Sakyčiau, ši grafinė novelė yra pati geriausia terapinė priemonė turinčioms šių sutrikimų – tiesiog kaip viltis, kad yra šviesa tunelio gale ir kad galima iš tos būsenos išeiti, o tėvams ir visiems aplinkiniams – kad būtų galima geriau suprasti sergantį žmogų, perskaityti ko kūno kalbą, greičiau užduoti klausimus, greičiau pajusti, kada laikas įsikišti ir sustabdyti.
Ech, skanaus skaitymo ir būkite sveiki.
Jei žios knygos ieškosite goodreads, pamatysite, kad prie jos prikabintas numeriukas 12. Ši knyga yra viena iš trylikos knygų, parašytų Latvijos nepriklausomybės šimtmečio proga projektui “Mes. Latvija XX a”. Beje, Noros Ikstenos “Motinos pienas” yra devintoji knyga (pagal goodreads).
Šioje knygoje visas veiksmas verda sovietiniame aštuonių kambarių komunaliniame bute, esančiame Rygos centre. Kambarys tokiame bute yra tikras lobis, kuris daugeliui sovietmečio neragavusių tūrėtų būti niekaip nesuprantamas – juk krūva svetimų žmonių turi naudotis viena virtuve ir vienu tualetu. Kambarys reiškė ne tik stogą virš galvos, bet ir registraciją didmiestyje. Jos neturint, pirmu autobusu visi prašom grįžt į savo kolūkius (na, ar kažkas panašaus), o ten jau viso gero gyvenime.
Nors pagrindinė knygos veikėja, yra dailininkė Margrieta, ne mažiau svarbus yra kiekvienas buto kambarys ir jo gyventojai. Ne mažiau svarbios ir istorijos, kaip jie savuosius kambarius gavo, kokia jų prieškambarinė istorija ir t.t. Visas veiksmas vyksta tuose kambariuose, įvairiausio plauko, visų įmanomų sovietinių tautų veikėjai daugiausia, jei ką ir veikia už buto ribų – tai žiūri pro langą.
O šiaip skaitytojas išeis visą sovietinio gyvenimo realybės vadovėlį. Kas buvo galima ir kas ne, kaip visi buvo lygūs, bet būdavo lygesnių už visus, kaip su tarybiniu šūkiu lūpose buvo galima sukti visokias machinacijas (žinoma, kol niekam neužkliūdavo) ir bet kam draskyti akis bet kokia tema, svarbiausia – garsiai paleidžiant kakarinę. Kaip žmonės visais laikasi norėjo puoštis ir kaip prasimanydavo apdarų, kaip stovėdavo maisto ir ne maisto eilėse. Kaip valgyklose virėjos nusukinėdavo mėsą nuo kotletų ir kaip sistema sovietiniais būdais subtiliai padarydavo žmogų benamiu. Ir nuolatiniai nesibaigiantys bandymai savo komunalinį kambarį išsikeisti į butą, na, ir žinoma, visokios su tuo susijusios negandos, apgavystės ir vagystės. Ir kaip galiausiai ateina perestroika.
Manau, kad knyga įdomi paskaityti gyvenusiems sovietmečiu (vešiu paskaityt mamai), bet taip pat įdomi, tik gal labiau neįtikėtina, atrodys sovietmečio neragavusiems. Smagiai parašyta, lengvai skaitosi ir, nors netrykšta džiaugsmu, bet nėra ir niūri. Žmonės gyveno, sukosi, kombinavo. Kaip ir visais laikais, tik skirtingomis aplinkybėmis. Džiaugiuos, kad į visą tai galime žiūrėti iš šono.
_______
Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys
Marinai Stepnovos knygoms reklamos nebereikia. Jos knygų mylėtojams tik reikia pranešti, kad jau yra nauja knyga. Vos spėja knyga įgauti fizinį pavidalą, tai šalin metami visi darbai, lekiama į leidyklą per pietų pertrauką ir gyvenimas laikinai sustoja. Na, čia man taip. O dabar reikia kažką parašyti, bet čia viena iš tų knygų, kur nei noris rašyti, nei labai žinai ką, nes, nu, ji tiesiog tokia knyga, kuri bus įsiūlyta visoms mano draugėms ir rekomendacijų prašytojoms.
