Kapitonas Bekelnis ir kalbančių klozetų ataka

Kapitonas-Bekelnis-ir-kalbancio-tualeto-ataka_th

Prisipažinsiu, kai mano sūnus išreiškė norą turėti ir antrą Kapitono Bekelnio knygą, tai mane apėmė tokios dvejopos mintys: viena vertus, labai džiaugiuosi, kad vaikas ori knygos, o bet tačiau, nu, kažkaip norisi, kad norėtų kažko labiau “inteligentiško”. Bet kai vaikas vis dar nėra knygų žiurkiukas, tai mama knygų žiurkė apskritai tik džiaugiasi, kad skaito, o ką skaito, tai jau kaip nors…

Taigi, kadangi jau tenka  susidurti su tokiais objektais, tai nutariau ir pati perkaityti, nes kaip ten sakoma “draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau” ar kažkaip panašiai. Na, ir žinot, iš tikro tą knygą reikia skaityti nuo paskutinio skyriaus “Apie autorių” (labai jau lietuviškai skambančios pavardės tas autorius) – kuriame iš nuotraukos į skaitytoją žvelgia kokių septynių metų šviesiapūkis berniukas gal angelo, o gal ir velniūkščio žvilgsniu: “Kai Deivas Pilkey mokėsi mokykloje, mokytojai jį laikė išdykusiu, nedrausmingu vaiku, kurį reikia auklėti.”

Perskaitai, ir viskas sustoja į vietas kažkaip. Nes ši knyga yra būtent tokio padūkėlio nesibaigianti fantazija, kur gali nutikti patys kreiziškiausi dalykai, kur juokeliai gal ne visada taktiški, o gerai besimokantys mokiniai yra nuobodos (pati buvau pati didžiausia mokyklos pirmūnė-pirmas suolas-nuoboda, todėl apie išdaigininkus negaliu rašyti objektyviai). Juk negali iš tokio autoriaus tikėtis knygos apie cukrinius avinėlius.

Taigi, dabar į Kapitoną Bekelnį žvelgiu to išdaigininko akimis ir, nors knyga nepateks į mano mėgstamų grafinių novelių sąrašą, let it be, net ir šitoj knygoj gėris vis tiek nugali blogį. Štai taip, klasikinė pabaiga.

ataSKAITA iš KŽG

Šiemet skaičiau, bet beveik nerašiau. Šiemet kaip niekad skaitymas gelbėjo mane.
Šiemet mane knygos guodė.
Šiemet man knygos davė naują žodyną, padedantį gyventi po baisių gydytojų žodžių. Tuo pačiu, knygos buvo atokvėpis ir eskapizmas, galimybė trumpam galvoti apie ką nors kitą nei dukros sunkią ligą. Pačiomis sunkiausiomis dienomis aš ligoninės koridoriuje atidarydavau knygų spintą ir kvėpuodavau. Arba nueidavau į ligoninės biblioteką ir parsinešdavau porą knygų.
Apie šiuos mūsų šeimos metus paskaityti daugiau galima čia: https://www.savinglinnea.com/

Perskaičiau 93 knygas. Dažniausiai mano skaitymo metai neturi jokios planuotos strategijos, bet kadangi šiemet daugiau nei pusę metų gyvenau Meksikoje, tai atvažiavusi į Monterėjų nusprendžiau sukoncentruoti savo skaitymą į iberoameriką ir perskaičiau 21 knygą, iš kurių galiu paminėti Allende “Dvasių namai”, Herrera “Signs Preceding the End of the World”, Zambro “Multiple Choice”, Ernesto Sabato “The Tunnel”.

Portrait - Painting - Women reading a letter on a couch-784x1024
Knygų žiurkės L ir G skaito 2018aisiais

