Anxious People / Nerimo žmonės

Knygą išsirinko sausiui mano darbinis knygų klubas, tokios knygos, žinia labai gerai klausosi, tai ėmiau ir knygą suklausiau. Ir gavosi tokia visai gera Kalėdinės-naujametinės nuotaikos knyga. Gerietiška tokia, teigiama ir labai Backmaniška. Labai tinkama biškį nuotaikai pakelti, biškį paliūdėti, labai fainą filmą bus galima pastatyt. O šioje, kaip ir kitose autoriaus knygose, vieniši, liūdnose ar beviltiškose situacijose atsidūrę žmonės, kuriuos ištinka koks nors kitas žmogus ar žmonės – ar koks gerietis, ar koks atsiskyrėlis, ar dar koks nors keistuolis, kuris niekaip nesutinka atsikabinti paprastuoju būdu ir gaunas taip, kad naiviu atkaklumu pramuša ledus. O tada visiems faina ir būna Kalėdinė nuotaika.

Nieko apie siužetą nepasakosiu, nes labai čia lengva prispoilinti. Man dabar įdomiausia, kaip knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ar dialogai išliko tokie patys žavingi, ar knyga nenubanalėjo, kaip kartais gaunas su lengvų knygų vertimais. Dar labai smalsu, kaip “Nerimo žmonių” vertėja sužaidė su kai kurių knygos veikėjų gimine – nežinau, kaip švediškai, bet angliškai kuo puikiausiai ją galima nuslėpti po “bank robber”, o štai lietuviškai jau sunkiau – čia jau išsiaiškinsiu per knygų klubo susitikimą.

Rekomenduoju skaityti, kai nekokia nuotaika, tamsu, sunku ir norisi kažko mielo.

Matrix

Su trečiąja į lietuvių kalbą išversta knyga Laura Groff galutinai užtvirtino, kad nebus nei antrų alia moirų ir furijų, anei floridų. Šiam pasauly tiek temų, kad jai tikrai nepritrūks apie ką rašyti, skaitytojams beliks tik ginčytis arba tiesiog konstatuoti, kuri knyga patiko labiausiai. Įdomiausia, kad jei ant knygos viršelio nebūtų autorės vardo ir pavardės, niekaip stilistiškai nenuspėtum, kad čia Groff – visos knygos labai labai skirtingos – laikmečiais, personažais, atmosfera.

Šiojoje autorė kiek sužaidžia su skaitytoju knygos pavadinimu (beje, jis – puikus), nes “Matrix” pirmiausia asocijuojasi su Keanu Reeves ir garsiuoju (dieve mano, jau preito tūkstantmečio filmu). Ši matrix – priešinga ateičiai, čia matrix tai, iš kur visi fiziškai atėjome (moters įsčių), taip pat ir laike – gūdūs viduramžiai, kur moters darbas buvo tas įsčias intensyviai naudoti užtikrinant palikuonių ir paveldėtojų seką. Na, nebent, kaip knygos herojė Marija, atsiduri vienuolyne.

Jaunoji Marija vienuolyne atsiduria atplėšta nuo karalienės dvaro, iš šilkų pageitintai įvilkta į vienuolišką apdarą (ach, kaip čia gražiai susišaukia su ką tik klausytu Uršulės noviciatu). Energingą, protingą ir karingą merginą, kuriai gimus padejuota, kad turėjus gimti vyru, reikia patraukti nuo akių – gal ji tam badu mirštančiam vienuolyne ir suvisam nustipsianti, o gal su juo visu išsigelbėsianti, kaip sakant, dievo valia. Bus ten džiazo tam vienuolyne, taisyklių laužymo, saldžios moteriškos diktatūros, valdžios, politikos, žaidimo, savotiško laikmečio peršokimo, kuriame moterys ir galingos, ir už save sprendžančios. Atoki moterijos sala.

Beje, man labiausiai patiko “Florida”. Šioji – antroje vietoje, na, o moiros-furijos manęs neįtikino, bet, kadangi autorė vis moka nustebinti, tai ir toliau skaitysiu ir stebėsiuos.

