Provincijos detektyvas

~ kzL ~ 12 Comments

provincijos-detektyvas-virselis-525faf8b70692

Neilgai trukus po savo naujų knygų pristatymo “Tyto alba” pasiūlė perskaityti vieną iš naujai išleistų lietuvių autorių knygų – paslaptingojo (o gal tiksliau paslaptingosios?) Dano Sėlio “Provincijos detektyvą”. Ir perskaičiau šį savaitgalį – pavadinkim tai duokle smalsumui ir lietuvių autorių literatūrai.

Iš pradžių skaitydama galvojau, kad tikriausiai atsiprašysiu ir atduosiu knygą atgal, nes labai jau buvo provinciškas tas provincijos detektyvas – varčiau akis ir kitaip šnairavau į visokius kalbos, veikėjų išvaizdos ir elgesio šablonus (prašom per daug iš manęs nenorėti, kai aš ką tik po “Lazario moterų”), bet paskui skaičiau, skaičiau ir tapo per vėlu viską mesti, nes kad ir koks ten detektyvas bebūtų, vis tiek smalsu, kaip viskas baigsis.

Didžiausias šio detektyvo trūkumas, sakyčiau buvo toks ganėtinai nenatūralus veikėjų įvedimas į knygą, na, panašiai, ai, man dabar reikia Koščėjaus Nemirtingojo, tai tebūnie, štai ir atsiranda Koščėjus nemirtingasis, o dabar reikia aukso kiaušinio – tadam – aukso kiaušinis, o dabar reikia lavono – štai ir lavonas, oi, ne dar ne lavonas, dar kvėpuoja, ką daryt? ką daryt? Tai tas netikrumas labiausiai ir persekioja knygoje – netikra taip viskas kažkaip. Bet kai skaitai kaip pasaką, tai viskai nieko gal. O skaityti kaip pasaką visai įmanoma, nes knygoje yra ir ragana, ir laumė, ir beveik našlaitė, ir net tikras šeichas, už kurio, ne kas kitas, o lietuvė sėkmingai ištekėjus (bet ne našlaitė), na ir krūva seksualių didžiakrūčių blondinių, nepamirškim ir kantriai dešimt metų laukinčio visai neambicingo princo.

Didžiausias knygos pliusas – vis dėl to, nepaisant krūvos šiais netais į šalį numestų knygų, ji buvo perskaityta. Štai kaip.

Taigi skaičiau ir galvojau, kokia galėtų būti šios knygos auditorija, na, ji tikrų tikriausiai turėtų būti ne tokia priekabi, kaip nelemtoji KŽL. O labai nesikabinėjant prie žodžių, veikėjų, šablonų ir viso kito, dėl ko žiurkės akis varto, gal tų skaitytojų visai nemažai atsiras. Jei 50 pilkų atspalvių skaito, tai ko gi nepaskaičius apie pagoniškas orgijas, ane? Pirk prekę lietuvišką. Štai taip.

***

PS Ir dar viršelis geras.

Apie mamas, bibliotekas ir laimę

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Image” Mano motina, ponia Vinterson, nemylėjo gyvenimo. Ji netikėjo, kad kas nors gali padaryti gyvenimą geresnį. Kartą ji man pasakė, kad visata – tai kosminė šiukšlių dėžė. Apsvarsčiusi jos žodžius, paklausiau, ar jos dangtis uždengtas.

     – Uždengtas, – atsakė ji. – Niekas negali ištrūkti.”

“Vienintelis būdas ištrūkti buvo Armagedonas, paskutinis mūšis, kai dangus susimaišys su žeme lyg susuktas pergamentas, o išgelbėtieji keliaus gyventi į amžinybę kartu su Jėzumi.

     Ji vis dar turėjo savo karo laikų spintelę. Kas savaitę padėdavo į ją po naują skardinę – kai kurios ten gulėjo nuo pat 1947-ųjų, ir aš manau, kad prasidėjus paskutiniam mūšiui mes būtume turėję gyventi po laiptais kartu su batų tepalu ir pro skardines prasigraužti sau kelią. Kadangi anksčiau man neblogai sekėsi su jautienos konservais, neturėjau priežasties nerimauti. Valgysim savo racioną ir lauksim Jėzaus.

     Man buvo įdomu, ar mus asmeniškai išgelbės pats Jėzus, bet ponia Vinterson manė, kad ne. „Jis atsiųs angelą.“

     Tai va kaip bus – angelas po laiptais.

