Leninas ir Ledinukas

Knyga mačiusi tiek "bolševikiško", tiek "buržujiško" gyvenimo

Kažkurį vakarą išsitraukiau keletą vaikystės knygų, kad galėčiau paskaityti primirštų eilėraščių. Turiu storą didelę K.Kubilinsko knygą “Su žilvičio dūdele” (Vilniaus vyturys, 1987. Iliustravo L.Barisaitė, sudarė J.Linkevičius). Vaikystėje labai mylėjau Kubilinską, mokėjau daug jo eilėraščių, o kai buvau visai maža, sakydavau, jog jo vardas yra Kioskas Kubilinskas. Paskaičiau, bet kažkaip nelabai miela pasidarė. Labai jau daug propagandos kai kuriuose eilėraščiuose. O šitoj rinktinėj tai jų gana daug. Visur spaliukai, kolūkiai, pionieriai, kosmonautai ir t.t. Štai taip buvo aprašomos nekomunistinės šalys:

Ir duonutės ten maža,/Ir saulutės šviesos…

Tėtis krovinius neša/Nuo tamsos lyg tamsos (eilėraštis Tu sušildyk, saulele)

Arba

Tu slankiojai nuskaręs /Drebėjai prieš buržujų

O kas norėjo – barės / O kas norėjo – ujo. (eilėraštis Vargo berniukas)

O čia apie tarybinį džiaugsmą:

Tai Partija iškėlė/Tave, šalie laisva,

Tyrasis gintarėli- Tarybų Lietuva. (eilėraštis Tarybų Lietuva)

Mūsų rankos, mūsų mintys tik tarybų šaliai!

Šakelėje alyvos / jau pumpurai papurę…

Ir Leninas kaip gyvas į mus su meile žiūri. (eilėraštis Daina apie Iljičių)

Bet yra ir visai nepropagandinių, labai mielų ir linksmų:

Mamyte, man jau gėda,/Ir juokiasi vaikai

Mane lyg pupų pėdą /Skaron tu įsukai (Pupų pėdas)

Pypkės dūmai išgaravo, / Ir zuikutis atsigavo.

Jis kol gyvas nerūkys / Ir kitam dar pasakys (Zuikis rukorius)

Ir nors K.Kubilinskas buvo gerokai prisidėjęs prie mano vaikiškų smegenų plovimo, kažkaip nepykstu. Propagandine prasme tai buvo baisūs laikai. Tikiuosi, kad mūsų vaikams pavyks to išvengti. Bet “Ledinuką” savo trupinukui tikrai skaitysiu. Ar pamenat?

Ledo rūmuose nuo seno

Varlytė Kurkulytė už karaliaus teka...

Senis Šaltis sau gyveno.

Ir turėjo jis anūką —

Šaltanosį Ledinuką.

Geras buvo tas anūkas —

Šaltanosis Ledinukas:

Nesurūgęs, nesustiręs,

Bet… kur eina, ten ir girias

K.Ž.G.

Knygų išpardavimo rezultatai

Vakar Švedijoje prasidėjo kasmetinis knygų išpardavimas. Išvakarėse dar kartą peržvelgiau į pašto dėžutėje rastus katalogus  ir konstatavau, kad šiemet per daug neišlaidausiu. Buvo keletas knygų, kurių norėjau. Dar galvojau nuvažiuoti ten iš pat ryto, šeštą valandą, bet po to persigalvojau. Sėdžiu darbe ir save raminu, jog šiemet tikrai daug nepirksiu, kad turiu knygų, kad pirksiu tik tas, kurių labai labai norėsiu. Kad nepasiduosiu reklaminiams triukams ir neprisipirksiu nereikalingų, mažiau norimų knygų.

Po darbo nuvažiavau į savo pagrindinį knygyną. Žmonių buvo daug, praeiti buvo sunku. Iš pradžių eidama palei vieną stala, prisirinkau iškart net kelias. Bet vėliau dalį iš jų padėjau atgal. Nors skaitau daug knygų apie karalienes, atidėjau į šalį P.Gregory “The Constant Princess”, buvau beimanti L.Tolstoj “Ana Karenina”. Ją jau buvau skaičiusi mokykloje, bet labai greitai, nes nebuvo laiko, o reikėjo per porą dienų spėti perskaityti, nes nagrinėjome mokykloje, tai iki šiol šiek tiek sąžinė graužia, kad be meilės skaičiau. Bet nusprendžiau, jog jei kada ją vėl skaitysiu, tai tik originalo kalba. Tai ir Karenina pasiliko knygyne.