Aštuonios tobulos žmogžudystės

Oi, koks fainas tas Peter Swanson, kaip jis išduria visus knygų, knygynų ir bukinistų mylėtojus! Nes juk visi, kas knygutes myli praktiškai prilygta meiliems knygynuose gyvenantiems katinukams (šioje knygoje irgi yra vienas ryžikiukas). Taigi, visi blogiečiai, maniakai ir sociopatai gi yra arba knygose, arba už knygyno durų, ar ne taip, mielosios knygų žiurkės?

Koks sutapimas skaityti šią, knygą, kai už lango siaučia pūgos, o Amerikoj beveik taip pat siaubingai šalta, kaip ir knygos veiksmo metu. Ir štai mes visi kartu trepsėdami sniegą nuo batų jaukiai susitinkame senų detektyvų knygyne, kurį jo savininkas ir detektyvų ekspertas Malkolmas Keršou atveria net tada, kai dabgus maišosi su žeme. Na, žinoma, gi reikia katinuką pašerti. Tokią išprotėjusią dieną jis sulaukia netikėto skambučio iš FTB agentės, kuri nori pasikonsultuoti dėl kadaise knygyne vos pradėjusio dirbti Malkolmo sudaryto tobulų žmogžudysčių sąrašo. Atrodo, kad kažkas tuo sąrašu naudojasi.

Trumpas, greitas ir fainas detktyvas porai užpustytų vakarų. Man labai labai tiko pertraukoms tarp labai intensyvaus smegenų išnaudojimo (paskui, kaip sakau, būna keptų smegenų sindromas) – verti puslapius ir per daug nesikabinėji. Jei jau labai skaitytojas nusiteikęs kabinėtis, tai tikrai nuspręs, kad agentė kažkokia labai jau atsipūtus ir visiškai nesilaiko jokių griežtų procedūrų (kam irgi turi savų priežasčių, gi žinom, kaip šiam pasauly blogiečiams pavyksta išsukti uodegas!). Su FTB taip lengvai manau, nepaeitų, nors kas ten žino, gi vienas kubietis ten vos ne dvidešint metų kažkurią tai agentūrą vedžiojo už nosies ir buvo atskleistas tik per atsitiktinumą.

Žodžiu, kai ten klausiat lengvos ir neparinančios, tai štai “Aštuonios tobulos žmogžudystės” bus pats tas.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

The Book of Goose

Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.

Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).

Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.

Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.

Konservų gatvė

Dar viena pirmoji pažintis – šį kartą su John Steinbeck. Ir neturiu atsakymo, kodėl taip vėlai. Gal labiausiai paskatino “Rūstybės kekių” naujas leidimas, bet nesinorėjo nuo tokios storulės pradėti. Taigi, dar vienas super pavykęs pasirinkimas.

Kai klausiu savęs, kas šioje knygoje išskirtinio, pirmiausia į galvą ateina – šviesa ir meilė. Šių žodžių galima mažiausiai tikėtis iš Konservų gatvės, kuri pati tikriausia piktžolėm apaugusi dykvietė, šiukšlynas, pilnas ypatingo smardumo atliekų, gatvė, kurioje žmonės, jei gyvena vamzdžiuose, nebesiskaito benamiais, o ištaigingiausias gatvės pastatas – viešnamis. Maždaug taip galima įsivaizduoti Konservų gatvės realybę. Bet kaip apie visa tai rašo Steinbeckas! Kaip apie kokį prarastąjį rojų – kur visi yra tokie, kokie yra, be jokių pagražinimų ir lūkesčių, palikti būti sau, su savim, savo keistenybėmis ir ydomis. Ir su daugybe gerų norų, kurie dažniausiai nueina šuniui ant uodegos (beje, knygoje yra ir labai labai keletos gyventojų mylima kalė). Nesvarbu, kaip išsipildo ir įsigyvendina Konservų gatvės svajotojų planai (dažniausiai – kurioziškai), svarbiausia, kad viskas tik iš gerų ketinimų, noro atsidėkoti, pagerbti, pralinksminti.