Knyga, kurią sunkiausia buvo suprasti Clarice Lispector “Passion According to G.H”,
Skaitytos anglų kalba 49,
Storiausia
934 puslapiai Jackson Pollock biografija “An American Saga”,
Knyga, kuri privertė juoktis
Trevor Noah “Born a Crime”,
Knyga su nuostabiai stipria pirma dalimi, bet kur tas pats lygis neišlaikytis antrojoje r trečiojoje  deja, Colm Toibin  “House of Names”,
Geriausia poezija Alejandra Pizarnik “Extracting the Stone from the Madness”,
Apie meną Christopher Masters “Windows in Art”, Rachel Corbett “You Must Change Your Life. The Story of Riner Maria Rilke and Auguste Rodin”,
Geriausios autobiografinės Fridos Kahlo dienoraštis ir Sally Mann “Hold Still: A Memoir with Photographs”
Geriausios biografijos ne tik šiemet, bet ir apskritai Smith and Naifeh “Jackson Pollock. An American Saga” ir Gail Levin “Lee Krasner. The Biography”
Geriausios M.Atwood” Alias Grace”, Joanna Moorhead “The Surreal Life of Leonora Carrington”, Colson Whitehead “The Underground Railroad”, Tove Jansson “Moominvalley in November” ir “Tales from Moominvalley”.

K.Ž.G

Eilėraščiai iš namų

eiler

2018 m. pradėsiu su poezijos knygute ir geriausiu šių metų šuns draugu katinu ant viršelio. Prisipažinsiu, nelabai žinau kitokių vaikiškų eilėraščių nei savo vaikystės, nors iš tikro nelabai gal ir buvo sukurta naujų kultinių alia eglutė skarota, kuriuos mokėtų visi Lietuvos vaikai. Gal šitoj knygutėj tie naujieji, gal sudomins išmaniuosius vaikus, nes patys eilėraščiai aktualūs –

Išmanusis telefonas/ Viską puikiai išmano.

Išmaniam ekrane/ Tėtė žvelgia į mamą.

“Išsiblaškėliai” – apie skubančias mamas, tėčius ir mokytojus –

Tėtė kartą taip skubėjo,

Tik per plauką neišėjo

Su šlepetėm vietoj batų.

Vilniaus mylėtojams – “Vėjas Vilniuje”

Šėliojo ir juokės,

Ir skruostą sau trynė…

Švelniau apkabino

Tik Šventą Kotryną.

O smagiausias – tai autorės rimuotas prisistatymas

Rašiau rašiau, /Rašiau rašiau,

Žodžius su šaukštu išmaišiau,

O kad atrodytų gražiau,

Raides išdaigom apkaišiau.

Vaikai tik skaitė skaitė skaitė,

Gražius linkėjimus man raitė…

Nors tie vaikai dabar suaugo,

Bet savo knygeles dar saugo

Ir skaito jau saviem vaikam…

Todėl aš su jumis – ilgam.

Oi, pasakyti pamiršau:

Aš ir toliau rašau, rašau…

Pasiskaitykit, jei neskaitę.

Jus mylinti – V. Palčinskaitė

2017 tuoj baigsis

cof
Taip atrodo 70 knygų bokštas. Kaip sakė mno dukra – nebandykite šito knygų bokšto pakartoti namuose – jis labai nestabilus ir linkęs pavojingai virsti. Knygos bokšte – atsitiktine tvarka trauktos iš lentynos, na, audio į bokštą nelabai įstatysi…

Šiais metais sau pačiai netikėtai perskaičiau apvalias 70 knygų. Mažiau nei pernai, bet turint omeny, kaip mano gyvenimas šiais metais pasikeitė, tai perskaičiau tikrai nemažai. Puslapis po puslapio, štai ir prikapsi. Ir neklauskit, kaip – paprastai – mažiau fb, mažiau tv, mažiau pc 🙂

Skaičiukais: 53 popierinės lietuviškai, 15 audio (žinoma, angliškai), 2 angliškos (abi grafinės novelės), iš viso 4 grafinės novelės (mano nauja meilė), 16 lietuvių autorių knygų.

Šiemet neturiu vienos geriausios knygos, turiu net tris geriausias knygas:

Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai

Guzel Jachina “Zuleicha atmerkia akis

Margaret Atwood “Tarnaitės pasakojimas

Geriausia lietuvių autoriaus knyga: Rimantas Kmita “Pietinia kronikas

Labiausiai nustebinusios ir pelnytai laikomos geriausių klasikos gretose:

Wiliam Golding “Musių valdovas

Lucy Maud Montgomery “Anė iš Žaliastogių

Kitos labai labai geros:

Mohsin Hamid “Exit West

Trevot Noah “Born a Crime

Gunter Grass “Svogūno lupimas

Ayobami Adebayo “Stay with me

(Su pasididžiavimu) įveikta: Luther Blisset “Q

Geriausios grafinė novelės – visos šiemet skaitytos:

Marjane Satrapi “Embroideries” (juokingiausia)

Jurga Vilė “Sibiro haiku” (full of love)

Miglė Anušauskaitė “Dr.Kvadratas. Greimas ir jo semiotika” (intelektualiausia)

Julian Tamaki “This One Summer

Geriausia negrožinė – Aurimas Švedas “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

Gerų ateinančių 2018 m.

