Kartais visata nepaprastai gražiai susistyguoja, planetos palankiai susirikuoja, mėnuliai atsisuka į tą pačią pusę, dievai geranoriškai viską suplanuoja, ir gaunasi taip, jog du įsimylėjėliai tuo pačiu metu skaito tą pačią knygą.
Ir kaip smagu kalbėtis ne tik apie kasdieniškus dalykus, be ir apie magiją, apie žavųjį Jonathan Strange, apie burtus ir stebuklingus takus, jungiančius visus veidrodžius.
Skaitom tą pačią knygą tuo pačiu metu, lyginam vertimus, ir vienas kito kartais pklausiam “O kuriame tu dabar skyriuje?”
Galvojau, jog prasmuksiu nieko neparašiusiu apie U.Eco “Rožės vardą”, bet mano draugė žiurkė L skambijo visais varpais, per Facebooka mane persekiojo ir vis klausdavo, ar parašysiu, ką nors apie tą knygą. Taigi, priremta prie sienos, rašau ataskaitą.
Mano pažintis su Umberto tikrai nėra pati lengviausia.
Primena man vieną pasimatymą, kai berniukas labai norėjo pasakoti apie save, kalbėjo ir kalbėjo apie savo mokslus, mokslinius tyrimus, mokslininkus, o aš po poros valandų (taip ir nepaklausta, kas man patinka, ką aš mėgstu) sedėjau alkūne pasirėmusi ir galvojau: “Galėtume bent pasibučiuoti, kad vakaras visai šuniui ant uodegos nenueitų”. Bet po trumpo pasivaikščiojimo skulptūrų parke, po trumpo pasėdėjimo ant suoliuko po žvaigždėmis, situacija pasitaisė, ir pasimatymas pagerėjo.
Tai va. Grįžtu prie Umberto. Kažkada buvau pradėjusi skaityt “Fuko švytuoklę”. Bandžiau du kartus. Ir kapituliavau du kartus. Gerai, kas išssiaiškinau, jog jis TYČIA pirmuosius 100 puslapių rašo labai sudėtingai, nes nori atskiti pelus nuo grūdų (jei atvirai, tai mane tai gerokai nervina, nes toks pasikėlimas “skaityti mano knygas turi tik manęs verti skaitytojai” manęs nežavi).
Tai kai pradėjau skaityti “Rožės vardą” buvau prisiekusi sau, kad skaitysiu iki galo. Nors po trisdešimties puslapių maniau, kad man stogas važiuoja, nes nieko nesupratau. Keista buvo skaityti, kai buvau nusiteikusi sukiam skaitymui, o ne skaitymo malonumui. Bet po tų šimto puslapių situacija žymiai pagerėjo, man akyse tarsi prašvito, bet nepasakyčiau, jog įsimylėjau.
kadras iš fimo "Name of the Rose"
Ilgai galvojau, kodėl neįsimylėjau. Nes knyga tikrai gerai parašyta, protingai struktūrizuota. Ją gali skaityti kaip detektyvą arba kaip įdomų istorinį (jei domitės viduramžiais, tai knygą skaityti BŪTINA), filosofinį romaną apie XIV ojo amžiaus teologines diskusijas. Perskaičiau, ir tikrai likau daug sužinojusi įdomių dalykų, pvz. Ar Jėzus kada nors juokėsi?
Galiausiai supratau, kodėl aš nepamilau U.Eco, nors jis tikrai talentingas, gabus ir protingas. Nors jo knyga įtraukianti, įdomi, apšviečianti. Paprasčiausiai man Eco perdėm intelektualus. Ne ta prasme, jog laikau save kvaila ir nieko nesupratusia, bet ta, kad jo knygą man pasijautė labai logiška, parašyta išimtinai su galva, o ne iš širdies.
O dar ir tas faktas, jog aš žinojau, kad jis tyčia rašo sudėtingai, neabejotinai pagadino mano skaitymą.