Konservų gatvė yra tarsi priešprieša skubančiam, išsipuščiusiam, “teisingam” pasauliui, kurio nuodėmės kruopščiai slepiamos už gražių fasadų. Laisvų žmonių gatvė: “Makas su vaikinais žino viską, kas buvo pasaulyje, ir tikriausiai viską, kas bus. Man atrodo, kad jie geriau prisitaikę prie šio pasaulio negu kiti žmonės. Tuo metu, kai kiti plėšosi iš ambicijų, nervų ir garbės troškimo, šitie nejaučia jokios įtampos. Visi vadinamieji mūsų klestintys vyrai yra ligoniai su nesveikais skrandžiais, sielomis, tačiau Makas su tais vaikinais yra sveiki ir nuostabiai švarūs. Jie gali daryti ką tinkami. Jie gali pasisotinti savo apetitus , nevadindami jų kaip nors kitaip.”

___________________________________

#reklama #Pegasas

Seratoninas

Pirmoji mano pažintis su Michel Houellebecq. Ilgokai nuo jo laikiausi atokiau – pirmiausia buvau pradėjusi skaityti patį pirmą Houellebecq vertimą ir mečiau, vėliau prisiklausiau visokių kalbų apie autoriaus vulgarumą ir kitokius reikalus. Galiausiai kažkaip pabodo būti be nuomonės, be to, apie “Seratoniną” vis nugirsdavau šį tą teigiamo, tad nusprendžiau duoti dar vieną šansą. Likau nustebinta – knyga man tikrai labai patiko.

Floranas – vienišas išvėpęs pagyvenęs vyriškis, prisimenantis savo šaunias dienas ir nerandantis prasmės šiandienoje. Jis priminė senuką iš Philip Roth “Kiekvienas žmogus“, tik mūsų veikėjas tokio garbingo amžiaus pasistengs nesulaukti. “Ar įstengsiu būti laimingas vienišas? Nemaniau. Ar apskritai įstengsiu būti laimingas? Tokių klausimų, mano galva, geriau vengti.” Nes po tuo klausimu tik vienatvės bedugnė – ant jos krašto stovi mūsų herojus, kurio širdis pumpuoja dirbtinai kūne išlaisvintą seratoniną, ir iš sielvarto dėl prarasto gyvenimo plūstantį streso hormoną kortizolį.

Pagrindinio veikėjo Florano Klodo gyvenimas finansiškai kiek per geras, autorius pasistengė jį išvaduoti iš buitinių rūpesčių – jis turi gerą darbą, kuriame uždirba daugiau nei jam reikia, be to, jo tėvai jam paliko palikimą, kuris tikrai neapsunkins mūsų veikėjo gyvenimo, bet kas iš to, kai to nėr su kuo dalintis. Dabartinės merginos reikia greituoju būdu atsikratyti pabėgant iš nuomojamo būsto, buvusi draugė visai nuvytus ir dar blogesnėj psichologinėj būklėj nei Floranas, o su vienintele mylėta mergina keliai seniai išsiskyrė. Gal ir būtų galima jai apie save priminti, bet jie jau gyvena paraleliniuose pasauliuose, kuriuose nebeliko nieko bendro.

Didžiausią įspūdį daro M.Houellebecq sugebėjimas perduoti tą būseną, apimančią suvokus, kad gyvenimo viršūnės jau praeityje, o antras kvėpavimas kaip ir nenumatytas. Tik plaukimas per kažkokias vienodas drumzlinas dienas. Senų draugų lankymas ne tik kad negelbėja, bet tą beprasmybę ir bejėgiškumą tik sustiprina – tiems ne ką geriau – seni gyvenimo sėkmės receptai nebeveikia, viskas slysta iš rankų, jei ne vieniši, tai palikti žmonų, gniuždomi naujo pasaulio – kada jiems viskas pradėjo slyst iš rankų, kada pradėjo atsilikti ir nebepataikyti į ritmą? Ir kokia tada seratonino išsiskyrimą skatinančios tabletės prasmė? Gyvenimo pratęsimas be jokio palengvėjimo? Tikrų tikriausia apgaulė.