Meilės, sveikatos ir knygų!

 

Vidurnakčio gauja

Pasakoja Meda:

Gyveno berniukas Tomas, kurio tėtis turėjo labai gerą darbą ir daug uždirbdavo, bet tas darbas buvo labai toli, net kitoje šalyje. Mamai tai labai patiko. Kodėl? Nes daug uždirbdavo. Tai mam tuo naudojosi ir daugiausia laiko praleisdavo ne su Tomu, o eidavo į parduotuves. O Tomas neturėjo jokių draugų, nors mama jam pripirkdavo įvairių žaislų. Jis jausdavosi vienišas. Tomas pradėjo lankyti baisiai prabangią mokyklą, bet ten taip pat draugų nesusirado.

Vieną dieną, kai jis stovėjo aikštės kampe, kai kiti žaidė kriketą, Tomas ramiai sau stovėjo ir svajojo, kol atskriejo kamuoliukas ir bumtelėjo jam į galvą. Jis atsibudo ligoninėje šalia neseniai darbą pradėjusio daktaro. Daktaras buvo labai drovus, bet uždavinėjo labai daug klausimų, nes norėjo puikiai pasirodyti darbe. Tačiau Tomas mažai ką atsiminė. Daktaras jo paprašė, kad Tomas jį gerai įvertintų vertinimo lentelėje.

Staiga į kambarį atėjo seselė ir pasakė, kad daktarui jau reikia eiti. Tomas buvo nuvestas į vaikų palatą. Palatoje buvo keturi vaikai: viena su sugipsuotomis rankomis ir kojomis, kitas nutukęs, dar kitas su tvarščiu ant akių ir paskutinė labai nusilpusi. Tomą pasitiko labai vaikų nemėgstanti seselė, kuri buvo atsakinga už vaikų palatą. Kadangi visi turėjo būti su pižamomis, o Tomas pižamos neturėjo, ji jam davė rožinę palaidinukę.

Kai atėjo vidurnaktis, trys vaikai kažkur išskubėjo ir Tomas norėjo su jais, bet nusilpusi mergaitė jį sustabdė. Ji pasakė, kad jie vaikai kiekvieną vidurnaktį kakur išeinair jos neima kartu. Tomas pažadėjo jam papasakoti. Taip prasidėjo jų nuotykiai. Pasirodo vidurnakčio gauja pildė vaikų svajones.

Man Meda svajones papasakojo, o jei jūs norėsite sužinoti nuotykius, paskaitykte knygą. Labai smagi ir, man atrodo, geriausia iš visų David Walliams knygų. Meda pritaria.

Sibiro haiku

sibiro haiku

Švelni knyga. Apie baisius dalykus taip švelniai, kad net užliūliuoja. Gal dėl to, kad nepaisant nesuvokiamo siaubo, ji pilna meilės? Kaip “Tarp pilkų debesų” yra knyga apie tremtį užsieniečiams, taip “Sibiro haiku” yra knyga apie Sibirą dabartiniams vaikams, kurie irgi yra savotiški užsieniečiai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, ir, jei labai nesusidūrę, net nelabai žinantys, kurioj pusėj tas Sibiras, kur neauga obuoliai. Bet, aišku, visiškai nededu šios knygos į vaikų lentyną. Kiekviena knyga yra ir suaugusiems, ypač vaikiška.

