Dabar skelbiamas naujųjų banknotų dizaino kunkursas, tad niekas dar nežino, kokie tie pinigai bus.
Bet užtat jau žinoma, kokios asmenybės ant banknotų bus vaizduojamos: Ingmar Bergman, Greta Garbo ir kt.
Šiandieninį 20ies kronų banknotą su Selma Lagerlöf pakeis banknotas su Astrid Lindgren.
Tai, kad A.Lindgren bus pavaizduota ant kurio nors banknoto, buvo aišku nuo pat pradžių. Jei Švedijos bankas nebūtų priėmęs tokio sprendimo, būtų kilusi baisiausia audra.
Dabartinio banknoto aversas
Dabartinio banknoto reverse pavaizduotas Nils Holgersson ant žąsies skrendantis virš Švedijos
Kažkada ir mes Lietuvoje turėjoma moterį rašytoją ant banknoto, bet pažiūrėjus į dabartinius pinigus pasidaro labai aišku, jog Lietuvos istorijoje ir kultūriniame gyvenime dominavo vyrai.
Iš apyvartos išimtas banknotas su Žemaite
Kokią Lietuvos moterį Tu pasiūlytum pavaizduoti ant banknoto?
Iš karto prisipažinsiu, kad Nicole Krauss atžvilgiu negaliu būti nešališka. Net nežinau, kodėl. Kažkodėl jaučiu jai labai dideles simpatijas ir skaitydama jos naujausią knygą vis galvojau, na, tai kas, kad nesugaudau gijų, vis tiek man patinka skaityti šitą knygą. Skaitant buvo taip neaišku, kas vyksta ir kaip susiję personažai, kad atsivertus tuščius lapus pabaigoje pradėjau braižyti veikėjų schemą ir kaip jie susiję, ir lyg lyg pavyko sudėlioti, bet paskutinis skyrius, į kurį žiūrėjau su tokia didele išaiškėjimo viltimi, man visai susuko galvą ir vidurnaktį pabaigus skaityti kėliaus iš šiltos lovos, užsidegiau šviesą ir ieškojau knygos recenzijų tikėdamasi, kad atrasiu kažkokį stebuklingą išaiškinimą, ko nesupratau (kaltinau ir skaitymą originalo kalba – gal kažką svarbaus praleidau, ar ką?). Bet paskaičius recenzijas, pažiūrėjus interviu su autore supratau, kad to pasakojimo gijų net nereikia galų gale surišti, kad knygos esmė nėra išsiaiškinti, kaip veikėjai tarpusavyje susiję (nes jie ir nelabai susiję, bent jau kai kurie), nes knyga nėra apie stalą ir prie jo sėdėjusius žmones, o knyga yra apie “burdain of inheritance” (paveldėjimo naštą), apie tai, ką paveldime iš savo tėvų ir ką perduosime savo vaikams. Nors ir vien apie tai knyga taip pat nėra.
Kaip sako pati autorė šitas romanas yra “a novel without a center” ir “hard novel to describe” – tai jei skaitydamas šito nežinai, tai ir kankiniesi, braižai schemas knygos gale ir taip toliau. Ir aš galvoju, ar tiesiog reikia susitaikyti su tokia knygos esme, ar laikyti tai trūkumu – dar nesugalvojau.
Knygoje susitinkame daug veikėjų, kurie pasakoja savo istorijas, arba apie juos kažkas pasakoja. Pirmiausia sutinkame rašytoją Nadia, kuri budama jauna gauna “pasaugoti” didžiulį vieno Čilės poeto stalą su devyniolika stalčių. Poetas pražūva Pinočeto režimo gniaužtuose, o po dvidešimties metų pas Nadią atkeliauja Leah, kuri sako esanti poeto duktė ir norinti atsiimti stalą. Tas pats stalas pokario metais stovi Londone ir priklauso žydaitei Lotte, kurios keistą gyvenimo istoriją ištrauktą iš vieno iš daugybės stalčių išgirsime iš jos vyro lūpų. Yra ir kitų veikėjų, kurių nesurišau su stalu, bet, pasirodo, taip ir turi būti.