     Man buvo smalsu, kur tilps jo sparnai, bet ponia Vinterson sakė, kad angelas iš tikrųjų neprisijungs prie mūsų po laiptais, jis tik atidarys duris ir pasakys mums, kad jau laikas išeiti. Mūsų dvaras danguje paruoštas.“

Aplink mane visi jau labai ilgai gyrė J.Winterson knygas, išsyrus K.Ž.L, kuri skaitė jai didelio įspūdžio nepalikusią knygą “Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai”.
Kadangi šiuo metu vengiu skaityti “plytas” (knygyne šiandien mačiau J.C.Oates naujausią, jos nenusipirkau), savose lentynose ieškau plonesnių nei 350 psl knygų, tai tą standartą J.Winterson “Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?” labai gerai atitiko.

Tai autobiografinė knyga apie įvaikintos Jeanette baisią vaikystę, apie jos įmotės vykdytą terorą, prievartą, apie visišką meilės vakuumą. Tuo pačiu tai knyga apie meilės poreikį, apie sugebėjimą išgyventi. Viena gražiausių ir svarbiausių knygos gijų –  autorės meilės literatūrai deklaravimas.
Jeanette auga namuose, kur tėra šešios knygos, tad ji slapta pradeda rinkti savo biblioteką, kurią jos įmotė sudegina. Tada Jeanette supranta, jog daug sunkiau atimti mintis ir žodžius nei daiktus, ir ji mokosi tekstus mintinai, nuolat lankosi bibliotekoj, ir tai jai suteikia galimybę keisti savo gyvenimą.
Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą (vertė Aušra Simanavičiūtė, leidykla “Kitos knygos”)

Knyga man pasirodė šiek tiek netolygi, ypač kai J.Winterson rašė ne apie savo vaikystę, o  apie dabartinius laikus. Toj knygos daly gal kiek per daug savianalizės, ji gal perdėm terapinė, bet tikrai verta dėmesio.

Man ši knyga yra ypač geras argumentas už tai, kodėl bibliotekos ir literatūra turi būti prioritetas mūsų visuomenėje.  Šią savaitę su savo vaikais buvom vaikų bibliotekoj. Skaitėm, jie piešė, dėliojo dėliones, žaidė. O aš prisiminiau, kaip mano mėgstama rašytoja feministė C.Moran Göteborgo knygų mugėje kalbėjo apie bibliotekų svarbą. Čia trumpa citata iš jos The Times kronikos:

“Bibliotekos bendruomenėje yra ir atsarginis išėjimas, ir gelbėjimosi plaustas, ir šventė. Jos yra minties katedros, sielos ligoninės, vaizduotės pramogų parkai. (…) jos tėra vienintelės viešos e905f3078cecac350fe12a1ebb30cdd0užuovėjos, kur tu esi ne vartotojas, o pilietis.”

O šiandieniniame dienraščio Dagens Nyheter literatūrai skirtame priede buvo publikuotas vieno žinomiausių naujos kartos švedų rašytojo Jonas Hassen Khemiri tekstas apie bibliotekų svarbą ir apie tai, kaip jo šeima nuolat lankydavosi bibliotekoje. Jonas Hassen Khemiri pasakoja apie vieną savo vaikystės pokalbį su mama.

“- Aš manau, jog gana keista, kad iš bibliotekos galima skolintis nemokamai.
Mama, viešosios bibliotekos mylėtoja numeris vienas, sutrikusi pažiūrėjo į mane. Aš tęsiau.
– Juk būtų logiška, jei kiekvienas pasiskolinimas kainuotų. Na kokią nedidę sumą. Tipo penkias kronas.
Mama atrodė taip lyg aš būčiau nužudęs bibliotekininkę. Bet aš nesustojau.
-Kodėl knygas galima skolintis nemokamai, kai visa kita kainuoja?
Mes priėjome Hornsgatan. Mama paspaudė mygtuką prie perėjos ir atsakė:
-Va būtent todėl.”

K.Ž.G

Dar minus viena knyga

~ kzL ~ 2 Comments

nathaniel

Žinai, šiandien nevyniosiu į vatą. Pradėjau šitos knygos klausyti dar prieš pradedant “Lazario moteris”. Klausiau, klausiau, galvojau, na, kas čia bus, pakentėsiu, dar paklausysiu, dar klausiau, o kažkuriuo metu pabaigiau “Lazario moteris” ir pagalvojau – “pezalus klausau”. Ir nusprendžiau daugiau nebeklausyt. Neturiu laiko kentėdama (ne tas dvasines kančias kartu su knygos herojum) klausyt visokių išsipildžiusių ir nelabai išsipildžiusių rašytojėlių neapsisprendėliškų per gero gyvenimo veblenimų – ar aš čia šiandien to, ar ano noriu, ar šia man miegot su ta merga, ar nemiegot, oi, permiegojau. Netyčia. Atleiskit, visai nenorėjau. Ką čia ir bepridėsi. Gal knyga ir gerai atskleidžia tą pasaulį, kurį nori atskleisti, bet kad man tas pasaulis visai neįdomus. Geriau einu paskaityt, nei apie šitą knygą čia gaišiu laiką rašydama.

