Pabučiuok mane, Umberto

Galvojau, jog prasmuksiu nieko neparašiusiu apie U.Eco “Rožės vardą”, bet mano draugė žiurkė L skambijo visais varpais, per Facebooka mane persekiojo ir vis klausdavo, ar parašysiu, ką nors apie tą knygą. Taigi, priremta prie sienos, rašau ataskaitą.

Mano pažintis su Umberto tikrai nėra pati lengviausia.

Primena man vieną pasimatymą, kai berniukas labai norėjo pasakoti apie save, kalbėjo ir kalbėjo apie savo mokslus, mokslinius tyrimus, mokslininkus, o aš po poros valandų (taip ir nepaklausta, kas man patinka, ką aš mėgstu) sedėjau alkūne pasirėmusi ir galvojau: “Galėtume bent pasibučiuoti, kad vakaras visai šuniui ant uodegos nenueitų”. Bet po trumpo pasivaikščiojimo skulptūrų parke, po trumpo pasėdėjimo ant suoliuko po žvaigždėmis, situacija pasitaisė, ir pasimatymas pagerėjo.

Tai va. Grįžtu prie Umberto. Kažkada buvau pradėjusi skaityt “Fuko švytuoklę”. Bandžiau du kartus. Ir kapituliavau du kartus. Gerai, kas išssiaiškinau, jog jis TYČIA pirmuosius 100 puslapių rašo labai sudėtingai, nes nori atskiti pelus nuo grūdų (jei atvirai, tai mane tai gerokai nervina, nes toks pasikėlimas “skaityti mano knygas turi tik manęs verti skaitytojai” manęs nežavi).

Tai kai pradėjau skaityti “Rožės vardą” buvau prisiekusi sau, kad skaitysiu iki galo. Nors po trisdešimties puslapių maniau, kad man stogas važiuoja, nes nieko nesupratau. Keista buvo skaityti, kai buvau nusiteikusi sukiam skaitymui, o ne skaitymo malonumui. Bet po tų šimto puslapių situacija žymiai pagerėjo, man akyse tarsi prašvito, bet nepasakyčiau, jog įsimylėjau.

kadras iš fimo "Name of the Rose"

Ilgai galvojau, kodėl neįsimylėjau. Nes knyga tikrai gerai parašyta, protingai struktūrizuota. Ją gali skaityti kaip detektyvą arba kaip įdomų istorinį (jei domitės viduramžiais, tai knygą skaityti BŪTINA), filosofinį romaną apie XIV ojo amžiaus teologines diskusijas. Perskaičiau, ir tikrai likau daug sužinojusi įdomių dalykų, pvz. Ar Jėzus kada nors juokėsi?

Galiausiai supratau, kodėl aš nepamilau U.Eco, nors jis tikrai talentingas, gabus ir protingas. Nors jo knyga įtraukianti, įdomi, apšviečianti. Paprasčiausiai man Eco perdėm intelektualus. Ne ta prasme, jog laikau save kvaila ir nieko nesupratusia, bet ta, kad jo knygą man pasijautė labai logiška, parašyta išimtinai su galva, o ne iš širdies.

O dar ir tas faktas, jog aš žinojau, kad jis tyčia rašo sudėtingai, neabejotinai pagadino mano skaitymą.

Bet nepagalvokit, kad knyga man nepatiko. Patiko. Buvo joje ir  tikrai labai patikusių dalykų. U.Eco labai gerai sugebėjo perduoti niūrią vienuolyno ir viduramžiško pasaulio atmosferą. Skaičiau, ir atrodė, jog rankos šąla. Arba tiesiog siaubingai prireikdavo užsivilkti megztinį ir įsijungtį šviesą. Kitas patikęs dalykas – veikėjas William Baskerville- protingas, apsiskaitęs (gal jis yra U.Eco alterego?), kone charizmatiškas su savo begaline meile knygoms ir rašytam žodžiui.

Taigi, iš pasimatymo su U.Eco grįžau protingesnė nei buvau anksčiau, labiau apsišvietusi viduramžiškoje istorijoje, bet nepabučiuota.

