Category: Vaikų literatūra

Stiklo vaikai

~ kzL ~ 9 Comments

stiklo vaikai

Su “Stiklo vaikais” neapsigaukite. Čia turiu omenyje skaitytojo amžių. Geriausia būtų skaityti paaugliukui ir tai tokiam, kuris gerai miega ir neima giliai į širdį. Kodėl? O todėl, kad ši knyga pats tikriausias siaubiakas. Aš skaičiau septynmetei, tai vietomis tekdavo painterpretuoti tekstą, kad nebūtų per riebiai. Ir vis klausdavau, ar jai nebaisu, nes man pačiai buvo šiurpoka. Septynmetei, aišku, baisu nebuvo, greičiausiai pasidarė nuo per dažno klausinėjimo, “ar nebaisu ar nebaisu”. Kol galiausiai, jau visai knygai prie atomazgos artėjant pasakė, kad daugiau nebenori, kad skaityčiau, nes baisu. Tai susitarėm, kad aš perskaitysiu ir papasakosiu, kaip baigėsi. Nors kai skaičiau, vis striksėjo aplink, kad ir man skaityk, ir man skaityk.

Taigi. Bilė su mama po tėčio mirties (siaubas nr.1) atsikrausto į namą, kuriame jau senokai niekas negyvena. Būtų nieko tokio, jei naktimis nebarbentų į langą, staiga neatsirastų neaiškūs įrašai ant dulkėtų paviršių ir nesiūbuotų svetainės lempa (siaubai nr. 2, 3 ir 4). Aišku, kad Bilė namo nekenčia, o mama netiki, kad su juo kažkas negerai. Mergaitei nieko kito nelieka kaip išsiaiškinti teisybę apie visus namo nepaliekančius vaiduoklius. Jau patikėjot, kad tokie yra?

Tiesa, namo istorija iš tiesų šiurpi (nuskendę našlaičiai ir pasikorusi jų prižiūrėtoja (siaubai nr. 5 ir 6 – būtent apie pasikorimą teko tekstą painterpretuoti) ir buvę gyventojai ne patys sėkmingiausi žmonės, bet viską galima paaiškinti paprastais dalykais, o gal ne?

Chajaaa! arba Nindzė Timis ir pagrobtas juokas

~ kzL ~ Leave a comment

nindze-timis-ir-pagrobtas-juokas

Chaj-aaa! reikia skaityti nindziškai, tikiuosi, kad moki, kaip. Nindzėmis būna ne tik vėžliukai, bet ir kiti gyvūnai. Pagrindinis nindzė yra katinas Timis – štai tokio katino nuotykiai ir aprašyti šioje gausiai ir gražiai autoriaus iliustruotoje nuotykinėje knygoje.

Kaip žinote, nuotykinėse knygose būna geriečiai ir blogiečiai. Susipažinkite – geriečiai čia katinai, šermuonėliai, paršeliai ir vienas kitas žmogus, blogiečiai – vienas piktas zuikis raudonom degančiom akim, iguanos ir šernai, prie blogiečių atsiradę per kvailas savo galvas – reikia skaityti sutartyse mažom raidelėm parašytą tekstą.

Knygos pavadinimas išduoda, kad blogiečiai grobia juoką iš miesto vaikučių, o tai yra visiškai nepriimtina ir nepateisinama! Reikia gelbėti tiek juoką, tiek vaikučius. Chajaaa!!!

Šioje knygoje man labiausiai patiko iliustracijos, jų daug, galima sakyti, kiekviename atvarte po iliustraciją, tad jaunajam skaitytojui ar klausytojui tikrai nebus nuobodu ar sunku įsivaizduoti, kaip viskas vyksta. Pati istorija man tokia so so, jaučiasi, kad autorius yra labiau dailininkas nei rašytojas, bet čia jau tik mano suaugėliška nuomonė, nes kai užklausiau savo septynmetės, ar patiko šita knyga, tai sakė, kad patiko, o dar: “Mama, čia knyga be pabaigos! Žinai, ką tai reiškia? Kad bus pratęsimas”. O penkiametis iš viso kokią savaitę miegojo su knyga po pagalve, nors išklausyti visą istoriją kol kas pritrūko kantrybės.

Gediminas ir keturi seneliai

~ kzL ~ 2 Comments

gediminas

Įdomiai su tom vaikiškom knygom – kartais, atrodo, tokia gera knyga, o vaikams nepatinka, išsiblaškę klausosi, pusę girdi pusę praklauso. Kai skaičiau šitą knygą sūnui, sesė, smalsi lapė, klausė klausė iš kito kambario, kol neapsikentusi už akimirkos jau gaustėsi iš kito šono – įdomu pasidarė, kas čia tokie per seneliai?

