Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą

Tikriausiai, jei ne virtuali draugystė su knygos autore Irma Laužikaite, maksimum, ką būčiau darius su šia knyga – tai pavarčius knygyne – tikrai labai gražiai išleista knyga. Bet dabar džiaugiuosi, ir draugyste, ir kad perskaičiau knygą – iš jos gavau netikėtų dalykų.

Na, visų pirma supratau, kad apie Nelly Paltinienę nieko nežinojau, na, tik kad ji Nelly Paltinienė ir dainuoja dainas, kurių neklausau. Dar atsimenu tą įspūdį iš vaikystės, kad man labai buvo keistas dainininkės vardas ir apskritai ji tokia nežemiška, kad tikriausiai iš užsienio, ypatingai, tikriausiai, dėl akcento. Na, bet nebuvo kur pagooglint, tai tuom žinios ir baigėsi.

Sužinojau, kad nežinojau, kad dauguma per balius tėvų dainuotų dainų – dainuotos Nelly Paltinienės ir pavirtusios į “liaudies dainas”, kurių nei autoriaus, nei kompozitoriaus niekas nebežino. O kaip kitaip, kai, pasirodo, Nelly Paltinienė buvo mano gimtojo miesto megažvaigždė! Taip visai netikėtai prisiskaičiau apie sovietinės Klaipėdos naktinį (su Nelly žvaigžde) ir buitinį (su Nelly, perkančią vogtą mėsą iš mėsos kombinato) gyvenimą, visokias pramoginio-kultūrinio gyvenimo peripetijas, koncertų organizavimo, jų programų sudarymo, įrašų darymo reikalus (alia – dainų tekstai turi būti aprobuoti vienos komisijos, antros komisijos, viršelis – trečios komisijos), o kur dar tas Klaipėdos prieskonis – jūra, jūreiviai, prekės “iš jūros” ir t.t.

Beje, jei tikitės knygoje pasiskaityti pletkų, tai gali tekti nusivilti. Nelly Paltinienė visą gyvenimą buvo labai diskretiška ir apskritai stengėsi nesivelti į jokias intrigas. Dažnai net nepastovėdavo už save, kur gal reikėjo pastovėti. Daug kas atėję iš baisios Nelly vaikystės karo metais – ir akcentas, dėl kurio negalėdavo tapti konkursų laureate, ir visur sukaišioti duonos gabaliukai – jei kartais tektų malšinti alkį. T

Taigi, knygoje Nelly spindi – buitis ir dideli rūpesčiai, kurių, esu tikra, buvo apsčiai – ne tai, apie ką verta kalbėti, prisiminti ir sudėti į knygą – viską nustelbia meilė savo darbui, meilė dainai, žiūrovams. Man net pačiai keista, kad knyga taip patiko, bet iš kitos pusės, kodėl taip stebiuosi, juk man visada patinka knygos, kurisoe daug sužinai ne tik apie knygos herojų, bet apie laikmetį, gyvenimo aplinkybes. Be to, net iš knygos puslapių Nelly Paltinienę tą meilę spinduliuoja. Tiek, kad eini jutubint pasimatymų ir kitų dainų. Rekomenduoju dovanot mamoms, o paskui ir patiems perskaityt.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto ir knygos autorei Irmai Laužikaitei, kuriai tariu bravo – už knygą, nuo kurios sunku atsitraukti.

Šunų aikštelė

“Šunų aikštelė” labai susišaukė su Mieko Kawakami “Breasts and Eggs”, kurios viena iš temų yra vaikai, gimę iš donorų ląstelių – kaip jie bando ieškoti savo šaknų, giminės, kilmės. Šioje knygoje Sofi Oksanen užkabina kiek kitą donorystės pusę – ji žvelgia į merginas, kurios yra kiaušialąsčių donorės. Ši donorystė nėra savanoriška, dažniausiai tai vienintelė neturtingų merginų ir jų šeimų išeitis iš skurdo, galimybė susimokėti už mokslą, pabėgti iš karo ar ekologinių problemų nualintų regionų.