K.Ž.G

 

9 thoughts on “Pabučiuok mane, Umberto

  1. Ajai vajai. O man Umberto – vienas pačių mėgstamiausių autorių, ir mėgstu aš jį būtent kažkaip asmeniškai. Vienas iš autorių, kurį mirtinai norėjau pamatyti gyvą, ir kai ta garbė teko pernai, vos susilaikiau nepabučiavusi. Nes man intelektualūs vyrai yra viskas… ups, atsiprašau, nuklydau 🙂
    Dėl Umberto, nepaisant savo beribės meilės jam, turiu pasakyti vieną dalyką: jis mokslininkas, o ne rašytojas. Jo mokslinės knygos skaitosi kaip romanai, o romanai – taip, jie sukonstruoti, turi mano mylimasis tą nuodėmę… Ir matosi, kaip jam tas patinka. Jis – žmogus su smalsiu intelektu, ir tai baisiai uždega. Keista, kad “Rožės vardas” pasirodė per sunkus – tai lengviausias iš jo romanų (IMHO). Mažiausiai paskaitomas, mano galva – “Vakarykštės dienos sala”, o štai tuo tarpu viena mano draugė jį vadina visišku popsu.
    Žodžiu, jei Umberto kada išreikštų norą mane pabučiuoti, būčiau jo paslaugoms. Toliau nesiplėsiu 🙂 Pasakysiu tik, kad laukiu naujojo romano vertimo, kaip gervė giedros.

    1. Jurgita, tu cia kaip pirstu i aki aprasei. Labai tinkamai.
      Tikrai nesakau, kad man nepatiko, atvirksciai, turbut net padrasino skaityti kitas jo knygas, bet tiesiog… neisimylejau. Ir labai gerai, nes nereikes su fainaja Jurgita konkuruoti. Nes itariu, jog pralosciau as ta Umberto bucki jai 🙂

  2. Aaa, kažkaip aš įsivaizdavau, kad čia apie Fuko švytuoklę kalba eina, ta prasme, kad tos imtynės buvo būtent su švytuokle, o čia pasirodo Rožės vardas.
    Šitą skaičiau senokai – žinau, kad patiko – įtraukė nerealiai, neatsimenu, kad sunkiai skaitytusi. Fuko turiu lentynoje, bet vis kas nors užlenda, nežinau kodėl neskaitau, gal kad sava, todėl ir klausiau nuomonės apie Eco, bet mat ne ta knyga čia. Tai Fuko jaučiu nsuikelia į neapibrėžtą ateitį? 🙂

  3. oj, aš kaip Jurgita – Eco mano meilė didžioji 🙂 man tas daugiasluoksniškumas, mokėjimas žaisti postmoderniai su skaitytoju labai žavi (panašiai, bet ir kitaip dirba Faulzas). Atsimenu, mane baisiai nervino, kai kas lygindavo “Rožės vardą” su “Da Vinčio kodu”, norėdavosi aršiai pasiginčyti 🙂 Ir taip, aš jo irgi neskaitau kaip romanisto (gal dėl to, kad pirma skaičiau jo mokslinius tekstus?), man patinka skaityt ne tik širdimi, bet ir galva – o galva gal net labiau. Žodžiu, gaila, kad nėra dar vienos Eco fanės :)))

  4. Tai man jnieko kito nelieka, kaip kitus metus pradėti su U.Eco “Švytuokle”. Pasižadau sau, jog 2011aisiais ja perskaitysiu.

    K.Ž.G. (padėjusi ranką ant širdies)

  5. O del buciavimosi, as i eile prie Umberto nestoju, as prie kito italo, tikriausiai zinot, kurio. Ir jokiu eiliu prie jo nepakesiu, nes jis mano vienos meile, as meilem nesidaliju, esu cia labia egoistiska 🙂

  6. mano pažintis su Eco prasidėjo būtent nuo ,,Rožės vardo”. Pradžia labai sunkiai skaitėsi (ir tuomet nežinojau,kad Eco specialiai taip parašė), o vėliau, kai įvykiai įsisuko, skaitymas iš prievolės virto malonumu. Pabaiga tai iš viso fantastiška (prisiminiau n-tąją ,,Pjūklo” dalies pabaigą ) 😀 Norėčiau kada vėl ką nors jo perskaityti. Bet dar palauksiu. Kad nebūtų taip, kad po keleto puslapių imsiu ir numesiu…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s