Galbūt tai ir išmuša iš vėžių, kad perskaičius knygą, ji nesibaigia, daiktai tuose stalo stalčiuose neišsidėlioja, arba tie stalčiai, sudėliojus istorijas nebeužsidaro. Eini pro šalį ir kaskart užkliūni. Ir nors kad ir kaip labai stengiausi, visko į vietas sudėlioti nepavyko, atskiros istorijos man tokios krausiškai gražios, su tuo užburiančiu Krauss stiliumi, dėl ko ir prisipažįstu negalinti būti nešališka. Tiesiog patarčiau neimti šitos knygos, kai norsisi kažko lengvo, neimti jos, kai neturi laiko paskaityti gerą gabalą, nes tai nėra lengvo žanro knyga, o skaitant ištęstai, tai visos istorijos gyvena kiekviena sau ir ką nors suprasti iš viso darosi labai sunku. Bet kaip viena blogerė parašė “reading the novel, I realized you don’t need to find a hidden meaning to enjoy the book”. Labai taikliai.
Viename Vilniaus second hand’e radau tikrą lobį – knygutę apie vaivorykštę. Negalėjau nenupirkti. Verčiant knygutę su kiekviena nauja spalva atsiverčia nauja juostelė, kol pabaigoje iš juostelių susideda vaivorykštė – kaip tik šiai gražaiai pavasario dienai.
Nors šiandien visai ne mano gimimo diena, bet jaučiuosi, tarsi būtų pati pati tikriausia, nes pagaliau gavau labai lauktą paskutinę savo gimtadienio dovaną. Žinai, kokia tai dovana? Ogi pati knygųžiurkiškiausia – Kindle!!!
Kindle užmigo šį kartą kartu su Jules Verne
Labai ilgai svarsčiau, ar man labai reikia šito daikto, neturėjau rankose nė vieno gyvo pavyždžio laikiusi, dėl to nežinojau, ar man patiks ir ar nebus dovana paleista vėjais. Bet žinai, dar tik keletą miničių laikau šitą daiktą rankose, bet jau taip džiaugiuosi, taip džiaugiuosi, kad jei būtų valgomas, tai jau būčiau suvalgius (na ir palyginimas). Ir dabar man atrodo, kad tai yra tiesiog pats nuostabiausias daiktas angliškai skaitančioms žiurkėms, ypač toms, kurios šiaip nėra ypatingai geros anglų kalbos žinovės (aš) ir laikas nuo laiko turėtų pasižiūrėti į žodyną (jei tokį turi ir netingi to padaryti), nes Kindle turi savyje žodyną ir tereikia tik su kursorium užeiti ant žodžio ir tam pačiam ekrane žodis yra paaiškinamas. Super. Kaip būtų palengvėjęs mano ilgas ir sunkus Zadie Smith “White Teeth” skaitymas – nėra žodžių apsakyti.
Taip iškrenta žodis, kurio reikšmę nori sužinoti
Dar buvau nusiteikusi, kad Kindle ganėtinai sunkus, bet gavusi dėžutę net nustebau, koks jis lengvas – tiesus kelias jam į mano rankinę. Bandau dabar pasverti, kas čia sunkesnis, tai Kindle sveria panašiai kaip mano telefonas ir TV distancinis kartu sudėjus.
Kindle ekranas tikrai visai nepanašus į kompo ir visai malonus akiai (o šitai mane labiausiai gąsdino, kad nepatiks). Dabar žiūriu į savo naują žaisliuką padėtą ant stalo ir tekstas jame tikrai atrodo kaip ant popieriaus. Kontrastas mažesnis nei ant balto popieriaus, bet tikrai neerzinantis, taip kaip buvo mano knygų mugėje vartytoje skaityklėje.
