Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Knyga, kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas „Skrydžio baimė“, pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.
Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.
Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad mums su KŽG reikia važiuoti į Goteburgo knygų mugę, nes šiais metais Erica Jong atvažiuoja. Knygų mugėje ji pristatys savo memuarus Seducing The Demon. Aišku, jei turėčiau šitą knygą dabar pat pulčiau ją skaityti. Dabar tai teks pakentėti iki kito pirkimo iš Amazonės.
Klaipėdoje dažniausiai einu į Vagos knygyną Studlende (klaikus prekybos centro pavadinimas, kas tokį klaikų sugalvojo?), nes ten man dabar arčiausia. Taigi, einu duonos ir pieno, parsinešu knygą. Smagu. Taigi, prieš kelias dienas užėjau į knygyną ir nustėrau – nieko nesuprantu, kažkaip viskas atbula ir keista, neįprasta. Iš pradžių nesuprantu, kas atsitiko, o paskui pamatau, kad perstatytas “baras” su pardavėjom: iš vienos vietos knygyno kampe, į, na, kaip čia pasakius, na, perstatytas ant įėjimo į knygyną. Aš greitai akimis perbėgau pasikeitimus ir ką matau, kad mano mėgstamiausios lentynos su nukainotomis knygomis yra tiesiai pardavėjoms už nugarų. Žodžiu, jei aš ne nuotaikoj klausti pardavėjos, ar galėčiau pasikuisti jai už nugaros, tai tada viskas, aš tiesiog neinu kuistis tarp tų knygų ir namo nešuosi tik duonos ir pieno. Liūdesys. Tai va, bet kadangi šiandien aš drąsi, tai klausiu pardavėjų, kas atsitiko. Vargšės pardavėjos susiėmusios už galvos tik ir laukė šito klausimo. Žodžiu, atvarė ponas Vagos dievas generalinis direktorius (kaip sako Vagos puslapis, tikriausiai ponas V. V. P.) ir įvedė tvarką, nes nusprendė, kad kažkas knygyne negerai. Tai viskas buvo perstatyta ir pasidarė gerai – dabar pirkėjas gali nusisukti galvą. Labai logiška kasą padaryti ant įėjimo/išėjimo – tada pirkėjai vaikšto aplink kasą ratais ir tada kasa su visu aparatu ir pinigais yra labai “saugi”. Pardavėjos guodėsi, kad ir taip vos spėja vagis gaudyti, nes apie aštuoniasdešimt procentų knygyno lankytojų ateina su visai kitokiais tikslais, vagys ateina net su specialiais užsakymais pavogti vieną ar kitą knygą. Žodžiu, ant Marijos žemės kaip visada – direktoriaus diktatūra ir jokio atsižvelgimo į darbuotojų nuomonę ir patogumą pirkėjams, na, dažnai ir sveiką protą… Pardavėjos prašo pirkėjų, kad jie internetu parašytų atsiliepimus apie naująją tvarką, gal kas nors pasikeis, t.y. atsikeis atgal. Taip ir padarysiu.
Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo neįtikėtinai aktyvi moteris. Veikė viską, ką įmanoma veikti: rašė, vaidino, rūpinosi nelaimėliais, ligoniais, dirbo vaistinėje, mokė vaikus, rūpinosi savo broliais ir seserimis, nerimavo dėl Lietuvos, kalbos. Bet labiausiai man šiandien jai norisi padėkoti, už tai, kad galiu rašyti šitą blogą. Kodėl? Nes Bitė viena iš pirmųjų rūpinosi moterų teisėmis, o juk tai pati pradžia, kelio, kuris atvestų iki šiandien, kur tarškenu savo naują postą, o juk galėčiau būti vyro pristatyta prie kokio daržo ravėjimo, agurkų raugimo ir langų plovimo, apie kokį rašaliojimą gali būti kalba?!!! Ir dėkoju kiekvienai žmogaus (dažniausiai, deja, moters) pėdai, mynusiai tą kelią iki šiandienos ir minsiančioms rytoj, poryt, kitais metais.