Taigi, išduosiu, gyveno Gediminas, geras vaikas. Ir vienas po kito jį aplankė keturi seneliai – Tingelis, Žioplelis, Poilsėlis ir Lepūnėlis. O dabar spėkit, kas Gediminui nutiko? 🙂 Arba nespėkit, paskaitykit savo vaikui, nežinia, gal slepia kur spintoj kokį priklydusį senelį…

Lapiukas Vasaris. Sausainio kerštas

~ kzL ~ 2 Comments

lapiukasPerskaičius knygutę pirmiausia nusprendžiau pabrauzinti ir pažiūrėti, gal bus kas nors apie autorių. Labai nustebau pamačius, kad tai visai nėra autoriaus debiutas, o kitos knygutės, bent jau viena su debesėliais, labai gražios, na, bent jau iliustracijos.

“Lapiuko Vasario” aš, tiesą pasakius, nesupratau. Knyga – personažų ir įvykių kratinys, dirbtinai sukaltas, kad kažkaip laikytųsi. Na, panašiai, kad vaikai man sakytų papasakoti istoriją, o nuvargusi pusiau miegom papasakočiau ką nors nei į tvorą, nei į mietą ir dar sugalvočiau visą tai išleisti knygute. Ir tai, įtariu, geriau gautųsi.

Nereikėtų nuvertinti vaikų, o savęs pervertinti. Vaikų literatūra nėra kažkas antrarūšio, kur galima bet kaip pateikti, vos ne nė karto kritiškai neperskaičius. Juolab kad tekstas tai trumpas, negi niekas nesiteikė prieš leidžiant perskaityti ir sukritikuoti?

Viskas apie Trolius

~ kzL ~ Leave a comment

troliaiOoo, kad būčiau turėjusi šitą knygutę prieš nuostabiausią gyvenimo kelionę į Islandiją – būčiau labiau pasidairius ir pamačius daugiau trolių – knygutėje net yra žemėlapis su vietomis, kuriose visi nespėję pasislėpti Islandijos troliai.

Jei kartais važiuotumete į Islandiją, sakyčiau, būtina perskaityti šitą knygą. Viską sužinosite, joje aprašyta – trolių išvaizda ir būdas, vaikai, išmintis, buveinės, miego ypatumai, net mados ir kulinarija. Vienas skyrelis skirtas troliams ir paukščiams mormonams, kurie peri štai šioje saloje, esančioje Islandijos šiaurėje.

sala

O aplink salą plaukioja banginiai. Tikrai!

bangi

“Kai kurie akmenimis virtę troliai slepiasi ir įsilieja į gamtovaizdį.” Mano vieninteliam (deja) sutiktam geriančiam troliui, suakmenėjusiam staiga patekėjus saulei, pasislėpti nelabai pavyko…

trolis 1

Princesei pučia pilvą

~ kzL ~ 1 Comment

prince

Ech tos princesės, imi ir pamiršti, kad jos tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ema irgi nori būti princesė, bet galvoja, kad negali, nes ji vis pirsčioja ir pirsčioja, o taip atsitinka, nes vienas mažas padarėlis, gyvenantis pilvelyje sušalęs užsikuria ugnelę ir dūmai gi turi kažkur dėtis, ar ne? Ema sugalvoja planą, kaip padarėlio atsikratyti. O kai atsikrato, tai ir vėl kažkas negerai, ech, reikia pasiguosti tėčiui…

Dažniausiai man patinka knygutės apie žemiškas princeses, bet šitoji atrodo kažkokia… hmm, kaip čia pasakyti, neišbaigta. Nes iš pradžių tokia kaip ir nuotykinė (apie nenaudėlį žmogeliuką pilve, kuris trukdo mergaitei gyventi), o staiga pavirsta į tėviškos meilės (gali pirsnoti, vis tiek tave myliu). Čia, atrodo, kad jau galėtų knygutė ir baigtis, bet autorė sugalvoja dar moralą parašyti, kuris man taip truputį nei į tvorą, nei į mietą (pirsnok paslapčia). Tai va.

Ilgai galvojau, kas čia negerai man su ta knygute. Aš tikrai nieko prieš apie žemiškus dalykus linksmai, išradingai ir svarbiausia skoningai, kaip pvz. knygutėje “Kur mano puodukas?”, tačiau drąsus autorius turi būti labai atsargus ir savikritiškas, o galbūt svarbiausia tinkamai pasirinkti temą ir atomazgą. Gal natūralaus fiziologinio dalyko nereiktų nurašyti ant meilės, o geriau pamokyti vaiką, kaip tokioje situacijoje elgtis, jei jau atsitinka taip, kad neskaniai pirsteli prie kitų žmonių, o jei dar garsiai! Jei jau žemiškai, tai žemiškai, prie ko čia meilė. Kaip tau atrodo?