Donorystės aplinkybės suveda labai neturtingus ir turtingus į vieną komandą, tai yra gyvenimo sritis, apie kurią sukasi dideli pinigai ir interesai, o dar dabartiniam GDPR kontekste įsivaizduokite, kokios vertės yra duomenys, nugulę tuo užsiimančių agentūrų archyvuose ir serveriuose. Ypač, jei donorė “supsichuoja” ir sugalvoja susirasti “savo” vaikus (na, abu žodžius galima ir be kabučių rašyti). Knygoje daug bėgimo, slapstymosi, grėsmės ir personažai ištisia važiuoja amerikietiškais kalneliais – iš skurdo duobės, į kailiniuotas prabangas ir atgal į purvą.

Puiki tema, įdomus postovietinės Ukrainos kontekstas, tik kažkaip kliuvo man autorės pasirinktas būdas, kaip tą temą pateikti. Knygos istorija pasakojama pasitelkiant pagrindinės veikėjos minčių srautą, tad skaitytojas tikrai nelepinamas detaliais paaiškinimais, kas, kaip ir kada atsitiko. Nuolatinis “tu taip padarei”, “jaučiu, kad seki mane” ir t.t. “To” neįvardijant, pradeda vargint ir net biškį vietom užknist, nes skaitai ir niekaip negauni kokio gero atspirties taško, lieki plūduriuoti veikėjos mintyse. Tikrai nebuvo lengva skaityt, bet užskaitau už temą, už galimybę pažvelgti į Rytų Ukrainos, regiono, į kurį gyventi važiuodavo tie, kuriems gyvenime nebelikę labai daug pasirinkimų, žmonių gyvenimą.

————————————-

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos

Mokykloje su Giedre mes turėjom ne tik gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, bet ir pagazuotą istorijos, kuri per kontrolinius mus muštruodavo savo nemirtinguoju “remiantis faktais, įrodykite…” (pirmą kartą išgirdus šią frazę, mane surakino panika). Tai va, mūsų mokytojai buvo nesuprantama nesidomėjimas politinėmis aktualijomis ir savo kontroliniuos ji turėjo teisę užduoti bet kokį klausimą iš bet kokios epochos, na, kad ir “Remiantis faktais, įrodykite, kad mums reikia vado”.

Su šia knyga, savo pačios nuostabai, kaip puoliau, taip prapuoliau. Kaip kokiam trilery. Užvakar vidrunaktį sprendžiau dilemą, ar pradėt skaityt apie Nausėdą, ar jau eit miegot. Paprastai tokie dalykai, žinia, dedasi su trileriais, nes su nežinomu žudiku eit miegot kenkia ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Jei, priversta istorijos mokytojos ar kitų veikėjų, kažkiek domiesi politika, didžioji dalis knygos nebus naujiena ir nebus čia kaip su D.Pancerovo ar B.Davidonytės knyga, kad sužinosi kokį stulbinantį negirdėtą dalyką – ši knyga yra tokia labai gerai ir įdomiai sudėliota summary apie Lietuvos prezidento instituciją ir kaip ji atrodo pasauliniam kontekste. Šios knygos skaitymas yra absoliučiai nenobuodus būdas prisiminti mūsų prezidentų kelią, nes su pirmuoju prezidentu geriausiu atveju dar buvai nuo tėvų politinių pažiūrų priklausoma malalietka ir nelabai gal ten viską supratai.

Nebežinau, ką ir bepridurti. Rekomenduoju.

____________________________

Už knygą dėkoju autoriui, kad parašė, o leidyklai Baltos lankos, kad padovanojo

Drugelių kalnas

Įdomiai čia su šita knyga. Pasikabinėt norisi nemažai, bet kažkaip taip gražiai parašyta, labai graži kalba, kažkaip labai malonu skaityt. Nors, paskaičius interviu su autorium, jau pradedu galvoti, kad tiesiog taip labai gerai išversta, kad net pagerinta, na, tiesiog man toks atotrūkis tarp to, kaip knyga vystoma ir to, kokia kalba pasakojama.