___________________________________________

#reklama #Pegasas

Kerol

Turiu prisipažinti, kad pirmoji knygos pusė mane konkrečiai užknisinėjo. Mano skoniui šiame romane tiesiog yra per daug žodžių – autorė visai neleidžia skaitytojui pačiam kažko sugalvoti – viskas yra tiesiog žodis žodin nupasakojama, jei jau kavalierius pažiūrėjo vienaip ar kitaip, tai būtinai reikia pasakyti, kodėl taip pažiūrėjo, jei Tereza nusiminė, tai va būtent dėl to ar ano. Tekste irgi reikia kartais patylėti, ne tik gyvenime. Tai galima sakyti, kad kantriai skaičiau būtent tam, kad galėčiau apie knygą turėti nuomonę, o kartu ir džiaugiuosi perskaičius, nes ši knyga iš tų, kur kantrybė atsiperka.

O visas nuodėmes atleidžiu už tai, kaip autorė papasakojo jau minėtosios Terezos, labai jaunos merginos, susižavėjusios vyresne dama (tiems laikams jau vos ne pagyvenusia dama, šiems – gyvenimas tik prasideda maždaug), asmenybės lūžį. Labai patikėjau ta knygos vieta ir man ji labai patiko. Maždaug dviejuose trečdaliuose Tereza toks vietoje nenustygstantis šunelis, lekiantis, kurlink švilpteli šeimininkas, knygos pabaigoje išauga į gulbę (nelabia gal vykęs palyginimas, bet toks maždaug jausmas). Nors apskritai, Terezos nuoseklumui vyrų atžvilgiu tikrai negali nieko prikišti. Būdama be šeimos užnugario, ji labai principingai nesikabina vyrams ant kaklo, neišmaino tariamo saugumo ir -ienės statuso, tokio ypatingai svarbaus to laiko visuomenėje, į galimybę gyventi taikoje su savimi ir savo jausmais. Jai čia panašiai, kaip būti ar nebūti.

Taigi, summa summarum, užbaigus knygą mane apėmė kažkoks knyginės pilnatvės jausmas, net pati nustebau, kaip visi užknisinėję reikalai kažkaip nublanko, nuplaukė į antrą planą ir apie knygą liks geri atsiminimai ir įspūdžiai. Dabar jau bus galima ir filmą pažiūrėti. Aišku, kiek gaila, kad skaitant man akyse stovėjo viršelyje minimo filmo veikėjos – nebegalėjau susikurti savo.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Kaip karas pakeitė Rondą

Kažkaip man atrodo, kad geriausiai visas su karu susijusias emocijas perduoda paveikslėlių knygos. Suaugėliškų knygų žodžiams dar turi ateiti laikas. Dar daugiau žodžių gal net ir nesinori, nes jų ir taip daug informaciniame lauke, žiniose, socialinių tinklų žinutėse. Bet kažkaip ir vaikiškomis tokių paveikslėlių knygų irgi nepavadinsi. Kokia ten vaikystė jose. Man atrodo, šios knygos yra bendros suaugusių ir vaikų, jas skaitant noris saugiai apglėbti vaiką glėby ir apsaugot nuo to, kas knygoje vyksta. Apskritai drasko širdį, kad tokios knygos turi atsirasti.

Nepaisant tokios mano emocijos ir knygos temos, knyga yra labai šviesi. Karas ateina į Rondą, su karu, deja, tenka kalbėti “jo paties kalba” (čia tikriausiai didžiausias lūžis mums visiems, norint laimėti – reikia kariauti). Bet tai karo nesustabdo, kaip nesustabdo ir planas smogti karui į širdį, nes karas papraščiausiai neturi širdies. Ar pagalvojat, kaip abstrakčiai tokius žodžius skaitytume 2021 metais ir kokie jie realūs skaitant 2022?

Pirmą kartą šią knygą skaičiau, kai rašistai stabiliai žygiavo į priekį, kai dar labai labai vakarais reikėdavo Arestovičiaus lopšinės ir iki Ukrainiečių kontraatakos dar buvo toli, tad ir skaityti apie tai, kaip nugalimas karas buvo kažkaip emociškai sunku. Dieve, dieve, galvoji, ar užteks tos šviesos, ištvermės ir vienybės karą nugalėti. Gerai, kad ukraineičių tikėjimas pergale yra bekompromisis ir užkrečiantis.

