Category: Tinka atostogoms

Commonwealth

~ kzL ~ Leave a comment

Viena iš knygų, kuri papuola į visokių geriausių 2016 metų knygų sąrašus. Man irgi patiko, galbūt net labiausiai iš visų Ann Patchett skaitytų knygų. Kiek pamenu, visos jos buvo įtraukiančios ir įdomios, kol skaitai, bet nė viena nenunešė stogo, nors ir buvo geresnės nei vidutinės. Net daviau 4 goodreads.

Šioji, sakyčiau, tokia moderni, sutrumpinta šeimos saga (šeimos sagos man patinka, nesutrumpintos irgi), pasakojama nelinijiniu būdu, kaip tikriausiai turėtų būti pasakojama tradicinė saga. Šokinėjama iš laikmečio į laikmetį, sužinai tai šį bei tą, susiintriguoji ir leki leki į pabaigą (aišku, klausantis audioknygos toli nenulėksi, nebent labai pasigreitinsi skaitytoją).

O viskas prasideda krikštynose, kuriose apsireiškia nekviestas vyriškis, ieškantis priežasties pasiplauti nuo savo trijų mažų vaikų ir nėščios žmonos. Na, vos ne darbo reikalas apsilankyti kolegos kūdikio (svečiui nežinomo vardo ir net nežinomos lyties) tokia proga. Kūdikis tai kūdikis, bet jau kolegos žmonos gražumas, kaip gi taip galima! Akių neįmanoma atplėšt ir, po kelių valandų, jau ir savo lūpų nuo jos, kiek apgirtusios lūpų.

Taip krikštynų varpais prasideda dviejų šeimų griūtis, suformavusi tokį keistą darinį – kaip kad būna dviejų galų troba, tai čia – dviejų galų šeima. Pasibučiavusieji išdavikiškuoju bučiniu kartu turi šešis vaikus, antrosios buvusių dviejų šeimų pusės – tuos pačius, tik atskirai – du ir keturis. Tokia alia extended family – šiandienos kasdienybė, tikriausiai. Ir kaip sako Ann Patchett, vaikai gerai sugyveno, nebuvo, kad nekenčia vieni kitų – greičiau visi nekentė savo tėvų. Toks iš proto vedantis šaršynėlis.

Tai štai šio keisto darinio gyvenimas ir keliauja per knygą – pusę amžiaus bemaž. Kaip kam nusisekė, kas ką nuveikė, kas kur prašapo, kuo susirgo ir kaip kapanojosi iš visokių situacijų, gimė, numirė ir t.t. Žongliruodama tai vienu, tai kitu šeimos nariu, kartais ir kokiu pašalaičiu, autorė nupasakoja visą dviejų galų šeimos istoriją. Įtikinančiai, žavingai. Patiko man. Greičiausiai jau kokia leidykla apsiėmusi versti apie šią dviejų šeimų trobą, t.y. sandraugą.

Primiršta daina

~ kzL ~ Leave a comment

daina

Išgelbėjo mane šita knyga ateities rekomendacijų srityje. Puikiausiai galėsiu rekomenduoti iš serijos “gera ir negrūzinanti” ar panašiai. Bet gerai pagaliau tokią turėti – be didelių filosofijų, geru siužetu, pakankamai intrigos, kad neužmigtum skaitydama. Puikiai tinka atostogoms,ilgiems žiemos vakarams. Ir dar viršelis gražus – kartais daugiau nieko ir nereikia.

Siužetas tai jokia didelė naujiena – paveikslas, kuriame mergaitė žoliauja – Zakui, nelabai nusisekusiam dailininkui baisiai įdomu, kaip čia jis atsirado, kas čia žoliauja ir t.t. Reikia išsiaiškinti. Keliauja į kaimą, kuriame paveikslas buvo pieštas, o kaimai, kaip žinia, turi savas paslaptis. Dailininkai irgi.

 

Kaip būti moterimi

~ kzL ~ 10 Comments

kaip-buti-moterimi

Matote, knyga visai nesivadina”Kaip būti feministe”. O/nors/net Chimamanda mums visiems ir visoms sako, kad “Mes visos ir visi turime būti feministais”,

we-should-all

nes taip jau turi būti ir, tikiu, kad vieną dieną bus (tik nežinau, ar sulauksim, turint omeny visas tas distopijas ir D.Trump, brrr), kad bent jau visos moterys bus feministės. Galės nebebebūti tik  tada, kai ne tik kiekviena asmeniškai, bet ir visos kitos nebebus diskriminuojamos dėl to, kad yra moterys. Va, buvusioms tarybinėms moterims yra iš viso labai sunku tai suvokti ir labai gaila, kad ne tik. Štai dialogas iš mano darbovietės su kokiais +-10 metų jaunesnėmis bendradarbėmis:

-Tai tu gal, Lina, feministė?