O knyga pilna Bitės rūpesčio, liūdesio ir nerimo. Pilna iki pat dangaus. Tos džiaugsmo kruopelytės reikia ieškoti kiekvienam puslapy – bet koks tas džiaugsmas! Čia keletas citatų iš knygos:
Aš - bitė, atsako Gabrielė...O dabar atsistokim visi...
Gera žinia E.Hemingway fanams- E.Hemingway sūnus Patrick Hemingway davė savo sutikimą, kad tėvo vardu būtų pavadinta batų vyrams kolekcija. P.Hemingway sako, jog jo tėvui labai nepatiko kojinės ir kad jo mėgstamiausi batai buvo “loaferiai”.
El Salvadore iš bizono ir jaučio odos padaryti batai kainuos nuo 150 iki 235 dolerių.
Jei aš sugalvočiau savo vyrui padovanoti ką nors hemingvėjiško, turbūt nupirkčiau tą megztinį, kuriuo E.Hemingway vilki nuotraukose.
2008 aisiai pasaulyje buvo išleista 561580 knygų, iš jų grožinės- 53058. (Bowker statistiką galima rasti čia) Tai maždaug 145 knygos per dieną.Pasiduodu! 🙂
Barbara Cartland
Šiandien per radiją kaip tik buvo programa apie Barbara Cartland (1901-2000), kuri yra parašiusi 723 knygas.
Didžiąją daugumą jų sudaro istoriniai meilės romanai, kur pagrindinė veikėja (žinoma, kad našlaitė), nekalta (o kaip gi kitaip) įsimyli kokį turtingą aristokratą ir už jo išteka (kaip netikėta, ar ne?)
Laidoje B.Cartland pasakojo, kad ji kasdien dirba 2.5 valandos ir per tą laiką ji turi parašyti 7000 žodžių. Tokiu būdu jai prireikia 2 savaičių knygai parašyti. Agatha Christie, kuri laikoma efektyvia rašytoja per metus sukurdavo 2-3 knygas. Stephen King yra išleidęs 49 knygas.
O rašytojas Ryoki Inoue nuo 1986 metų, kai metė savo krūtinės ląstos chirurgo darbą, pasišventė rašymui ir iki šiol yra išleidęs 1075 knygas. Skaičiau apie jį internete ir negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Viena iš Wikipedijoj apie jį esančių citatų sako, jog daugelis negali taip greitai skaityti, kaip jis rašo 🙂
Netoliese atidarė naują maudynių parką. Laikraštyje apie tai buvo reportažas ir keletas nuotraukų, kuriose matėsi ilgos eilės prie bilietų. Tai pamanėm, jog galėtume ten nuvažiuoti visi trys.
Aš: Būtų smagu ten nuvažiuoti, kol mes atostogaujame
K: Gerai, būtų smagu.
Aš (pasiaukojančiu balsu): Tik kad tos eilės tokios ilgos… Aš galiu atsistoti į eilę, o jūs tuo metu galit pasivaikščioti po parką, pažaisti žaidimų aikštelėje.
K: Žinai, aš galiu pastovėti eilėje, kol jūs pasivaikščiosit. Pasiimsiu knygą su savim, paskaitysiu belaukdamas eilėje.
Aš (baisiausiai pasipiktinusi): NE! Tai buvo mano planas! Aš galvojau, jog stovėdama toje eilėje galėsiu paskaityti.
Spalio mėnesį turėtų pasirodyti naujas Umberto Eco romanas “Il cimitero di Prago” (Kapinės Prahoje). Ar laukiat?
O aš prisipažįstu, jog du kartus bandžiau perskaityti “Fuko švytuoklę”, bet taip ir neperskaičiau… Retai taip atsitinka, jog neperskaitau pradėtos knygos, bet ta švytuoklė man du kartus pasirodė neįkandama.