M.Atwood: “A.Monro kelias į Nobelio premiją nebuvo lengvas”

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

8_alice_munro_byline_shapton-300x300The Guardian publikavo M.Atwood tekstą, kuriame ji kalba apie savo draugės ir naujausios Nobelio premijos laureatės  gyvenimą.

“Munro found herself referred to as “some housewife”, and was told that her subject matter, being too “domestic”, was boring. A male writer told her she wrote good stories, but he wouldn’t want to sleep with her. “Nobody invited him,” said Munro tartly. When writers occur in Munro stories, they are pretentious, or exploitative of others; or they’re being asked by their relatives why they aren’t famous, or – worse, if female – why they aren’t better-looking.”

Nobelio premija teikiama jau 111 metų, Alice Munro yra tryliktoji rašytoja moteris gavusi ją.

 

 

K.Ž.G

Lazario moterys

~ kzL ~ 12 Comments

lazario moterys

O galėjo labai paprastai atsitikti taip, kad aš šios knygos būčiau neperskaičius. Aišku, aš ją pastebėjau knygyne, kaip galėčiau nepastebėti baleto bateliais apautų kojų, bet pasiėmiau knygą, paskaičiau nugarėlę, o ten apie kažkokį mokslininką, citata iš knygos irgi apie mokslą – niekaip nesupratau, prie ko čia tos balerinos kojos. Žvilgtelėjau į vertėją, oo, Sigitas Parulskis, na, tikėtina, kad bet ko nevers, o paskui tai iš šen, tai iš ten geri atsiliepimai apie knygą – gunda pagunda. Netikėkit šituo viršeliu, nors perskaičius knygą jis kaip ir turi prasmę, bet ne tokią, kad turėtų ant viršelio puikuotis, geriau jau galėjo būti, pavyzdžiui, namas. Arba laboratorijos kolba. Arba baltas chalatas. Arba perlai. O ant nugarėlės galėjo būti tiesiog parašyta – čia yra lobis, nepasigailėsi.

Iš tikro net nenoriu nieko rašyti apie „Lazario moteris“, nes ką ten jau beparašysi, kai viskas parašyta. Knygoje, aišku. Mėgavausi tekstu, šeimos saga, kurią skaitant gyvenau tokiuose pat jausmuose ir vaizdiniuose, kaip kad skaitant G.G. Marquez. Gal ne „Šimtą metų“, bet „Meilę choleros metu“ tai tikrai. Tik tai ne Pietų Amerikos, o Rusijos vaizdai, jausmai ir kvapai. Dar truputį kaip Miškino “Laiškų knygą” – gal dėl to paties vertėjo, o gal dėl to paties gerumo?

Rusiškas leidimas
Rusiškas leidimas

Visa istorija prasideda dar carinėje Rusijoje, o baigiaisi visai nesenais laikais. Ir nors Lazaris Lindt laike realiai gyvena tik viduriniame laiko tarpe, viskas, kas įvyko prieš jį ir po jo yra labai svarbu, susiję, persipynę. Nes iš pradžių gyveno Marusia, laimingai ištekėjusi, tačiau bevaikė, mokslininko žmona, kuri pirmą kartą pamačiusi blusomis nuėjusį perkarusį beveik dar vaiką Lazarį Lindtą, jį „įsisūnija“, o jis ją – įsimyli, ir per visą gyvenimą nieko daugiau nemyli, tik ją, kol būdamas jau senas jaunoje merginoje išvysta Marusios šešėlį, neklauskit manęs, kaip mergina atsiduria jo rankose, jis pats negalėtų pasakyti, anei papasakoti, kodėl iš laime trykštančios gražuolės ji pavirsta į pačią nelaimingiausią nuotaką, o vėliau despotę, visišką priešybę meile kvepiančiai Marusiai, kuri, galima įsivaiduoti, kaip būtų numylavusi Lazario anūkę Lidočką, deja, jau buvo mirusi, kai mergaitei tos meilės labiausiai reikėjo.

marina
Marina Stepanova

Sakiau, kad ilgėjausi kažko tookio, tokios knygos, kuri šiais metais galėtų tapti mano metų knyga. Tą karūną man knietėjo uždėti knygai jau nuo pat pirmųjų puslapių, nežinau, ar atsiras kas šiais metais nukonkuruos „Lazario moteris“. Abejoju.