-Tai aišku, o tu ką, ne?

Nuostaba mano kolegių akyse tokia, kad atrodo, kad nuo to prisipažinimo ant mano lūpos  užžėlė seniai kruopščiai slepiami ūsai arba net pro džinsus parsimušė neskustų kojų šeriai. Aš rimtai sakau. Tokia buvo reakcija. O kadangi kartais negaliu patylėti, tai mano kolegės dar turėjo išklausyti paskaitą, kodėl aš, lyg ir ne tokia jau baisi pažiūrėjus, ir dar turinti vyrą, vis dėlto esu feministė. Nors iš tikrųjų man iki geros feministės dar nesudėvimas Eglės kurpes sudėvėt ir nesuverpiamus ratelius suverpt (greičiau juos į ugnį).

Po tokios trumpos įžangos gal reikia apie knygą pakalbėt. Arba emocijas, kurias ji sukelia – ir pyktį (dėl tų 100,000 metų, kai moterys neturėjo nė jokio balselio pypt, ir juoką -“Kelnaitės palaipsniui sudėtingėja. Taip yra todėl, kad kelnaitės mažėja.  Tampa labai mažos. Pernelyg mažos. (…) Akivaizdu, kad tai nenormalu. Jėzau Kristau. Tokias kelnaites reikia katapultuoti atgal į akmens amžių. Betmenas neturi kentėti dėl tokių nesąmonių – tai kodėl turėtume mes? Moterys turi turėti pamatinę žmogaus teisę dėvėti pakankamai didelius apatinius, kad jie laikytųsi jų kūno paviršiuje tarsi jūros žvaigždė, ir kūnui judant lėtai, gravitacijos nebūtų įsiurbti giliai vidun.” Ir abu viename (pyktis ir juokas) – “Stiklines lubas sunku pamatyti, nes jos stiklinės. Praktiškai nematomos. Reikia daugiau paukštyčių, skraidančių virš jų ir jas apšikančių, kad jas galėtume tikrai pamatyti.” (Pikta tikrai ne ant paukštyčių, jei kam kiltų abejonių.

Ir vis tiek neparašau normaliai apie knygą. Teks jau atsiprašyti, kad nelabai išeina. Jei pasakyčiau, kad knygą reiktų privalomai perskaityti gimnazijoje (per kokias lytiškumo ugdymo pamokas),gali ir koks benueinančios Pitrėnienės žaibas nutrekti. Bet ką daryt? Todėl nelaikau knygos spintoj, kol priaugs (iš tikrųjų norėjau parašyti daaugs) mano dukros – dovanoju kokiai nors merginai ar moteriai, ar mamai, kuri ją duos savo dukrai. Tik duokit žinot, kad norit.

 

Maži dalykai dideli

~ kzL ~ Leave a comment

mazi-dalykai-dideli-1

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus: #smagu, kad smagiai ir greitai skaitosi, yra visokių gražių vietų knygoje ir pats vienišius veikėjas man pasirodė visai įtikinamas, bet iš kitos pusės pati istorija ir joje atsirandatys žmonės, ir kaip su tais žmonėm mano veikėjas elgiasi – na, ne visai įtikino, ypač meilės linija.

Kur aš čia vakar nuskaičiau, ar ne kažkokiam žurnale, istoriją, apie tai, kad Onutė ruošėsi tekėti už Petro, bet, vos ne vestuvių dieną, grįžo Onutės pirmoji meilė iš kariuomenės, ir Onutė vos ne nuo altoriaus pabėgo pas pirmą meilę (pirmas blogas signalas – o ko tos meilės nelaukė?). Vestuvės suruoštos, valgių prigaminta, ką daryt? O čia iš šešėlio išlenda Onutės sesuo Elzytė ir sako Petrui, kad ji už jo tekės. Kitom akim Petras nužvelgė Elzytę, gal nieko visai ta Elzytė. Ir vedė. Ir gyveno ilgai ir laimingai, priešingai nei Onutė, apie kurios nepastovumą parodė pirmas blogas ženklas.