Klube, kur ką tik grojo jo grupė,Nickas pamato savo ex, kuri jį paliko ir kuri jam vis dar labai rūpi. Ir ji ne viena, o su nauju draugu. Nickas apsidairo ir pamato nepažįstamą merginą, stovinčią šalia jo. Jos vardas- Norah ir Nickas paprašo jos penkias minutes pabūti jo mergina, ir Norah sutinka.
Taip prasideda liksma, žavi ir greita vienos labai ilgos nakties istorija. Knyga “Begalinis Niko ir Noros grojaraštis” yra intensyvi, greita, pilna nuorodų į popkultūrą ir (kaip knygos pavadinimas nurodo) į muziką. Knygos autoriai (!) Cohn ir Levithan puikiai sugebėjo išlaikyti kūrinio vienovę, nors rašė skirtingus skyrius (Cohn rašė skyrius iš Norah pozicijos, o Levithan- iš Nicko).
Tikra feel good knyga, skaičiau ir džiaugiausi.
Man labai gaila, jog šitos knygos nebuvo, kai man buvo penkiolika ar šešiolika. Įtariu, jog būčiau ją skaičiusi kokius dešimt kartų, būčiau klausiusi visų knygoje paminėtų dainų (visas paminėtas dainas galima rasti čia), nes šita įsimylėjimo istorija yra šilta, žaisminga, be didelių dramų. Tas paaugliškas įsimylėjimas nėra neigiama griaunanti jėga, o atvirkščiai- šiek tiek neurotiškas džiaugsmas su šimtu plazdančių drugelių pilve.
Pagal filmą yra pastatytas filmas. Aš jo dar nežiūrėjau, tai nedrįstu rekomenduoti, bet man nelabai vykusiai atrodo parinktas Nickas. Aš kažkaip kitaip jį įsivaizdavau.
“I Wanna Hold Your Hand.’ First single. Fucking brilliant. Perhaps the most fucking brilliant song ever written. Because they nailed it. That’s what everyone wants. Not 24-7 hot wet sex. Not a marriage that lasts a hundred years. Not a Porsche or a blow job or a million-dollar crib. No. They wanna hold your hand. They have a feeling that they can’t hide.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“I mean, I don’t know how the world broke. And I don’t know if there’s a God who can help us fix it. But the fact that the world is broken – I absolutely believe that. Just look around us. Every minute – every single second – there are a million things you could be thinking about. A million things you could be worrying about. Our world – don’t you just feel we’re becoming more fragmented? I used to think that when I got older, the world would make so much more sense. But you know what? The older I get, the more confusing it is to me. The more complicated it is. Harder. You’d think we’d be getting better at it. But there’s just more and more chaos. The pieces – they’re everywhere. And nobody knows what to do about it. I find myself grasping, Nick. You know that feeling? That feeling when you just want the right thing to fall into the right place, not only because it’s right, but because it would mean that such a thing is still possible? I want to believe that.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“We are the ones who take this thing called music and line it up with this thing called time. We are the ticking, we are the pulsing, we are underneath every part of this moment. And by making the moment our own, we are rendering it timeless. There is no audience. There are no instruments. There are only bodies and thoughts and murmurs and looks. It’s the concert rush to end all concert rushes, because this is what matters. When the heart races, this is what it’s racing towards.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“Because the song is us and the song is her and this time I’m going to use her name. Norah, Norah, Norah – no rhymes really. Just truth.
I shouldn’t want the song to end. I always think of each night as a song. Or each moment as a song. But now I’m seeing we don’t live in a single song. We move from song to song, from lyric to lyric, from chord to chord. There is no ending here. It’s an infinite playlist.”
— David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
Klausimas: mielos knygų žiurkės, prisipažinkit, ką dabar skaitot 🙂 Labai smalsu. Ir nerašykit, kad skaitot Dostojevskį, jei jo neskaitot 🙂 🙂 🙂 (juk vasara 🙂 ) Ir be gėdos, nes svarbiausia yra skaityti.
