Vasaros knyga

vasaros

“Vasaros knygą” reikia skaityti ilgais rudens arba žiemos vakarais. Bus pats tas. Kai labiausiai ilgu šilumos ir šviesos, maudynių ir atostogų. Tačiau  ne atostogų vaizdai labiausiai užsilieka galvoje.  Pagrindinių knygos atostogautojų anūkės Sofijos ir senelės bendravimas – betarpiškas, lygiavertis, pagarbus (na, čia turiu omenyje, kad senelė nedejuoja, kad tu vaikeli dar gyvenimo nepatyrus ir panašiai) ir yra knygos ašis. Senelės neįsivaizduokite kaip tradicinės lietuviškos sengalvėlės, bent jau man toks paveikslas tikrai nesusidarė, ši senelė – labiau nuotaikos žmogus, paskendusi savo mintyse, iš kurių ją savo sudėtingais klausimais vis bando ištraukti anūkė:

-Ar angelams leidžiama nuskristi į pragarą?

-Aišku. Juk ten gali būti devynios galybės jų draugų ir pažįstamų.

-Va ir nutvėriau! – šūktelėjo Sofija. – Vakar sakė, kad pragaro nėra!

Jos senelė suirzo, atsisėdo ir tarė:

– Ir šiandien manau lygiai tą patį. Bet tai tik žaidimas.

-Joks čia ne žaidimas, rimta, kai kalbama apie Dievą!

-Jis niekuomet nesugalvotų tokios kvailystės, kaip sutverti pragarą.

[…]

-Sofija. Dėl to visai nėra ko pyktis. Juk gali suvokti, kad gyvenimas pakankamai vargus ir be to, kad po jo dar būtum ir nubaustas. Būsi paguostas, tai ir yra visa esmė.

Knygos nuotaika labai priminė R.Bradbury  “Pienių vyną“, o kartu ir priminė atostogas kaime, kai viena ar dvi savaitės ištįsdavo iki neišmatuojamos begalybės, atrodo, visada būdavo saulėta ir niekada nelydavo, kai vienintelis saldumynas būdavo pamiškėj prisirpusi žemuogė arba cukrus ant batono.

 

The End of the Affair

the end

Sako, kad šitą audioknygą galima klausyti vien tik skaitančiojo Colin Firth balso. Man tokias knygas klausyti labai sunku – ir dėl to, kad gražus balsas užliūliuoja ir dėl to, kad tokias knygas man reikia regėti ant popieriaus. Taip ir taikiaus padaryti, tik, baisiai supykau, kad elektroninė knygos versija brangesnė už popierinę, o popierinės laukti nenorėjau. Tad likau su liūliuojančiu gražiu balsu ausyse ir lėta knyga, kur galbūt mažai veiksmo, bet už tai, kiek aistros, meilės ir iš pavydo kylančios neapykantos.

Romanas turi autobiografinių G.Greeno gyvenimo detalių. Antrojo pasaulinio karo metais kylanti literatūrinė žvaigždė – rašytojas Maurice Bendrix pradeda romaną su ištekėjusia Sarah Miles. Aistringą meilę greitai pradeda temdyti didžiulis Bendrixo pavydas, nuolatiniai ginčai ir raginimai skirtis su vyru. Vieną dieną meilužių namas subombarduojamas, sprogimo bangos nublokštas Bendrix’as vos lieka gyvas, o šių dviejų žmonių gyvenimas tarsi sudraskomas – visiškai be jokio paaiškinimo Sarah palieka mylimąjį. Štai čia ir sustokim. Tegul tik knygą perskaitę sužino, kam reikalingas privatus detektyvas, kaip Bendrix’as sužino Sarah’os poelgio motyvus ir kokia dievo rolė visoje istorijoje. Nesusiviliojusiems gražiuoju Colin Firth balsu – Julianne Moore ir Ralph Fiennes vaidyba to pačio pavadinimo filme (knygos nuotaika gan gerai atkurta, tačiau pats siužetas gerokai pakoreguotas).