Įpusėjus knygą atsirado jausmas, kad knygos veikėjai užgrobė knygos autorių ir jo nebeklausė. Pagal knygos aprašymą lyg ir tikiesi, kad čia Tristano ir Hedos istorija, bet labai didelę romano, kurio tikėjaus būsiančio daugmaž psichologinio, perima vietinis konsteblis Altamontas (tiesa, man visai patiko, kaip detektyvų rašytojas Tristanas su konstebliu susiejamas), o su juo knyga virsta detektyvine, per jį į siužetą ateina jo duktė Filomena, kurios meilės istorijai autorius skiria nepagrįstai daug laiko ir ta istorija nelabai aišku, kam iš viso reikalinga. Vėliau dar į siužetą įsipina Hedos sesuo Grėtė, kuri vėlgi labiau nukreipia dėmesį nuo Hedos personažo, nei jį sustiprina. Kaip šalutinei veikėjai kažkaip autorius jai skiria per daug dėmesio.

Iš viso šito gaunas, kad nebeaišku, kas tie pagrindiniai, o kai tikiesi kažkuriuos būt pagrindiniais, tai tada jie neišvystyti kažkokie, nes man taip ir nepaaiškėja charakterių niuansai ir priežastys dėl ko , pvz., Tristanas yra toks koks yra, o Heda tokia, kokia yra. Liko tokie pakibę ore man jie ir tai yra didžiausias knygos minusas.

Bet, kaip jau minėjau, kažkaip gražiai parašyta, tad visai smagiai susiskaitė, biškį kelionių egzotikos, tropinio Belizo ir netropinės Norvegijos, biškį uragano, biškį detektyvo ir kiek netikėto istorijos išrišimo. Visgi sakyčiau, kad labiausiai vykusi būtent Altamonto linija, reikėjo jam ir atiduoti knygą, jei jau jis ją užvaldė. Apie atsiskyrėlius džiunglėse gyvenančius įsimylėjėlius galima atskirą knygą parašyt. O šioji puikiai tiks vasarai.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Siela sumuštinių dėžutėje

Žinokit, jau ir nebežinau, nuo kurio galo pradėti girti šią knygą. Ją skaitydama nuolatos stebėjaus ir džiaugiausi autorės talentu. Ne tik iliustruoti savo knygą (kas apskritai yra kosmiškai fantastiška), bet taip perkelti mitologiją į šiandieninį gyvenimą, o kartu atskleisti vaikų pasaulį, kuriame toli nuo suaugusiųjų ausų pasakojama, bauginamasi ir mėgaujamasi siaubo istorijomis.

Šios knygos laukiau labai nesidomėdama, kas ten bus, tad labai maloniai buvau nustebinta knygos struktūros – pirma eina nelabai baisi Kotrynos Zylės pasakojama istorija, o paskui – Kotrynos tėčio, pasakų senelio, žavingai paprastas (ne prastas, o toks tiesiog kažkoks naminiai kasdieniai paprastas, neištaigingas, nepotosiškas) kokios nors pirmojoje istorijoje dalyvavusios būtybės (laumės ar giltinės) ar tradicinės (jau dabar ir šito žodžio nebegalėsim kaip paprastai vartoti) šventės (Užgavėnių) apibūdinimas, paaiškinimas. Duotų kas jums tokius senelio pasakojimus šiaip paskaityti, tai visi vaipytųmėmės ir vartytume akis, o Kotrynos Zylės knygoje lauki nesulauki, kad sužinotum, kaip baigėsi nelabai baisi istorija ir kodėl atsitiko, kaip atsitiko – nes taip pasaulis surėdytas. Šitas dviejų pasakotojų žaidimas buvo toks netikėtas, bet toks vykęs, žavingas ir labai prasmingas, kad nežinau, kaip atsidžiaugt.