“Aš prisipažįstu, kad esu šito blogo addict”, – taip galėčiau sakyti anoniminių knygų žiurkių susitikime. Paskutiniu metu neturiu internetinio ryšio – kas yra labai gerai, nes galiu daugiau laiko skirti skaitymui, bet kartu labai blogai, nes esu taip toli nuo savo blogo, kad nerandu sau vietos, nežinodama, kaip gyvena mano ir KŽG postai, mūsų skaitytojai ir taip toliau ir panašiai. Norisi nors akies krašteliu į jį žvilgtelėti ir nors vieną žodelytį, patį trumpiausią parašyti, bet ir tingisi dėl to kokius penkiolika km važiuoti. Na, vieną vakarą tai tikrai pasijaučiau biški atsilikusi knygų žiurkė, nes kaip aš iki šiol nesugalvojau, kad visą tai galiu padaryti savo telefone (na, iki šiol man telefonas buvo skirtas skambinti ir kukulius fotografuoti :)), bet dabar jis labiausiai skirtas žvilgtelėjimui, kaip gyvena knygų žiurkės. Tikra priklausomybė, nei pridursi, nei atimsi…
Net nežinau kur pradėti ir kaip sudėlioti žodžius, kad tikrai jus įtikinčiau, jog N.Krauss “The History of Love” yra knyga, kurią tiesiog reikia perskaityti. Ne. Žodis “Reikia” čia visai netinka. “Reikia” man primena knygas, kurias privalėjai perskaityti mokykloje, primena visus tuos storus tradicinius romanus. O “The History of LOve” tikrai jokiu atžvilgiu nėra tradicinė.
Knyga "jautėsi" šitaip
Leo Gursky yra labai vienišas. Toks vienišas, kad jis bijo tiesiog dingti, išnykti, ir todėl kavinėje užsisako kavos, išpila cukrų, žodžiu, elgiasi taip, kad žmonės jį prisimintų. Tiesa, jis turi draugą Bruno, kuris gyvena vienu aukštu aukščiau, ir ta jų draugystė taip gražiai knygoje aprašyta, jog verkti norisi. Jie rašo vienas kitam raštelius ir pakiša juos po durimis, jie kepa pyragus vienas kitam ir beldžia į radiatorių, kad vienas kitam praneštų, jog dar gyvi, dar nenumirė, dar nedingo.
Leo jau nuo vaikystės pamilo vieną mergaitę, bet prasidėjo karas, žydų naikinimas, Leo mylimajai mergaitei pavyksta emigruoti į Ameriką, o po penkerių metų, kai Leo irgi pavyksta išsigelbėti ir atkeliauti į Ameriką, jis sužino, jog ta jo mylimoji mergaitė jau ištekėjo už kito, ir kad Leo sūnui jau penkeri metai.
Almai penkiolika. Ji pavadinta Zvi Litvinoff knygos “The History of Love” (tas pats pavadinimas kaip ir N.Krauss knygos ) pagrindinės herojės vardu. Tėtis miršta, mama liūdi, o jaunesnysis brolis stato naują arką, kuri užėjus potvyniui turėtų išgelbėti mamą ir sesę, o pats planuoja vykti į Izraelį, nes pats jaučiasi esąs Mesijas.
N.Krauss knygoje nostalgiškai gražiai suriša žmonių gyvenimus, jų istorijas ir jų vienatves į vieną labai gražią knygą.
Kas sieja Almą ir Leo Gursky? Kokios paslaptingos gijos riša mus vieną prie kito ir kodėl mes visi tokie vieniši? Kas sieja Vilnių (taip taip, Vilnius, o tiksliau Vilna, paminėtas knygoje keletą kartų), lenkiškąjį Slonim, Čilę ir New York?
Kokius ratilus ant šito pasaulio paviršiaus paliks mūsų meilė?
