Esu tokioj savo audioknygos stadijoj, kad atvažiavus iš taško A į tašką B neturiu jokio noro lipti iš mašinos, nes kaip jau sakiau, klausausi Ken Follett The World without End. Labai apsidžiaugiau, kai šiandien per LTV anonsą išgirdau, kad LTV rodys serialą apie šios knygos priešistorę, knygą, kurią žadėjau tuoj pat po perklausytos pirkti. Apsidžiaugt tai apsidžiaugiau, tik, aišku, nepagalvojau, kada gi aš tą serialą žiūrėsiu, na, bet čia kita kalba. Nežinau, kokio gėrio bus serialas, bet jei mėgsti istorinius romanus, siūlau pabandyti žiūrėti, nes bent jau manoji klausoma knyga yra tokia, kad nesinori lipt iš mašinos.
PS Kažkokie keisti tie Ken Follett knygų pavadinimai – niekaip neatsimenu, kaip jie tiksliai skamba ar The End of the World ar The End of the Earth ar The Pillars of the World ir taip toliau 🙂
Politician and author Chris Mullin, one of the judges, added: “Other people said to me when they heard I was in the judging panel, ‘I hope you pick something readable this year’.
“That for me was such a big factor, it had to zip along.”
He said the judges did not want to pick books that “stay on the shelves half read”.
…
Dame Stella said: “Inevitably it was hard to whittle down the longlist to six titles. We were sorry to lose some great books.
“But, when push came to shove, we quickly agreed that these six very different titles were the best.”
“Buvo Agė atgrubnagė, tinginė, rėksnė, melagė…” – šituo eilėraštuku mėgdavau paerzinti savo sesę Agnę, kai prisireikdavo. Šiandien vaikščiodama Vilniaus dienose, pamačiau, kad šitos Kosto Kubilinsko knygutės naujai perleistos po 10 lt. Ankščiau kažkaip nesiryždavau už vieną mokėti dvidešimt litų, tai šiandien pagaliau nupirkau kelias. Na, ir Agę irgi, galvojau, gal pravers kaip auklėjamoji priemonė derintis su mano rėksne princese. Nusipirkom, prisėdom ant suoliuko ir vyras paėmęs tą knygelę ir perskaitė princesei. Raukydamasis. Aš kažkaip galvojau, kad knygelė su gera pabaiga, o ten… Agė nurašoma. Tiesiogine prasme Kubilinskui pritrūko fantazijos vaiką reabilituoti, tai tiesiog užbaigė savo eilėraštį – bloga ta Agė niekas nedraugaukit ir panašiai. Net mano vyrui labai jau neskanu pasidarė, kad jis mane prišnekino nueiti ir iškeisti knygą į kokią kitą – taip ir padarėm, nuėjom ir moteriškės maloniai apkeitė į “Vilkas uodegą prišalo”.
Tikiuosi, kad bent ten bus laiminga pabaiga, na, bent jau pamokanti, ar panašiai, bent jau nenutingėta. O Agės vertėjo nėbeperleisti iš naujo – labai jau pasenusi ji savo tarybine filosofija, vienpusiška ir nieko nepamokanti. Va.
Kai pradėjau dirbti, nebeturėjau kada žiūrėt žinių – tiesiog niekaip nebeištaikau į tą laiką, kai jas rodo, – tai vienintelis mano žinių šaltinis buvo radijas, kurio klausau, kol važiuoju į darbą, dabar visai nebežinau, kas dedasi pasaulyje, nes važiuodama į darbą klausausi audio knygos Ken Follet The World without End. Ir visai neblogai sekasi ir visai patinka. Stora knyga – 14 klausymo valandų – nežina, kada galėčiau perskaityti. Perklausysiu tikrai – pusę jau įveikiau!
Kai lankiausi čia praėjusį kartą, skaičiau Muriel Barbery “Ežio elegancija”.
Šįkart buvau pasiėmusi krūvą žurnalų, N.Krauss “Great House” ir B.Kingsolver “Animal Dreams”, kurią praėjusį savaitgąlį radau sendaikčių turguje. (B.Kingsolver 2010aisiai laimėjo Orange prize už knygą “Lacuna”)
Dėl kažkokios priežasties nelabai man ten skaitėsi 😉 bet perskaičiau “Animal Dreams” skyrių, o ten radau citatą,labai labai tikusią tai dienai ir progai:
“God, why does a mortal man have children? It is senseless to love anything this much.”