Visos istorijos ir tėčio intarpai taip išglostyti ir išmyluoti, kad, atrodo, nėra nė vieno nereikalingo žodžio. Istorija trunka tiek, kad užtektų vieną kartą įkvėpti, panerti ir jau tada skaityt iki pabaigos, nes atsitraukti niekaip neįmanoma – perskaitai, o tada greičiau verti paskaityt “išaiškinimą”, o tada vėl stebiesi “šiuolaikine” interpretacija ir begaline autorės fantazija.

Iš kitos pusės, skaitant šią knygą man norisi bliauti, kokius baisiai nuobodžius tekstus turi skaityti pagrindinės mokyklos mokiniai – ale, sudėvėkit geležines kurpes ir jei dar norėsite skaityti, tada jau duosim įdomių tekstų. Deja, dauguma kurpes nuspiria velniop taip ir nepatyrę skaitymo džiaugsmo. Aš labai viliuosi, kad mokyklose bus drąsių mokytojų, kurie kūrybingai panaudos “Sumuštinių dėžutę”.

Ir kad nepamirščiau, “Sumuštinių dėžutė” man priminė ir surezonavo (čipas veikia) su Neil Gaiman “American Gods”, kurioje šiuolaikiniam pasauly bastosi pamiršti dievai.

Penki su pliusu mano vertinimas ir einu pirkt ir siųst visiems giminaičių ir draugų vaikams, kur ne Lietuvoj. Nes kai išvažiuoji į kitą šalį, paskui tave išvažiuoja ir mitologija (žiūr. “Amerikos dievai”) ir geriau jau žinoti, ką daryti, jei laumė grobia tavo brolį arba kaip parašyti sms į anapus.

———————————————-

Už knygą dėkoju Kotrynai Zylei ir leidyklai “Aukso žuvys”. Taip, taip, esu visiškai šališka ir neobjektyvi. Jei visi taip gerai rašytų, visus išsijuosusi taip pat girčiau jais džiaugčiausi ir šaukčiau pasauliui apie stebuklą – tikrai negaila.

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

The Man Who Smiled

Kurt Wallander #4

Taigi serialas tęsiasi. Ketvirtas sezonas. Po antrojo sezono sezono pasišaudymo Kurt Wallanderį užpuolė depresija, jis jau metai sėdi ant biuliotenio ir svarsto, ar jam nereiktų mest detektyvo darbo ir eit dirbt į kokią apsaugos firmelę. Tokį jį vaikščiojantį pajūriu užtinka pažįstamas, sunerimęs dėl savo tėvo žūties ir prašantis Wallanderio pagalbos.

Kai pažįstamas po poros savaičių nužudomas, pagyvenusio jo tėvo žūtis avarijoje Wallanderiui nebeatrodo netyčinė. Išnarplioti tokią kebeknę mažo miestelio policijos poskyryje gali tik vienas inspektorius, tad Wallanderis, atėjęs parašyti prašymą išeiti į darbo, jame pasilieka. Teisingumo vardan.

Kad išspręstų šią bylą, Wallanderiui tenka mesti iššūkį garbiam Švedijos verslininkui, mecenatui ir šviesuoliui. O dėl šypsenos, tai kaip ir dėl juoko – šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, ane?

Laukite tęsinio 😉

Apmaudas

Savo mylimo autoriaus knygą galiu saugoti lentynoj neskaitytą dešimt metų. Kokia meilė ir ištikimybė, po kurios galvoji, kur buvo mano galva gerą knygą tiek ilgai laikyti neskaitytą!!!