Virtuvė

virtuve

Vakaro knyga Murakami mylėtojams. Labai japoniška (tikriausiai). Lietuvių skaitytojui greičiausiai reikia pradėti skaityti nuo pabaigos, nes pabaigoje yra trumpas straipsniukas apie autorę ir jos knygą, savotiškas įvadas lietuvių skaitytojui, papasakojantis, ko šiaip niekada nesugalvotum apie knygą – pvz. sąsajas su komiksais ir visokiais kitokiais japoniškais dalykais. Tai paskaičius įvadą ir kyla mintis, kiek šitos knygos galima suprasti neskaitant japoniškų komiksų ir, pvz., neperskaičius to įvado. Aišku, atsipalaiduoji ir murakamiškai perskaitai (murakamiškai man greičiausiai reiškia – nieko nesuprantu, bet šiaip skaitau ir mėgaujuosi, grožiuosi fantazija), bet visada norisi suprasti daugiau ir giliau negu tiek. O tam jau reikia atskirai pastudijuoti apie autorę, jos aplinką ir visokius įtakojančius dalykus. Tai nieko tokio, ačiū leidyklai, kad tą straipsniuką įdėjo.

O šiaip tokia graži knyga. Reserved. Toks žodis, va, lenda į galvą. Jausmai čia netrykšta, pulsuoja kažkur tarp eilučių, tarp vienatvės ir liūdesio. Toks vaizdas, kad stovi naktį prie dangoraižio lango ir žiūri į mašinų srautą apačioje gatvėje. Dar lyja lietus, lašai bėga per langą. Tuoj kas nors pareis, eisim daryti valgyt. Dar net nežinosim, kad jau įsimylėję. Pareis mama, kuri šiaip yra tėtis. Oho. Kaip taip gali būti? Pasirodo gali. Atsipalaiduoji ir mėgaujiesi visą vakarą.

banana

Debesų atlasas

debesu Štai čia tai tikrai nežinau, nuo kurio galo pradėti. Gal nuo liaupsių filmo kūrėjams? Už tai, kad sugebėjo ekranizuoti neįmanomą ekranizuoti kūrinį? Bet tada gal knygos autoriui, mama mia, nu tikrai turi būti, atleiskit man, high, kad parašytum tokią knygą. Tokia štai mano būsena, man atrodo, kad labiau nesupratau, negu supratau. Džiaugiuosi, žinoma, kad neprasidėjau su originalia versija, nes vietomis ir lietuviškai skaityti nelabai sekėsi (na, yra tokia dalis “Teliūskas perkėla i visa paskum” (čia, žinokit, nėra rašybos klaidų, nurašiau paraidžiui). Prisipažinsiu, pakankinau tos tarmiškos dalies kokį gal dvidešimt puslapių ir pasidaviau, nu, nes smegenys gali užvirti, keliavau tiesiai į kitą skyrių.  Aišku, eilinį kartą įsitikinau, kad negalima pirma žiūrėti, o paskui skaityti, nes visą laiką knygoje ieškojau filmo – nieko gero knygai, bet tuo pačiu galvoju, ar be filmo iš viso būčiau ką nors supratus? Nes visas šitos knygos supratimas – tai sąsajų ieškojimas tarp dalių ir laikmečių, o tai tikrai ne pats lengviausias darbas. Tai summa summarum, mano galvoj filmas su knyga susipynę, neatskiriami. Nelengvas skaitymas, bet tikiu, kad tikrai atras savo gerbėjų, aš tai tik buvau laiminga, užvertus paskutinį puslapį, nors ne melas ir tai, kad mintys apie knygą vis dar sukasi.

Radau tokią įdomią schemą, galima pasitikrinti, ar visas gijas knygoje-filme surankiojai. debesu schema

The Children Act / Vaiko gerovė

the children

Po šios knygos noriu dar ir dar Ian McEwan knygų. Labai patiko. 4/5

Kadangi šiuo metu labiau noriu gulėti su knyga nei tarškėti klaviatūra, tegul pats autorius papasakoja, apie ką jo knyga. The Children Act yra dar vienas geras įrodymas (šalia pvz. Julian Barnes The Sense of Ending), kad nereikia prirašyti 800 psl., kad parašytum gerą knygą.