Bet nepagalvokit, kad knyga man nepatiko. Patiko. Buvo joje ir tikrai labai patikusių dalykų. U.Eco labai gerai sugebėjo perduoti niūrią vienuolyno ir viduramžiško pasaulio atmosferą. Skaičiau, ir atrodė, jog rankos šąla. Arba tiesiog siaubingai prireikdavo užsivilkti megztinį ir įsijungtį šviesą. Kitas patikęs dalykas – veikėjas William Baskerville- protingas, apsiskaitęs (gal jis yra U.Eco alterego?), kone charizmatiškas su savo begaline meile knygoms ir rašytam žodžiui.
Taigi, iš pasimatymo su U.Eco grįžau protingesnė nei buvau anksčiau, labiau apsišvietusi viduramžiškoje istorijoje, bet nepabučiuota.
Kadangi su Giedre kartu skaityti man vieną kartą (nepaisant telepatijos) nepavyko, tai dabar bus antras dublis – kviečiu tave skaityti kartu su manim (visi aplinkui tik šoka, šoka, o mes skaitykim) 🙂 . Taip pat kviečiu ir Giedrę bandyti laimę :), gal antras kartas pavyks? Komentaruose parašyk, kokia yra tavo knyginė svajonė. O kartu skaitysim:
Žodžiai, kuriuos tikriausiai kiekvienas lietuvis žino. Čia toks lietuvybės simbolis, sakyčiau. Ir nors daugelį Donelaičio poema užknisa, man šitie žodžiai yra pavasario šaukliai. Visada mintyse juos ištariu stovėdama kur gamtoj ant nušiurusios rudos žolės, vis dar apsimūturiavusi šiltais rūbais, bet jau uosdama pavasarį.
2010 m. Prix Goncourt laimėtojas yra Michel Houellebecq. Premiją jis gavo už savo knygą “La Carte et Le Territoire.” Kaip rašo The Associated Press, o aš nesiryžtu versti :
“The novel tells of a solitary, misanthropic artist who becomes a critical darling and commercial success almost in spite of himself. It’s equal parts murder mystery and a meditation on the decline of postindustrial France, depicted as a sort of Disneyland for Chinese and Russian tourists.
Houellebecq’s previous novels courted controversy with explicit sex scenes and disparaging comments about women, minorities and Islam.”
Aš kažkada bandžiau skaityti jo Platformą, išleistą Tyto Albos. Bet man nepavyko. Na, viena iš numestų knygų – arba nemoku tokių skaityti. Na, bet neperskaičius čia per daug ir nesireikšiu. Interviu su autorium dar galite žiūrėti komentaruose. O šiaip, na, ką? Sveikinam 🙂
Šiandien kaip ir visai dažnai mano brangusis parskrido iš šiaurės. Ne bet kaip parskrido, o beveik kaip kalėdų senis. Įsivaizduoju savo pačios išpūstas akis, kai ištraukia ir ištiesia man storą ir didelę knygą, o tuo metu mano galvoje sukasi koks milionas klausimų – kas? kur? kada? su kuo? Buvo nuobodu laukti lėktuvo? Nusipirko? Pasiskolino? O istorija tokia, kad tiesiog rado prieš pat lipant į oro uosto autobusą. Kažkas, perskaitęs 92 psl. tiesiog pamiršo laukiamajam. O gal trenkė neapsikentęs? Na, bent jau knygos dydis tai tikrai nepakenčiamas 🙂 Kai paklausiau savo brangiojo, kaip jis čia susimylėjo į namus, kuriuose netelpa knygos, partįsti dar vieną tokią storą knygą, tai atsakė, kad pagalvojo, kad užsidės sau dar vieną pliusą 🙂
Na, o man taip gaila to skaitytojo, kuris įlipęs į lektuvą ir pasiruošęs perskaityti gerą gabalą knygos, tiesiog jos neberado 😦 … Įsivaizduoju, kaip aš susinervinčiau, būtų sugadinta visa kelionė. Tad gal labiau galvosiu, kad jis knygą neapsikentęs jos svorio numetė 🙂 O jeigu atsirastų Donald (jo elektroninis bilietas atliko skirtuko misiją), tai aš mielai jam knygą grąžinčiau.