Knygoje man ypač patiko pabaiga. Jokių lozungų, šūkių ir fejerverkų. Karas žudo, traumuoja, žaloja, “gaila, kad toli gražu ne viską įmanoma sutvarkyti”. Visas dėmesys į gijimą, sveikimą, auginimą. Slava Ukraini!

_____________________________________

Už nuostabią knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Matilda

“Matilda” yra tikrų tikriausias vaikų literatūros aukso fondas. Gerai, kad dar turiu vieną mažą vaiką, tai galiu toliau sėkmingai kamšyti savo spragas.

Matilda yra apskritai žiauriai fainas personažas – maža mergaitė – vunderkindė. Deja, gimusi nevykusioje šeimoje, kur tėvams didžiausias gyvenimo pasiekimas yra ilgalaikis sukčiavimas. Tikrai kyla klausimas, kaip taip atsitiko, kad toks vaikas papuolė į tokią šeimą. Taigi Matildai tenka ieškot saugių, jaukių vietelių už namų ribų ir tokia vieta jai tampa biblioteka (ji tikrai mylimiausias knygų žiurkės personažas).

Nėr smagu ir mokykloje – nors mergaitės mokytoja yra gerumo įsikūnijimas, mokyklos direktorė yra tikra siaubūnė ir jos smurto lygis gerokai peržiangia šių laikų tolerancijos ribas (net permuša Danuko Dunduliuko nusukiotas ausis. Jos tiesa realistiškesnės, nei vaikų sukimas pačiupus juos už plaukų). Taigi, būkite pasiruošę vietoms, kai direktorė išsuktus vaikus paleidžia skrieti. Tiesa, vaikai knygoje guminiai, tai – spoiler alert – visi išgyvens sėkmingai, skalpai vietose. Na, o bjaurioji direktorė Kuoka, Matildai įsikišus, sulauks pelnyto atpildo (kaip ir visi kiti blogiečiai).

Be šio nukrypimo nuo šiuolaikinių normų (beje, tėvai Kuokos bijo ne mažiau nei vaikai), knyga tikrai labai smagi. Septynmetei skaičiau vakarais ir jai labai labai patiko. Quentin Blake iliustracijos irgi puikios. Beje, Matilda vis dar yra fainiausias miuziklas, kurį esu mačiusi.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Literrai”

Internatas

Pieš dvylika metų skaičiau Cormac McCarthy “Kelią” ir knygos atmosfera ir įtampa ėjo šiurpais per nugarą. Kas galėjo pagalvoti, kad gali būti baisiau ir ne fantazija, o tikrovė? “Internato” herojai – keliauja tokiu pat keliu, tik jame grėsmė, priešingai nei “Kelyje” tikra ir labai aiški – Pašai reikia pereiti fronto liniją, kad pasiimtų sūnėną iš internato. Knyga paremta tikrais įvykiais ir galime nuspėti, kad veiksmas vyksta rytinėje Ukrainoje.

Žadano knyga parašyta po 2014 metų ir jau dabar aišku, kad vienaip jis buvo skaitoma iki 2022-ųjų vasario ir visai kitaip jau po. Paša toks paprastas, kiek apsileidęs vyrukas, nepašauktas į kariuomenę, nes prastai mato. Jis iš visų jėgų bando niekam nepakliūt į akis ir nesimaišyt po kojomis, toks jausmas, kad jis jaučiasi panašiai, kaip dabar moskovijoje mobilizuojami vyrukai – čia ne jo karas, ir jis viską padarys, kad tas karas kažkaip praeitų pro šalį be didesnių pasekmių ir pasirinkimų. O paskui jau žiūrėsim, kažkaip. Autorius visiškai nepalengvina skaitytojo kelio, beveik visiškai neduoda suprasti, kas tie savi, o kas svetimi, prie kurių save priskiria Paša ir kas jam yra priešai, o kas gynėjai. Iš fronto linijos svarbiausia kažkaip išnešti kailį, kartais net nesuvokiama, kaip tie žmonės apskritai ten atsiduria – pavėluoja pabėgti, tikisi būti aplenkti, nenori, negali palikti namų

Dabar gyvenam kitokiam pasaulyje “po vasario”. Jame visiškai nebėra vietos neutralumui, kaip ir nebėra vietos pacifizmui. Dėl to Paša dabartinėm akim atrodo dar labiau skystas, net pats sūnėnas juo netiki ir herojumi tikrai nelaiko net tada, kai dėdei pavyksta iki internato atkakti. Ar pavyks Pašai grįžti ir namo parvesti sūnėną? Ar reiks per save perlipti, išdrįsti, pasirinkti?