 

Naktis. 23.12

Sėdžiu ir rašau tekstą, kurį reikės atiduoti rytoj. Apie rašytojo rolės pokyčius.
Rašau naktį, nes tenka “mokėti”, jog praėjusią savaitę buvau knygų mugėje ir dvi darbo dienos, taip sakant, išnyko Goteborge.
Trijuose puslapiuose paminėjau V.Woolf, J.Austen, Augustiną, Knausgård, I.Bergman, H.Söderberg, J-J Rousseau,  J.Guillou, Habermas, Foucault, Hirdman, M.Duras
Rašau paskubomis, padrikai, nes skubant nėra vietos stipriems argumentas ir sklandžioms mintis.
Bandau įtikinti dėstytoją, kad supratau Habermas ir Foucault, bet ar yra juos visiškai suprantančių žmonių? Tas pats kaip apsimesti, kad puikiai supranti T.S.Eliot “Waste Land” hypertekstą

K.Ž.G

Žodžių svoris

Rašytoja Maša Gessen, parašiusi knygas apie Putiną (“Žmogus be veido”) ir apie “Pussy Riot” (“Words Will Break Cement”) naujausiame The New Yorker numeryje rašo apie Liudmilą Ulitskają:

 

141006_r25550-690

 

 

“I can’t change what happened, but I can think about it,” she said. “I can analyze. And then you start to see details you couldn’t see when you were inside that time.” 

Göteborgo knygų mugė trumpai

-Dalyvavo 46 šalys
-Programoje buvo 3254 seminarai, pokalbiai ir t.t. T.y vidutiniškai kas 48sek prasidėdavo naujas programos punktas
-Šių metų tema buvo Brazilija, ateinančiais metais- Vengrija
-Buvau mugėje 2 dienas. Įdomiausias turbūt buvo seminaras, kodėl “men with power” neskaito ir pokalbis apie išplėstines e-knygas
-Valgiau pusryčius su Per Gustavsson- vaikiškų knygų rašytoju ir iliustratoriumi, kuris bene žinomiausias dėl savo knygų apie princeses ir princus. Aš sau ramiai pusryčiavau viešbutyje, skaičiau laikraštį, nuėjau pasipildyti puodelio arbatos. Grįžtu prie savo stalo- jis užimtas, nes Per Gustavsson pagalvojo, kad prie stalo niekas nesėdi.. Jis puolė atsiprašinėti, o aš puoliau sakyti “nieko tokio”. Tai paip gavosi, kad pusryčiavom kartu su jo leidėja, o kadangi aš dieną prieš kaip tik buvau jo seminare, tai ir kalbėjomės apie jo princą, kuris visai nenori eiti ieškoti jokių nuotykių, o nori ramiai pabūti namuose.
-Dar pasisekė pasikalbėti su Lasse ir Majos detektyvų autoriumi Martin Widmak. Jis dirba mokytoju ir kalbėjo apie tai, kaip kalba, kuria rašomos vaikų knygos turėtų būti pritaikoma vaikams. (Rekomenduoju jo knygas labai. Knyga skirta 6-9 metų vaikams, bet aš saviškiui spėjau perskaityti visas išleistas iki jo penktojo gimtadinio)
-Mano draugė Johanna Stenius mugėje pristatė knygą “Nödrop från lyckobubblan” (“Šauksmas iš džiaugsmo burbulo”), kurioje ji bando suprasti, kodėl mes taip norime piešti tėvystę ir motinystę vien šviesiomis spalvomis, kodėl mums taip sunku prisipažinti, kad motinystė daug sunkesnis dalykas, nei galėjome įsivaizduoti. Knyga yra publicistinio pobūdžio, joje daug pačios Johannos svarstymų, bet yra ir cituojami kiti žmonės (tarp jų ir aš  🙂  )

-English BookShop stende praleidau kokias 40 minučių, kur pora darbuotojų su manim kalbėjosi apie šių metų Bookerio short list.
-Sutikau daug žmonių, kuriuos anksčiau pažinojau vien per Twitter, pvz šių metų skaitymo ambasadorę raštoją Johanna Lindbäck (Tokį skaitymo ambasadoriaus postą turėtų sukurti ir Lietuva)
-Sudalyvavau keliuose “mingles”, kur tema dažnai pasisuktavo apie Amazon atėjimą į Švediją.