Neįmantrus vertimas būtų: “Dieve, kodėl mirtingas žmogus turi vaikų? Neprotinga ką nors taip daug mylėti”
Atsimenu, kai tarybiniais laikais kulinarijoje buvo parduodami dviejų rūšių vyniotiniai. Vienas šviesus, o kitas- atseit šokoladinis su riebiu sviestiniu kremu. Gulėdavo tie vyniotiniai ant didelių metalinių “bliekų”, šalia “Griliažinio” torto ir pyrago “Draugystė”.
Na, bet nenukrypkim nuo temos.
Dienos klausimas: kas bendra tarp tokio vyniotinio ir knygų?
…
….
…
….
…
Jönköping miesto bibliotekoje vyksta knygų skirtukų paroda. Ten demonstruojami įvairūs knygų skirtukai ir “skirtukai”, kuriuos žmonės pamiršta bibliotekos knygose.
Iš įdomesnių “skirtukų” galima paminėtini yra vatos krapštukai ausim valyti (nepanaudoti), nekramtyta kramtomoji guma, ištižęs šokoladinis saldainis su mėtiniu įdaru ir…
Viskas prasidėjo 2003iųjų spalio 28 dieną, kai į vienos bibliotekininkės elektroninio pašto dėžutę atkeliauja laiškas su užklausimu apie 1857aisiai išleistą Henry Lewis piešinių, vaizuojančių Misisipės upę, albumą.
Karališkoji biblioteka
Bet knygos bibliotekoje nėra. Bibliotekininkė pastebi, jog ir knygos registro kortelės nėra, o ir registras yra pakeistas taip lyg knyga net nebūtų egzistavusi.
Po neilgos paieškos internetiniuose antikvariniuose puslapiuose bibliotekininkė aptinka, jog knygos vertė siekia 75.000 dolerių.
O kadangi knyga buvo laikoma retų knygų saugykloje, pasidaro aišku, jog tai ne pašalinio, o bibliotekoje dirbančio žmogaus darbas. Bibliotekoje suburiama slapta grupelė bibliotekininkių, kurios bando išsiaiškinti, kas ir kokias knygas vagia.
Po kiek laiko pradeda aiškėti, jog “Bibliotekos vagis” yra 48erių Anders B., kuris dirbo rankraščių skyriaus viršiniku nuo 1995ųjų.
Jis aštuonioliktojo amžiaus literatūros ekspertas, turintis daktaro laipsnį, rūkantis brangius Cohiba cigarus. Jau mokyklos laikais Anders B. buvo žinomas dėl savo pomėgio sudėtingai literatūrai. Po mokyklos jis pakeičia savo įprastą pavardę į kitą- tokią, kuri sutinkama tarp aukštesniosios ir turtingesniosios klasės.
Tie, kas jį pažinojo jaunystėj, sako, kad Anders B. labai stengėsi atsikratyti vidutiniosios klasės etiketės, kratėsi tam visuomenės sluoksniui būdingų atributų ir t.t.
Anders B. apsigina doktorantūrą (tema- aštuonioliktojo amžiaus cenzūros įstatymai) ir dar taip pat baigia juridikos, bibliotekininko ir nekilnojamojo turto maklerio studijas.
Galiausiai Anders B. supranta, jog jo kolegos po truputį lipa jam ant kulnų ir vieną dieną neišlaikęs jis vienai bibliotekninkei prisipažįsta.
Anders B. yra suimamas, apklausiamas. Anders B pasiaudojęs Karl Fields slapyvardžiu (aliuzija į poetą Erik Axel Karlfeldt) pavogė ir vienai firmai Hamburge pardavė 103 knygas, 58ias iš Karališkosios bibliotekos, 15 iš Carolina Redviva ir 8 iš Karolinska instituto bibliotekos. Paaiškėja, kad jis taip pat vogė ir iš Stokholmo universiteto bibliotekos
Belaukiant teismo, policija išleido jį namo.