Roth’as kuria tokius tikrus personažus, kad tiesiog gyvenu jų galvose, nesvarbu, kad nė iš tolo neturiu su jais nieko bendro. Šį kartą autorius vėl pasakoja apie žydų jaunuolį, košerinio mėsininko iš Niuarko vienturtį sūnų. Vienas pagridninių jo tikslų išvengti Korėjos karo mėsmalės – dėl to reikia pavyzdingai mokytis koledže ir strategiškai pasirinkti karinius mokymus, kad, jei jei tektų į karą traukti, bent jau ne į pėstininkus.

Markas ir pareigingas, ir nuolankus, ir naivus, ir visai nepatyręs gyvenimo – visas jo gyvenimas buvo mokslai ir darbas tėvo mėsinėje. Moka išdoroti gyvulius, bet izoliuotas gyventi tarp mokyklos ir mėsinės, visai neišmoksta interpretuoti pasaulio – ir tuo jis savotiškai žavingas – tiek savo aplinkai, tiek skaitytojui. Kitas svarbus Marko gyvenimo tikslas – išsivaduoti nuo iš proto besikraustančio ir paranojiku tampančio tėvo, kuriam nuolatos atrodo, kad jo veikas eina šunkeliais, o jei ir renkasi, tai vis neteisingą kelią.

Stengdamasis įvykdyti suaugusiųjų pageidavimus – tėvo – mokytis ir niekur nesivelti, dekano – bendrauti su kitais studentais ir būti socialiu, o kartu ir patirti seksualinių patirčių (kad, jei jau tektų, į Korėją nekeliautų nekaltas) – Markas patenka į savotišką aklavietę, į tokią gyvenimišką mėsmalę, į kurią patekusiam tik juoda-balta pasaulį suprantančiam jaunuoliui belieka tik apsivemti.

“Apmaudas” gal ir nėra tokio svorio kaip “Amerikietiška pastoralė” ar “Sąmokslas prieš Ameriką”, bet Philip Roth mėgėjams, manau, tikrai patiks. Ypač su tuo netikėtu knygos posūkiu, kuris gal net Marko tėvo beprotystę paverčia pranašiška, o Marko pastangas išvengti mirties – apmaudžiai išsipildžiusiom nuojautom.

The White Lioness

Kurt Wallander #3

Toks jausmas, kad ir miegot einu, ir keliuosi su Wallander. Kai rašau šį įrašą, esu jau esu perklausius dar vieną ir pusę kitos Wallanderio serijos, žodžiu, nėra net kada čia rašyti. Jau net pradedu galvoti, kad Wallanderis nemirtingas, nes man perklausant pusantros knygos per savaitę, gaunasi, kad vidutiniškai pusantro karto per savaitę su juo norima susidoroti žiauriuoju būdu. Kol kas likimas jam gailestingas.

Šioje “Baltojoje liūtėje” Mankell’is vėlgi pina international intrigą tarp Pietų Afrikos respublikos, kur Nelsonas Mandela ką tik paleistas iš kalėjimo ir pareigas einantis prezidentas planuoja taikų šalies išvedimą iš apartheido. Deja, deja, senosios sistemos palaikytojai nesnaudžia ir planuoja Mandelos žmogžudystę, o būsimą žudiką Švedijoje ruošia siaubūnas buvęs KGB agentas, kuriam nėr šioj žemėj nieko švento. Kėgėbistas net tik žiaurus, bet ir gudrus, tad Wallanderiui prisikasus iki ruso, pačiam tenka gelbėti savo gyvybę, maždaug gaunas, kad viskas apsiverčia ir pelė gaudo katę.

Šioji dalis patiko, bet kažkaip, žiūriu, labiau patinka, kai veiksmas orientuojasi į Švediją. Nors negaliu sakyt, apie PAR buvo įdomu paklausyt. Bet, žinokit, čia iš manęs objektyvumo labai nesitikėkit, nes Mankell’iui tikriausiai atleisčiau bile kokią kliurką. Na, meilė – akla ir t.t.