Po 772 magijos puslapių su ponu Norrell ir Jonathan Strange porą dienų tryniausi apie lentynas, neapsispręsdama, ką skaitysiu dabar. Vakare, atrodo, apsisprendžiau, o ryte pabudusi suprantu, kad tos ar anos knygos tikrai nenoriu skaityti dabar. Tiksliai nusakyti, kas įtakoja tas skaitymo/neskaitymo nuotaikas yra neįmanoma (jei noriu gerai apie save galvoti, sakau, jog tai priklauso nuo mano sudėtingos ir nevienareikšmės asmenybės, o jei nesu nusiteikusi savęs išaukštinti, tiesiog sakau sau, jog esu baisiai nepastovios, nuotaikos ir man reikėtų kovoti su savuoju kvaišlelėjimu) 🙂
Bet šįkart galiu įvardinti vieną faktorių, kuris lėmė mano pasirinkimą skaityti “”Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją” (geras pavadinimas, ar ne?), nes per Facebook sužinojau, jog “Versus Aureus” ją tuoj išleis lietuvių kalba.
Savajį švedišką egzempliorių pirkau labai nepretenzingoje vietoje – vietiniame supermarkete, visai šalia bulvių (gal čia toks marketingo triukas?), o perskaičiusi galiu pasakyti, jog tai, ko gero, viena žaviausių mano skaitytų knygų. Ir nors knygoje daug kalbama apie antrojo pasaulinio karo baisumus, nuo pradžios iki pabaigos knyga yra “feel-good”.
Londonas 1946ieji. Karas pasibaigė. Rašytoja ir žurnalistė Juliet važinėja po šalį reklamuodama savo paskutiniąją knygą ir niekaip negalėdama rasti idėjos naujajai knygai. Vienądien Dawsey Adams atsiunčia jai laišką, kuriame jis rašo, jog jis nusipirko rašytojo Charles Lamb knygą, kažkada priklaususią pačiai Juliet. Dawsey paprašo, jog Juliet padėtų jam nusipirkti ir kitas to paties rašytojo knygas, ir užsimena, jog knygos padėjo Gernsio salos žmonėms išgyventi nacių okupaciją, ir būtent knygos (ir viena slapta kiaulė, bet apie tai sužinosite perskaitę knygą) apjungė žmones i Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją. Taip prasideda šiltas ir žavus susirašinėjimas tarp Juliet ir Gernsio salos literatūrinės
Knygos autorė Mary Ann Shaffer mirė napabaigusi jos rašyti. Tą darbą užbaigė jos dukterėčia Annie Barrows. Mary Ann Shaffer mirė žinodama, jog knyga bus išleista anglų kalba ir kad jau vyko vertimai į kitas kalbas
draugijos narių.
Beveik visa knyga susideda iš laiškų, o kadangi tuos laiškus rašo daug skirtingų žmonių, knyga nuolatos išlieka gyva, pasakojimas nėra vienalypis, o ir patys žmonės atsiskleidžia kitaip, kai jie pasakoja patys apie save, o ne kažkas pasakoja apie juos. Epistoliarinis žanras tuo ir smagus, kad leidžia skaitytojui greitai įsibrauti į pasakotojo, laiškų ar dienoraščio rašytojo minčių pasaulį.
Ir nors istorija yra sentimentali, ji neperžiangia tos cukruotos ružavos ribos. Man labai patiko pagrindinė herojė Juliet- ji drąsi, savarankiška, kiauliškiems žurnalistams tranko arbatinuku per galvas, o kai jos būsimasis jaunikis sugalvoja į rūsį išnešti visas Juliet knygas, o į lentynas sudeda savo prizus, apdovanojimus ir sporto taures, Juliet iškart jį palieka.