Aš pati tai vis dar “Sode”, devynioliktojo amžiaus Rusijoje, su knygos personažais, turtingoje kunigaikščio Boriatinskio sodyboje. Įdomu, kad tikėjaus greit sugraužt, bet nelabai pavyko. Nors tai ir nėra lėta knyga, bet iš manęs pareikalavo susikaupimo, įsiskaitymo į žodį, įsijautimo ir įsigyvenimo. Autorė laiką knygoje supynus į kasą, neperspėjus šokinėja nuo vieno laikmečio prie kito, tad reikėdavo stabtelėt, vos ne grįžt keletą pastraipų atgal, kad susivokt, kad jau kitam laike personažai. Bet ta kasa, nesigasdinkit, labai daili, išglostyta, niekas ten neišsipešioję ir neprivelta, kai ateina laikas viskas stoja į vietas.
Knygoje labiausiai surezonavo moters visuomenėje tema. Nelabai svarbu, turtingos ar vargšės. Kiekvienai griežtai apibrėžta vieta lentynėlėje ir – kokia tragedija! – jei gavai paragaut kitokio pasaulio skonio. Pasaulio, kuriame esi žmogus, kur moteriai pridera ne tik klapsėjimas blakstienomis, savo nuomonės pasilaikymas sau, na, ir žinoma, palikuonių gimdymas. Ar teisūs mergaitę auginantys ir parodantys uždraustą vaisių, bet neleidžiantys jo ragauti? Ar teisūs auginanę laisvą sielą, kurią paskui suveržę į korsetus bando prakišti tai pačiai visuomenei, kurioje lentynėlės tokioms personoms dar niekas nesukalė?
“Sodas” tai toks pasaulio pakraštys, kur galima kažkiek kitaip, savaip, nesitaikstant, kur laisviau plaikstotsi plaukai, atpalaiduoti korsetai. Ten labiau moterų pasaulis nei vyrų. Nors pastarasis srūva ir veržias į sodą, net iš tolimų tolybių, net iš sostinės. Ir šviesos, ir tamsos pavidalais. Sodybos ir jos sodo prieglobstin. Kiek galima nesitaikyt su tuo pasauliu, kur sodo riba? Gal ji ne vietoj, gal labiau laike?
Labai rekomenduoju. Negraužkit, mėgaukitės, gyvenkit toj sodrioj istorijos ir sodrioj tą istoriją papasakojusioje kalboj. Kiekvienam žody, kiekvienam siužeto vingy ir su kiekvienu personažu.
________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba. Neįtikėtina, bet lietuviškai knyga pasirodė ankščiau nei rusiškai. Čia tai tikrai pirmiau kiaušinis, o paskui višta.
Geografija yra kita mano meilė, tad negaliu pasiiaiškint, kodėl tiek ilgai laikiau knygą lentynoje, čia jau, matyt, tas sunkus santykis su negrožine lieteratūra. Kaip jau sakiau fb, prie žemėlapio galiu stovėti taip pat ilgai, kaip ir prie knygų lentynos.
Vienu žodžiu, labai patiko ir buvo labai įdomu ir dabar į pasaulio žemėlapį žiūrėsiu visiškai kitaip. Kiek ten visokių kampų kampelių ir užkabarėlių, kurie sprendžia šalies likimą, strategiją, baimes ir sukelia nemigo naktis valstybių vadovams. Kai kurių sąsaurių ar salų reikšmingumo niekaip nebūčiau išgalvojusi, nes jos tokioj tolybėj nuo pačios interesantės.
Labai rekomenduoju besidomintiems politologija ir istorija, nes autorius pažvelgia ir valstybių vystymąsi/nesivystymą, atsiradimą ir žlugimą iš geografinės (ir ne tik) perspektyvos. Kodėl žmonijos lopšiui Afrikai neteko garbė būti pirmaujančiu žemynu, nors startavo daug ankščiau nei kiti? Kodėl Japonija ginčijasi su Kinija dėl kiekvieno akmens jūroje? Kodėl Šiaurės Korėjai dar ilgai nelemta išspręsti konflikto? Kodėl Bangladešas toks atsilikęs? Koks europiečių, braižiusių valstybių sienas liniuotės pagalba palikimas Artimiesiems rytams ir visoms kitoms valstybėms, kuriose liniuote darbavosi? Na, ir šiam laikui liūdnos žinios apie Baltarusiją…
Ir taip toliau, ir taip toliau. Žodžiu, rekomenduoju.