Jau pradėjus skaityti, nustebino knygos literatūriškumas. Iki tol nelabai Serhijum Žadanu domėjaus, tiesiog paskubinau knygos skaitymą, norėjau susipažinti prieš susitikimą Open Books festivalyje (zoomu kalbino Olegas Surajevas). O jis, pasirodo, ne tik prozininkas, bet ir poetas, muzikantas, aktyvistas ir šiaip labai labai charizmatiškas žmogus. Tad būsimieji skaitytojai būkite pasiruošę tirštam ir sodriam tekstu,i aprašančiam fronto linijoj išgyventi bandančių žmonių realybę. Daug baimės, šalčio, drėgmės, nesaugumo, klaikumos. Nublanksta “Kelyje”.

#fainiausiapasaulymočiutė

Labai labai patiko man #fainiausiapasaulymočiutė – puikiai parašyta knyga. Mano rankose atsidūrė 2022-02-24… karo Ukrainoje pradžia, natūraliai ranka link knygos nesitiesė, vis dėlto paantraštė sako “anūkė klausia apie karus ir sąžinę”. Tikriausiai ir pristatymas knygos buvo ir visa kita, o aš beveik nieko iš šių metų knygų mugės neatsimenu – tik sustingusius Bumblausko ir Nikžentaičio veidus pirmame tą dieną susitikime…

Tuomet tikrai neatrodė skaitymui tinkama knyga, nes karo ir taip buvo daugiau, nei galima suvokti. Ir visai kitaip atrodo dabar. Močiutė gi knygoje pasakoja, kuo tuo metu vis tiek nebūčiau patikėjus – kiek žmonės gali išgyventi ir pakelti, kad ašaros išsenka (o juk pirmom karo dienom atrodė, kad verksiu ir verksiu), kad prie siaubo kažkaip priprantama, įsijungia kažkokie išgyvenimo mechanizmai. Visa tai močiutės gyvenime patikrintos tiesos. Na, bet tikriausiai viskam savas laikas.

Knygoje labai paprastai buvo galima pažvengt iš bajeriukų, palinguot galvą dėl nelaimių, ištikusių šeimą, ir tiek žinių, bet autorė nevengia močiutę paspausti su nepatogiais klausimais, tikrina infomaciją, konsultuojasi su istorikais dėl močiutės pasakojimų interpretavimo, platesnio konteksto. Ieško atsakymo, apie tai, ar galėjo močiustės brolis dalyvauti karo nusikaltimuose, ar vieno iš brolių atsitraukimas su vokiečiais traktuotinas kaip išdavystė? Savotiškai susišaukia su Noros Krug “Heimat” – niekas nenori būti karo nusikaltėlių palikuonimis, bet jei esame, ar esame pasiruošę, ar mokame tokiomis temomis kalbėtis (Silvios Foti knygos dar neskaičiau)? Knygos pabaigoje, jei skaitytojas vis dar spokso pro rožinius akinius, juos nuakiniuoja Nerijaus Šepečio komentaras.

Labai rekomenduoju susipažint su kultine Živilės Kruopaitės močiute. Skaitydama ir juokiaus, ir verkiau, ir ilgėjausi savo močiutės, kurios gyvenimas tikriausiai irgi buvo vertas knygos, kuriai, deja, niekas jau nebepapasakos.

Ilgiausių metų Onai Butrimaitei, netikėtinai tapusiai visos Lietuvos kiečiausia močiute!