N.Krauss knyga “The History of Love” apie sūnų, su kuriuo niekada taip ir nepasikalbėjai, apie spynų meistrą, apie vasaros ilgas dienas Brighton Beach kartu su Misha, apie knygas knygose, apie liūdnos mamos verčiamus meilės tekstus, apie ekspediciją į Antarktidą, apie rašytojo dingusią knygą, apie visam išsskirtas šeimas, apie medį su išraižytomis L & A raidėmis, apie per vėlų sugrįžimą ir apie nesibaigiančią meilę.
Knyga parašyta techniškai nesudėtinga kalba, bet pati istorija yra labai žaviai ir originaliai supainiota. Paskutiniame skyriuje pasakojimas įgauna dar vieną pagreitį, ir nustoti skaityti yra tiesiog neįmanoma. Atrodo, jog net nustoju kvėpuoti ir jaučiu, kaip apsiverkiu. Po to užsimerkiu ir jaučiu šiurpuliukais pavirtusį liūdesį.
Knygoje pilna literatūrinių nuorodų į Nerudą, Joyce, Kafką, Exupery, o pati knyga yra šiltas, žavus, originalus ir keistas romanas, kuris tiek tema, tiek kalba, tiek literatūrinėmis netradicinėmis tekstinėmis priemonėmis primena J.S Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”. Ir nieko keisto, nes J.S.Foer ir N.Krauss yra vyras ir žmona. Kokia graži literatūrinė pora.
Prisipažįstu, kad knyga mane labai sujaudino ir apsvaigino. Po skaitymo praėjau jau para, o aš vis dar ašaroju ir vaikštau prisigėrusi New Yorko vienatvės.
Stebuklinga.
K.Ž.G
…I looked across the water. Must have been a good swimmer, took after his father, I thought with pride. My own father, who had great respect for nature, had dropped each of us into the river soon after we were born, before our ties to the amphibians, so he claimed, were cut completely. My sister Hanna blamed her lisp on the trauma of this memory. I’d like to think that i would have done it differently. I would have held my son in my arms. I would have told him, ‘Once upon a time you were a fish.’ A fish? he’s have asked. ‘That’s what I’m telling you, a fish.’ How do you know? Because i was also a fish. you, too? Sure. a long time ago. How long? Long. Anyway, being a fish, you used to know how to swim. I did? sure. You were a great swimmer. champion swimmer, you were. You loved the water. Why? What do you mean why? Why did I love the water? Because it was your life!’ And as we talked, I would have let him go one finger at a time, until, without his realizing, he’d be floating without me.
And then I thought: perhaps that is what it means to be a father to teach your child to live without you.
Žmonijos vienis (na, jei jie iš viso yra, tie dantys). Ir knyga apie tai, kaip staiga atsiduriame spalvotame odų ir akių pasaulyje, kur mus vienija tik balti dantys. Ar tik? Knyga apie daug ką, bet pirmiausia apie imigraciją, imigrantus, pasaulio maišymąsi, kuris seniausiai jau prasidėjo, bet vis tiek girdime – go home, to your own country. Bet kur bevažiuoti, kai esi tamsaus gymio ir gimęs Londono ligoninėj? Nebeturi kur važiuoti, nes priklausai arba čia, arba niekur.
Taigi išvargau aš šitą Zadie Smith knygą, apsikabinusi žodyną. Iš pradžių skaičiau su internetiniu žodynu ir beveik rasdavau, viską, ko ieškau, o paskui liko tik storas gražus ir nepatogus žodynas, iš kurio nepavykdavo išpešti kas antro slenginio žodžio – taip ir netekau pusės knygos žavesio, tik fantazijose bandydama įsivazduoti, ką gatvės kalba man autorės herojus norėjo pasakyti. Galiausiai likau su mažuliuku Pocket dictionary, na, bet nesvarbu – knyga – super. Man iš tikro patiko, nors suprantu, kad nepajutau jos iki galo, kaip pajustu žmogus, kurio anglų kalba gimtoji arba gimtoji gatvės anglų kalba. Autorės žodynas tikrai labai specifinis, specifiniai naudojami žodžiai ir kai persivertus į antrą knygos pusę ta kalba pagauna, atsiveria, pasidaro ne tokia sunkiai įkandama, knyga tikrai faina. Zadie man tapo angliškąja Allende su savo plačia ir išraiškinga kalba, trečdalį puslapio užimančiais ilgeliausiais sakiniais, giminės istorijom.