_____________________________________
Už knygą dėkoju Tyto Albai, kuri tikriausiai seniausiai pamiršo man knygą dovanojusi.
Na, tai padedu save į statistinę lentynėlę, kuri vadinasi “jei nepatiko “Moiros ir furijos”, tai patiko “Florida”. Tikriausiai niekada neatspėčiau, kad čia tos pačios autorės knygos – taip viskas skirtinga. O didžiausias skirtumas, kad Moiros manęs neįtikino, fainai parašyta, gerai skaitėsi, bet nepatikėjau. O su “Florida” tai paskendau knygos atmosferoj, jaučiau knygos veikėjus, nors ten daugiausia moteriškos giminės veikėjų, ypatingai jaučiau moteris – motinas, prisiminiau savo nuotaikas, jausmus ir mintis – tokias pat, kaip knygos veikėjos.
Atsimenu, kaip visą laiką viena likusi su mažais vaikais bijodavau situacijų kaip ir “Vidurnakčio zonoje” – jei nukrisiu, susižeisiu, nualpsiu, kas kada tai pamatys, pastebės, ką darys vaikai – motiniška baimė, kad jais nebus pasirūpinta, kad kažkas nutiks. Ir dar toks per visus apsakymus tįstantis kažkiokio neapibrėžto ilgesio, vienatvės siūlas. Nors visai nesi viena, nuolatos kažkieno apsupty, su pilnomis rankomis vaikų, bet…
Tai, trumpai, jei patiko Moiros, gal palikit Floridą gyventi sau. O jei neskaitėt Moirų ir nekreipiat dėmesio, kokios knygos patinka Barakui Obamai, nerkit į Floridos pelkynus ir gyvatynus ir pajuskit tą ypatingą atmosferą.
__________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”
Vernono Subutexo turputį prisibijojau, kažkaip nelabai man patiko knygos aprašymas ant knygos, dar įtarinėjau, kad bus eiliniai narkomaniški kliedesiai, kaifai ir panašiai, kažkaip šita tema man nepaeina, o bet tačiau šitam viršeliui visi visiškai nepajėgiau atsispirt (autorius Karim Adduchi). Ir ačiū dievui, kad visi mano prisibijojimai buvo nieko verti. Šita knyga yra tokia wow, tikrai išskirtinė, verta dėmesio ir rekomenduojama.
Visų pirmiausia wow yra knygos kalba. Aišku, sunku įsivaizduoti, kokia ta originali kalba, bet vertimas tai yra kosmosas. Ten viskas taip teka, taip važiuoja, taip originalu, taip organiška, neįtikėtina ir jokių ten kursyvų ir kitų kalbaininių nesąmonių. Kažkoks čia laisvo oro gūsis mūsų lieteratūroj. Bravo vertėjui (nors žiauriai keista buvo 15min.lt podcaste nugirst, kad jam knyga buvo linksma ir net juokinga, nes man tai juokinga buvo lygiai vienoj vietoj. Hmm..)!
O pati knyga tai tokia mozaika. Vernonas yra toks centrinis personažas, apie kurį viskas rutuliojasi, tai jo kelias nuo bedarbio iki benamio, tačiau, jis nugultas visokio plauko personažais, kurie net tik pasakoja savo gyvenimus, baimes, sėkmes ir vienatves, bet piešia labai atvirą Prancūzijos visuomenės paveikslą. Politkorektiškumo ten tikrai mažai rasit. Bet tikrai rasit žmones, su kuriais prasilenktumėt Paryžiaus gatvėj, jei tik dabar tai būtų įmanoma. Despentes personažų spektras tokio platumo ir taip išjaustas, kad visiškai su jais gyveni, jie visiškai tikri. Autorė neatiduoda tų personažų skaitytojo teismui. Gal labiau sustato skaitytoją ir personažą akistaton ir kiekvienas jų stovi prieš savo gyvenimą ir kasdienybę, ir bando su jais susidoroti, laimėti kiekvienos dienos kovą, menamą ir tikrą konkurenciją betoninėse džiunglėse. Dažniausiai, nepaisant šitokio pažįstamų ir draugelių tinklo – labai vienišą.