 

 

K.Ž.G

Karalaitė, drakonas ir narsusis riteris

virselis-1000

Gyveno kartą princesė. Ir turėjo ji drakoną, kuris jos vadovaujamoje mokykloje pakurdavo anglimis kurenamą krosnį. Taip taip, princesė buvo mokytoja ir mokė apylinkių vaikus. Vieną rytą, drakonui kuriant krosnelę, pro šalį jojo ne bet koks, o labai narsus riteris, kuris narsiai puolė ginti princesės nuo drakono. Princesė baisiai supyko, kad jos “ūkvedys” mūšyje gavo guzą, tad riteriui teko joti pavojingu keliu gydomųjų žolelių guzui gydyti. Kaip jam sekės kelionėje, ar tikrai drakonui labai skaudėjo, paskaitykite patys – šioje knygoje nuotykiai, kurie tinka ir patinka tiek berniukams, tiek mergaitėms.

Našlaičių traukinys

orphan train lt“Orphan train” jau seniai siūlė perskaityti tiek goodreads (vertinimas 4.08), tiek audible, tad kai ilgai tempus pamačiau, kad yra lietuviškas leidimas, o dar ieškojau greito išsisukimo poilsiui nuo “Šėtoniškų eilių”, kaip sakant, nepraleidau progos.

Kartais galvojame, kad mūsų tautos istorija yra tragiškiausia ir liūdniausia. Na, gerai, gal paskaičius Franc McCourt “Angela’s ashes”, sakytume, kad ir airių ne ką geresnė, – visada gi atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė ir gyvenimas paprastesnis. Bet štai pakliūna tokia knyga į rankas ir tada jau kaip ir sunku pamatuoti, kam ten sunkiau ir baisiau buvo. Amerikoje (JAV) XXa. pradžioje tūkstančiai vaikų, dažniausiai našlaičių bastydavosi New York gatvėmis, ar šiaip likdavo be globėjų, ir dėl to galiausiai patekdavo į tokiais vaikais besirūpinančių organizacijų rankas. Nors gal nelabai ir tinka organizacijas vadinti “besirūpinančiomis”. Vaikai traukiniais būdavo siunčiami iš rytinės pakrantės į vidurio, vidurio vakarų valstijas, kur juos išdalindavo įvairiausiems globėjams. Čia jau kaip kam pasisekdavo – vieniems labiau, kitiems mažiau. Vienus įsivaikindavo, kitus išnaudodavo ne blogiau už vergiją, bent jau iki pilnametystės. Taigi tokia ir knygos istorija, perpinta su šių dienų našlaitės gyvenimu – šiuolaikinė našlaitė dirba pas devyniasdešimtmetę senučiukę, kuri pasirodo besanti iš našlaičių traukinio.

Knyga įdomiausia pačiu istoriniu faktu, sakyčiau, labai panaši tiek kalba, tiek stiliumi į Rūtos Šepetys knygas, net priskirčiau prie tos young adult kategorijos, kuriai Šepetys knygos ir priskiriamos. Kalba labai paprasta, o ir knygos siužetas toks ganėtinai lengvai numatomas ir prognozuojamas, tačiau vis tiek įdomu suskaityti iki pabaigos, nors ji man pasirodė kiek suskubinta, norėjosi daugiau pamąstymų apie kai kuriuos pabaigoje atskleidžiamus faktus – tikriausiai autorė jau labai skubėjo atiduoti knygą leidybai, kas čia žino.

Kaip mane nudžiugino leidyklos “Alma Littera” sprendimas T.Vermes knygą apie Hitlerį išleisti pritaikius originalų viršelį, taip šį kartą nuliūdino lietuviškas viršelio variantas. Kažkas leidykloje yra labai nekūrybingas – nurodoma tik kieno nuotraukos panaudotos, bet kas sulipino tas nuotraukas viena ant kitos – paslaptis. O ir kas lipintų šiuolaikinę mergaitę su kažkokiu neaiškiu sakvojažu su senovinio traukinio vaizdu? Garbės žodis, jei ne visokie knyginiai puslapiai, niekada tokios knygos net nepaimčiau į rankas – taip banaliai atrodo. Leidyklai tikrai reiktų pagalvoti, kaip išlipti iš viršelių margumyno, nes visos knygos, kuriems kuriami lietuviški viršeliai atrodo tragiškai vienodai.