Bet knyga ne vien apie Juliet. Tačiau negaliu sakyti ir tai, kad knyga apie karą. Nes ne karas, ne tie baisumai, ne nacių elgesys su karo nelaisviais ir su savaisias kareiviais, o žmonių drąsa, draugystė ir žmogiškumas yra pagrindinė knygos tema.
Knyga labai tinka visiems, kas nori geros porcijos “feel good”, tiems, kurie nori pasijuokti, tiems kurie nori paverkti, tiems, kurie myli knygas, tiems, kurie nori sužinoti apie karą iš paprasto (ar būna tokių?) žmogaus perspektyvos, tiems, kurie nori, bet nedrįsta parašyti laišką visai nepažįstamam žmogui, nors ir jaučia, kad tai gali būti gražių dalykų pradžia.
Kaip mano Londone gyvenusi draugė Madeleine pasakytų “So charming! So delightful!”
Knyga savo humoru ir forma labai priminė Helene Hunff knygą “84 Charing Cross Road”, kurią irgi noriu paminėti kaip viena smagiausių mano skaitytų knygų.
Jei skaitydami užsinorėsite išsikepti bulvių lupenų pyrago, tai receptą rasite čia
Kelios geros citatos iš knygos:
“Reading good books ruins you for enjoying bad books.”
“It seems to me the less [Shakespeare] said, the more beauty he made. Do you know what sentence of his I admire the most? It is ‘The bright day is done, and we are for the dark.’ I wish I’d known those words on the day I watched those German troops land, plane-load after plane-load of them. . .If I could have thought the words ‘the bright day is done and we are for the dark,’ I’d have been consoled somehow and ready to go out and contend with circumstances – instead of my heart sinking to my shoes.”
Taip vadinasi straipsnis, kuriame pasakojama apie dar vieną šiųmetinę iki tol niekam nežinomą Giller primijos laureatę. Apie tokią Kanados premiją iš viso tik šiandien sužinojau. Šiemet ją laimėjo trisdešimtmetė (dar kartą valio šaunioms jaunoms moterims!) Johanna Skibsrud su savo romanu The Sentimentalists. Romaną ji rašė šešerius metus, taigi, pradėjo būdama 24! Įdomiausia tai, kad pati knyga dabar yra deficitas, nes ją tik 800 egzempliorių tiražu išleido maža leidyklėlė. Daugiau apie tai čiačia.
1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Pociejų rūmuose (dabar Dominkonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1945 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas – vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, sakydama „Su Lietuva ir Vilniumiskirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2]. Kai 1949 m. knygynas buvo panaikintas, dalis knygų pateko į buvusius Knygų rūmus, dalis – į mokslines bibliotekas. (iš čia)
Prof. Vladas Žukas, rašydamas apie J.Šlapelį, pažymi:”M.Šlapelienės knygynas buvo vienintelis, kuriam vadovavo universitetinį išsilavinimą turįs žmogus, be to, bibliofilas”. M.Šlapelienė viename 1958 m. laiške yra rašiusi, kad negalinti praeiti pro knygyną, negalinti nenusipirkti naujos knygos. O juk tai turbūt vienas svarbiausių bibliofilo bruožų.. (iš čia)
tai ryte negali atmerkt. Tikrai negalvojau, kad skaitysiu iki išnaktų, dažnai tam nesiryžtu, nes mano špokutis vyturėlis su tamsom dar kelias, bet niekaip kitaip nebegalėjau pasielgti su Sofi Oksanen Valymu. Įkritau ir viskas. Ir verčiant puslapius, niekaip neatsiversdavo tas skyrelis, kur jau galėtum padėti knygą ir eiti miegoti. Taip ir pasiryžau nuostabiai nakčiai ir kankinačiam rytui 🙂
Vis bandau sugalvoti, kada paskutinį kartą sakaičiau knygą su tokiu išbaigtu moters paveikslu. Tikrai įtikinamu, išnešiotu, giliu, daugiasluoksniu, šlykčiu, apgailėtinu, sukeliančiu gailestį. Šioje knygoje sunkiai pavyks arba iš viso nepavyks moterį sukišti į kažkokį šabloną, priskirti prie “geriečių” arba “blogiečių”, nes moteris čia tokia… net nežinau, kokia, vienu žodžiu neapibūdinsi. Man iš viso dabar sunku parinkti žodžių apie šią knygą – vis sukasi galvoje, dilgčioja. Geriau paskaitykit, ką parašė Giedrė. Kas visiškai aišku, kad Sofi Oksanen yra nerealiai talentinga ir tikrai nusipelniusi visų tų premijų, kurias dabar gauna. Ir aš taip nerealiai už ją džiaugiuosi.