Ir ta Vernono Subutexo fizinė nuopolio kelionė, blaškymasis po pažįstamų ir nelabai butus, kažkaip vidujai nesijaučia degradiškai. Kažkoks nuostabos jausmas išlieka – kas dabar bus? O dabar dar ne dugnas? Lyg skaitytojas žvelgtų tom hipnotizuojančiom mėlynom Subutexo akim į tą patį, bet ir kitokį pasaulį, nes jis gyvenamas kitoje perspektyvoje (ne žmonių akių, bet jų rankinių ir batų lygyje su grėsme tapti visiškai nebematomu žmogumi). Ir nors kyla visokiausių klausimų dėl jo elgesio, jis kažkaip vis tiek balansuoja ant kažkokios juoda/balta ribos, kuri neleidžia skaitytojui jo nurašyti. Ir šiaip šis romanas – kasyklos visokiems pamąstymams. Knyga, po kurios reikia daryti pauzę.
Labai rekomenduoju.
Knygų keliai nežinomi… Keletą metų pastovėjus lentynoj, išaušo ir šiai knygai diena. Beje, po Laros Prescott “Mūsų čia nebuvo” knietėjo skaityt ir patį “Daktarą Živagą”, ir šią. Ir paviliojo šios negrožinės knygos nuotraukos, nes kai skaičiau “Daktarą Živagą” pirmą kartą, tai nebuvo dar internetų ir autorių foto, nelabai galėdavai pasigooglint, tad kaip atrodė Borisas Pasternakas pamačiau tik prieš kokią savaitę. Oho, kaip atrodė!
O knyga parašyta Pasternako giminaitės. Lara yra “Daktaro Živagos” meilės vardas, o įkvėpė Laros personažą pirmiausia antroji Pasternako žmona Zinaida, o paskui jo gyvenimo meilė Olga, taip niekada ir netapus trečiąja. Oi, kiek ten dramos rašytojo gyvenime! Bet dar daugiau istorinės perspektyvos (Pasternakas buvo mėgstamas Stalino poetas, “debesų ganytojas” išvengęs jo susidorojimo. Bet yra ir kitų būdų padoryti galią. Per aplinkui, per mylimuosius.
Olga iki šiol neturi gero vardo Pasternakų giminėje, tad Anna Pasternak šioje knygoje savotiškai bando ją reabilituoti, atknisti tikrąsias senas istorijas, nešališkai pažvelgti ir suprasti tiek Borisą Pasternaką, taip ir nesiryžusį įteisinti santykių, tiek Olgą Ivinskają. Ar Borisas naudojosi Olgos meile, o gal Olga Boriso? To tampymosi pirmyn atgal tarp tų moterų gal buvo ir per daug, ir per smulkiai prirašyta, bet kažkaip atleistina, nes, manau, taip ten ir buvo tampomasi. O šiaip tai knyga labai įdomi, aiškiai parašyta, kas ir kodėl buvo, ko pasigedau Laros Prescott knygoj, kur visai nepaaiškinta, kodėl sovietai taip gainiojosi į kitas kalbas verčiamą knygą ir daug kitų dalykų, kurie skaitytojui, nežinančiam tų laikų konteksto, tikrai yra nesuprantami.
Tai visiems susidomėjusiems “Daktaru Živaga” labai rekomenduoju paskaityti ir Larą. Tik nežinau, kurią skaityti pirma.
“Eglė – žalčių karalienė” man yra originaliausia ir liūdniausia lietuviška pasaka. Ir nors žinome, kaip ji baigėsi, skaitydamą šią “pokario pasaką”, pabaigoje taip apsižliumbiau, kad net pačiai buvo keista. Būna susigraudini, ašarą nubrauki, o čia – upeliais ašaros. Lyg nežinočiau, kokia laukia pabaiga. Naiviai tikėdamasi pati nežinau ko…
“Žalčių karalienė” šioje pokario pasakoje pasakojama Eglės vardu. Ji šioje istorijoje – mokyklą bebaigianti moksleivė, netikėtai sutikusi ir įsimylėjusi partizaną, kuriam prisižada, už jo išteka, ir kuris ją, saugumo dėlei, išveža už jūrų marių – visiškai netikėtai – į Gotlando salą Baltijoje. Ten prižadėtieji gintaro rūmai, kuriuose ji daugiausia gyvena laukimu, nes jos Žilvinas vedęs ir Lietuvą (ech…).