Atsimenu, mano tarybinėse pradinėse klasėse linksmai skaičiau eilėraštį apie tarybinį karį su tuščia rankove, visai nesupratau, ko ta rankovė tuščia. Kai supratau, tai apėmė toks slogutis, iki dabar prisiminus apima – labai aiškiai save matau garsiai skaitančią, bet nieko nesuprantančią pirmūnę. Įdomu, kaip gyvenimiškas Sibiro baisybes be paaiškinto konteksto suprastų dabartiniai išmaniųjų ekranų vaikai?  Kaip supras po upės ledu plaukiančių kūnų sceną? Gal kažkaip mistiškai, ypač po Hario Poterio? Gal tie kūnai – tai burtininkai, vandeniu besikeliantys į kitą pasaulį?

Labai rekomenduoju. Nors labai nemėgstu visokių “privalomų sąrašų” – tikra nesąmonė, bet tikrai manau, kad būtų naudinga ir prasminga skaityti ir išsiaiškinti visas šios knygos “tuščias rankoves”…

Pachinko / Pačinko

pachinko

“Pachinko” metų pabaigoje galima rasti beveik visuose geriausių šių metų knygų sąrašuose, kuriuos nagrinėju ieškodama naujos knygos klausymui. Žiūriu sąrašą, tada žiūriu, ar yra audible, tada paklausau, ar įmanoma klausyti – net ir po šitiekos žingsnių vis tiek ne visada pavyksta atsirinkti lengvai klausomą knygą. Tačiau su Patchinko – pats tas, linijinis realistiškas pasakojimas, aiški kalba (būna, kad skaitoma, pvz., su airišku akcentu – pusės neina suprasti).

“Tamsioji Japonijos pusė” – tokia mintis šovė į galvą, galvojant, kaip čia geriausia šitą knygą apibūdinti. Viskas nors ir biednai, bet taikiai ir ramiai prasideda Korėjoje – vis dar vienoje, tačiau Japonijos okupuotoje – būtent čia užsimezga šeimos kelias, vesiantis mus per kelias kartas. Likimas du nelaimėlius suveda į neįprastai laimingą santuoką, iš kurios gimsta Sunja –  štai ji lipdama per saldžioje laimėje užgimusias nelaimes atsiduria Japonijoje, kurioje korėjiečiai yra nematomi žmonės, gyvenantys siaubingomis sąlygomis, tai suvokiantys ir neturintis kitos išeities. Vėliau net tėvynės nebeturintys, nes šioji suskyla į dvi.

Ši knyga yra emigrantų knyga, nes, nepaisant to, iš kur, į kur migruojama, vis tiek gyvenimas svečioje šalyje emigrantui vienodai prasideda. O kadangi namuose pakankamai vargo ragavęs, emigrantas sukandęs dantis darbuojasi visus pralenkdamas, emigranto vaikas turi dar daugiau pasiekti, turi tobulai išmokti naują kalbą ir įsilieti į vietinę visuomenę. Ypač, kai nėra kur grįžti.

O kas per daiktas tas Pachinko, knygoje paaiškėja daug vėliau. Pachinko – labai Japonijoje populiarus žaidimas-automatas. Toks, sakyčiau maniakinis ir mums nelabai suprantamas. Na, o esmė jo tokia – faktai netikrinti, bet pagal knygą, pachinko automatų salonų verslas nėra laikomas labai garbingu, tad dažniausiai jų savininkai yra korėjiečiai, nes, kaip jau dažniausiai būna – emigrantams atitenka veiklos, kurių nesiima vietiniai.

Ir dar: pachinko yra ant knygos viršelio, o norintiems labiau suprasti – filmukas apie pachinko čia.

Knyga labai įdomi iš istorinės pusės – iki tol knygoje pasakojama istorija buvo ne tik Japonijos, bet ir mano tamsioji mėnulio pusė – net neįsivaizdavau, kas ten yra. Iš literatūrinės pusės knyga gal ir nėra kažkuo ypatinga, bet svarbi tuo, kaip praplečia horizontus ir atveria akis.

Vandeninės moterys

vandenines-moterys-1-1

Sabiną Daukantaitę žinau iš 7 taškų, kur ji labai trumpai ir labai žavingai aprašo visokias  rimtas gyvenimo smulkmenas ir nesmulkmenas. Labai gerai paskaityti kokią vieną prieš miegą, tad buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip miniatiūrų meistrė suvaldys kiek didesnės apimties tekstą.