Juokauju žinoma, bet meilės istorijos išrišimas šitoje knygoje man pasirodė labai jau netikroviškas, nors pradžia tai tikrai žavinga. Gal ne tiek netikroviškas, kiek nepragmatiškas (kaip kad aukščiau aprašyta istorija). Ir nekaltikit manes neromantiškumu, labai jau ten daug romantikos reikia, kai nebe šešiolika (dabar visi žinos, kad kž neromantike). Aišku, reikia, bet kitokios, ane?

O šiaip mintis, kaip maži dalykai gyvenime nulemia didelius dalykus yra labai didelė tiesa. Ir man patinka tie maži dalykai. Smagiausia, kai tie maži dalykai susidėlioja ir pamatai didelį vaizdą.

Tai štai. Gera knyga atsipalaidavimui, atostogoms, šiaip lengvam vakarui. Lengvas skaitymas. Tai kai tokio norėsis – prašom ši knyga kaip tik.

The Life We Bury

~ kzL ~ Leave a comment

the-life

“The Life We Bury” pramušė mano audioknygų ledus, nes buvau truputį užstrigusi su tokiomis labai jau traukiančiomis ant miego. Jei būtų popierinė, tai šita būtų tikras pageturner. Taip jau būna su visokiais trileriais ir detektyvais.

Studentas Joe Talbert savo anglų kalbos biografijos kurse gauna užduotį parašyti senyvo žmogaus biografiją. Kadangi savo gerokai apgriuvusioje šeimoje tokių neturi, o užduotį kažkaip reikia sukurpti, važiuoja į artimiausius senelių namus, kur su juo sutinka pasikalbėti iš kalėjimo perkeltas ir nuo vėžio mirštantis Carl Iverson. Labai labai senai nuteistas už žmogžudystę… Vietnamo karo veteranas, pats prisipažinęs, kad gyvenime “killed and murdered”, tačiau sakosi, kad “murdered” ne tą, už ką buvo pasodintas į kalėjimą. Ne paauglę Cristal.

Na, Joe ne koks naivuolis, tad kai jo nesukalbama ir nepasiekiama simpatija pasakojimo nešališkumui pasiūlo pakelti bylos dokumentus, sutinka, bet tik dėl to, kad galėtų su Lila praleisti daugiau laiko. Ir jiems, žinoma, pavyksta surasti keistų dalykų, keistų sutapimų ir iškelti protingų klausimų, kurių kaip ir nebegali palikti neatsakytų…

Visai nieko, visai nebogai, jei labai nesikabinėsi. Ypač prie dvidešimtmečio naivumo. Bet jei esi young adult, tai gal ir nesikabinėtum.

 

Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo: slaptas Hendriko Gruno (83 1/4 metų) dienoraštis

~ kzL ~ Leave a comment

bandymai

Aš norėčiau taip. Na, senatvėj būt šviesaus proto ir pakankamai sveiko, kad mokėčiau pasijuokti iš visų įmanomų ir neįmanomų dalykų. Ir vertinti kiekvieną gerą akimirką.

Hendrikas Grunas yra simpatiškas nerealus seneliukas, pagyvenęs džentelmenas, kaip norit, taip vadinkit. Jam užtektinai metų ir jo kūnas užtektinai sugriuvęs, o protas vis dar pakankamai patrakęs, kad erzintų kitus senukus savo išsišokimais. Ir dar jis yra optimizmo ir nebambėjimo simbolis. Ir juoko. Nes, kai jau nebėra iš ko pasijuokti, tai visada gali pasijuokti iš savęs. Ir dar kitus tuo prajuokinti.

Nors iš kitos pusės tai yra labai rimta ir net liūdna knyga. Apie ilgas ir vienodas dienas, leidžiamas senelių namuose, apie ilgesį ir liūdesį, ir visiškai sugriuvusią fizinę būklę, apie senatvinę demensiją, netgi apie eutanaziją ir jos biurokratiją. Apie lankytojus, kurie nori kuo greičiau nusimuilinti nuo lankytinių, apie žiaurias senelių namų taisykles, kurios nieko neleidžia ir auklėja senukus labiau, nei jie vaikystėje buvo kada nors auklėjami – visa tai ir eilutėse, ir tarp eilučių.