O pabaigai, visai neseniai internete pralingavo vieno menininko projektas, primenantis, kad visi mes mirtingi, galų gale. Galite pažiūrėti čia.

Pelikanas Pranas ir taksas Antanas

~ kzL ~ Leave a comment

pelikanasGal jau kažkur minėjau, kad būdama vaikas nemėgdavau daugelio tarybinių vaikiškų knygų iliustracijų. Man visai negražios buvo tos dabar klasikinėmis laikomos iliustracijos ir labiausia pasaulyje norėdavosi aiškių ir spalvotų paveiksliukų, na, kaip pavyzdžiui Paršiuko Čiuko, ar panašiai (Disney, neapsimesiu, po tarybinio nespalboto pasaulio buvo kažkas tai tokio). Nebuvau nei Každailio, nei iliustracijų puošusių Kubilinsko knygeles fanė. Todėl žiūriu į šitą knygelę ir galvoju, kaip tokios iliustracijos atrodo vaikams? Dabartinėms mano akims – gražios, bet įtariu tai man, kur kokie aštuoneri, tai nelabai…

Tai noriu įspėti, jei jums šios iliustracijos nelabai, ar galvojate, kad tavo vaikui nepatiks, tai neapsigaukite, nes knygutės tekstas yra labai smagus. Ir istorija smagi.

O buvo taip, kad skrido pelikanas ir nuklydo nuo savo būrio. Gerokai nuklydo. Lietuvoj, jo, aišku, niekas nepažįsta, vis spėlioja, ar čia kokia stora antis, ar riebus gandras. Tik žmonių pamestam taksui visai nesvarbu, jam tiesiog norisi draugo, kad vienam nebūtų liūdna. Na, ir būtų neblogai tiek vienam, tiek kitam rast namus. O kaip abiem sekėsi, nepasakosiu, nes bus neįdomu skaityti, tik išduosiu, kad viskas bus gerai.

Močiutė plėšikė

~ kzL ~ 4 Comments

mociute

“Močiutę plėšikę” pirmokėlė išsinešė skaityti į mokyklą, kartu tik pradžią paskaitėm, tad tik žinau, kad močiutė visą laiką verda kopūstus ir “skaniai” jais kvepia namai ir pati močiutė, pas kurią važiuoti pagrindiniam knygos veikėjui yra beveik bausmė. Tik tiek ir žinau, o apie perskaitytą knygą paprašiau papasakoti jaunosios skaitytojos, pati pasiėmiau arčiausiai buvusį sąsiuvinį ir pradėjau konspektuoti. Kalba netaisyta 😉

Autorius David Walliams. Knyga apie berniuką Beną, kuris yra močiutės anūkas. Aplanko močiutę kiekvieną penktadienį ir jis nekenčia penktadienio, nes turi važiuoti pas močiutę, nes jis galvoja, kad močiutė yra nuoboda. Kai jis atvažiuoja, močiutė jo jau laukia ir kaskart yra paruošusi kopūstų sriubos ir kopūstų pyragą. Kai pavalgo, žaidžia žodžių loto, močiutė visada laimi. Kai pažaidžia, močiutė sako eiti valytis dantis, o Benas dantis valo tokiu būdu: ant dantų šepetuko patepa pastos, paskui nuplauna šepetėlį, užpurškia ant piršto dantų pastos, įkiša į burną ir išvolioja tą pastą po visą burną su liežuviu, tada išspjauna ir išskalauja burną ir nuplauna dantų šepetuką, kad močiutei atrodytų, kad išsivalė dantis. Tada močiutė paguldo jį į lovą ir nori jam pasekti labanaktuko pasaką. Kai močiutė užmigo, Benas nušliaužė prie telefono, paskambino mamai ir pasakė, kad mama greičiau jį parvežtų namo, bet mama sako, kad dabar šoka jos numylėtinis Flavijus Flavioras ir mama nenori praleisti jo šokio. Tada sako: “Paskambink tėčiui”. Benas paskambina tėčiui ir tėtis pasako, kad Flavijus Flavioras šoka labai gražų šokį ir tikrai negali jo parvežti namo. Benas nueina į lovą ir guli tikėdamas, kad tėvai greičiau jo atvažiuos. Kai tėvai jį pasiima iš nuobodos močiutės, jis nueina pas Radžą pasiimti tokio kaip komikso, nu, nežinau. “Kas tas Radžas?” – klausiu. “Draugas, kuris pardavinėja ledus. Radžas Beno klausia, ko jis prastos nuotaikos. Benas sako: “Penktadieniais  važiuoju pas nuobodą močiutę”. O Radžas sako: “Visi semi žmonės turi paslapčių””. Benas kitą penktadienį važiuoja pas močiutę. Kol važiuoja tėvams sako, kad nekenčia pramoginių šokių. Močiutė išėjo pasitikti, mama dažėsi lūpas ir kai pažaidė loto, močiutė leido jam kažką (???) padaryti, jis pamatė daug knygų apie plėšikus, vagis ir chuliganus. Kai močiutė nuėjo plauti indų, Benas užsilipo ant kėdės, kad paimtų sausainį iš statinaitės (???). Močiutė numegzdavo megztinį su kačiukais ir šuniukais ir tėvai liepdavo nešioti (čia intarpėlis buvo 🙂 ). Kai nukėlė seną dėžutę, pamatė daug deimantų, žiedų. Jis pagalvojo, kad močiutė – plėšikė.