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Neortodoksiška

Tai paaats didžiausias klausimas apie šitą knygą yra – jei mačiau serialą, ar verta skaityti knygą? Keletą mėnesių ji pastovėjo eilėj, bet kai paskaičiau Laros Lempertienės interviu apie knygą – tiesiu taikymu keliavau prie lentynos. Tikrai verta paskaityti, juo labiau, kad serialas nėra identiška knygos kopija, man susiskaitė kaip panaši, bet visiškai kito žmogaus istorija. Ir knyga, žinoma, daug išsamesnė, nei serialas (nors ir serialas padarė įspūdį).

Knygoje labiau aiškinami chasidų papročiai, įpročiai ir visos protu nelabai suvokiamos keistenybės, pvz., gerai išmanančiu religines knygas žmogumi laikomas tik tas, kuris sugeba jose surasti landas, pro kurias galima išsisukti nuo griežtų ir labai tiesiogiai interpretuojamų nurodymų. Koks absurdiškas vaidinimas, kad laikomasi tradicijų. Vietoj to, kad eitų tiesiai, ten pat einama per aplinkui. Nes… (sugalvokite bet kokią į galvą šaunančią priežastį).

Labiausiai knygoje sukrečia su lytiniu gyvenimu susiję dalykai – kaip ištekėjusi (liežuvis nesiverčia sakyti) septyniolikametė moteris nežino, kad turi vaginą, kaip jaunavedžiai težino, kad… nesiplėsiu. Ir kaip žiauriai viskas baigiasi fiasko ir didžiulėmis fizinėmis ir psichologinėmis traumomis. Apie visos bendruomenės kišimąsi į lovos reikalus iš vis tyliu. Žinia, po Amerikos dangum visi randa vietos, bet kaip yra sunku suvokti, kad šitie dalykai vyksta Niujorke, kad būnant pasaulio visko centre, įmanoma nuo visko atsiriboti ir tą pasaulį išjungti. Kai Taros Westover knygoje “Apšviestoji” žemiškosios tamsybės vyksta kažkur užkampiuose, tai gal lengviau suvokti uždarumą, o čia.. Tai labai rekomenduoju, ypač besidomintiems kultūromis ir papročiais. Pats tekstas nesudėtingas, skaitosi kaip koks trileris.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Klausymo ragelis

Daug triukšmo dėl klausymo ragelio, o gal pasaulio triukšmas per klausymo ragelį? Iki tol, kol gavo tokią dovaną iš savo draugės devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi ramiai gyveno savo pasaulyje su savo mažais rūpesčiais ir katėmis. Tas pasaulis toks žavingai lėtas ir ramus ir, atrodo, kam gi senutėlė galėtų trukdyti, o bet tačiau piktosios raganos rolę knygoje gavusi marti jau įkalbino savo vyrą senutę iškraustyti į senelių namus.

Tiesa, marti net nenumano, kad anyta iškeliauja patirti savotišką antrą jaunystę (juokauju, žinoma), bet toks jausmas ištinka, kai senelių globos namų vadovai bando perauklėti gyvenimo saulėlydyje esančias bobutes lyg kokias mokines – viena per daug tinginiauja, kita per daug valgo ar kitaip “nusipelno” bulvių skutimo bausmės. Beveik pionierių stovykla. Na, gel ne pionierių, bet kokio perauklėjimo tai tikrai, lyg senolės dar turi šansą “pasitaisiusios” būti paleistos gyveniman.

Na, bet visa šita dar nieko – ant senelių namų sienos, tiesiai prieš mūsų mielosios Marianos akis, gašliai markstosi vienuolė, kurios gyvenimo istorija – kažkas panašaus į silva rerum kvadratu. Neišduosiu, kiek dar visko tiko ir atsitiko, buvo ir pražuvo ir kaip galiausiai pasaulis apsivertė, kas mirė, o kas išgyveno. Jei galvojat, kad įsivaizduojat, tai labai klystat, nes Leonoros Carrington fantazija, na, žinote, akis kumpyje ir panašiai (pagooglinkit). Ir tas klausymo ragelis toks metaforiškas man, kaip slaptas teleportacijos kanalas, kaip kokia kriauklė, kur, kol nepridedam prie ausies, net neįtariam, kad slepia jūrą.