 

Pabaisiukai iš Islandijos

Dabar kiekvieną vakarą iš naujo ir dar kartą iš naujos skaitome naujos vaikų knygų leidyklos skaniu pavadinimu “Burokėlis” išleistas islandiškas knygutes “Mažasis pabaisiukas sako “Ne!” ir “Dideli pabaisiukai neverkia”. Labai aktualios knygutės lietuviškai rinkai, kurioje net turtuoliai gali verkti, tik  ne vyrai. Knygutės paliečia labai daug aktualių temų, pvz. empatijos, drąsos, mokėjimo už save pastovėti ir pasakyti “ne”, žmonių skirtingumo, patyčių, jautrumo. Ir visa tai vos keliuose šimtuose žodžių – verti puslapį ir vis nauja tema diskusijoms su šalio sėdinčiu klausytoju-skaitytoju. Vyrų neverkimo temą iki šiol mūsų namuose buvome užpildę švediška knygute “Kodėl verkia tėtis?” – su originaliu KŽG vertimu, surašytu tiesiai į knygą.

Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, ir net nežinau, ar čia knygos autorei reiktų adresuoti, ar vertėjai – kai kuriose “Dideli pabaisiukai neverkia” knygutės vietose trūksta teksto vientisumo. Suprantu, kad vertėjai norėjosi išlaikyti per knygutę keliaujančią frazę “tačiau dideli pabaisiukai neverkia”, bet kartais ši frazė pakimba ir perskaičius tarsi norisi kažkokio pratęsimo ar paaiškinimo, pvz: “Nė nenumanau, apie ką jis kalba. Tačiau dideli pabaisiukai neverkia.” Ar ne aiškiau būtų: “Nė nenumanau, apie ką jis kalba, tačiau negi imsiu dėl to verkti”. Ar kažkas panašaus. Na, jei knygoje keli šimtai žodžių, išversti tikriausiai dar sunkiau nei kai tų žodžių tūkstančiai.

Lietuviško vertimo išleidimas neliko nepastebėtas autorės svetainėje. Gero skaitymo ir diskusijų.

 

Bel Canto

bel canto en

Bel Canto buvo įkvėpta istorijos, nutikusios Peru sostinės Limos Japonijos ambasadoje – įkaitais buvo paimta daugybė žmonių. Taip ir šioje knygoje neįvardinotoje šalyje, kažkur greičiausiai Lotynų ar Centrinėje Amerikoje, norėdami paimti įkaitu gimtadienio baliuje turėjusį dalyvauti  šalies prezidentą, tačiau jo neradę, nes pastarasis paskutinę minutę savo dalyvavimą atšaukė, kadangi norėjo pasimėgauti nauja super populiarios muilo operos apie Mariją serija, – įkaitais paima visus baliuje buvusius svečius – daugybę verslininkų, jų žmonų, ambasadorių, susirinkusių paklausyti vieno garsiausių pasaulio sopranų. Garsiąja dainininke suviliotas, savo paties gimtadienyje sutinka dalyvauti ir šventės kaltininkas, operos mylėtojas, japonų verslininkas, iš kurio tikimasi didelių investicijų šalyje. Visi pasipuošę ir geros nuotaikos, skamba dieviškas soprano balsas ir staiga užgesta šviesos… teroristai užgesina.

Įkaitai (personalas ir moterys, išskyrus dainininkę) įkalinami ilgam, keliems mėnesiams. Taip pat savotiškai įsikalina ir teroristai, kurių dauguma beveik paaugliai, surinkti iš kaimų, neišsilavinę, net beraščiai. Ir vienus, ir kitus vienodai užburia soprano dainuojamos arijos – tiek ilgai būnant nelaisvėje, vieną dieną jai kyla natūralus poreikis neapleisti savo balso ir atnaujinti  repeticijas. Nieko nežinome apie tai, kas vyksta už rūmų sienų, skaitytojas gyvena vien tik tuo, kas vyksta pastate. Pradžioje įkaitai ir teroristai yra dvi atskiros grupės, minimaiai bendraujančios tarpusavyje, tačiau galiausiai, tiek ilgai būnant kartu, peržiangiama riba ir tenka bendrauti vieniems su kitais. Visi tampa tiesiog žmonėmis (na, gerai, vieni žmonės ginkluoti automatais, o kiti visai beginkliai).