-Kur gavai tuos deimantus?

-Aš juos visus pavogiau, – sako močiutė. O iš tikrųjų nepavogė.

Pasakotoja: Gali palaukti, aš einu atsigerti. Kiek ten puslapių prirašei (konspektuoju į pasakotojos sąsiuvinį)? Tu išplėši visus puslapius?

Tai, kad man nereiktų visų puslapių prirašyti ir vėliau plėšti, tai, iš kur močiutė gavo deimantus, paskaitykit patys, nes kai paprašiau, kad papasakotų toliau, tai pasirinko lengviausią atsakymą: “Neatsimenu, kaip ten buvo”. Žodžiu, pasakojimas baigtas. O knygą pradėjo skaityti tikra pirmokės močiutė. Taip linksmai kikeno, kad leidom vežtis linksmai perskaityti namie. Štai taip. Gal ir mūsų močiutė plėšikė, kas žino?

mociute 2

 

Kalėdų paslaptis

~ kzL ~ Leave a comment

kaledu

 Iki Trijų Karalių nevėlu apžvelgti Kalėdinę knygą, kuri, beje, galima sakyti amžina knyga – galima skaityti kasmet iš naujo ir taip įprasminti laukimą.

“Kalėdų paslaptis” – puiki knyga Advento laikotarpiui. Nors ant viršelio užrašyta „nuo 10 metų“, manau, puikiai tinka skaityti ir su 6-7 metų vaiku. Knygos struktūra – tai skyriai 24-ioms Advento dienoms. Kiekvieną dieną, pradedant gruodžio 1-ąją, perskaitomas vienas skyrius. Taip skaitant labiau atsiskleidžia knygos grožis nei nutarus skaityti vienu prisėdimu. Kiekvienos dienos skaitinys primena, apie ką eina kalba, sumininimi veikėjai ir jų tikslas.

“Kalėdų paslaptyje” autorius sugeba išvengti banalumo ir naivių užapvalinimų, kurie neretai pasitaiko religinio pobūdžio knygose vaikams. Berniukas Joakimas gauna Advento kalendorių, kurio kiekvienos dienos kalendoriuje yra pasakojama nuostabi istorija – kelionė („road trip“) geografine ir istorine prasme iš Norvegijos 1948 metais į Betliejų Jėzaus gimimo metais. Keliautojai – tai maža mergaitė Elizabet ir avinėlis, pabėgę iš prekybos centro nuo gausybės kasos aparatų keliamo triukšmo, ir pakelyje prie jų prisijungę pranašai, angelai ir kiti kelionės dalyviai. Prie kito knygos veikėjo Joakimo prisijungia jo tėvai, kurie su didžiuliu azartu seka stebukligąją kelionę, tikrina faktus Biblijoje ir istoriniuose geografiniuose atlasuose.

Tam tikra prasme ši knyga, “Kalėdų paslaptis”, yra ir iššūkis ir paskata skaitytojui, suabejojusiam  savo atmintimi, žvilgtelėti į Šventąjį raštą ar žemėlapį. O tą, kuris niekuomet šiais dalykais nesidomėjo, galbūt paskatins pasidomėt, kaip pavyzdžiui faktu, kad Kalėdų Senelio prototipas yra Šv. Mikalojus iš Miros (Άγιος Νικόλαος) – gyvenęs 270-347 metais prie Viduržemio jūros.

Bet kokiu atveju, knyga nevargina, veikėjai ir jų dialogai gyvi (vien ko vertas kilęs barnis tarp angelų ir trijų išminčių!). Puiki Advento knyga, primenanti tikrąją Kalėdų prasmę. Iki kito Advento.