O namuose, Lietuvoje tuo tarpu baisūs dalykai – tremtys, žudynės, išdavystės. Brolių. Viską skaitytojas žino, kas bus, visas įdomumas, kaip Eglė nueis tą žinomą kelią. Kad ir žinomą, vis tiek mintys maldauji negrįžt į tėviškę, neit kartu su vaikais. Vargšė Drebulėlė nakaltinama ir neprakeikiama, kaip pasakoje, autorius leidžia jai likt vaiku, kuriam nesuverčiama visos pasaulio negandos. O Eglė išlieka tvirta ir išdidi, kažkiek naivi, užsispyrusi. Žmogiškai tikra.
Nustebino, sukrėtė. Labai įdomi interpretacija. Paskaitykit.
Visai neturėjau jokių lūkesčių knygai, o ji mane tiesiog prikaustė. Tik šiandien baigiau, o vis dar ją gromuliuoju ir bandau sugalvot, kaip čia parašyti, kodėl man taip patiko. Net negaliu pradėt skaityt kitos knygos.
Pirmiausia, man ši knyga labai vaizdiškai susidėliojo, kaip filmas. Greičiausiai tie mano vaizdai yra nelabai teisingi, nes Meksikoje nesu buvusi, bet čia tikriausiai ir yra autorės talentas taip parašyti, kad jauti besilydančio asfalto karštį ir jauti, kaip prie jo limpa plastmasinės šliurės ar kaip vėjyje plevėsuoja džiūstančios mažos mergaitės suknelės, kaip drėgme ir šalčiu dvelkia kalėjimo betonas.
Tas karščiu alsuojantis asfaltas – kalno bendruomenę perskyręs naujas greitkelis, nuo kurio, pasak kaimo gyventojų ir prasidėjo visos bėdos – vaikai nebegali be pavojaus gyvybei nueiti pas motiną, o blogiausia, kad tuo keliu visi kalno vyrai išvažiuoja į valstijas dirbti. Taip kalno bendruomenėje gyventi lieka tik moterys ir mergaitės, kurių didžiausias prakeiksmas yra būti gražia ir patraukti nakrobaronų dėmesį.
Nepaisant nesančių vyrų, kalno gyvenvietėje verda meksikietiškojo serialo aistros – dėl praeities, dabarties ir net ateities, kuri dažniausiai visai ne tokia, kaip buvo pranašauta. Vienintelis langas į pasaulį ir į išsilavinimą – televizorius. O šiaip aplink vien neviltis ir beprasmybė – korumpuota policijos niekas net radęs lavoną nekviečia, aguonų laukams naikinti skirtus chemikalus ta pati policija išpila tiesiai žmonėms ant galvų, žmonės dingsta, vyrai negrįžta, o mergaites tiesiog išsiveža. Vienintelė išeitis – neišeitis – brautis į šiaurę, kur, jei pasiseks, pasienio patruliai tiesiog nušaus tave į nugarą (čia, pasirodo, mažiausia blogybė).
Tačiau tarp brutalios aplinkos ir ne mažiau brutalios kalbos manieros, už šiurkščių žodžių, aistringų išdavysčių ir girtuoklysčių, tarp teksto eilučių sruvena tokia visiškai tyra ir bekompromisė meilė – motinos dukrai, dukros motinai, netikros sesers savo seseriai, moters – savo dukros seseriai, draugei, kalėjimo “kompanjonei”. Ir visas tas spalvingas mirguliuojantis pasaulis autorės pasakomas visiškai paprastais, neįmantriais žodžiais ir sakiniais, nepasakymais, tarsi žvilgsnio nukreipimu ar galvos linktelėjimu – žiū, tenai.
Visiškai nesaldus, pavojingas, žinant Meksikos situaciją ir bandymą kovoti su karteliais, ir beviltiškas pasaulis. Ir kartu kažkaip vis tiek – viltingas, nors ne, vis tiek beviltiškas. O gal?