Reiktų paskaityt turintiems aplinkoj senukų, o taip pat ir patiems senukams. Tie, su humoro jausmu – pasijuoks, o kas be jo – turės dar vieną progą pabambėti, kad nesąmonių prirašyta.

 

 

 

 

Trečias gyvenimas ir Šventųjų gyvenimai

~ kzL ~ 1 Comment

granausk

Kaip man patinka knygos, iš kurių nieko nesitiki, o jos ima ir kaip nors prisigretina, kaip kokia katė uodega apsiveja koją, ir tada tik skaitai ir skaitai. Tikrai nesitikėjau to iš Granausko, nors nežinau, kodėl nesitikėjau – “Duburys” gi patiko.

Pradėjus skaityti, “išvažiavau” į kaimą ir ten tūnojau. Net kalbėt žemaitiškai pradėjau. Vėl, nors jau buvau beveik nustojus. Nors atrodo, kuo ten žavėtis tam Granausko vaikystės gyvenime – viena biednystė, baisūs pokario metai, kolchozų pradžia, bet kažkaip vis tiek jauki ta vaikystė, ypač gal dėl to, kad nežinai, kad gali būti kažkaip kitaip, geriau, kai viskas taip nuoširdu, kai net ir tada, kai reikia, nesirimuoja eilėraštis kokiam Stalinui, o nuvargęs kolūkietis-kolchoznikas net vaizduotėje nemoka būti linksmas ir su daina.

Taip įnikau, kad iš karto ėmiausi “Šventųjų gyvenimo”, ta pačia nuotaika ir suskaičiau viską. Taip, kad net susimaišė, kas iš kur.

sventuju gyven

Apie “Šventųjų gyvenimus” radau labai gražią Jūratės Sprindytės recenziją. Ją paskaičius net nebesinori nieko rašyti, nes atrodo, gautųsi atpasakojimas.

Tiek ir užteks gražios Granausko kalbos šiam kartui. Daviau mamai skaityti, dabar ji naktinėja.

 

 

Gera lemiantys ženklai

~ kzL ~ Leave a comment

gera

Knyga, kuri turi būti išrašoma kaip kompensuojami vaistai visiems pasaulio bambekliams ir “kaip viskas eina blogyn” gerbėjams. Nors, nežinau, ar verta, nes, įtariu, gali nesuprasti – nei ironijos, nei humoro. O humoras tai angliškas ir dažnas lietuvis ne tai, kad tokio nesupranta, bet dar ir bijosi (čia iš asmeninės patirties).

O šiaip tai, išaušta tokia diena, kai vos kelios dienos iki apokalipsės, kuriai, kaip išpranašauta, ruošiasi tiek dangus, tiek pragaras. Išsijuosę. Nes toks buvo žodis, taip parašyta ir t.t. Žodžiu, šventas reikalas, nieko neklausinėkit, nes reikalas ne jūsų. Ruošiasi kaip pridera iš anksto, į žemę atsiųsdami kūdikį antikristą, kad jis būtų kur pridera apokalipsės dieną.

Du angelai – vienas iš jų puolęs – mėgaujasi gyvenimu Žemėje ir visai nenori jokios apokalipsės. Ir šiaip truputį susimaišo reikale su Antikristu ir, jei skaitysite, pamatysite, kas iš viso šito išėjo (netinka mėgstantiems blogas pabaigas).

Mėgstantiems istorijas apie tai, kaip knygos atsiranda, prašom keliauti čia – neįtikėtina šios knygos atsiradimo istorija.

Žodžiu, visai smagi istorija, ironija ir t.t. Gaila, aišku, kad kartais kai kurių bajerių tiesiog nelemta suprasti, o tai, žinoma, atima knygos žavesio. Tiesa, labai nesigrauškit, nes nelemta gal ne tik mums, bet ir, pavyzdžiui, kokiems amerikonams, kuriems autoriai specialiai daro išnašas, dažnai ne ką mažiau juokingas nei pats tekstas. Išnašos lietuvių skaitytojams – gale. Už tai ačiū vertėjams, kurių, kaip ir autorių – du.

tp
Neil Gaiman & Terry Pratchett

Imagas

~ kzL ~ 4 Comments

imagas_1453465721

Labai patiko. Ir garantuotai patiks visiems, kam patiko kitos Ulickajos knygos. “Kukockio kazusas”, pavyzdžiui. Jau senokai rėžiau sparną apie šitą knygą, nes ir viršelis toks švelniai gražus ir autorė gera, gal reiktų rašyti, pirmiausia autorę, o paskui viršelį. Tai buvo skaitymas kiekvieną įmanomą ir neįmanomą minutę – knyga, kuri visisškai nukonkuruoja internetą. Penkias žvaigždes daviau goodreads. Atrodo, ką čia daugiau ir berašyti.