Knygos ištraukos – bernardinai.lt

Mano draugas paukštelis

~ kzL ~ 3 Comments

paukstelis

Šitas paukštelis tikrai kitoks nei kiti paukščiai.

– Man nepatinka šito paukštelio sparnai. Aš nupieščiau kitokius, – sako manoji dailininkė.

– O kodėl paukštelio tokios kojos? – klausia staiga dideliu tapęs mano mažasis. Su juo ir skaitėme knygą, tad kas antroj eilutėj vis būdavo – “o kodėl, o kodėl, o kodėl”, tai pagalvojau, kad gal mano ką tik penkiametis dar per jaunas šitai knygai, iš kitos pusės, gal visai ne, tiesiog daug daugiau apie tekstą reikia diskutuoti ir aiškinti. Dėl kai kurių “o kodėl?” kartais tikrai tenka pasukti galvą, kad atsakytum.

O paukštelis – tai toks paukštelis, labiau mažas žmogelis. Gal dėl to jo ir sparnai kaip rankelės, ir kojos kitokios. Labai rimtas jis, gal todėl kad gimęs kosmonautikos dieną, o gal kad mėgstamiausia knyga “Mažasis princas” – kas pasakys? Nors gal ir pati knyga yra kaip “Mažasis princas” – dėl iliustracijų atrodo, kad tai knyga vaikams, nors iš tikro – tai knyga suagusiems.

Ir dar jis labai jautrus. Jam niekaip neaišku, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi žmonės (pvz., išveža ir palieka savo augintinius miške arba “kalba ir patys nežino, ką galvoja, nes niekada nesustoja ir nepasiklauso savo minčių, kad žinotų, ką galvoja”), o ir kas galėtų jam paaiškinti? Visokios pasaulio negandos ir nesusipratimai kaupiasi ir nuo jų paukštelis tampa permatomas – tada pravirksta, o verkdamas vėl atgauna savo spalvą.

“Mano draugas paukštelis” yra labai graži, labai spalvota ir labai rimta knygelė. Kaip gražiai sako (o aš tik pritariu) Kęstutis Urba “šio kūrinio žodžiai ir spalvos skleidžia artumo poreikį, draugystės jausmą, harmonijos, arba darnos, ilgesį. O harmonija – “toks paukštis, kurio širdis ir ptotas gieda vieną giesmę””.

Šilakalnio žirgynas

~ kzL ~ Leave a comment

zirgynas

Atsimenu, kai vasarodavom kaime, tai būdavo du tokie neaplenkiami dalykai – motociklai (apie juos galėsiu papasakoti, kai perskaitysiu knygą kokią apie motociklus) ir arkliai. Transporto priemonės, žodžiu. Kartais su pusbroliais gaudavom užduotį iš kokio kaimyno parvesti arklį. Kartais tas koks kaimynas ant to pačio arklio visus ir susodindavo (sakyčiau telpa lygiai trys, baisiausia sėdėt galiniam, nes vienintelis saugos diržas – arklio uodega). Aišku, be jokio balno, kur ten darbiniams arkliams kas balną turės. O jau laimės būdavo pilnos kelnės! Išskyrus vieną kartą, kai kelnės pilnos buvo ne iš laimės, o iš baimės, kai arklys pradėjo su visais jojikais šokinėti užpakalinėm kojom… Aukštoka vis dėl to ant to arklio, ypač mažam žmogeliukui.

Dar legendos byloja, kad mano prosenelis dažniausiai būdavo raitas, tai mano “kolektyvinėje pasąmonėje” jis maždaug atrodo kaip kapitonas Tenkešas arba Tadas Blinda.

Tokie mano ryšiai su arkliais, ne veltui, išvydus naują knygutę vaikams “Šilakalnio žirgynas” labai apsidžiaugiau, kad galėsiu kartu su vaikais pagilinti žirgininkystės žinias.

Knygutėje apžvelgiami visi svarbiausi su žirgais ir jodinėjimu susiję reikalai: pakinktai, kanopos sandara, elgesys su žirgais ir žirgų elgesys, pilvo gurgėjimas ir ausyčių judėjimas,  pakinktai, žirgo kūno dalys, žirgo maisto racionas, tai kas lieka iš nesuvirškinto raciono ir taip toliau. Gan enciklopedinė knygutė, labai tinka serijai “Pasaulio pažinimas” ir šiaip visiems asfalto vaikams.

Tiesa, nors knygutė ir suomiška, visi vardai joje lietuviški. O man smalsu, kokie ten buvo suomiški vardai.