Iš pradžių, prisipažinsiu, kiek skeptiškai žiūrėjau ir į tą “terapinį romaną”, kuris iš karto labai jau duoda savipagalbinės knygos kryptį; tiek šiaip, nelengvai pasiduodu įtraukiama į visokius moteriškus ratelius ir reikaliukus, o knyga kažkaip savaime sako, kad čia jau bus tarp mūsų mergaičių.

Na, aišku, ir buvo, ir biškį akis varčiau, nes vis man kažkaip viskas lyg timptelėta pradžioje, lyg banaloka, padaryta taip, kaip reikia, kažkas panašaus, nelabai net moku pasakyti. Bet kai perskaičiau visą knygą, kažkaip apėmė toks užbaigtumo jausmas, kuris kaip ir nebedavė man didelių šansų prie autorės kabinėtis – kažkaip labai aiškiai suvokiau, kokiai moteriai ši knyga parašyta, kas bus jos skaitytoja, kam ji kris į širdį ir galbūt net pastūmės kažkaip kitaip pasukti savo gyvenimą (aišku, greitų rezultatų tikėtis neverta, gali užtrukti metų metus, bet visada geriau matyti šviesą tunelio gale, net jei ji baisiai toli).

Viskas ten gražiai liejasi, išsilieja, susilieja ir persilieja, ir šiaip iš esmės teisinga kryptim pasakyta. Ir šviesiai. Užverti knyga šviesių minčių pilna galva ir lengvumo pilna širdim, tad nepaisant akių vartymo pradžioje, užskaitau knygą ir net tą “terapinį”. Ir šiaip pagalvojau, kad jei knyga būtų angliška, ji net to kažkokio pradžioj banalumo išvengtų – čia panašiai, jei išverti angliškos dainos žodžius, tai ji būna nei į tvorą, nei į mietą (alia baby do not leave me tonight), tai panašus jausmas su šita knyga buvo. Bet pražuvo. Kokie jūsų įspūdžiai?

Mūza

Burton_Muza.indd

Su autoriais man kartais irgi galioja pasakymas ‘neprarask vilties’. ‘Miniatiūristo‘ mano kantrybė neatlaikė, bet va, išėjus naujai Jessie Burton knygai ‘Mūza’, nusprendžiau dar kartą pabandyti, tuo labiau, kad knygos viršelis patraukia dėmesį, o ir visokie kitokie atsiliepimai geresni, nei debiutas. Bet čia vėl tikriausiai vienas iš atvejų, kai arba myli, arba ne, na, žinote, inistingas fanų ir nefanų mūšis goodreads tarp 1 ir 5. Aš nei myliu, nei nemyliu, tik ši knyga nepateko tarp mano geriausių metų knygų.

Kadangi vis dėlto perskaičiau, tai kažkas turėjo išlaikyti dėmesį. Nors siužetas apie paveikslą tampa labai jau nebeoriginalus – apie paslaptingus paveikslus paskutiniu metu skaičiau jau ne vieną knygą, šioje knygoje dalį siužeto veža istorinės aplinkybės, konkrečiai pilietinis karas Ispanijoje, o man visada su knygos skaitymo malonumu patinka ir kažką naujo sužinoti.

Na, ir, žinoma, vis tiek idomu ta intriga, kaip viskas baigsis, kas nuostabaus šedevro autorius? Tik autorė gerokai pakankina skaitytoją bereikšmiais dialogais (kuriuos visada galima praversti) iki kol tą pabaigą leidžia sužinoti. Vietomis man ir veikėjų motyvacija vienaip ar kitaip elgtis tokia, hmm, dirbtinė gal, kaip čia pasakius, bet jau tiek to. Truputis to, truputis ano, manau, kad daug kam šita knyga visai gerai sueis, tačiau man liaupsių autorei kilmė vis tiek lieka paslaptimi.

Hetė Bi stebuklingų būtybių gydytoja. Fenikso liepsna

fenikso-liepsna-1

Apie Hetę, kuri buvo sugraužta tą patį vakarą, kai parnešiau namo. Didžiausia knygos blogybė – per trumpa!

Meda:

Knyga yra  Hetės knygų serijos. 

Man labiausiai patiko, kai Hetė į stebuklingą pasaulį atsivedė savo draugę Kloją ir jos kartu patyrė nuoty.  Jos buvo prie kipšų karaliaus namo ir ten surado vaistą, kurs pagydė feniksą

kuris buvo praradęs savo galia Dar man patiko, kai Hetė nugalėjo kipšų karalių. 