Bet trupučiuką. Rusija, žinoma. Pokarinės stalininės baisybės, Stalino mirtis ir kaip visa tai išgyvena žmonės, kurie tuo metu dar mokykloje, o vėliau, prakutę taps disidentais. Daugybė istorijų vienu vardikliu. Kartais vietomis knyga net kaip apsakymai pasidaro – įsipina netikėtai koks žmogus tuo pačiu vardikliu susijęs, bet kiek nutolęs nuo bendros kompanijos, kuri aprašoma knygoje.

Labai daug istorijų apie savilaidą, apie tai, kaip knygos iškeliaudavo į vakarus, kaip tekstai būdavo surenkami spausdinimo mašinėle ant rūkomojo popieriaus ir keliaudavo iš vienų patikimų rankų į kitas iki kol būdavo neįmanomai suskaitomi. Arba atkeliaudavo diplomatiniu paštu iš užsienio. Pasternako “Daktaras Živago”, Mandelštamas, Solženycinas, Nabokovas.

Ir šiųmetės Eurovizijos laimėtojos kontekste – apie Krymo totorių trėmimus.

Labai patiko. Galėtų būti tūkstančio puslapių storumo. T

 

Homegoing / Auksinės šaknys

~ kzL ~ 7 Comments

homeAtsimenat, vienu metu sakiau, kad trūko rekomendacijų audiobibliotekai papildyti? Tai ėmė ir atsirado Mariaus Buroko sąrašas-apžvalga visokių rekomenduojamų vasaros skaitinių, kuriuos ir ėmiau graužti. Pirmasis – Yaa Gyasi “Homegoing” – labai tikiuosi, kad lietuviškos leidyklos šią knygą jau nusižiūrėjo ir išvers, nu, nes labai labai įdomi ir labai man patiko.

Man labai patiko knygos struktūra. Gal net galiu sakyti, kad erzinančiai patiko, tuoj paaiškinsiu, kodėl. Knyga aprėpia maždaug trijų šimtų metų laikotarpį ir prasideda Afrikoje. Man iki tol visiškai neįsivaizduojamoje ir neįmanomoje, na, maždaug tokioje, kur šiaip žemėlapyje egistuojančioje, bet dažniausiai tik apiplaukiamoje ko nors kito ieškant. Tai va, šitoje baltoje dėmėje gyvenimas verda kaip reikiant. Ir ne tik dėl to, kad kažkas laivais plukdo vietinius gyventojus į Amerikos plantacijas. Iki šios knygos taip ir įsivaizduodavau, kad ateidavo blogiečiai vergų pirkliai, pagaudavo vargšus laukin

ius čiabuvius ir išplukdydavo. Ar galėjau būti labiau neteisi? Dar ir kaip…

Taigi, šioje Afrikoje prieš tris šimtus metų, viena kitos nepažinodamos seserys likimo suvedamos į baltųjų tvirtovę – viena kaip vieno iš baltųjų kareivių afrikietiškoji žmona (yra ir kita, baltoji, kaip ir pridera), o kita, kaip ką tik pagauta belaisvė, kuri tuoj bus išplukdyta už Atlanto. Ir pasakojimas įdomus tuo, kad kiekvienas naujas knygos skyrius yra vis kitos kartos seserų palikuonių pasakojimas. Jų pačių, jų vaikų, jų anūkų, proanūkių ir t.t.

Dėl to ir sakau, kad maloniai erzina, nes, įdomu, kaip dabartiniam herojui sekasi ir kaip jo istorija tęsis, o čia pasakojimas nutrūksta (žinoma, kažkokioje labai svarbioje vietoje) ir gauni naują iš dangaus nukritusį vardą, kol susigaudai, iš kur jis atsirado, kieno čia vaikas, kuris ir kelintas, kas ten jo tėvai buvo ir kokia jų buvo istorija. O bet tačiau visas šitas pynimėlis yra tobulai sugalvotas ir sudėliotas, ir tiesiog žavingas.

nev
Yaa Gyasi

Galima būtų girt ir girt, bet jau ir taip penkta pastraipa, o aš paprastai daug pastraipų nerašau. Tai tik labai rekomenduoju, labai patiko, maloniam laiko praleidimui, akiračio praplėtimui, kas skaitote nelietuviškai, čiupkite, neužlaikykite eilėj.