O jau kai atsiverčiau nemokamai galima parsisiųsti klasiką – vajei, Giedre, Jane Austen tikrai skaitysiu su Kindle, o savąją mielai padovanosiu mūsų blogo skaitytojams. Tiesa, nelabai dar žiūrėjau, kaip su kitomis knygomis, tikriausiai nebus įmanoma visų gauti e- versijoje, tačiau tikrai pakaks, nes jau dabar galvoju, kurią pirmą nusipirksiu Amazonėj – ar Emma Donoghue’s Room, ar dar kokią nors vieną.
Beatrix Potter knygoje ir Kindle
Sprendimas mano knygų lentynoms – jas dabar tikriausiai pildys (t.y. bandys šalia įsigrūsti) tik lietuviškai išleistos knygos (visai prarasti išrikiuotų knygų jausmą nesinorėtų).
Tai va, jaučiuosi taip, kad negaliu net eiti miegoti – vies tiek neužmigsiu. Tai norėčiau dabar kur nors važiuoti ir vežtis šimtą knygų savo Kindle 🙂
Turbūt nėra dabar Švedijoj krikštynų ar mažų vaikų gimtadienių, per kuriuos vaikas negautų dovanų kurią nors knygą iš “Barnkammarböcker” (“Vaikų kambario knygos”) serijos.
Dažnai būna ir taip, kad vaikas gauna dvi identiškas knygas, tada labai patogu, kad švedai turi tradiciją išsaugoti dovanų kvitus, tad knygą galima pasikeisti į kokią kitą dovaną.
Serijos idėja labai smagi (ir kaip įtariu labai pelninga): kiekviena knyga (skirta arba 0-3 metų arba 3-6 metų grupei) sudaryta iš įvairių dainų, skaičiuočių, pasakų, kurios dažniausiai parenkamos pagal tam tikrą temą.
Pavyzdžiui, “Raudonoji knyga” skirta 3-6 metų vaikams ir joje surinktos klasikinės pasakos, kurias iliustravo patys žinomiausia šiuolaikiniai švedų iliustratoriai. “Juodąją knygą” sudaro pasakos apie raganas ir vaiduoklius, o “Geltonojoje knygoje” yra pasakos ir dainos apie transporto priemones.
“Rožinė knyga” yra eilėraščių ir pasakų rinktinė apie meilę ir draugystę.
O mažiausiems vaikams, tiems, kuriems yra nuo 0 iki 3 metų yra “Balta knyga” ir “Sidabrinė knyga “su skaičiuotėmis ir dainomis. Knygose, kuriose daug dainų dar būna ir tų dainų kompaktinis diskas, kuris labai greitai atsibosta tėvams (kalbu iš savos patirties), bet vaikai jo gali klausytis po dešimt kartų per dieną
Dar yra ir “Mano knyga”, kurioje be dainų ir lopšinių yra daug puslapių, kurios galima užpildyti įvairia informacija apie vaiko vystymąsi ir visokius su vaiko pirmaisiais metais susijusius dalykus. Pavyzdžiui, man labai patiko, kad viename puslapyje buvo palikta daug vietos aprašyti, “kokios dainos buvo populiarios, kai aš gimiau” arba “kai aš gimiau, laikraščiai rašė apie…”.
Dar yra Auksinė, Mirganti, Žalia. Mėlyna…
Visos knygos labai smagiai iliustruotos, ir tėvams labai niežti rankos po truputį susipirkti visas seriją sudarančias knygas.
Viena populiariausių dainų mūsų namuose (su priklausančiais judesiukais) apie krokodilą, kuris buvo toks storas, kad netilpo mašinoje, todėl savo uodegą vežiojo priekaboje
vyksta Bolonijoje, kur garbės viešnios teisėmis vaikų ir jaunimo knygų mugėje dalyvauja Lietuva. Taip smagu dėl pačio renginio, dėl vykusio Lietuvos stendo, dėl nuostabios iliustratorės Dūdaitės dalyvavimo (jos iliustracijas taip mėgstu). Itališkos saulės spindulys apniukusiai lietuviškai dienai.
Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas. Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.
Simone de Beauvoir
Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.
Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla” sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.”
Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…
De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.
V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.
Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.
V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.
Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :
“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”
Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”
Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:
“Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.
Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.
Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.
Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).
Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.
V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.
Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.
Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.”
1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton
Vakar buvo paskelbtas ALMA A.Lindgren atminimo premijos laimėtojas. Šiemet juo tapo Shaun Tan rašytojas ir iliustratorius. Praėjusiais metais premija taip pat teko
2011ieji metai tikrai laimingi Shaun Tan, pirmiausia jis gavo Oscarą už trumpą animacinį filmą ”The Lost Thing”, o dabar- vieną prestižiškiausių vaikų literatūros premijų ir solidžią sumą- 5 milijonus švediškų kronų (1.9 milijono litų)
Straipsnyje taip pat pasakojama, jog paprašytas papasakoti apie savo kūrybą Shaun Tan sako, jog ji realistinė su fantasy ir mokslinės fantastikos intarpais, savotiškas magiškas realizmas.
Susvetimėjimas, atitolimas ir šiek tiek civilizacijos kritikos yra svarbios jo kūrybos dalys.
“-Veikėjai neretai yra atstumti arba sunkiose situacijose. Svarbiausia yra vaizdas, o pasakojimas yra labiau fragmentiškas.”
Paskutiniu metu labai dažnai užeina kalba apie tai, kad būna sunku nustoti skaityti knygą, jei ji nepatinka. Kad jautiesi, jog turi ją užbaigti. Jog skaitai iš pareigos. O kartais tiesiog pasiduodi ir užvertęs knygą padedi ją į lentyną.
Įdomu, kokios jėgos mus verčia versti tuos puslapius? Gal čia toks mokyklinis palikimas, kai knygas mokytojos padiktuotame sąraše skaityti būtina? O gal noras “nugalėti” rašytoją ir savo nenorą? Disciplinos siekis? Noras suprasti, ką kiti toje knygoje TOKIO mato?
Kad ir kaip ten būtų, pastebiu, jog daugeliui tarsi palengvėja, kai pasipasakoju, kad viena ar kita labai giriama knyga nepaliko įspūdžio arba kad ją tiesiog atidėjau į šalį.
Todėl čia prisipažįstu, jog pradėjau, bet nebaigiau šitų knygų: (Yra ir daugiau, bet čia pirmos atėjusios į galvą)
Šeštadieniniame Dagens Nyheter priede “Boklördag” (Knygų šeštadienis) buvo publikuotas Victor Lindbom straipsnis apie Virginia Woolf , kuriame bandyta atsakyti, kodėl jos kūryba net ir šiandien yra populiari.
Kadangi šiandien sueina lygiai 70 metų nuo Virginia Woolf mirties ir kadangi aš esu tikra geraširdė, tai nusprendžiau aš beveik visą tą straipsnį išversti į lietuvių kalbą ir pasidalinti juo su mano drauge K.Ž.L ir tais, kurie skaito mūsų blogą.
Straipsnį išverčiau beveik visą, praleidau tik gal kokią pastraipėlę. Ir nežiūrėkit į vertimo kokybę- verčiau paskubomis, dalį straipsnio verčiau, kai mano trupinukas miegojo po pietų, o kitą dalį- kai kepiau kiaušinienę.
***
Pirmadienį sueina 70 metų nup rašytojos Virginia Woolf mirties. Bet šiandien ji aktualesnė nei kada nors anksčiau.
1941ųjų metų kovo 28ą dieną Virginia Woolf užsivelka savo paltą, į kišenes prisideda akmenų ir įbrenda į Ouse upę. Ji bandė nusižudyti keletą kartų prieš tai, bet šįkart jai tai pavyksta ,ir ji padeda tašką vienoje didžiausių ir novatoriškiausių pasaulio literatūros rašytojiškoje kūryboje.