Įtampa pamažu slūgsta, ginklai nusvyra į šonus ir nebėra taikomi tiesiai į gyvus taikinius, galiausiai tiek ilgai būnant kartu atsiranda visokių bendrų buitinių dalykų, simpatijų, ryšių. Viskas, kas aprašoma labai žmoniška ir įmanoma, tačiau gal ne tokiomis aplinkybėmis. Galbūt, jei teroristai ir įkaitai būtų kur nors užgriuvusioje šachtoje ar kokioj negyvenamoj saloj, kurioj turėtų laukti išvadavimo arba vyriausybės pajėgų puolimo, gal tada, tačiau keli mėnesiai vidury miesto be jokių atsakomųjų veiksmų iš išorės – na, šituo tai patikėti man sekėsi sunkiai, o tas toks neįtikinimas iki galo ir neleido pilnaveriškai mėgautis knyga – kaip būtų galima, jei ja netiki? Negyvenimiška ir tiek. Ir net įdomūs charakteriai ar pasakojimo gijos turi skleistis toj nelabai įtikinančioje aplinkoje. Gal čia rašytojos silpna vieta? Nes panašus jausmas vis ėmė ir su kita jos knyga “The State of Wonder” – labai įdomi, bet neįtikinanti. Kažkaip vis su tom aplinkybėm labai į fantastikas nukrypstama, nors tu ką. Arba kaip visada – labai jau aš priekabi skaitytoja (čia jau jums spręsti), todėl 3/5.

Jis ir vėl čia

jis ir vel

Juokinga skaityti apie Adolfą Hitlerį, staiga atsibudusį 2011 m. Manau, kad dar juokingiau būtų, jei skaityčiau 2012 m., kai knyga buvo išleista Vokietijoje. 2014 m. tas juokas jau visai kitoks, nes daug įvykių, kurie vyksta šiandien yra lyginami su įvykiais, kurie vyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, tad ir tas juokas, kuris šiandien suima toks, ką žinau, gal šventvagiškas? Nes ir juokinga, ir visai nejuokinga šiandieniniam kontekste. Nejauku net kartais, sakyčiau.

Įsivaizduojate, kaip pasikeitė pasaulis? Ponas Adolfas savo numylėtą šalį randa pilną svetimšalių imigrantų, po karo lyg ir viskas sutvarkyta, gal ir ne taip gerai, kaip tarpukario metais, bet pakenčiamai, o šalį valdo moteris ir dar kokia! Pagrindiniam veikėjui prireikia laiko susivokti, kelinti metai (oho, įsivaizduok, ką reiškia atsibusti ne tai, kad kitame šimtmetyje – kitame tūkstantmetyje), na, o kitiems veikėjams, savaime suprantama, net neateina į galvą, kad vidutinio amžiaus vyriškiui jau virš 120… Juk taip tiesiog negali būti! Dėl to jis tiesiog tampa komediantu, nors pats taip apie save jokiais būdais nemano. Hitleris atrandamas TV Show prodiuserių ir jam tiesiog reikia būti savimi – visi tiesiog lūžta iš juoko, alpsta nuo panašumo, mėgaujasi politinio korektiškumo nebuvimu (juk juo dažnai pridangstomos įvairiausios problemos ir sopuliai – o čia štai drąsus dėdulė ima ir rėžia iš peties).

Kikeni versdama puslapius, bet kartu ir baisiesi, kaip netoli nuėjome ir kaip arti visokių baisybių apskritai esame. Turiu omeny visokiausio plauko populistus, kurie per kiekvienus rinkimus ateina gelbėti tos pačios liaudies, bet kaip neišgelbėja, taip neišgelbėja. O už juos kaip balsoavo taip ir balsuoja. Kiekvieną karta vis išnaujo, kaip užstrigusi ppplokštelė. Belieka tik melstis, kad sveikas protas būtų nugalėtojas – nebūtų nugalėtas. Štai tokia knyga. Brr. Viršelis, beje, tobulas, angliškas atrodo dar geriau, bet čia jau dėl kalbinių subtilybių.

Timur Vermer
Timur Vermes