_______________________
Knyga iš nuostabiosios Girulių bibliotekos. Daug konteksto knygai turėjau iš kontraversiškojo Jeanine Cummins “Amerikos purvo“
Summa summarum iš šios knygos, kaip Bookerio nominantės tikėjausi kažko daugiau (arba kažko nuostabaus, kaip nuostabus yra knygos viršelis). Skaityti buvo įdomu, nuolatos galvojau, kaip daug nežinau apie Azijos istoriją ir koks baisus buvo Antrasis pasaulinis. Nuolatos galvojau ir apie “Knygą laiko būčiai” (dėl kamikadzių ir japoniškos pusės).
Jei trumpai apie siužetą – Jun Ling, Malaizijoje gyvenanti kinė, nori sukurti japonišką sodą savo seseriai, neišgyvenusiai japonų belaisvių stovykloje. Ironiška, kaip susiduria teigiama ir negatyvi Japonijos pusės. Japonišką sodą sukurti gali tik japonų sodininkas, vienas toks, pasirodo, gyvena ir tokį sodą kuria Malaizijos kalnuose. Knygos protagonistei tenka perlipti per savo pyktį, neapykantą ir visus vis dar kunkuliuojančius jausmus ir keliauti prašyti sodininko sukurti pažadėtąjį sodą.
Japonas sodininkas Aritomo ir yra tas personažas, kuris suteikia knygai jos skonį ir svorį. Šioje knygoje jis man yra įdomiausias personažas – ką jis be sodo kūrimo veikia Malajos kalnuose, kodėl paliko Japoniją, su kuo bendradarbiavo, koks jo tikrasis tikslas, koks tikrasis veidas? Ar bendravimas su Jun Ling yra savotiška jo atgaila? Kas svarbiau – meilė ar pareiga, o gal garbė?
Tuo tarpu, pagrindinė knygos veikėja pasirodė gan vienpusiška ir nuspėjama, viskas, kas apie ją yra įdomu – susiję su sodininku. Arimoto įtaka lyg ir padeda jai pakilti iš negatyvių jausmų purvyno, bet nežinau, ar čia autoriaus mintis buvo tokia Jun Ling parodyti tokia biškį isteriška asmenybe, kurią skaitytojui kaip ir noris užjaust, bet ne visai gaunas, nes ji pati labai jau kerštinga ir tas kerštas niekaip neatslūgstantis (ką rodo vienas niekaip neišsiunčiamas laiškas).
Tai tokie dvipusiai jausmai apie šią knygą. Ir patiko, ir nesigailiu skaičius, bet, matyt, reikia kažkaip atsipratint susikelt lūkesčius su nominacijom visokiom.
Kai smagumas yra būti nustebintai. Maloniai. Pirmiausia, pagyros keliauja knygos viršelio autorei Jolitai Vaitkutei, būtent jos viršelio paviliota susigundžiau knyga. Na, o visos kitos pagyros – knygos autorei Akvilei Kavaliauskaitei.
Patiko autorės kalba – nedaugiažodžiaujant ir per daug nepasakant, imti ir pasakyti – ir įdomiai, ir taikliai, ir su ironija, ir su mintim. Skaičiau ir stėbėjaus, kad čia gi novelės ir nelieka jokio ten neišsipildymo ar nesupratimo jausmo, kaip kad kartais būna su novelėm – skaitai, gražu, o lieki biški kaip musę kandus.
Super! Rekomenduoju trumpų tekstų smaguriams.
____________________
Už knygą dėkoju leidyklai Balto
Jei tik norite normalaus neperkrauto detektyvo – šis bus kaip tik. Jokių bereikšmių dialogų ir aprašinėjimų – tik tiek, kiek reikia. Intriga varo per puslapius, nėra kada žiovauti, galima taip ir skaityt iki ryto. Be to, viskas daugmaž logiška ir dvynukais nėščios tuoj gimdyt turinčios inspektorės nelaksto vienos po apleistus pastatus. Viskas, kaip būtų realiam gyvenime, net, jei ir yra viena nėščia veikėja, ir net jei ji pradeda gimdyti visiškai netinkamu laiku – gyvenime visiškai taip ir būna – viskas dažniausiai vyksta netinkamu laiku.
O dėl siužeto, na, nemanau, kad detektyvų siužetus reikia atpasakot – visur yra minimum vienas lavonas, koks nors geras inspektorius-tyrėjas-policininkas, koks nos pasipūtęs komisaras, raginantis kuo greičiau baigti byla, nes kiek galima krapštinėtis, krūtas aitišnikas, kuris ką nors pusiau nelegaliai iškrapšto ir taip toliau. Ramiai rekomenduoju šį detektyvą, kai norisi tokios lengvai skaitomos knygos.