Bet istorija čia nesibaigia. Būtent po mirties Virginia Woolf sulaukia savo didžiojo pripažinimo, jos knygos traukia naujus skaitytojus ir šiandien. Rašytojai, režisieriai ir meninkai dažnai mini ją kaip savo įkvėpėją.
– Ji yra labai šiuolaikiška, jos knygose “Savas kambarys” arba “Three Guineas” rašoma apie tai, kaip vyrų interesai yra laikomi prioritetiniais. Ji abejoja, keičia perspektyvą ir problematizuoja,- sako Björn Kohlström, knygos “Virginia Woolf-rašytojos biografija” autorius.
Nustatyti būtent tai, kas apsprendžia Virginia Woolf svarbą yra sunku. kaip rašytoja ji yra nuolat juda, bando naujus romano modelius.
–Fotografijose ji dažnai atrodo atitrūkusi. Ji žiūri į šoną, šypsosi šiek tiek kaip sfinksas. Sunku ją visiškai suvokti. Taip pat yra ir su jos knygomis. Atrodo, jog turi paskui ją bėgti, bet niekada nepaveji.
Virginia Woolf yra perėjimo nuo seno prie naujo asmenybė. Modernistė, kuri tvirtais lojaliais saitais yra susijusi su devynioliktojo amžiaus literatūra, tuo pačiu metu ir konservatyvi ir radikali. Jos proza yra poetiška ir sklandanti, bet tuo pačiu- pilna stiprių įspūdžių.
–Skatyti ją yra iššūkis, sako Björn Kohlström. Jos knygų neįmanoma šiaip sau atsipalaidavus paskaitinėti. Tačiau mainais už tai skaitytojas tampa protingesnis ir įžvalgesnis.
Jam nekeista, jog Virginia Woolf dažnai laikoma pavyzdžiu. Ji yra užkrečianti.
– Woolf parodo, jog yra verta stengtis save išreikšti. Kai buvom jauni ir lankėmės gerame koncerte, galvojom “Aš sukursiu savo grupę”. Žmogus taip gauna postūmį į priekį. Ji yra rašytoja, kuri įkvepia.
Universitetuose V.Woolf užima stiprią poziciją. Literatūros studentai pirmuose kursuose skaito “Švyturio link”, socialinio lytiškumo kursuose diskutuojamas “Savas kambarys”, o ir diplominių darbų apie ją yra daug.
Lisbeth Larsson, literatūros mokslų profesorė Göteborgo universitete, sako, jog Virginia Woolf paveikslas dažnai pastoja kelią į jos tekstus.
–Žmonės pavertė ją sergančia ir mirštančia moterimi, viena iš tų, kurie mirė jauni, nors jai buvo beveik šešiasdešimt metų, kai ji nusižudė. Tai mane labai erzina,-sako Lisbeth Larsson.
Lisbeth Larsson į Virginia Woolf kūrybą žvelgia kaip į “didelį humanistinį projektą”, kurio tikslas-aprašyti realybę ir žmogų.
–Ji (Virginia Woolf) teigia, jog rašytojas turi būti androgeniškas, kad galėtų parodyti įvairius žmogaus aspektus. Kad negalima žmogaus “užrakinti” vienoje lytyje ar vienoje socialinėje klasėje. Ji rašė, kad žmogus yra kaip vaivorykštė su daugybe spalvų.
“Savame kambaryje” Virginia Woolf kalba apie tai, jog moterys rašytojos turi sudėtingesnes rašymo sąlygas nei vyrai, ir kaip visuomenė jas sistematiškai engia. Tai dažna tema jos romanuose. Knygoje “Orlando” ji savo androgeniškąjį idealą dar labiau užaštrina ir leidžia pagrindiniam herojui Orlando gimti vyru, bet vėliau tapti moterimi, ir Virginia Woolf neduoda tam jokių paaiškinimų.
– Ji simpatiškai parodo gyvenimo sudėtingumą, pasakyčiau. Ji nekuria intrigų, nerašo “stories”, o vietoj to ji per laiko, lyties ar miesto prizmę aprašo žmogų.