 

 

Laikraščių berniukas

~ kzL ~ Leave a comment

benriukas

Gyveno kartą (1959 m.) mikčiojantis berniukas. Net vardo jo nežinome, nes jis jam per sunkus ištarti, na, neužsikertant. Tiek to tas vardas, ir be jo galima istoriją papasakoti. Tikriausiai suprantate, kodėl šis vaikas nemėgsta pauzių – jų tiesiog jo gyvenime per daug, tad ir skyrybos ženklų sakinio viduryje jis nemėgsta (o gal ir dar nemoka sudėti), nes jo kalboje ir taip daug bereikalingų pauzių, ką ten tie skyrybos ženklai. Taip ir pasakoja savo vasaros istoriją – tik su taškais. Žinokit, visai lengva priprasti skaityti be skyrybos ženklų – nieko tokio baisaus, kai istorija įdomi ir įtraukianti.

Taigi, bevardis berniukas liepos mėnesį gauna pavaduoti savo draugą Artą, kurį vadina Ratu, nes taip jam lengviau ištarti, laikraščių išvežiojime. Tas išvežiojimas būtų visai nieko, netgi smagus, nes berniukas yra labai geras beisbolo metikas, numesti laikraštį iki prenumeratoriaus durų jam yra vienas juokas, bet yra vienas bet – penktadieniais jam reikia surinkti pinigus už prenumeratą, o tai reiškia kalbėjimą su svetimais žmonėmis. Tie žmonės gali pradėti uždavinėti visokiausius klausimus, į kuriuos bus galima atsakyti tik neištariamais žodžiais. Čia ir prasideda visi gyvenimo baisumai ir įdomumai.

Berniukas nedaug kalba, bet daug galvoja ir gražu skaityti tas jo mintis ir išvedžiojimus apie situacijas, kuriose jis atsiduria, ir žmones, su kuriais susiduria. Gerais ir nelabai. Bet gi iš to ir susideda susipažinimas su pasauliu – išeini iš savo kiemo ir kalbiesi su naujais nepažįstamais žmonėmis. Net jei mikčioji, ateis diena, kai turėsi iš to kiemo išeiti. Gal geriau per ilgai neatidėlioti, kad nepražiopsotum gerų žmonių, kurie gali tapti tavo draugais.

“Laikraščių berniukas” yra labai graži ir jautri autobiografinė knyga, kurią reiktų perskaityti visiems mikčiojantiems vaikams ir suaugusiems, o taip pat visiems, kas gyvena šalia mikčiojančių žmonių. Tiesa, skaitydama galvojau, kad skaitančiam jaunesniam vaikui reikėtų suteikti šiek tiek konteksto (nors gal ir ne, čia nelabai žinau, kai taip sakau, visada galvoju apie savo vaikus), nes knygoje yra tokios šeštojo dešimtmečio kasdienybės, kuri gali būti šiuolaikiniam vaikui nelabai suvokiama, pvz., amerikietiškų filmų nematęs vaikas gali nesuprasti, kodėl iš viso tie laikraščiai mėtomi, taip par yra gan rūsčių vietų susijusių su juodaodžių situacija (na, apie vietas autobusuose, draudimą lankytis viešosiose vietose ir t.t.) ir net žiaurių pasibadymų peiliais. Aha, peiliais. Tiesa, peilis tai buvo tų dienų berniukų kasdienybė (na, kaip ir senais mūsų laikais) – visi berniukai turėdavo peiliukus, o kuo gi daugiau perpjausi laikraščius rišančią virvelę? Todėl geriausia skaityti kartu su vaiku, na, iki kokių 10 – 12 metų, nors nelabai dar žinau, kokie tie tokio amžiaus vaikai.

 

Namas kryžkelėje

~ kzL ~ Leave a comment

namas kr

Pagal viršelį aš šitos knygos tikrai nebūčiau rinkusis, na, nebent būtų suviliojęs “geriausios metų knygos statusas”, tačiau knyga patiko Salomėjai iš Šiukšlynėlio, yra ir daugiau gerų apžvalgų, tai susigundžiau.

