Stojantiesiems į A.Zuoko naują sąjungą bus privaloma perskaityti penkias knygas:
Lietuvos Konstituciją, Vytauto Kavolio „Lietuviškas liberalizmas“, Holgerio Lahayne „Liberalizmas ir krikščionybės“, Emile Faguet „Nekompetencijos kultas“ ir deklaracijų rinkinį „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė“.
Įdomu būtų sužinoti to privalomo skaitymo motyvaciją itaip pat įdomu būtų žinoti, kas ir kodėl tai nusprendė.
Hmmm…kokias knygas aš liepčiau skaityti, jei įsteigčiau savo partiją? O kokias knygas lieptum tu skaityti, jei įsteigtum savąją?
Šiandien knygyne pamačiau, kad šitą knygelę jau turime ir lietuviškai.
Vien iš pavadinimo matosi, kad vertimas yra gražiai sušvelnintas, o mėnuliukas pavadinime neslepai to, ką slepia originaliame variante. Dar vienas neišverčiamumo pavyzdys, ane?
Pagalvojau, kad žmonės gali ir išsidurti kalėdoms nupirkdami vaikams lopšinės knygutę. Žodžiu, bukite atidūs su tom dovanom, o aš siūlau parašyti komentaruose, kaip (ne)košmariškai jums sekasi migdyti savo palikuonis ir už tai gauti originalią knygutės versiją, įskaitytą Samuel L. Jackson. Ypatingai rekomenduoju komentaruose dalyvauti Giedrei 🙂 Rašykit iki trečiadienio vakaro.
Skaitau J.Franzen “The Corrections”. Dar tik kokį penktadalį perskaičiau, bet jau galiu pasakyt, kad patinka. Ot gera amerikietiška satyra!
Ir lietuviška satyra, nes rašo ir apie Lietuvą.
Nors, aišku, kai knyga pasirodė dalis lietuvių pasipiktino ir net Lietuvos ambasadoriui pasirodė būtina parašyti autoriui laišką. Susijaudino, nes knygoje parodytas iškreiptas Lietuvos vaizdas, o tai reiškia ‘‘unintended harmful consequences in the perceptions your readers will take away from the book.” O generalinis konsulas, susijaudinęs, nes knygoje parašyta, jog iš bado valgome Lietuvoje arklieną, pareiškė, jog ”In Vilnius, you can get much better food than in New York”.
Štai pavyzdžiui vienas knygos veikėjas -vicepremjeras Gitanas Micevičius- priklauso VIPPPAKJRIINBP17 partijai. Spėsit, ką reiškia pavadinimas? VIPPPAKJRIINPB17: “the One True Party Unswervingly Dedicated to the Revanchist Ideals of Kazimieras Jaramaitis and the “Independent” Plebisicite of April Seventeen.”
O dabar pabandykit paneigti, kad knygoje vaizduojama iškreipta Lietuva. Mano akimis žiūrint čia jau kone realizmas su tuo partijos pavadinimu 😀
Vakar buvau ekskursijoje pagal Silva Rerum pirmąją dalį. Buvo šalta, brr… ir smagu 🙂 Labai gaila, kad nebuvo giedro dangaus, tai ir reportažas mano toks pilkas pilkas negražiai rudeninis (gražiai rudeniniai būna spalvoti). Ką galėčiau pasakyti- mano įsivaizduojamas knygos veiksmas gal daugiau vyko Domininkonų gatvėj, giliau mieste, o iš tikro knygoje – vis miesto pakraščiais (tuometinio), ir, žinoma, ten, išnykusiam Vilniuj prie senosios Vilnelės vagos, įvairiausių miesto vartų. Kur tavo mintys keliavo, kai skaitei knygą?
History, most people reckon, is what you can remember about the past. But the forgotten bits can be the most interesting ones. […] The variety is striking; the Byantine empire lasted more than 1,000 hundred years; the Republic of Carpatho-Ukraine barely 24 hours. Some, like Aragon or the Grand Duchy of Lithuania grew into empires. – Iš The Economist, lapkričio 6 d. numerio.
Čia apie knygą – Vanished Kingdoms: The History of Half-Fogotten Europe by Norman Davies, top paties, kuris parašė storą knygą Europos istorija. Ieškosim skyrelio apie savo prapuolusią vaiduoklišką karalystę?
Nesuprantu, gal aš ne taip skaičiau, gal tiesiog netinkamas laikas ją skaityti buvo, bet… jokio įspūdžio man nepaliko. Pirmąją knygos pusę “nusimučyjau”, niekaip manęs ji neužkabino (lygiai tą patį sako ir draugė KŽL), skaičiau prisiversdama net kelias dienas (tikėjausi, kad įsivažiuosiu), bet knygoje tik 150 puslapių, tai kai įsivažiavau (maždaug toje romano vietoje, kur kalbama apie Maria Canales), ji ir baigėsi.
Ant viršelio buvo parašyta “„Čilės noktiurnas – vienas iš rečiausių ir autentiškų stebuklų: šiuolaikinis romanas, kuriam lemta užimti savo vietą pasaulio literatūroje.“ Susan Sontag”, bet aš po šitais žodžiais nepasirašysiu.