Knyga man dar buvo labai artima, nes kažkaip man lengvai viskas persikėlė į lietuvišką kaimą, mano kaimą, su visom mėsinėm musėm ir kitais kaimiškais atributais, ir aš sėdžiu kaimiškoj troboj ir žiūriu pro langą į vieškelį ir ten medžių šakos siūbuoja. Žodžiu, nekaltinkit manęs, aš apsigyvenau toje knygoje ir tikriausiai dar ilgokai gyvensiu. O tu stumk tolyn visą knygų eilę, šitoji tikrai be eilės!
Čia galit pažiūrėti viršelius kitomis kalbomis išleistos knygos. Ir dar labai tikiuosi, kad Versus Aureus išleis ir kitas Sofi Oksanen knygas. Please please please.
Ir dar kažkaip man iš pradžių taip nepatiko knygos pavadinimas (LT). Bet dabar, perskaičius jau manau, kad labai geras, labai tikslus ir t.t. ir panašiai.
Rašau šitą įrašą ir klausausi muzikos iš Hario Poterio filmų (ar nepamiršote, jog “HP & Mirties relikvijų” pirmoji dalis bus rodoma Lietuvoje nuo lapkričio 19osios?), nes noriu kuo ilgiau
Aš skaičiau juodajį leidimą
mėgautis magiškąja nuotaika likusia nuo vakar pabaigtos S.Clarke knygos “Jonathan Strange & Mr. Norrell”. Tai bus pati storiausia skaityta knyga šiais metais, ir ko gero, apskritai – manajame leidime 772 puslapiai!
Pasakiau savo K. apie tai, jis tik truktelėjo pečiais, nes tokio storumo knygos labai dažnas reiškinys jo dažnai skaitomame fantasy žanre.
O knyga- tikrų tikriausia fantasy, bet ohohoho kokia fantasy! Kaip žanras fantasy tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių, bet kadangi vienas internetinis puslapis, kuriame registruoju ir vertinu skaitytas knygas, man nuolat įkyriai siūlė S.Clarke knygą, tai praėjusiais metais nusipirkau pocket leidimą, atsiverčiau pirmą puslapį, paskaičiau ir numečiau į šalį, nes šriftas labai labai mažas pasirodė.
Tad šiemet išpardavime nusipirkau knygos juodajį leidimą, kuris atrodo tikrai įspūdingai- viršelis juodas juodas kaip varnas, juostelė- taip pat juoda, ir net puslapių kraštelis – it smala. Na, jausmas toks, kad tikrai skaityčiau kokią magišką burtų knygą su visokiais užkeikimais.
Autorė
Po to mano draugė Madeleine, gyvenusi Londone, sužinojo, kad aš nusipirkau knygą švediškai, pasibaisėjo, išbarė, liepė skaityti knygą angliškai ir paskolino savąjį angliškąjį leidimą (Dar ir dabar girdžiu jos “Darrrrling, you must read this in English”), tai į namus parsitempiau dar vieną knygą. (Bet angliškai jos neskaičiau, tik nesakykit to Madeleine)
Po to internete radau anglišką pocket leidimą už juokingą kainą, tai norėjau jš padovanoti blogo skaitytojams, bet kai į svečius atvažiavo draugė žiurkė L, tai su dideliu džiaugsmu padovanojau jai.