Šita knyga kaip audeklas – vieni siūlai ir pasakojimai eina horizontaliai, o kiti – vertikaliai, ir kol viskas nesuaudžiama, nesuprasi, koks audeklo raštas. Ir šioje knygoje viskas susidėlioja iš keturių veikėjų gyvenimo kas keleri, net kas dešimt metų. Iš pradžių vienas pasipasakoja, paskui kitas, niekada neįsiterpia ir nepertraukia vienas kito. Vaizdas lyg ir dėliojasi, lyg ir matosi kažkokie apmetimai, bet neaišku, nei dėl ko, nei kodėl, telieka skaityti toliau ir tikėtis, kad tolimesnis pasakotojas išsiduos. Taip ir bus, kantrybės.

Suomiškas viršelis - ne toks dramatiškas
Suomiškas viršelis – ne toks dramatiškas

Marija, jos duktė Lahja, šios marti ir vyras.

Mane Marijos istorija labiausiai įtraukė. Gal todėl, kad Marija ryškiausia šeimos asmenybė, didžiausia jungtis ir santarvės puoselėtoja. Drąsuolė ir savotiška laisvamanė, neįtikėtina moteris XXa. pradžioje išdrįsusi būti moterimi, turinčia amatą, save išlaikanti ir turinti nesantuokinę dukterį. Labai tvirta ir žinanti, ko nori, asmenybė. Dėl savo ypatingos specialybės (akušerė) turinti ypatingą statusą tiek tarp vyrų (negali šiauštis prieš moterį, kurios tavo žmonai mirtinai reikia maždaug kas du metai), tiek tarp moterų.

Jos duktė visai kitokia. Ji taip pat nori būti savarankiška, bet kartu nori būti ir silpna, nori būti saugi užnugaryje. Ji nebeturi motinos charizmos ir šilumos, kad ir kaip jos geidžia.

Karina, Lahjos marti, man pasirodė kaip pagalbinis personažas, nelabai vertas turėti savo nytį. Per ją tik labiau supranti, kokia yra Lahja, Karinos linija lėčiausiai skaitėsi ir kažkaip labiausiai buvo gaila knygos išmėtomo gero įsibėgėjimo. Bet Karinai autorius įduoda ir labai svarbią kortą. Kozirį pabaigai.

Na, ir Onis. Vargeli, koks nesuvokiamai sudėtingas buvo gyvenimas būnant kitokiu. Ir dabar sudėtingas, bet tada…

Sutinku, Wassmo’iška knyga. Įdomi, kas mėgsta Wassmo (aš ties kažkuria knyga sustojau ją skaityti), paskaitykit. Mėgstantys šeimos sagas – irgi. Taip pat vienaip ar kitaip susiję ar besidomintys suomiais ir Suomija – nepakenks, bus apie ką padiskutuoti.

Tommi Kinnunen
                             Tommi Kinnunen

Gertrūda

~ kzL ~ 5 Comments

gert

Žodžiu, man labai patiko. Gaila tik vieno dalyko – kad 255 puslapiai, o ne kokie 600. Skaičiau ir džiaugiausi, kad atsirado tie penki šimtai žmonių, kurie parėmė knygstarterį ir dabar turime tokią fainą komiksų knygą – ir juokingą, ir rimtą, ir iki nukritimo (iš juoko) įžvalgią, su Geda ir su Prustu, ir dar su Landsbergiu altorėlyje (totalus nukritimas), ir svarbiausia tokią, kurios negali užversti, kol neperskaitei – kaip trileris praktiškai.

Daugiau net nenoriu rašyti, nes ką ten rašysi, kai vienintelis, ką nori pasakyti tai yra “labai patiko”? Daug labiau nei “10 litų“.

Aš labai tikiuosi, kad Gerda Jord stalčiuje turi kitą komiksą, na, gerai, bent jau pradėtą kitą komiksą, nes jei neturi, tai man labai liūdna, kad dar reikės ilgai laukti kito. Gal yra komiksų žinovų ir galėtų man parekomenduoti kokį gerą komiksą, kuris būtų ne fantasy, ne apie robotus ir žmones vorus, o “iš gyvenimo”?

Tik pažiūrėkite į tą Muncho “Šauksmą”…

gert1

Nevykėlio dienoraštis. Rašyk ir tu

~ kzL ~ Leave a comment

virselis-1000

Aš: kodėl pasirinkai skaityti šitą knygą?

