna. Tik ta musu valstybe galetu labiau paremti knygu leidyba, kaip tai pavyzdziui daroma Svedijoj. Bet laikai ne tie, net PVM knygoms norim didint, tai ka cia jau apie kazkokia parama kalbeti.
O juk skaitanciu Lietuvoje yra. Vien paziurejus i tai, kiek zmoniu lankosi knygu mugeje. Tai kodel jie taip sunkai suranda geras, vertingas knygas? Va cia butent tu puslapiu su literaturos kritika kokiame dienrastyje reiketu.
Ir labai teisingai padarei, jog uz dyka nedirbai. Man tai pyktis ima, kad zmones prasydamo, jog kas nors dykai dirbtu nuvertina ne tik pati individa, bet ir pati darba.
O kad zmones eina studíjuoti filologgijos ir nera isymyleje literaturos.. Va cia tai paradoksas.
man tai irgi buvo nustebimo… kai per literaturos paskaitas didzioji dauguma tik noredavo atsiskaityt turini ir “atsikabinkit”.
o mano kurse (baigiau kitą -logiją) didžioji dauguma nežinojo, kur įstojo ir ko reikės mokytis 🙂
Mielos idealistiškos žiurkės,
visi kritiniai straipsniai (apie literatūrą, apie dailę, apie muziką) rašomi už dyką arba, kai sumoka suinteresuotas asmuo (leidykla, galerija etc.). Leidiniai moka tokį honorarą, kurį gaudamas, pasijunti paskutiniu durniumi. Sakau tai kaip ilgametė profesionali kitos meno šakos kritikė, dabar tuo dėl finansinių priežasčių nebeužsiimanti – nes ir savigarbos dar reikia turėti… Antras dalykas – visiškai kritęs kritikos prestižas. Kritikas labai retai sulaukia atgarsio į savo žodžius ar tekstus, žmonėms nėra taip jau svarbu, ką sako vienas ar kitas recenzuojantis, jei jis nėra autoritetas. O su autoritetais irgi sudėtinga; “poet v Rossii bol’she, cem poet” laikai Lietuvoje praėjo…
Ach, gera but idealistiskom 🙂 G., kaip ten su tom Švedijos recenzijom, iš ko kritikai gyvena?
Aisku, kad jiems sumoka. Net kalbos nera.
O kad LT leidiniai moka asaras arba uz dyka noretu, tai cia yra kazkokia tragedija. Nuvertinamas svarbus zmoniu darbas.
Suprantu, kad mes cia idealistiskai i ta reikala ziurim, bet ne tokios idealistes esam, kad paremtume mizernus honorarus. Laikrasciams svarbiau detaliai aprasyti kokia zmogzudyste arba ilisti i kokios nors izymybes namuskomentuoti kicines kolonas,pseudoantikines vazas ir vieno ar kito stilisto kurta imidza.
As manau, jog spaudos leidejai daznai nuvertina Lietuvos skaitytoja. Didile dalis mano pazistamu nebeskaito lietuvisku laikrasciu, nes nera, ka skaityti. O jei butu pereita prie kokybiskesnes zurnalistikos, jei skaitytojo mentalitetas nebutu nuvertinamas, jei atsirastu daugiau vietos kulturai, tai tada…
Svajoju svajoju svajoju
manau, šiuo keičiasi skaitytojų kartos – plius atsirado visagalis internetas, dėl to daug kas laisvas pasirinkti, ką skaityt, ar NY Times ar Lietrytį. Ir man rodos, ateis toks laikas, kai popierinė media turės permąstyti, kaip ir ką spausdinti, nes kaimas laikraščių nebepirks, o miestas norės ne tik apie kriminalus naujienų.
gali būti, kad toks laikas ateis. bet kai ateis, reikės užsiauginti naują kritikų kartą, nes senoji jau bus išnykusi dėl įvairių priežasčių…
oi, saulės, ir man “ant nuospaudos užmynėt”. Pamenu kaip studijų laikais vienam margaspalviam žurnalui ruošiau knygų apžvagas, kaip laiminga apeidavau Vilniaus leidyklas, surinkdavau naujai išleistas knygas ir troleibusu dardėdavau namo – skaityti. Per paskaitas vogčiomis skaitydavau 🙂
ir kaip velnioniškai skaudu budavo kaskart iš redaktorės išgirsti, kad knygai “aprašyti” tereikia 2 sakinių…
et, sudaužė man širdį ten.
redaktore bum bum
Ieva, ne tau ant nuospaudos mindom, bet tokioms redaktorems ir redaktoriams (itariu, apie kuri zurnala kalbi) 🙂
Jei knygai aprasyti uztenka dvieju sakiniu, tai ir redaktores atlyginimui uztektu dvizenklio skaiciaus 🙂