Trumpas interviu su autore čia.

Knygų kosmosas Vilniaus pakrašty

~ kzL ~ 4 Comments

Naujoji gražioji Vilniaus Universiteto biblioteka. Nors lentynos dar tuštokos, dėl to labai nepergyvenu, nes ir taip pilna visokių knygų, kurias mielai perskaityčiau. Viduje negalima fotografuoti, bet, žinokit, ten labai man patinka – daug švarios erdvės, baltų lentynų,k gražių šviestuvų.

This slideshow requires JavaScript.

Marijos testamentas

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Dailės mokykloje man meno istoriją dėstė menotyrininkas Petras Šmitas. Jo pamokos vykdavo kabinete, kuris buvo senojoje dailės mokyklos dalyje, Rumpiškės dvaro pastate, kur girgdždėjo parketas, stovejo baltulėliai biustai, kur neregėto gražumo laiptų turėklų vingius galėdavai sekti pirštu, belaukiant kol mokytojas atrakins kabinetą Imageir ijungs aparatą skaidrėms rodyti.

Būtent tame kabinete esu mačiusi daugybę paveikslų, vienaip ar kitaip vaizduojančių apreiškimą Marijai ,Jėzaus gimimą, įvairiausius Madonos su kūdikiu variantus, skausmo paralyžuotas Pietas, triumfuojančias ėmimo dangun scenas.
Ir daugelyje paveikslų Marija aiškiai vaizduojama nežemiškai.
Dažnai iš jos sklinda šviesa (Giovanni Battista Salvi “Madona and Child”, Aušros vartų koplyčios Mergelės Marijos paveikslas),  dažnai Marija vaizduojama su aureole, kad parodyti jos šventumą (Botticelli “Madonna del Libro“, Gentile da Fabriano “Adorazione del Bambino”, Raffaello “La Madonna del Granduca“, George Hitchcock “The Annunciation”).
Be aureolės Marijos išskirtinumą dar rodo atsiveriantis dangus (Raffaello “Visitazione“), grojančių ir giedančių angelų minios (Guido Reni “The Coronation of a Virgin”) arba tai, jog ji eina debesimis (Raffaello “Siksto  madona”).

Caravaggio gavo pylos už tai, kad paveiksle “Natività con i santi Lorenzo e Francesco d’Assisi” perdaug ją žmogiškai pavaizdavo Mariją, pusiau gulinčią ant žemės, išvargusią, bet ir čia virš jos galvos sklando angelas, o ir  šiaip jau šešėlių ir tamsos meistras Caravaggio daugiausia rytinės šviesos paveiksle skyrė būtent Marijai, o ne kūdikiui.

animal7f-1-web
Fiona Shaw vaidina Mariją spektaklyje, pastatytame pagal C.Toibin knygą

O kas jeigu…
O kas jei nėra nei angelų, nei karūnų? Kas jei vietoj dangiškos šviesos, vietoj baltų lelijų yra tik kaltės jausmas ir gedulas?

Didžioji dauguma  pasakojimų, iš kurių mes sužinome apie Marijos gyvenimą yra papasakoti kokio nors trečio asmens APIE Mariją, bet knygoje “The Testament of Mary” rašytojas Colm Toibin  leidžia jai pačiai pasakoti, suteikia jai stiprų balsą, ir vietoje kelių  klasikinių momentų (apreiškimas, apsilankymas pas Elžbietą, gimimas Betliejuje, Pieta, ėmimas dangun) skaitytojas gauna sodrų, komplikuotą, įdomų Marijos portretą.

Calm Toibin konstruoja neortodoksišką Mariją, čia ji kardinaliai kitokia nei prie bažnyčios parduodamuose saldžiuose paveikslėliuose: nėra čia nei pamaldžiai sudėtų rankų, nei nuolankios ramybės, nei absoliutaus tobulumo, nei niekada neišsidraikančios plaukų sruogelės. C.Toibin Marijai ir karšta, ir skauda, ir baisu, ir batas trina.  Ji pavargusi, nusivylusi, sena, užsidariusi tamsiuose namuose, niekada nesakanti savo sūnaus vardo.

104 motinos kaltės puslapiai,  patekę į trumpajį šių metų Bookerio sąrašą.