Man  nepatiko, kad knyga buvo per trumpanes vos pradedi skaityti, ji baigiasiMan jau patinka ilgesnės knygos. 

Per šia knygą Hetė išgydė feniksą ir kipšų karalių. 

Jei jums patinka trumpos knygos – tikrai jums patiks šita knyganes ji yra linksma. 

Hunger: A Memoir of (My) Body

hunger 2

Jooo, tokia išskirtinė knyga. Parašiau šitą sakinį ir nežinau, kaip toliau rašyti, nes kažkaip reikia rašyti politkorektiškai arba žiauriai ir nelabai žinau, kaip parašyti abiem variantais iš karto, o paskui iš viso galvoju, kad gal nelabai apskritai turiu teisę rašyti anei vienu variantu. O iš tikro taip blaškantis pagalvojau, kad iš tikrųjų sunku reaguoti į tokį atvirumą, nes visi jausmai siaučia ir maišosi – ir gailestis, ir pasibjaurėjimas, ir pyktis, ir susižavėjimas, ir dar kažkas, o ir pati autorė sako, kad ji yra ji, ir reikia tai priimti, bet aš gi negaliu išvengti savo jausmų kaip skaitytoja – kokie kyla, tokie kyla.

O knyga yra labai storos moters memuarai. Kaip gyvena toks didelis žmogus? Kodėl reikėjo pavirsti į moterį-tvirtovę? Daug kaip, kodėl ir apie – dalykai, apie kuriuos niekaip nebūčiau sugalvojus pagavoti.

 

Tomo vidurnakčio parkas

tomo vidurn

Jaunosios skaitytojos komentaras (10 metų).

Tomas buvo vasarą suplanavęs su savo broliu Piteriu pastatyti namelį obelyje, bet Piteris susirgo tymais ir Tomą išvežė pas dėdę ir tetą. Tomui ten labai nepatiko, nes nebuvo ką veikti ir vieną naktį namas pakuždėjo jam pažiūrėti į laikrodį, kai jis pažiūrėjo, laikrodis rodė ne 12 nakties, o 13 nakties. Tomas nuėjo į vidinį kiemą ir pamatė, kad ten yra parkas. Tame parke jis sutiko mergaitę Hetę. Hetė buvo mergaitė iš parko. Tomas kiekvieną dieną, kai atsikeldavo, mąstydavo apie tą parką. Jis taip pamėgo parką, kad užsibubo daugiau savaičių, nei reikėjo. Su mergaite susitikdavo kiekvieną naktį. Paskutinę dieną, jis naktį norėjo eiti į parką, bet pamatė, kad parkas toks, kaip paprastai. Jis apsiverkė, atbėgo dėdė ir jį nusinešė. Ryte jį pasikvietė namo savininkė, kurią jis pažadino naktį ir Tomas sužinojo (nes jie buvo senuose laikuose). Pasirodo, kad jis viską sapnavo ir Hetė buvo namo namo savininkė, kai buvo mergaitė. O Hetė irgi sapnavo, tai jie susapnavo tą patį sapną.

FKŽ: O ką jie veikdavo, kai susitikdavo?

M: Žaisdavo.

FŽK: Ar patiko knyga?

M: Pusiau. Nes buvo daug skyrių, kur jie žaidė ir žaidė, ir nieko įdomaus.

FKŽ: Ar rekomenduotum, kitiems vaikams?

M: Kaip ir jo.

FKŽ: Nuo kelių metų?

M: Nuo 9 iki 25.

FKŽ: O kas labiausiai patiko?

M: Kai jis viską išsiaiškino, kad sapnavo.

FKŽ: Kaip išsiaiškino?

M: Tai vieną naktį, kai nieko nepamatė, tai apsiverkė, nes nebuvo nieko stebuklingo. O jis šaukė: “Hete, Hete!” Tai namo savininkė išgirdo ir atskubėjo pažiūrėti, kodėl Tomas ją šaukė.

FKŽ: O Tomas labai nusiminė?

M: Ne, apsidžiaugė, kad sutiko Hetę.

FKŽ: O tau patinka mistinės knygos?