Savelijaus dienos

Ech, “Savelijaus dienos”, prigirtoji, nunešusi Rusijos auditoriją. Laukiau laukiau toks ekstazės ir nesulaukiau, deja. Taaip gaila, kad net nežinau. Galvojau bus koks naujasis mano Šiškinas. Gal bus kada nors, bet už ką Vodolazkinas prigyrė, taip ir neatradau. Ir taip bandžiau suprast, ir anaip – ir per katiniškąją prizmę, ir per žmogiškąją, ir per keruakiškosios kelionės. Tai gerai, kad nestora, bent pabaigiau.

Bet buvo vietomis kad ir patiko. Tik kažkodėl ne katinai, o patiko žmonės – tokie kirgizai nuo Isyk Kulio ežero Kirgizijoj (net paguglinau tą Isyk Kulį). Tokie geriečiai nabagai, kuriems Rusijos baisynuose geriau nei savam kaime (o kaip tada tam kaime…) ir nuo kurių nusisuka kirgizų merginos, nes ką čia su kaimiečiais susidėsi. Žodžiu, pas kirgizus švelnaus Savelijaus vardo katinas tapo Temiržanu.

O knyga apie katiną, kuris, visiems gerai žinoma, mėgsta vaikščioti vienas. Na, bent jau iki tol, kol ištinka meilė. O su meile, žinia, būna reikalų – apsunkina ir komplikuoja gyvenimą. Net katinišką.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”

Orfėjas

Šioje knygoje ne tik profesinė kartais sėkminga, o dažniau nesėkminga kompozitoriaus kelionė, bet ir jo gyvenimas, pasirinkimai, meilės, savotiškai šventas naivumas, tobulumo ar dieviškumo muzikoje paieškos, nuvesiančios herojų pačiais keisčiausiais keliais. Kartu tai ir paskutinė herojaus kelionė per savo gyvenimą, susitikimas su moterimis, kurias mylėjo, draugais, su kuriais daug išgyventa.

Puiki knyga, nuostabus vertimas (tikriausiai originalas man būtų gerokai per sudėtingas skaityti), ir superinis viršelis, kuriame ir knygos pabaiga ir ląstelėje telpantis visatos sprogimas.

_____________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Transcendent Kingdom

Yaa Gyasi “Auksinės šaknys” man labai patiko. Aišku, su patikusiais debiutais paskui viltingai lauki kitos knygos. “Transcendent Kingdom” patiko, klausyt baigiau prieš keletą dienų, jau ir naują audio įpusėjau, o ką parašyti apie šitą knygą taip ir nesugalvoju. Taip, ji apie mamos – dukros, sesers – brolio, šeimos santykius, taip ji apie tai, ką išgyvena šeima, kurioje gyvena priklausomybių turintis žmogus, taip, ji apie imigrantus ir visus reikalus, su kuriais jiems tenka susidurti, ir t.t. Bet kažkaip suma summarum ir nebuvo kažko, kas padarytų knygą įsimenančia, tokia, apie kurią kiltų didžiulis noras pasidalinti ir visiems šaukti skaitykit, skaitykit, skaitykit.

Paprastai tokiais atvejais, pradedu skaitynėti recenzijas ir tikrintis, ko knygoje nepajaučiau ar nesupratau. Ir nieko. Net perskaičius The New York Times recenziją, kurios autorius ar autorė sako, kad jam ši knyga patiko labiau, nelabai supratau, kodėl. Nu, nes man labiau nepatiko. Tokia normali knyga. Labai tinka klausymui, jei nesugalvojat, ką klausyt ir reikia kažko nesudėtingo.