Colm Toibin buvo praėjusių metų Göteborg knygų mugėje, abi knygų žiurkės klausėmės jo, jis kaip tik rašė autografus į šitą knygą, o aš kažkodėl nepasinaudojau proga ir jos nenusipirkau jau tada. Gailiuosi.

“But I must say it once, I must let the words out, that despite the panic, despite the desperation, the shrieking, despite the fact that his heart and his flesh had come from my hear and my flesh, despite the pain I felt, a pain that has never lifted, and will go with me into the grave, despite all of this, the pain was his and not mine.” //C.Toibin “The Testament of Mary”

K.Ž.G

Lean In. Women, Work and The Will to Lead

~ kzL ~ 4 Comments

lean in

Oro uosto knyga. Pradėjau skaitinėti ir jau nebenorėjau padėti atgal. Pasirodė aktuali. Kaip gi Facebook COO, viena iš 50 Fortune išvaldintų įtakingiausių verslo moterų, Times įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuke esanti Sheryl Sandberg susitvarko su visais savo gyvenimo reikalais? Net nesakysiu frazės “kaip sekasi suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu”, nes kaip sako pati autorė, tai dažniausiai būna pats pirmas klausimas, kurio ji sulaukia. Ne “kaip jums pasisekė tiek daug pasiekti?”, ne “kokie bus kiti įmonės žingsniai?”, o “kaip sekasi viską suderinti?”. Klausimas, kurio niekas neklausia vyro vadovo.

Jau seniai nebuvau tiek pribraukius knygos. Sau pačiai, kad kartais kai susisuka galva, ar užgraužia visas (99,99%) moterų graužiantis kaltės jasmas, kai ką nors darai sau, o ne vaikams, vyrui ar dar kam nors, galėčiau “prasiplauti smegenis”.

Moterų gyvenimus, karjeras, kopimą karjeros laiptais apsunkina koks milijonas plius vienas dalykas, pvz.:

  • jau minėtas kaltės jausmas,
  • lyties stereotipai, kurie tūno ne tik vyrų, bet ir pačių moterų galvose, net tų, kurios yra padariusios įspūdingas karjeras,
  • “men are promoted based on potential, while women are promoted based on past accomplishments”,
  • moterys dažniausiai dirba du darbus: apmokamą darbe ir nemokamą – namie,
  • “men are continually applauded for being ambitious and powerful and successful, but women who display these same traits often pay a social penalty (manau, tikrai kiekvienas skaitantis šitą postą gali rasti tikrą personažą šitam atvejui),
  • “for many men, the fundamental assumption is that they can have both a successful professional life and a fulfilling personal life. For many women, the assumption is that trying to do both is difficult at best and impossible at worst. Women a surrounded by headlines and stories warning them that they cannot be committed to both their families and careers. They are told over and over again that they have to choose, because if they try to do too much, they’ll be hurried and unhappy.”
  • Baimė. Baimė būti nemėgiama, baimė padaryti netinkamą sprendimą,  nesėkmės baimė. “And the wholy trinity of fear: the fear of being a bad mother/wife/daughter”.
  • “We consistently underestimate ourselves. Multiple studies in multiple industries show that women often judge thier own performance as worse than it actually is, while men judge thier own performance as better than it actually is.”
  • “Ask a man to explain his success and he will typically credit his own innate qualities and skills. Ask a woman the same question and she will attribute her success to external factors, insisting she did well because she “worked really hard”, or “got lucky”, or “had help from others”.
  • Ir baisiausia, o dieve, kitos moterys. “It’s heartbreaking to think about one women holding another back. As former secretary of state Madeleine Allbright once said, “There’s a special place in hell for women that don’t help other women.”

Perrašysiu pusę knygos. O sprendimas? Pirmas, kuris šauna į  galvą – reikia gero vyro. Cha cha cha. Tokio gero, kuriam didesnis žmonos uždarbis nesukeltų panikos, kuris per pusę arba net ne per pusę dalintųsi vaikų ir namų priežiūros reikalus: “I truly believe that the single most important career decision that a woman makes is whether she will have a life partner and who that partner is.”

Antra, “avoide unnecessary sacrifice”. Verta įsiklausyti. “The right question is not “Can I do it all?” but “Can I do what’s most important for me and my family?”.

Trečia, nebijok ir nesijausk kalta, o jei vis tiek bijai, apsimesk, kad nebijai ir valdyk tą beprotišką kaltės jausmą (“guilt management”).