Šį kartą knygoje sutiksim du draugus, tokius gerus diedus Archie (anglą) ir Samad (bengalą, visų baltųjų vadinamą Paki (pakistaniečiu) (čia kaip mes visur vadinami rusais), jų gerais trim dešimtmečiais jaunesnes žmonas Clarą (juodaodę jamaikietę) ir Alsaną (bengalę), dalyvausim gimstant jų vaikams – dukrelei Irie ir gražuoliams dvyniams Magid & Millat, ir dar susipažinsime su krūva įvairaus plauko aplink juos ir su jais gyvenančių, įvairiais ryšiais susijusių, žmonių. Visa šita šutvė ir papasakos, ką reiškia būti imigrantu Anglijoje, kokios baimės juos kamuoja ir neliedžia miegoti naktimis. Apie dar didesnį skirtumą nei paprastai būna skirtumą tarp tėvų ir vaikų, kai vaikai ne tik kita karta, bet dar ir kitoje šalyje užaugusi karta, kuriai tėvų sentimentai yra visiškai svetimi.
…it makes an immigrant laugh to hear the fears of the nationalit, scared of infection, penetration, miscegenation, when this is small fry, peanuts, compared to what the immigrants fear – dissolution, dissapearance. Even the unflappable Alsana Iqbal would regularly wake up in puddle of her own sweat after a night visited by visions of Millat (genetically BB; where B stands for Bengali-ness) marrying someone called Sarah (aa where ‘a’ stands for Aryan), resulting in a child called Michael (Ba), who in turn marries somebody called Lucy (aa), leaving Alsana with a legacy of unrecognisable great-grandchildren (Aaaaaaa!), their Bengali-ness thoroughly dilutes, genotype hidden by phenotype. It is both the most irrational and natural feeling in the world.
Žavinga, įtraukianti istorija.
White teeth man tikrai labiau patiko, nei Zadie Smith knyga On Beauty. Bet gal nereiktų taip vertinti, nes On Beauty skaičiau tinginiaudama – visai be jokio žodyno, reiktų iš naujo skaityt. Socialiniam tinklapy mūsų mylima Tyto Alba klausia, kokią knygą rekomenduotume išversti. Tikrai labai rekomenduojame šypsotis baltais dantimis (čia nebuvo kokios dantų pastos ar odontologijos kabineto reklama 🙂 ).
Visą mėnesį teko spręsti dilemą – vakare, kai vaikai sumiega(o paskutiniu metu jie visai nesumiega iki pat vėlaus vakaro), žiūrėti futbolą, ar skaityti knygą? Atrodo, kokia čia dilema, juk aš futbolo nei labai suprantu, nei labai mėgstu, nei labai laukiu, bet šį kartą kažkaip tas masinis futbolo žiūrėjimas labai užkabino ir tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime žiūrėjau tiek daug futbolo varžybų. Tiesa, azarto daug nebuvo (iki kol nepabuvom Ispanijoj, nes tada atsirado už ka sirgt), nes iš pradžių nei turėjau favoritų, nei ką, tiesiog mėgavausi vaizdu ir ilgais besiplaikstančiais futbolistų plaukais (patys gražiausi plaukai ir buvo įvertinti geriausio futbolininko vardu 🙂 ). Taigi, mano skaitymo procesas labai sustojo ne tik dėl to, kad kukuliai mažai miega, bet ir dėl futbolo. Skaitau vėžlio greičiu, o taip norėčiau skaityti greičiau. Na, bet yra, kaip yra. Papasakok, kaip tau sekėsi su futbolu?
Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.