2004ųjų gruodžio 8ą Anders B. persipjovė savo riešus, perkirpo dujinės viryklės žarnelę ir atsigulęs ant virtuvės grindų
Anders B. butas po sprogimo
ėmė laukti sprogimo. Galiausiai nuo šaldytuvo termostato kibirkšties įvyksta sprogimas, sugriovęs visą butą.
Kaip jau rašiau pradžioje, prieš mėnesį buvo aptikta viena tų pavogtųjų knygų. Deja, jos vertė per tą laiką baisingai išaugo, tad Karališkoji biblioteka niekaip neišgalės tos knygos įpirkti. O ir juridiniam procesui knygai atgauti biblioteka lėšų neturi.
O kai kas galvoja, kad bibliotekininkų darbas yra ramus ir be jokių detektyvinių ar trilerinių elementų 🙂
Nu, jooo. Sėdžiu ir galvoju, negi mano šių metų metų knyga bus visai ne grožinė? Nes net ir neturėdama laiko perskaičiau ganėtinai greitai – papraščiausiai visais įmanomais būdais visose įmanomose vietose skaičiau skaičiau skaičiau. Įdomi knyga, įdomios įžvalgos ir istorijos.
Pati knygos idėja yra tokia – nebūtinai turi būti pats protingiausias, didžiausio IQ, baigti Harward, kad būtum successful, turi būti tik pakankamai protingas, labai darbštus ir atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Darbštumas ir indėlis į sėkmę netgi įvertintas skaitmeniškai – būsi savo darbo ekspertas, jei tam skirsi 10,000 valandų arba 10 m. savo gyvenimo. Ir jei tuo metu pakliūsi ant bangos, kai tavo ekspertinės žinios bus reikalingos, garantuotai pasiseks. Visai paprasta.
Skaitant, aišku, sukosi milijonas minčių apie savo gyvenimėlio sėkmes ir nesėkmes, ir apie tai, kaip viskas būtų, jeigu (nors istorijos mokytoja ir įkalė į galvą, kad istorijoje “jeigu” nebūna”). Na, nesiplėsiu, bet būtų labai įdomu padiskutuoti su kuo nors, skaičiusiu knygą. Hmmm, šalia toks žmogeliukas sėdi, prieš mane sugraužęs knygą, kurią jam parvežiau iš vieno oro uosto dovanų, nes sau juk pirkti negalėjau :)))
Po bestsellerio būna ir tokios knygosO čia šiaip nuotrauka, kurią užsimaniau įdėt
Jau niežti nagučiai nusipirkti kitas šio autoriaus knygas. Ech, koks malonus jausmas
O čia interviu su autorium ir daugybė kitų galimybių išgirsti autorių
Kai atvažiavau į Vilnių, trulikas buvo vienas iš egzotiškiausių dalykų – na, labai ilgai negalėdavau priprasti, kad jis “išsijungia”, kai sustoja prie šviesoforo ir dar tas pradėjimo važiuoti garsas mmMMMMMMMmmm – nerealiai juokingas iki šiol. Taip prisiminiau trulikus, kai knygų žiurkės į savo meilą gavo Vagos pranešimą apie tai, kad Vilniaus trulikuose galima paskaityti knygą “Piligrimai”:
Keliaujantiems Vilniaus troleibusais kompaniją palaiko knyga „Piligrimai“
Paskutinį vasaros mėnesį Vilniaus visuomeninio transporto keleiviams nebetenka nuobodžiauti – nuo rugpjūčio 8 d. visą mėnesį 2 ir 16 troleibusų maršrutų keleiviai į kasdienes savo keliones leidžiasi su nauja bestselerių autorės Elizabeth Gilbert knyga „Piligrimai“ ir jos personažais: rančų darbininkais, turgaus prekeiviais, striptizo šokėjomis, ligonių slaugais ir rodeo dalyviais, keliaujančiais kažkur ir pas kažką, turinčiais storą odą arba paskendusiais iliuzijose, bet žūtbūt ieškančiais ryšio su kitais žmonėmis ir dvasinio artumo.
O pačiai/pačiam ar neteko taip susidurti su knyga trulike? Įdomu, kaip nugyveno savo gyvenimą ta knyga? Buvo pavogta, suplėšyta ar mielai skaitoma ir dabar dar kabo? Kaip tau atrodo?