Namo į mano lentynas iškeliavo:

M.Pessl Special Topics in Calamity Physics (nes vienas interneto puslapis, įvertinęs mano mėgstamas knygas, pasiūlė perskaityti ir šitą)

Bodanis “Passionate Minds”

L.Jones “Mister Pip” (nes skaičiau, jog pretendavo į Booker premiją)

O trupinukas gavo Dick Bruna knygutę “Miffy” ir vieną su R.Scarry piešiniais.


Tiesa, dar nupirkau vieną anglišką, bet nesakysiu kokią, nes kada nors galvoju suorganizuoti konkursą čia ir padovanoti ją kuriam nors skaitytojui/-ai.

Išėjau patenkinta savo geležine valia ir sąmoningumu. Ėjau namo tokia džiaugsminga, jog sąžinė dėl išleistų pinigėlių manęs negraužia. Juk pirkau tikrai nedaug, ir knygas atsirinkau protingai, o ne lyg akis išdegusi prie kasos lėkiau su krūva knygu. Žodžiu, buvau patenkinta ir galvojau, kad pradedu elgtis suaugusiškai.

… … …

Tai kurių velnių man vakare reikėjo lįsti į internetinių knygynų puslapius?

Kodėl? Kodėl?

K.Ž.G


Niekada man Anderseno nebus per daug

Praėjusį šeštadienį buvau antikvariate ir nusipirkau keletą knygų. Viena iš jų buvo H.C.Anderseno “Pasakos”. Būtent jo pasakas man ir mano sesei skaitydavo tėvai. Turėjom namuose vieną seną knygą su labai gražiomis iliustracijomis. Nuo tada Anderseno pasakos man pačios pačios gražiausios. Iš viso H.C.Andersenas jų parašė 168. Mano mėgstamiausia – “Sniego karalienė”, o žiūrėdama sovietinį animacinį filmuką apie drąsų švino kareivėlį net apsiverkdavau, kai popierinė šokėja įsibėgėdavo ir šokdavo į liepsnas, o kareivėlis tuo metu dainuodavo “Да, любимая, да / Heт,любимая, нет “

Taigi, atlikau  H.C.Andersen poveikio mano namams inventorizaciją, tad supažindinu ir jus:

Naujausias mano H.C Andersen pirkinys
knygoje daug gražių iliustracijų. Čia princesė iš pasakos "Kiauliaganys"
Antikvariate pirktoje knygoje radau senovišką skirtuką
Dar turiu ir lietuvišką pasakų leidimą. Jį dovanojo mano sesė

O šitą popierinę pasakų spintą pirkau viename iš internetinių aukcionų.

Praveri spintos dureles, o ten mažutės knygos su Anderseno pasakomis

Dar turiu 12 lėkščių desertui. Suvalgai torto gabalą ir pamatai sceną iš kurios nors pasakos

Dar turiu puodelių su pasakų motyvais

ir mažų padėkliukų arbatos maišeliams

Ir dar namuose yra vienas asmuo, kuris yra Anderseno bendravardis. Bet pats H.C.Andersen čia niekuo dėtas. Tiesiog taip sutapo.

Tad jei skaitysite savo vaikučiams H.C.Andersen pasakas, žinokit, jog yra teoretinė galimybė, jog jie užaugę paskutinius pinigus leis  e-bay internetiniame aukcione, norėdami įsigyti lėkštę su princese ant žirnio.

K.Ž.G

Tetulės

Kai nueinu į bibioteką, pasikuičiu ir vaikiškų knygų skyriuose, paimu ką nors savo kukulytei. Nustebau atradusi daug knygelių iš savo vaikystės. Na, ko čia stebėtis? na, tiesiog biblioteka nauja, tai negalvojau, kad bus ištraukta visokių senienų iš fondų ir archyvų, ar nukniaukta iš kitų bibliotekų. Taigi niekaip negaliu nepasidalinti atradus knygutę Emilija ir trys mažos tetulės.

Šitą knygą mano atmintyje atgaivino fotografinė atmintis – tokios pažįstamos pasirodė iliustracijos. Tokios gražios. Apėmė toks jaudinantis džiaugsmas, kažkoks keistas, sunku įvardinti koks – kaip atsiminus kažkokį brangų įvykį  🙂

Perskaičiau knygą nuo pradžios iki galo. Na, ne taip paprastai nuo pradžios iki pabaigos, bet viską iš eilės. Įdomus knygos vertėjas:

Vertėjai

Ir knygos pabaigoje surašyta visa labai svarbi informacija. Ypatingai atkreipiau dėmesį į “duota rinkti” ir “pasirašyta spaudai”. Įtariu, kad labai “greitai” chebra dirbdavo 🙂

.