Ketvirta, penkta, šešta – reikia skaityti knygą. Nėra tai vadovėlis, kaip tapti lydere, ar kaip išgelbėti moteris ar pasaulį, bet, manau, tikrai galima rasti argumentų periodiniam smegenų praskalavimui, net jei tai būna iš temos “fuu, čia ne aš viena taip jaučiuosi, taip bijau, čia net Facebook COO taip buvo” ir panašiai. Koks skirtumas, koks vaistas, svarbu padeda.

***

Šitas irgi patiko: “Legendary investor Warren Buffet has stated that generously that one of the reasons for his great success was thet he was competing with only half of the population”.

Kaip kartais man nesiseka

~ kzL ~ 8 Comments

skaityti… Tikrai. Tikrai!

Pastebėjau, kad šiais metais gan daug knygų keliauja į šoną. Jaučiuosi siaubingai prieš jas (ne visas) nusikaltusi, bet nieko negaliu su savim padaryti, tiesiog kažkaip, jei knyga ‘nesiskaito’, tai reiškia, kad prasideda toks jos vengimo procesas – tada skaitau labai mažai (nes vengiu knygos), pradadu sukti ratus aplink lentynas ir… rankose jau kita knyga. Tikriausiai, jei sudėčiau pradėtas ir nebaigtas, gautųsi pora knygų…

Čia sąrašiukas:

H.Mantel “Wolf Hall” – visaip bandžiau ir audio, ir popierinę, ta knyga be konteksto yra nepaskaitoma. Čia, aišku, mano problema, kad aš to konteksto nežinau.

N.Gaiman “The Ocean at the End of the Lane” – rašiau šiai knygai skirtame poste, kodėl negalėjau pabaigti skaityti…

A.Brennert “Moloka’i” – knygos veiksmas vyksta Havajuose, tais laikais, kai raupai dar buvo nepagydoma liga. Kažkaip buvo gana nuobodu klausyti, kai palyginti neseniai skaičiau Hislop “Salą” ta pačia tema.
happiness

G.Rubin “The Happiness Project” – jei mėgstat nukeliauti į knygynų oro uostus, tai tikrai matėte šitą knygą. Kažkaip paskutinius keletą metų ji vis padedama ten, kur lenda į akis. Net negalvojau, kad čia negrožinė knyga, o iš serijos “kaip aš viską turėjau, bet kažkodėl vis tiek nebuvau laiminga, ką man daryti”? Mečiau skaityti toj vietoj, kur rašė, kad reikia susitvarkyti spintą. Kas mane pažįsta, pritars, kad aš visai laimingai gyvenu su netvarkingom spintom.

M.Clark “Two Little Girls in Blue” – apie šitą meksikietiško serialo tipo detektyvą irgi rašiau poste. Nuobodybė.

James Meek “Meilės aktas”. Net nežinau, kas man negerai su šita knyga.

Toni Morrison “Mylima”. Antras bandymas su Morrison po nevykusio “Sulos” vertimo. Kaip sunkiai ‘skaitosi’ man šita išgirtoji knyga. Man tiesiog knygos filmas nesimato galvoj, nors tu ką. Bet galvoju kol kas dar lengvia nepasiduoti. Kaip nors tikiuosi šitą iškankinti.

Stephen Kelman “Pigeon English”. Irgi su “filmu” negerai. Bet irgi žadu nenusileisti.

O tau ar teko pastaruoju metu ką nors mest į šalį?

Mano pirmoji savižudybė

~ kzL ~ 8 Comments

P1200076

Vos tik pasiėmiau knygą iš bibiotekos, o naujasis knygnešys Marius Burokas vos ne tą pačią dieną ėmė ir įdėjo į savo rekomenduojamų paskaityti sąrašą.

Kas labiausiai iš knygos įsiminė?

Atvirumas. Drąsus, nuogas, toks tikras jausmas, lyg geluonies, kaip sakant.

Šmaikštumas. Kaip P.Roth traukia per dantį žydiškumą, taip J.Pilch šiepia liuteroniškumą, puritonišką taupumą ir daiktų viršenybę prieš žmogų (čia ir iš sovietmečio, aišku, kai iš po stalo gautas daiktas būdavo dangstomas užklotais nuo dulkių ir garbingai atidengiamas prieš svečius pasipuikuoti). Kaip kitaip galima taip atvirai kalbėti ir neatrodyti apgailėtinai, jei ne su gera šmaikštumo dozė? Tarsi herojus/autorius sakytų – gerai suprantu, kas su manim dedasi, gal ir nesąmones darau, bet dedasi, neapsimetu, kad nesideda.