2005aisiais Bookerio premija atiteko John Banville už knygą “The Sea”. Trumpajame sąraše be jos buvo dar ir Z.Smith “On Beauty”, K.Ishiguro “Never Let Me Go” ir kt.
Ir nors pati Bookerio premiją būčiau davusi K.Ishiguro, suprantu už ką ji vis dėlto buvo suteikta J.Banville.
Man labai imponavo J.Banville dėmesys detalėms. Toms mažoms detalėms, kurių paprasčiausiai nepastebi: beveik nematomiems gestams, šviesos virpesiui, nereikšmingam klausimui ar mažai scenai, kurioje vaikų auklė Rose plauna savo ilgus plaukus.
J.Banville kalba yra elegantiška, jis sugeba įvardinti daiktus, reiškinius, jutimus labai taiklia, apgalvotai ir nušlifuotai. Jo sakiniai tarsi tobulai jūros nušlifuoti akmenukai pakrantėje.
Jūra J.Banville paakojime yra ne tik kulisai, kuriuose savo vaikystės vasarą leižia Max Morden, ne tik aplinka, į kurią jis sugrįžta po daugybės metų jau po savo žmonos mirties. Jūra šiuo atveju yra ir jo gyvenimo, ir jo pasakojimo metafora- įvykiai tarsi bangos keičia vienas kitą, bet negali atskirti, kur kas baigasi, o kur kas prasideda.
Autorius neatskiria savo prisiminimų apie vaikystę nuo žmonos ligos aprašymų ir savo paties apmąstymų prie jos lovos. Vieną akimirką skaitai apie tai, kaip Max įsimyli su tėvais atvažiavusią atostogauti Chloe, o kitoje pastraipoje jis jau pasakoja apie savo liūdesį ir praradimą, kai miršta jo žmona Anna.
Mano skaitytas švediškas knygos leidimas
Man ypač gražiai skambėjo tie vaikystės vasaros aprašymai. Gal todėl, kad J.Banville sugebėjo aprašyti tuos jausmus be jokio ypatingo pacukravimo, be idealizavimo, bet vistiek sugebėjo perduoti tą jausmą, kad augi, kad iš vaiko virsti į kažką kitą. Patiko ir tai, kad J.Banville vaizduojami vaikai nėra vien suaugusiųjų gyvenima praturtinantys ir džiuginantys žmogeliukai, bet atskiri individai su savo potraukiais, su savo atskirais sudėtingais pasauliais.
Tikrai nesutinku su Boyd Tonkin (Independent), kuris po premijos paskyrimo rašė “Yesterday the Man Booker judges made possibly the worst, certainly the most perverse, and perhaps the most indefensible choice in the 36-year history of the
contest“. Anot Independent literatūros skyriaus redaktoriaus premija J.Banville “Jūrai” paskirta už “šaltą ir dirbtinę siauro estetizmo gimnastiką“. The Sunday Times irgi gana brutaliai atsiliepia apie knygą” Banville has a talent for sensuous phrasing, and pungent observation of human frailty, but in other areas important for fiction — plot, character, pacing, suspense — The Sea is a crashing disappointment. ”
Guardian rašo, jog “Banville’s book recalls such poised masters as Proust and Beckett”
Į lietuvių kalbą knygą išvertė Jonas Čeponis, o išleido Jotema, 2007
Man pačiai imponavo J.Banville sugebėjimas balansuoti tarp nuostabiai gražių detalių pilno realizmo ir to savotiško pasąmonės srauto, besiveržiančio iš Max Morden pasakojimo.
Bet būtų buvusi mano valia, tai aš būčiau premiją tais metais davusi K.Ishiguro, nes “Never Let Me Go” kaip ir J.Banville “Jūra” yra labai stiprios ir gražios literatūrinės stilistikos pavyzdys. Bet K.Ishiguro knyga įsisiurbia į skaitytoją, paliečia, gąsdina, o J.Banville “Jūrą” galima skaityti taip lyg būtum stebėtojas- galima grožėtis, nagrinėti, bet ji manęs nepaveikė taip, kad aš po knygos perskaitymo dar porą dienų ją nešiočiausi savo galvoj.
knyguziurkes.com 