Ar žiūrite “Žemės stulpus”? Aš bandau vis per kompą pažiūrėti. Ką matau – gan daug dalykų yra pakeista – perdėliota laike, pvz. Jack apie savo tėvą sužino beveik knygos pabaigoje, o seriale vos ne antroje serijoje; prisiekti, kad padės broliui atgauti pilį, Alieną praktiškai kalėjime privertė tėvas, na, ji prie mirštančio tėvo (taip, taip, tėvas kalėjime nuo kankinimų buvo mirštantis, kažkaip neatsimenu, kad kas nors knygoje jam būtų kirtęs galvą, o be to į patį kalėjimą be kyšio vaikai negalėjo patekti) negalėjo kitaip pasielgti, o seriale Aliena pati prisiekia tai padaryti. Na, žodžiu, serialas įdomus žiūrėti, bet knygoje yra beveik visai kitokia istorija. Nepamirškit paskaityti knygos 🙂
Kadangi man V.Woolf niekada nebus per daug ir todėl, kad “Vaga” išleido “Į švyturį” lietuviškai, tai dar kartą publikuoju jau seniau rašytą šitos knygos recenziją.
Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų. Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.
“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?
Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas įspūdis yra garantuotas.
Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims. Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.
Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė. V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši
Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.
Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.
Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.
Still Alice – apie penkiasdešimtmetę moterį, Alice, kuriai diagnozuojamas Alzheimeris. Knyga iš sergančiojo perspektyvos. Kaip žmogus keičiasi, kaip keičiasi aplink gyvenantys, kaip sunku sergančiajam, kaip dar sunkiau mylimiesiems, vyrui vaikams. Kaip atlaikomas ar neatlaikomas šis smūgis – paprastai tokiose situacijose neatlaiko tie, iš kurių tikiesi daugiausia, bet iškyla kiti, tie, kuriais mažiau pasitikėjai, kuriuos laikei vėjavaikiais, nepatikimais.
Knyga leidžia pajausti tą pasaulį, kurį pasigrobia liga. Kadangi autorė Lisa Genova yra neurologė, rašo Alzheimerio asociacijos interneto puslapyje, tikriausiai knyga yra visų jos sutiktų sergančiųjų pasakojimas, kreipimasis į tuos, kurie aplink, sveikieji. Pats sergantis kažkuriuo laiko momentu pasiekia tokią stadiją, kad nebesupranta, kad serga, tiesiog aplink yra vien tik nepažįstamieji – dukra – jauna mergina, kuri nori būti aktorė, sūnus – gražus jaunas vyras, kita dukra – motina, nes ant rankų laiko kūdikį. Pasaulis kitoks, bet Alice vis dar Alice. Tokia pati sau.
Ši knyga nėra kažkoks literatūros šedevras, tai dar vienas priminimas – memento mori, o mori gali įgauti pačių netikėčiausių formų. Svarbu to nepamiršti.
Visada perlieja toks malonumo jausmas, kai pajauti telepatines bangas. Tokios man būna su keletu žmonių – pagalvoji, žiū, jau ir skambina arba siunčia e-mail, negali prisiskambinti, nes tuo pačiu metu tau skambina, su Giedre va, kartu apie knygas galvojam. 🙂 Sakyčiau nebestebina, bet ne, visai ne, visada nustebina tokia telepatija. Maloniai. Taip kad visai nustebau/nenustebau, kai atsidarius blogą išvydau Giedrės įrašą apie A.M.Pavilionienės knygą, nes kaip tik ant mano stalo iš velnias žino kur iškuistas jau gulėjo “Pageidautinų pesakityti kūrinių sąrašas”, kuris atlaikė kas metai persijojamų visokiausių konspektų ir studijų laikų užrašų išmetimo (būtinai perdirbimui!) rėtį. Vis susilaiko ranka, ne dėl to, kad “prireiks”, kaip dažnai su tokiais šimto metų konspektais būna, bet šiaip,smagu prisiminti, juk jau nemažai visokių sąrašų – tiek mokyklinių, tiek šimtukinių – esame apiplepėję.
Taigi jaunosios būtimosios verslo vadybininkės Lina ir Vaida (ištikima blogo skaitytoja <3), buvo pavyzdingos studentės ir lanke visas iš eilės galimas paskaitas, o čia – kokia sielos atgaiva siūlomos XXa. literatūros paskaitos su, kaip čia pasakius – skandalingąja Pavilioniene. nelabai atsimenu, kuo ji tuo metu buvo skandalinga, bet nebuvo “nežinoma”. Taigi, kartu su pavyzdingomis literatūros myletojomis į auditoriją sugužėjo krūva kitų būsimųjų verslininkų, iš kurių semestro pabaigoje liko iš viso keturi – mes dvi ir dar du, o gal tik trys? Vaida, nebeatsimenu.
Kas man įstrigo iš paskaitų. Įdomu buvo, bet aš pastoviai jaučiau, tokią ironišką gaidelę mūsų atžvilgiu, ale “ką jūs čia kvaileliai būsimieji vadybininkėliai, suprantate apie literatūrą”, ir mūsų ne blogesnis – “nežinai dar, kas čia tavo paskaitoj sėdi”. Vaida, gal tau kitaip atrodė? Buvo didelis noras nustebinti dėstytoją, parodyti, kas čia mes tokios per “žinovės” esame. Tiesa, mūsų fėja su berete iš gimnazijos buvo mus gerai ištreniravusi – didelė dalis sąrašo mums buvo jokia ne naujiena. Aš dar turiu savo baigiamąjį rašinėlį “Moterų literatūros samprata” – oho, rizikavau šokdama į tokią žinomą dėstytojai temą. Bet pavyko ir tai malonu prisiminti.
knyguziurkes.com 