M: Ne, man labiau patinka žiūrėti ekstrasensus.

Čia tai aš jau nuvirtau ir baigės interviu. No comments. Nors išeina, kad mistika patinka.

Dar komentaras apie knygą – kai perskaičiau, tai iš tikro sutinku su dukros įspūdžiu – vienu momentu tikrai daug žaidžia veikėjai, bet kaip ir niekur neveda tie žaidimai, neįtakoja per daugiauisiai. Bet knyga man patiko. Tikrai geriau tegul skaito, nei žiūri ekstrasensus.

 

Šaknys

saknys

Taisome pasaulį dantis po danties.

Ši knyga yra pavyzdys, kaip galima labai paprastais žodžiais papasakoti apie labai svarbius dalykus. Subtiliai, su humoru, jautriai ir visai nebanaliai.

Šaknis turi ne tik dantys, bet ir žmonės, pastarieji, nors ir tikrai žino, kad jos yra, bet labai dažnai nežino, kokios jos – užtenka tik pažiūrėti “Nacionalinę paieškų tarnybą” – dažnai neatsistebiu, kaip taip žmonėm gali nutikti.

Kurioziška situacija. Peka Kirnuvara, suskaudus dančiui, patenka pas dantų gydytoją tokia pačia pavarde. Žinoma, užklausia, ar kartais nesą jie giminės. Dantistas nenusiteikęs labai bendrauti, neįprato tikriausiai, gi jo pacientai vis dieną sėdi išsižioję, ir geriausiu atveju gali tik mykti – apie giminystę supranta vos pacientui išsižiojus, tačiau būdamas labai uždaras, visaip bando į giminystes nesivelti – maža kas. Bet Peka pasiryžęs neatstoti ir išsiaiškint, kodėl jie tokie panašūs ir turi vienodas pavardes. Ir ne jie vieni, beje.

Gera buvo šiuo tamsiu metu skaityti šią knygą, nes ji nors vietomis ir labai skaudi, bet kartu ir linksma bei šviesi, manau, puikiai tinka dovanoms Kalėdų proga, kai po svietą išsiblaškę šeiminykščiai sugrįžta prie bendro stalo prisiminti šaknis.

Autorius

 

The Lowland

the lowland

Man labai patiko Jhumpos Lahiri ‘Bendravardis‘ ir aš tikriai turėjau tam tikrų lūkesčių “The Lowland”, tik kažkaip vis privengiau, nes mačiau, kad goodreads knyga labai vidutiniškai įvertinta.

Va, sėdžiu ir dūsauju, ir nežinau, ką parašyti, nes kažko knygai trūksta. Druskos, tikriausiai. Aistros gal trūksta kažkokios, ar personažų jėgos? Pradžia tokia intriguojanti ir pilna galimybių tapti nepamirštama istorija, bet vis lauki, lauki, verti puslapius, o ta intriguojaunti istorija taip ir normaliai neužsidega. Kaip skaitytoja, leisdama valandas prie knygos, aš tikiuosi iš autoriaus gauti emociją, kulminaciją ar pabaigą, bet vis dažniau nustembu negavus nei vieno, nei kito.

Bet kad bloga knyga sakyti taip pat negaliu – juk vis dėl to perklausiau ir dar su didelėmis viltimis. Bet galbūt vis dažniau knygos būna apie paprastus žmones, kurie stengiasi tiesiog kaip nors ramiai nugyventi savo gyvenimą (kaip Stouneris, pavyzdžiui) ir visos intrigos ir gyvenimo vėtymai yra tikrai ne jų iniciatyva?

Shubhash ir Udayan – du broliai. Pirmasis – nuolankus ir taikus, antrasis – nenustygstantis vietoje, maištautojas – nenuostabu, kad jų gyvenimai pasuka skirtingomis kryptimis. Ir kas gi nutiko, kad pirmagimis nusprendžia vesti jaunėlio žmoną? (Na, sakau, intrigos pradžiai tikrai pakanka!)

Anita Chaudhuri, Psychologiesmagazine redaktorė, savo švilpyje apie knygą pasakė taip: “One of the bravest books I’ve ever read, no tricks, no jokes, just life.” Būtent taip ir yra. Ar susigundyt skaitymu teks apsispręst tau.