Nepakeliama būties lengvybė. Nepakeliama dėl vienatvės, atvirumo ir lengvybė dėl gero humoro su sugebėjimo prajuokinti skaitytoją (mane čia, kiti gal verkia, nežinau).

Dešimt pasakojimų, vienas paskui kitą pasakoja apie herojaus sėkmes ir nesėkmes. Apie vienatvę, apie norą moterų ir jų paiešką (tiek jaunystės dienom, tiek, kai jau virš penkiasdešimt), beveik virstančia į maniakišką jų persekiojimą; apie kitas moteris – mamą ir bobulę, pastarosios paveikslas toks marqueziškai žavingas (bobulė turi paslaptingą spintą ir dar jai dvasios praneša apie artėjančią kokio nors artimo ar kaimyno mirtį). Dar apie draugystę, šeimą, tai, kas dedasi už užuolaidomis aklinai uždengto lango – vieni pykstasi, kiti skandalus kelia (dėl, pavyzdžiui, nesantuokinės meilės įrodymų kišenėse, o įrodymų išmesti nevalia, nes daiktas – nosinė – gi vos ne naujas, kaip čia išmesi), treti planuoja savižudybę nr. 1. Velniai dedasi už tų užuolaidų, kaip gi kitaip.

jerzy

**

PS Žiūriu, kad tuoj pasidarysiu lenkų rašytojų fanė – po to, kai įsimylėjau Mysliwski “Traktatą apie pupelių gliaudymą”, visai nieko suskaičiau Gombrowicz “Apsėstuosius” ir dar patiko Jerzy Pilch pirmoji savižudybė!Man pačiai siurprizas. Ką dar lenkų skaityti (lenkiškai, beje, nemoku)

Lover’s Dictionary

~ kzL ~ 5 Comments

lover's dictionary

Dievaž, taip įsijaučiau į šitą knygą, kad jaučiausi, kaip kankinama didžiausių meilės kančių – buvau ir ką tik įsimylėjusi, ir jau jau jaučianti, kad šita istorija baigiasi, ir reikia atrasti jėgų ir stiprybės padėti tašką. Jaučiau visus įsimylėjelių nutylėjimus, patylėjimus, euforiją, drugelius pilve, nesusikalbėjimo tuštumą ir tylėjimo svorį. Viską, kaip knygoj parašyta. Net pačiai buvo keista, kad taip keistai mane paveikė, nors iš šios knygos visai nieko nesitikėjau ir, tiesą pasakius, žiūrėjau gan skeptiškai.

Paskaityti tikrai verta – įsimylėjeliai gal ras įkvėpimo ar atsakymą į kokį meilės klausimą, besiilgintys meilės – visų tų sunkaus susipažinimo ir pirmojo susitikimo bei netikrumo jausmo – kaip padrąsinimo, kad tikriausiai visiems taip būna ir ten pat prasideda. Galų gale knyga, iš kurios nieko nesitikėjau tapo tokia, kurią noriu turėti savo lentynoj ir kartas nuo karto paskaityti.

david-levithan

***

“Just be warned,” you said. “Someday you’ll ask me to gove up something I really love, and then it’s going to get ugly.”

People often say that when coupled are married for a long time, they start to look alike. I don’t believe that. But I do believe their sentences start to look alike.

Last night, I got up the courage to ask you if you regretted us.
“There are things I miss,” you said. “But if I didn’t have you, I’d miss more.”

“The key to a successful relationship isn’t just in the words, it’s in the choice of punctuation. When you’re in love with someone, a well-placed question mark can be the difference between bliss and disaster, and a deeply respected period or a cleverly inserted ellipsis can prevent all kinds of exclamations.”

“I want my own books to have their own shelves,” you said, and that’s how I knew it would be okay to live together.”

Yra ir lietuviškas vertimas. Bandysiu paskaityti.

lover's dictionary 2

Nauja Tyto Albos kolekcija

~ kzL ~ 5 Comments

Gavau pakvietimą į naujų leidyklos Tyto Alba knygų pristatymą. Pakvietimai dažniausiai sukelia dvigubus jausmus – džiaugsmą (kad pakvietė) ir skausmą (kaip visur suspėti, jei nesuspėsiu bus taip gaila, kad net geriau nežinoti, kad renginys vyko). Galutinis šios gražios dienos rezutatas – džiaugsmas, nes a) suspėjau ir b) nes eilinį kartą atėjau galvodama, kad, ai, šiaip pasižiūrėsiu, pasiklausysiu, kas čia per knygos  ir panašiai, o išeinu norėdama perskaityti visas pristatytas knygas (o tada, o dieve, ne visos dar išleistos ir kada tai padaryti). Tikrų tikriausiai. Šiandien gal mėnulis koks?

