Kai nueinu į bibioteką, pasikuičiu ir vaikiškų knygų skyriuose, paimu ką nors savo kukulytei. Nustebau atradusi daug knygelių iš savo vaikystės. Na, ko čia stebėtis? na, tiesiog biblioteka nauja, tai negalvojau, kad bus ištraukta visokių senienų iš fondų ir archyvų, ar nukniaukta iš kitų bibliotekų. Taigi niekaip negaliu nepasidalinti atradus knygutę Emilija ir trys mažos tetulės.

Šitą knygą mano atmintyje atgaivino fotografinė atmintis – tokios pažįstamos pasirodė iliustracijos. Tokios gražios. Apėmė toks jaudinantis džiaugsmas, kažkoks keistas, sunku įvardinti koks – kaip atsiminus kažkokį brangų įvykį  🙂

Perskaičiau knygą nuo pradžios iki galo. Na, ne taip paprastai nuo pradžios iki pabaigos, bet viską iš eilės. Įdomus knygos vertėjas:

Ir knygos pabaigoje surašyta visa labai svarbi informacija. Ypatingai atkreipiau dėmesį į “duota rinkti” ir “pasirašyta spaudai”. Įtariu, kad labai “greitai” chebra dirbdavo 🙂

O čia maskaradinės tetulės 🙂

|kzl|

Papildymas:

“Jaunystėje Ema, Emilija ir Elvyra kartu šoko teatre. Bet dabar mažosios tetulės buvo senos ir jau nebešoko, nebent kartais savo malonumui. Iš tikrųjų Ema, Emilija ir Elvyra nebeturėjo ko veikti, kaip tik senti, ir dėl to jos labai sielojosi. Kai rytais mažosios tetulės žiūrėdavo pro langą į gatvę, jos matydavo žmones, išdidžiai skubančius į darbą.

O jos sėdėjo ir mezgė gražius, bet niekam nereikalingus mezginius. Visos dienos joms buvo panašios viena į kitą, ir greitai jos neturėjo kur dėti mezginių, visur jų buvo pilna. Mažoms tetulėms pasidarė liūdna be darbo. Tada jos ėmė plepėti ir tuščiai ginčytis.

Emilija sako:

– Turėtų būti kokių svarbių darbų ir seniems žmonėms. O kas yra svarbu?

Mažosios tetulės ilgai galvojo ir pagaliau kartu sušuko: “SVARBU YRA VAIKAI”. (…)

Pirmiausia ant lauko durų jos pakabino skelbimą: “Kviečiame kiekvieną ketvirtadienį, ketvirtą valandą, visus vaikus į maskaradą. Bus valgių, įmantrių rūbų ir meškučių. Ema, Emilija ir Elvyra. (…)

Buvo ir šokama. Šoko Ema, Emilija ir Elvyra. Joms atrodė, kad vėl jos jaunos ir šoka teatre, o žmonės sėdi salėje ir žavisi jomis. Jaunystėje mažosios tetulės tiek daug šoko, kad ir dabar prisiminė visus žingsnius. vaikai plojo rankomis ir šaukė, kad tetulės šoktų ir šoktų. (…)

Jau buvo vėlu, ir vaikams reikėjo eiti namo. “Prisiminkite ketvirtadienius,”- kalbėjo mažosios tetulės. Jos buvo tokios pavargusios, kad neturėjo jėgų net nusirengti, tačiau linksmos ir laimingos, nes kitą rytą turės kurti ką nors nauja ateinančiam ketvirtadieniui.”