Jei matėte Hario Poterio pirmąjį filmą, tai atsimenate, kas atsitiko, kai Hario dėdė ir teta ignoravo magiškuosius laiškus adresuotus Hariui- jų daugėjo ir daugėjo. O kadangi vienu metu mano namuose buvo keturios “Jonathan Strange and Mr. Norrell” knygos, tai pabijojau ignoruoti magiją ir nusprendžiau perskaityti. Drąsinausi, kaupiausi lyg didžiausiam darbui, o visai be reikalo. Visi knygos 772 puslapiai skaitosi lengvai it vaikystės pasakos.
Viena iš knygos iliustracijų
S.Clarke pasakoja apie fiktyvią19-ojo amžiaus Angliją, kurioje mago profesija yra lygiai toks pat normalus dalykas kaip politiko ar advokato darbas. Tačiau magija yra teoretinė, džentelmenai studijuoja ją skaitydami knygas, bet jos nenaudodami. Vienądien magų draugiją pasiekia žinia, jog vis dėlto yra vienas praktikuojantis magas- ponas Norrell, ir nuo tada prasideda įvykiai sukrėtę Londoną, Angliją, Veneciją ir Prancūziją. Knygos pradžioje magijos beveik nėra, bet kuo toliau tuo jos vis daugėja, o pabaigoje atrodo, jog nėra nieko nestebuklingo.
S.Clarke knyga kažkuo primena Č.Dikensą, J.Austen ir M.Bulgakov “Meistrą ir Margaritą”, daugelis skaičiusiųjų mini nuostabią kalbą, o man labai patiko tas jos sukurtas fiktyvus pasaulis. Knygoje pilna išnašų, kuriose nurodoma į magiškus įvykius, burtų knygas ir istorijas, tokiu būdu kuriamas įspūdis, jog visa tai, apie ką pasakojama, iš tikrųjų vyko ir kad magijos pasaulis neabejotinai egzistuoja.
ir dar knyga puikiai tiko ilgiems ir juodiems lapkričio vakarams, kai iki advento dar toloka, o magiško jausmo norisi jau dabar.
Citata: “Can a magician kill a man by magic?” Lord Wellington asked Strange. Strange frowned. He seemed to dislike the question. “I suppose a magician might,” he admitted, “but a gentleman never could.”
Žinai, ką pastebėjau? Ogi, kad ieškau visokių užsislapsčiusių lentų, lentelių ir paminklų, o kas po nosim taip ir napamatau anei nepažiūriu. Jau imu kvailai galvoti, kad va, išrankiojau daugumą, kai eidama savo kasdieniais keliais (kur dažniausiai iš įprastumo nieko nebepastebiu) pakeliu galvą ir nustembu – kaip aš dar neįdėjau pas žiurkes? 🙂 Taip ir šį kartą, su pačiu didžiausiu Mickevičium Vilniuje. Sutinku kas kartą, kai einu į Sereikiškių parką suptis 🙂 Vis stebiu, kaip prie šito paminklo per metus keičiasi apsodinimas gėlėmis ir kiek naujai pasodintų gėlių krūmelių išsikasa sodininkai – daržininkai. O gal lenkai, daugiausia šį paminklą lankantys? Išsirauna, parsiveža į savo rūtų darželius, o paskui giriasi kaimynams: nuo Mickevičiaus gėlės 🙂 Labiausiai už tas tuščias duobutes ir nepykčiau ant tokių lenkų 🙂
Taigi, kolegos, Adomas saulėtą gražią rudens dieną dar kartą –
Šiandien (ne tokio gražaus dangaus dieną) užtikau dar vieną Mickevičių, tik fotiko neturėjau, tai apie jį kitą kartą 🙂
knyguziurkes.com 