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Vernonas Subutexas 2

Jei būčiau turėjus galimybę, prieš skaitydama antrą dalį tikrai būčiau bent jau pervertus pirmąją. Tai pirmoji rekomendacija gal būtų – sulaukti visų trijų dalių ir tada apturėti didelį skaitymo malonumą skaitant visas iš karto. Ši knyga tikrai nėra toji, kur gali skaityti ne iš eilės ir, matyt, poros metų tarpas yra per daug tarp dviejų knygos dalių. Atskirai jos vertinti irgi nebepavyksta, nes vis tiek ant pirmosios emocijos važiuoji.

Jei taip jau griežtai bandant atskirti, tai pirmoji man paliko didesnį įspūdį, vis dėlto, ji kažkaip labiausiai koncentruota į Subutexą (bent jau man toks įspūdis likęs), antroji apima daug personažų, jie visi vienaip ar kitaip susiję su Vernonu, bet gal labiau nuklysta į savo personalines istorijas, kurios, turint omeny personažų margumą, turi savo žavesio, nors kartu biškį gal suskaldo knygą gabalais. Bet šioj vietoj viską atperka Despentes sugebėjimas giliai suprasti įvairiausių sluoksnių, krypčių, religijų ir orientacijų žmones, jie, nors ir neprideda knygai vientisumo jausmo, su savo istorijom savaime labai įdomūs.

Nepaisant visko, knyga man patiko, aišku, nebėra jau to naujumo įspūdžio, bet naujasis Subutexo amplua tikrai vertas skaitymo. Autorė talentingai perteikia laisvojo Subutexo nuotaiką, jaučiamas savotiškas lengvumo jausmas, ir, nors man pačiai, kaip ir jo draugams, irgi noris Subutexą kur nors saugiai, švariai ir šiltai padėti, tas jo drugeliškas lengvumas yra savotiškai žavingas, ir tikrai suprantama, kaip tai tampa visokių draugų ir draugelių traukos objektu – visiems bent akimirką per dieną norisi pahipiuoti, prisiliesti prie laisvės, kuri įmanoma tik išsilaisvinus iš patogaus gyvenimo ir daiktų naštos. Paskui, biškį graužiant sąžinei, galima grįžt į šiltus namus ir toliau stebėt savo į gyvenimo saulėlydį.

Tiesa, Alekso Bličo, juodaodžio dainininko, užauginto blondinės motinos, dėl to besijaučiantio kaip Bounty – balto viduje ir juodo iš išorės, monologas, kurio visiems taip reikėjo – 100 balų.

Sakyk, Vernonai, kada pastarąjį kartą nuoširdžiai klausei naujo albumo ir jis tave paveikė taip, kaip ir turi veikti muzika, kada tai buvo? […] Ne muzika pasikeitė, tu žinai. Tai mes pasikeitėme. Mes sukaustyti baimės.

__________________________________________

Už knygą dėkoju Baltoms lankoms ir nekantriai laukiu trečios dalies.

Kraujo kvapas

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Tekstas

Žodžiu, yra tokia kategorija knygų, kur pradedu skaityt ir matau, kad bus blogai. Taip blogai, kad net norėsiu mest ją. Visiškai neturiu omenyje “blogai” knygos gerumo prasme, blogai – tai, kad herojus kentės (o aš kartu su juo) ir patirs daug neteisybės, ir jį visaip ten kankins, ir tikimybė, kad jam gerai baigsis praktiškai lygi nuliui. Ir kartais pajutus tą jausmą, aš net labai rimtai galiu knygą mest, nes visaip kaip vengiu to šlykčtaus slogučio jausmo.

Viena iš tokių knygų yra Orwelo “Gyvulių ūkis”, kurią pradėjau skaityti prieš kokį, garbės žodis, dvim metų, ir mane apėmė toks žiaurus slogutis, kad aš iki šiol taip jos ir nepabaigiau (net tada, kai visi žengė iš Pranskiečio). Tokia ir ši Dmitry Glukhovsky knygą – jei nesi visiška naivuolė, žinai, kad ten bus šakės, ar tikrai būtina žinoti, kaip tos šakės įvyks?