O čia maskaradinės tetulės 🙂

|kzl|

Papildymas:

“Jaunystėje Ema, Emilija ir Elvyra kartu šoko teatre. Bet dabar mažosios tetulės buvo senos ir jau nebešoko, nebent kartais savo malonumui. Iš tikrųjų Ema, Emilija ir Elvyra nebeturėjo ko veikti, kaip tik senti, ir dėl to jos labai sielojosi. Kai rytais mažosios tetulės žiūrėdavo pro langą į gatvę, jos matydavo žmones, išdidžiai skubančius į darbą.

O jos sėdėjo ir mezgė gražius, bet niekam nereikalingus mezginius. Visos dienos joms buvo panašios viena į kitą, ir greitai jos neturėjo kur dėti mezginių, visur jų buvo pilna. Mažoms tetulėms pasidarė liūdna be darbo. Tada jos ėmė plepėti ir tuščiai ginčytis.

Emilija sako:

– Turėtų būti kokių svarbių darbų ir seniems žmonėms. O kas yra svarbu?

Mažosios tetulės ilgai galvojo ir pagaliau kartu sušuko: “SVARBU YRA VAIKAI”. (…)

Pirmiausia ant lauko durų jos pakabino skelbimą: “Kviečiame kiekvieną ketvirtadienį, ketvirtą valandą, visus vaikus į maskaradą. Bus valgių, įmantrių rūbų ir meškučių. Ema, Emilija ir Elvyra. (…)

Buvo ir šokama. Šoko Ema, Emilija ir Elvyra. Joms atrodė, kad vėl jos jaunos ir šoka teatre, o žmonės sėdi salėje ir žavisi jomis. Jaunystėje mažosios tetulės tiek daug šoko, kad ir dabar prisiminė visus žingsnius. vaikai plojo rankomis ir šaukė, kad tetulės šoktų ir šoktų. (…)

Jau buvo vėlu, ir vaikams reikėjo eiti namo. “Prisiminkite ketvirtadienius,”- kalbėjo mažosios tetulės. Jos buvo tokios pavargusios, kad neturėjo jėgų net nusirengti, tačiau linksmos ir laimingos, nes kitą rytą turės kurti ką nors nauja ateinančiam ketvirtadieniui.”

Iliustratorė

Šiandien 80-ąjį gimtadienį švenčia Ilon Wikland- knygų iliustratorė, ko gero, labiausiai žinoma dėl savo iliustracijų A.Lindgren knygoms. Ji gimė Estijoje, Tartu mieste, bet kai jai buvo 14, persikėlė gyventi į Švediją. Čia ji ištekėjo, susilaukė vaikų, o 1954 metais pasiprašė darbo Rabén & Sjögren leidykloje, kurioje tuo metu jau dirbo… A.Lindgren.

A.Lindgren paprašė jos iliustruoti vieną “Mio, mano Mio” knygos skyrių, o po to “testo” jos kartu dirbo prie daugelio knygų.

I.Wikland iliustravo “Brolius Liūtaširdžius”, “Ronją plėšiko dukrą”, “Mes Varnų saloje” ir kt. Šiandieniniame laikraštyje I.Wikland pasakojo, kai A.Lindgren jai garsiai skaitydavo savo naujai parašytas knygas ir kad tik du kartus jai nepatiko I.Wiklund iliustracijos. Pirmą kartą, kai I. Wikland buvo nupiešusi praplikusį Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, o antrą kartą, kai ji nupiešė Ronją tiesiais plaukais.

K.Ž.G

Mėgstamiausios knygų vietos 2

Knygynai yra viena nuostabiausių vietų mūsų žemėj 🙂 Tikrai! Tikrai! Tikrai! Tas jausmas mane lydi nuo pat vaikystės, kai važiuodama į šokių repeticijas, specialiai išlipdavau ankščiau nei reikia, t.y. stotelėje “Vaikų pasaulis“, ir kulniuodavau į raudonų plytų pasatate įsikūrusį knygyną (garantuoju, kad Giedrė jį atsimena). Dažniausiai nieko nepirkdavau, nes geros knygos gi buvo deficitas, kaip ir kalendoriukai bei kiti niekučiai, bet vis tiek patikdavo ten pasisukioti.