Galbūt tai gali paaiškinti tą didžiulį šiandieninį susidomėjimą jos kūryba. Jos tekstus galima skaityti ir interpretuoti skirtingai, ir kaip skaitytojas niekada nesi baigęs Virginia Woolf kūrybos.
– Mes gyvename vis labiau fragmentiškoje visuomenėje, tad jos pasakojimo būdas yra labai adekvatus. Jau tarpukario metais ji perdavė gyvenimo jausmą, kuris pasiekė mus jau daug vėliau.
Dabar su kukuliu skaitom dvi knygutes, kurių pagrindinė veikėja yra mergaitė Paula. Knygutė kaip tik mums tinka, nes yra ir teksto, ir paveikslėlių, tai abi turim darbo. Kai pirmą kartą paėmiau skaityti knygutę “Paula ir Patrikas”, sakau: “Čia apie tave ir brolį” (nes turi jaunesnį brolį). Tai gavau atvakymą: “Ne, mano nosytė maža”. Iš tikrųjų, knygos iliustracijos žavingos, bet jau tos nosys… Atrodo, lyg jos būtų pagrindinės knygos herojės 🙂
“Paula ir Patrikas” pasakoja apie sesutę ir broliuką – kaip brolis atsirado, kaip atrodė gimęs, ką vaikai kartu veikia paaugę. Knygos autorėestė Aino Pervik, o iliustracijas piešė rašytojos dukra. Man visada gražu tokie šeimyniniai kūrybiniai duetai. Taigi, labai rekomenduoju darželinio amžiaus skaitytojams.”
Štai mano knygų lentynos. Prašau įvertinti asmenybės tipą. Nesikuklinkit, nes pati sakyčiau: CHAOSAS arbe nesutelpu savo visatoje… Tik nuotraukoje pastebėjau, kad kažkas mano lentynose saugo duonos atsargas – pažymėjau balta rodykle 😀
Žiūriu į savo suverstas lentynas (vėl knygos nebetelpa, o juk nuo naujų lentynų pirkimo nepraėjo nė metai) ir suprantu, jog jose nėra visisškai jokios organizavimo logikos, jokios sistemos. Nors ne, sistema yra ir ji vadinasi Belekaip.
Murakamis glaudžiasi prie Dickenso, o šalia Liūnės Sutemos rinktinės kažkokiu būdu įsitaisė… savipagalbos knyga “Matyk galimybes” (iškart turiu pasakyti, jog jos nepirkau, tiesiog tai mano busvusios darbovietės dovana Kalėdų proga visiems ten dirbusiems).
Ir kaip man tas knygas sudėlioti? Pagal rašytojus? Pagal žanrus? Pagal kalbas?
O kol aš čia galvojau ir ieškojau įkvėpimo interneto platybėse, radau šitą filmuką. Gerai būtų, jei knygos pačios susiorganizuotų…
Peržiūrėjau Orange Book Award visų laikų shortlists ir laimėtojas. Tai, pasirodo, kad net ne vieną knygą esu skaičius, net nežinodama, kad ji gavus apelsino apdovanojimą. Štai šios knygos:
White Teeth Zadie Smith (labai patiko, o turint omeny, kad autorė ją parašė būdama 21!, tai iš viso)
Divine Secrets of the Ya-Ya Sisterhood Rebecca Wells (senokai skaityta, bet patiko labai)
A Short History of Tractors in Ukrainian Marina Lewycka (faina, lengva knyga, man atrodo, yra išversta į LT)
On Beauty Zadie Smith (White Teeth patiko labiau)
The History of Love Nicole Krauss (mmm… super knyga)
A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers Xiaolu Guo (įdomi)
O šitos laukia eilės lentynose:
Bel Canto Ann Patchett (gavau dovanų)
Small Island Andrea Levy (pirkau second hand pardutuvėj)
knyguziurkes.com 