2016 m. Maskva. Po septynerių metų kalėjime Ilja viltingai grįžta namo pas mamą pradėti iš naujo. Dar jaunas, į kalėjimą papuolė vos dvidešimties, tikrai turi laiko. Ir kažkaip neatrodo tas Ilja blogietis zekas, skaitai ir tikiesi, kad bus knyga apie tai, kaip jam pavyksta arba ne (nu, aš nugarėlių nebeskaitau knygų, tai nežinau, apie ką ten žada būt). O ten bam – neatidaro mama durų, nebėr mamos, tik jos paruoštas barščių puodas virtuvėj laukia. Kur to naujo gyvenimo pradžia tada? Už ko turi užsikabinti?

Nenoriu labai spoilint, Ilja, paskendęs degtinėj ir nevilty, eina keršyt į kalėjimą įkišusiam žmogui ir tarsi įkrenta į kitą, virtualią realybę, kur telefone žaidžia savo skriaudiko gyvenimą.

Iš kur tas velnio slogutis? Iš nevilties, tikriausiai. Rusiškos nevilties kvadratu. Mafijinės valstybės struktūros, apie kurią dabar jau tikrai nebeturime jokių iliuzijų. Arba tu tinkle, arba tu niekas, su labai mažai galimybių išlikti neutraliam, jei nori dešros and duonos su sviestu. “Sistemos neįveiksi, bet galima nematomam pasidaryti, ir ji tave pamirš. Reikia perlaukti, perkęsti,”- mokė motina išleisdama sūnų į kalėjimą. Tik kad patarimas “laisvei” tinka vos ne labiau nei įkalinimui. Nuleisk galvą, šiukštu nepagauk milicininko žvilgsnio gatvėje, pranyk minioje. Taip tikriausiai dabar gyvena visi suprantantys, kas yra “speciali karinė operacija”. Pakelsi galvą – tave sutraiškys “laisvės” arba kalėjimo sraigteliai.

Gera, stipri knyga. Žinoma, dabartiniame konkekste jau visai kitaip skaitosi. Gal apie vidurį kiek prailgsta tie virtualūs susirašinėjimai ir pradeda kliūt, kad niekas tiek ilgai neišriša, kas gi vyksta, bet, manau, ši vieta su laiku pasimirš. Ir liks tik geros knygos įspūdis. Eisiu ieškoti kitų Dmitry Glokhovsky knygų.

________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Luizianos kelias namo

Koks gražus man šitas viršelis! Šiai knygai mano paaugliai jau kiek peraugę, o mažajai dar savarankiškai kiek ankstoka, bet puikiausiai suėjo vakarais skaityti jai garsiai. Jei klaustumėt amžiaus kategorijos, tai sakyčiau nuo kokių 8-9 iki 11-12, priklausomai nuo vaiko brandos. Žinoma, jei renkatės skaitymui vakarais, galima ir jaunesniems skaityt.

Kažkada jau kalbėjome, kad vaikus pradeda užknist knygų siužetai, kur pagrindiniai veikėjai yra našlaičiai. Tai autorių išradingumas jau pasireiškia tame, kaip vaikas našlaičiu tapo ir kas jo artimiausias žmogus. Su Luiziana, deja, tas pats. Tai jei jau vaikas dėl našlaičių temos varto akis, gal rinkitės kitą knygą.

Man tai tokių vienišų vaikų istorijos pjauna širdį, nu, tikrai galiu lengvai apsibliauti, pabaigoje balselis tikrai sudrebėjo ir teko ašaras ryt. Luiziana gyvena su tokia gan asocialia močiute, nuo tos močiutės elgesio plaukai piestu stojas. Luizianai irgi velniai žino ko reikia griebtis, kad išgyventų ir turėtų ką valgyti, tad bėgimas iš pažįstamos aplinkos Luizianai yra didžiulis stresas ir nelaimė. Vienintelė laikina paguoda – pakelės viešbutyje sutiktas berniukas (kuris pavaišina sumuštiniu, ne, net dviem sumuštiniais) ir jo šeima.

Bet vieną dieną dingsta ir močiutė. Ji Luizianai palieka laišką, kuriame tikroji mergaitės istorija. Ruoškit, mamos, nosinaites ir kaupkitės knygos pabaigai, kurios, žinoma, nespoilinsiu.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”