Kai Giedrė parašė, kad jos mylimiausia biblioteka yra Nidoje, tai prisiminiau vienas savo vasaros atostogas tam mieste ir kaip aš kulniuodavau į netoli poilso namų buvusį Nidos knygyną. Jei tik būčiau žinojus, kad poilsiautojai gali skolintis knygas bibiotekoje, tikriausiai net prie jūros nebūčiau norėjus eit! Gal net būčiau kokiu penkmečiu anksčiau sutikusi ten besisukiojančią savo būsimą klasiokę? Žodžiu, pinigėlių per daugiausiai neturėdavau, atsimenu, bandydavau surasti man patinkančią knygą už įkandamą kainą. Juokingiausia, kad į tą knygyną eidavau bent porą kartų per dieną, na, kas gali žinoti, gal kokių naujų knygų atvežė :)! Kad nebūčiau labai jau įtartina lankytoja, tai, atsimenu, nusipirkdavau tokį loterijos bilietuką su metalu apkaustyta skylute, berods už 50 kapeikų, o gal 25, gal atsimenat?

Galiausiai besibaigiant atostogoms nusipirkau kažkokią knygą apie astronomiją :). Na, nebuvo ji tokia įdomi, kaip ta labai labai mėgstama J. Levitano „Apie žvaigždes ir planetas“, kuria taip žavėjaus ir taip norėjau, kad net galvojau pavogti iš mokyklos bibliotekos 😀 (aišku, nepavogiau).

Visagalis internetas! Šiandien prisiminiau tą knygą ir nusprendžiau patikrinti, ar tokia iš tikro egzistavo, ar tik prisisapnavo mano astronominėse svajonėse, ir, nepatikėsit, net radau nusipirkti! Su malonumu paskaitysiu savo kukuliams 🙂

|Astronomijos ir knygynų mylėtoja L|

Indėniukas

“Kikas yra mažas, geras indėniukas, o kad jis toks geras, tai turi daug draugų”. Taip prasidėjo šio vakaro skaitiniai prieš miegą. “Kikas” – nuostabiausia mano vaikystės knygutė su nuostabiom autoriaus iliustracijom.  Nerealus jausmas, kai pusiau paskaitai pusiau papasakoji knygutės istoriją, o paskui jau kukulis tau su savom interpretacijom pasakoja, kas knygutėj vyksta. Taip sužinojau, kad šitam paveikslėly erelis “sypsosi” 🙂 Visa knygutė čia. Gražaus skaitymo ir labos nakties.

|Žvitrioji akis indėnų draugė|

“Everything great that ever happened in this world happened first in somebody’s imagination.” /A.Lindgren

Šiandien liūdnokos sukaktuvės – lygiai prieš 8 metus mirė Astrid Lindgren. Bet kadangi ji pati nemėgdavo kalbėti apie mirtį (kasdien kalbėdama telefonu su seserimis kiekvieną pokalbį pradėdavo žodžiais “Mirtis mirtis”, kad po to galėtų kalbėti apie kitus dalykus  ir nebegrįžtų prie tos temos), tai ir aš nenoriu per daug to šiandien akcentuoti. Geriau jau pakalbėti apie pačią Astrid ir  jos knygas.

1944 metais, kai Astrid Lindgren pasiūlė vienai didžiausių leidyklų Bonniers savo knygą apie Pepę Ilgakojinę, jie jos knygą atmetė. Įsivaizduojat, kaip  po to jie turėjo nagus graužti iš apmaudo? Ypač turint galvoje, kad iš viso pasaulyje yra parduota apytiksliai 145 milijonai egzempliorių.

Pats populiariausias personažas- taip gerai pažįstama Pepė Ilgakojinė. Knygos apie ją yra išverstos į 64 kalbas.  Ji taip pat yra vienas pačių kontraversiškiausių personažų, pvz., Prancūzijoje iki 1995 metų išleistose knygose nebuvo kai kurių įvykių, nes Pepė elgėsi per daug anarchistiškai 😉

Man pati juokingiausia knyga – “Mes Varnų saloje”, o liūdniausia, aišku, yra “Broliai Liūtaširdžiai “. O jums kurios Astrid knygos labiausiai patinka?

K.Ž.G

Spalvotas pasaulis 2.0

Ojei, kaip norėčiau visų šitų 100 Picture Books Everyone Should Know (and read, tikriausiai 🙂 ) knygų!