TYTO ALBA

Labai trumpai apie pristatytas knygas:

Edita Čekuolienė “Flirtas su rudeniu: moterų knyga”. Knyga subrendusioms moterims, sakė, kad toms, kam virš keturiasdešimt. Pagal pristatytas temas,ir tai, kaip apie jas kalbėjo autorė (beje, simpatiškoji simpatiškojo Algimanto Čekuolio žmona) – kai tik išleis pirksiu ir vešiu mamai (Giedriau, prašom duoti žinoti, kai tik pasirodys). Man pačiai irgi įdomu, bet aš gal dar kiek pasidžiaugsiu nebrandžia moteryste.

Danas Sėlis “Provincijos detektyvas”. Autoriaus kėdė buvo tuščia, nes autorius nori likti nežinomas. Paslaptingai taip. Jei nebūčiau skaičius “KGB vaikų”, tai kaip ir labai nesidomėčiau šita knyga, bet dabar pliaukšt per savo pasipūtusius žandus – nenurašau, jei tik bus proga, tikrai perskaitysiu.

Viktorija Daujotytė “Lašas poezijos” – autorės, deja, nebuvo.

Giedrius Druktenis “Kodėl spaudžiame dešinę. Apie etiketą ir manieras”. Kaip sakė autorius, apie tai, kodėl, o ne kaip. Per autoriaus prezentacoiją visi (išskyrus, žinoma, Juozą Erlicką) puolė žiūrėti, ar švarūs jų batai.

Juozas Erlickas “Išeinu iš krašto”. Trilogijos paskutinė dalis. Prijuokino Erlickas. Sakė daugiau neberašys tokio tipo knygų, rašo romaną “Vargdieniai”, kurio pagrindinis veikėjas bus vargdienis Mikutavičius, kurio veikėjai nieko neveiks, nes vargdieniai nieko neveikia, nebus meilės istorijos, irgi dėl to, kad vargdieniai nemyli ir t.t. O antras romanas bus apie Kaušpėdą. Tame romane Erlickas bandys paneigti hipotezę, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas.

Viktoras Gerulaitis “Kupė su Joanu Starussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Gaila, autoriaus nebuvo.

Grigorijus Kanovičius “Rinktiniai raštai”. Čia tai wow. Autorių pristatinėjo jo sūnus, seniai nebegyvenantis Lietuvoje, bet taip gražiai kalbantis lietuviškai, kad visi bent kiek pabūnantys užsienyje ir visokiais akcentais pradedantys miauksėti turi susigėsti. Tik kad labai jau sūnus pesimistas man pasirodė. Čia gi džiaugsmas – tokį lobį leidykla išleis, o sūnaus nuotaika tai apokaliptinė – nieks neskaito, niekas nelaukia, o man tas pats. Nu, laba diena – ir skaito, ir laukia, ir uosto knygas, ir myli, ir gyventi be jų negali, nereikia taip, nėra jau čia tas jaunimas šiais laikais toks blogas, gal autoriaus sūnui laikas į Lietuvą?

Algirdas Kaušpėdas “Antiška”. Ar reikia ką pridurti? Dainuojanti knyga – nuskanuoji QR knygą savo protinguoju telefonu ir gali skaityti skambant muzikai. Jėga.

Giedrius Kuprevičius “Koncertas”. Toks simpatiškas ponas Giedrius Kuprevičius – spinduliuojantis (reikėjo šalia Kanovičiaus sodinti, gal būtų gera nuotaika užkrėtęs). Žinojot, kad “Kregždučių” autorius, tų kur, “gabalėlį dangaus”?Sakė, jam alergija nuo tos dainos, tai šalia būdami nesugalvokit uždainuoti. Nepraiekit, kai pamatysit knygą knygų mugėje.

Violeta Palčinskaitė “Atminties babilonai“. Autorė sakė, kad ir ką rašytojas ar poetas parašytų – viskas apie tėvą ir motiną. Gal ir tiesa, pažiūrėsim.

Linas Slušnys, Daiva Šukytė “Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga”. Apie ką knyga? Apie tai, kad namuose tėvai yra ir turi būti (jei nėra) lyderiai, tėvai turi imtis atsakomybės ir būti tėvais.

Agnė Žagrakalytė “Eigulio duktė: byla F117“. Skaičiau šios knygos ištrauką ir buvo labai įdomu. Tikiuosi, kad jau greit.

Viskas. Gero laukimo.