Mano dukra: Skaityti ir rašyti!

Aš: Na, gerai, skaityti ir rašyti. Tai kodėl?

MD: Todėl, kad labai įdomi knyga, kai aš pirmą kartą skaičiau. Pirma dalis labai įdomi.

Aš: Ir kas tau čia patinka?

MD: Labai juokingos istorijos ir dienos.

Aš: Kokios dienos?

MD: Kai jis (nevykėlis, jo kitoks vardas – Gregoris) rašo dienoraštį.

Aš: O šitoj knygoj irgi rašo?

MD: Ne, šitoj knygoj reikia kurti savo dienoraštį.

Aš: Tai ištisai reikia pačiam rašyti, ar pagal kažkokį pavyzdį?

MD: Pagal kažkokį pavyzdį. Dabar dėkim pavyzdį

meda

Aš: Tai paaiškink, kaip viską darei.

MD: Tiesiog rašiau, ką sugalvojau, kas mano galvoje.

Aš: Tiek daug TV!!!

MD: Tai čia netyčia gali per didelį padaryti.

Aš: Nu, tikiuosi, kad netyčia…

Aš: Ką dar gali apie knygą pasakyti? Kokios temos tau dar labiausiai patiko.

MD: Įdomi… Ten yra daug komiksų. Man labai patiko tema smegeninė.

Aš: Šita, kur viršuj?

MD: Aha. Ir dar “Ką pasiimtum į negyvenamąją salą.”

Aš: Tai ką tu pasiimtum?

MD: Aš dar neužpildžiau. Visą namą pasiimčiau.

Aš: Tai viskas? Dar nori ką nors papasakoti?

MD: Ne.

Aš: Tai gal pasakyk, kad ir kitos Nevykėlio knygos tau labai patinka?

MD: Taip. Labai patinka.

Aš: Tai ačiū, kad pasidalinai.

MD: AAAAA.

 

 

 

 

 

Astrologijos vadovas sudaužytoms širdims

~ kzL ~ 6 Comments

astrologijos-e1465802313298

Simpatiškas knygos viršelis su pažadais prajuokinti. Galbūt tobulas pliažo skaitinys? Bandom? Bandom.

Skaitau skaitau – smalsu, bet nelabai juokinga, na, ne tai, kad liūdna, bet nejuokinga. Žodžiu, Alisa yra tokia truputį išsiblaškius mergina, įsikibusi seniai pasibaigusių santykių, kartais per daug gerianti vakarėliuose ir šiaip, juodas dabar jai mėnulis – ir nieko čia nepakaltinsi, kai viskas nesiseka ( o dar ir skaitytoja norėtų įspirti į užpakalį). Neviltis tiesiog, kai jau gerokai per trisdešimt ir visos draugės aplinkui kažką poravimosi srityje jau yra nuveikusios. Spaudimas nerealus, įtariu, kad bus kažkas kaip Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintyje”. Bet nesužinosiu, nes vienos neskaičiau, o kitos nebaigiau.

Ne paslaptis, kad žiauriai nemėgstu nebaigti knygų, bet pati sau prisižadėjau, kad pradėsiu mesti. Kas įdomiausia, kad mečiau ne dėl to, kad visai neįdomu, iš tikrųjų tai smalsu, kaip ten bus ir kaip autorė sudėlios savo knygos veikėjų horoskopus, na, bet skaityti, kaip herojė negali tris puslapius apsispręsti, ką rengtis, na, man čia jau per daug. O apsi- ir nusi- rengti gali daug kartų, nes knyga tai ne plona – virš penkių šimtų. Tiesiog man per daug visokių vardinių batų, suknelių ir makiažų, o taip pat ir kino filmų pavadinimų, pagal kuriuos turėčiau geriau suprasti knygos nuotaiką. Kažkada jau rašiau, kad labai nemėgstu, kai rašoma, kokios firmos batai ar mašina pravažiavo. Mane užknisa. Tikriausiai iš pavydo, nes neturiu nei tokių batų, nei tokios mašinos.

astrolo autore
Silvia Zucca

Bet čia tiesiog nesutapo mano ir knygos horoskopai. Aš labai tikiu, kad kažkur visai netoliese šios knygos laukia jos skaitytoja. Kuri alpsta nuo batų, myli savo rūbų spintą ir žino, kaip susiderina jos ir jos draugužio horoskopai.