Lok, Jurgi 🙂

Jau dabar smalsu, kas nupiešta knygutėj Lok, Jurgi (Bark,George), kur mama kalytė susirūpinusi dėl keistų garsų, kuriuos leidžia jos šuniukas Jurgiukas.

Klik, klak, MŪŪ

Arba šioji apie tai, kaip karvės randa spausdinimo  mašinėlę ir pradeda ūkininkui rašyt skundus ir streikuoti, žodžiu, apie tai, kaip išsilavinimas gali pakeisti pasaulį.

Ferdinando istorija

 

Arba istorija apie koridos bulių Ferdinandą, kuris norėjo tiesiog ramiai pasėdėti po medžiu.

Senoji ponia

 

Argi neįdomu, kas nutiko su senąja ponia, kuri prarijo musę? 😉 😉 😉

Spalvota Žiurkytė

Spalvotas pasaulis

Kai buvau maža skaitytoja, niekaip nesuprasdavau, kaip suaugusieji gali skaityti tas nuobodžias knygas, kuriose nėra nė vieno paveikslėlio! Tikra nuobodybė, garbės žodis!. Ta pati mažoji skaitytoja dažnai susimąstydavo, kaip didieji žmonės kartais sugalvodavo vaikiškas knygeles “papuošti” kokiomis klaikiomis iliustracijomis, kurios tik jiems, suaugėliams, skaitantiems knygas be paveikslėlių, gali būti gražios. Atsimenu, kad man ypatingai nepatikdavo, atrodo, A. Každailio iliustracijos 🙂 Dabar patinka, suaugau tikriausiai? 🙂

Po tokių pamąstymų praėjus kokiems geriems dvidešimt su viršum metų, aš su dideliu džiaugsmu vėl atrandu paveiksluotas vaikiškas knygeles, kurios kai kada (ne visada) būna tiesiog nuostabiai iliustruotos!

Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu kartu su savo kukuliais prieš miegą perskaityti krūvas dabar išleistų knygų vaikams.

Vakarykštė knygelė – Laisvydės Šalčiūtės “Raudonas kamuolys” (knygelės iliustracijos 2002 m. buvo įvertintos vaikų knygų iliustracijų konkurso “Rosso Tonado” Venecijoje diplomu)  – apie berniuką Pylipuką, katiną ir senelės pamirštą siūlų kamuolį. 

Įsivaizduojate, kaip linksma gali būti žaisti su siūlų kamuoliu? Ne? Atsiverskit gražią knygą, kur net skyrybos ženklai spalvoti! 🙂

Žiurkytė L

Taip daro princesės ir princai

Mano  kolegė L. tik prieš keletą dienų publikavo įrašą apie gražias knygas ir princeses. Pasirodo, jog viena su kita nesusitarusios mąstėme apie tą patį- princeses. Kai buvau maža, labai mylėjau princeses iš visokių pasakų ir animacinių filmų. Reikia pripažinti, kad pasakų (ir ne tik vaikams), kur princesę išgelbsti princas yra labai daug, tad labai apsidžiaugiau, kai Švedijoje Per Gustavsson išleido knygą “Taip daro princesės” (“Så gör prinsessor”). Vėliau pasirodė dar keletas tos pačios serijos knygų, o neseniai knygynuose atsirado knyga apie princus “Kai princai gaudo drakonus” (När prinsar fångar drakar).

 

Tai kuo gi P.Gustavsson princesės ir princai skiriasi nuo tradicinių? Ogi tuo, kad prieštarauja tradicinėms stereotipinėms  normoms. Šitos princesės gali pasigirti ne tik grožiu, bet ir sugebėjimu gerai valdyti kardą.

Ji gali išgelbėti kaimelį nuo plėšikų, o princą-nuo drakono. Jūs tikriausiai nežinojote, jog princeses tam, kad atsipalaiduotų žaidžia ledo ritulį, o princai moka lyginti savo rūbus ir gali pagaminti labai skanius spagečius.

Man be galo džiugu, kad yra knygų vaikams, kurios nubrėžia daug platesnius galimybių rėmus, nei tą daro tradicinis stereotipinis požiūris.

Oi kaip reikėtų ir vaikams Lietuvoje šiek tiek kitokių princų ir princesių! Jei kuri nors leidykla sugalvotų šias knygas išleisti, pažadu nemokamai jas išversti į lietuvių kalbą. Tiesiog iš idėjos. Tiesiog todėl, jog manau, kad labai svarbu mūsų vaikams parodyti visą pasaulį, visą jo grožį ir visas, o ne tik rožines ar melsvas  galimybes.

K.Ž.G