________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”
Oi, Philip Roth, nu, man jis kosminis rašytojas yra. Tik gal jau laikas būtų pereit ant popierinių originalo kalba, nes su audio pasisunkinu sau gyvenimą, na, o vertimų vos keletas (labai rekomenduoju abu ir “Portnojaus skundą” ir “Amerikietišką pastoralę”).
Šioje knygoje Philip Roth žongliruoja istorija – kas būtų, jei. Šiuo atveju, kas būtų, jei JAV 1940 metais rinkimus būtų laimėjęs populistas ir naciams simpatizuojantis legendinis lakūnas Charles Lindbergh. Pagrindinis jo rinkimų šūkis, galima sakyti, buvo “America first”, tik kitais gal žodžiais (ir skaitant, žinoma, galvoji apie visas paraleles su šiandiena). Europoje įsisiūbuojant karui, Lindbergh’o argumentas buvo (ne be Hitlerio pagalbos) – čia ne mūsų karas, mes negalime siųsti savo vaikų kariauti ne savo karo, Amerika per šį karą bus neutrali valstybė, na, bent jau ne pakeliui su britais.
Pagrindinis knygos veikėjas – žydų berniukas Philip Roth (aha), gimęs tais pačiais metais, kaip ir pats autorius, pasakoja, kaip naujai susiklosčiusi situacija keičia Amerijos, jo ir jo šeimos gyvenimą, kaip išsiskiria nuomonės ir skyla šeimos, kaip staiga šalies piliečiai tampa kažkokiais antraeiliais, kuriuos reikia praskiesti jų gyvenamose vietose, kaip švaresniais būdais, demonstuojant, neva, gerą valią ir vis dar tą patį neutralitetą, susidoroti su mažumomis, kurių netoleruoja Hitleris. Kaip žmonės, norintys kovoti prieš nacius, bėga į Kanadą (kaip, atrodo, ir visose kitose amerikiečių negandų knygose). Ir kartu, kaip žydų pusėje atsiranda stojančių į naujojo prezidento pusę. Na, ir kur visa šita košė nuveda.
Knygoje man sudėtingiausia buvo susigaudyti visokiuose politiniuose reikaluose, nes pagrindiniai istoriniai veikėjai, kaip ir aišku, bet visokie šalutiniai besisukinėjantys šalia visokie governors ir kitokie politikai ar valdininkai ne visada aišku, ką ten reiškia, sakyčiau, čia tokia knygos dalis, kuri mažiausiai sugroja ir sunkiausia suprast (ypač audio), bet šiaip tai su Philip Roth tai tikrai neliūdna. Man taip patinka jo rašymo stilius, kad tikriausiai apie bet ką galėtų pasakoti ir man būtų įdomu.
Rekomenduoju romanų su istoriniu kontekstu mėgėjams, Philip Roth’o gerbėjams, o tingintiems prasidėt su angliškų knygų skaitymais, rekomenduoju HBO serialą pagal šią knygą – visai netyčia atradau ieškodama įrašui knygos viršelio.
The Plot Against America trailer.
Vaizdai iš vaikystės šioje knygoje gali būti perteikiami vos keliais sakiniais puslapyje, vos pastraipa, iš tiesų, koks skirtumas, kiek žodžių, svarbu, kad jie nudirba savo darbą ir sukuria vaizdą. Jon Fosse jį sukuria. Kartais atrodo vos keliais žodžiais, pavyzdžiui “Esu labai alkanas”. Ir tu jau medituoji savo vaikystės vaizde, kai buvai alkana. Aš tai stoviu babos virtuvėj prie didžiulio aliumininio varinio (puodas žemaitiškai), kuriame baba nesuvokiamai krūvai savo anūkų išvirdavo, ką žinau, kokius gal penkis litrus manų košės (nesušokusios į gumuliukus), kurią valgydavom šiltą pusryčiams, o paskui visa dieną lįsdavom į tą puodą, kuriam košė jau sustingus ir būdavo galima su šaukstu iškabintą gabalą neštis rankoj į lauką, žinoma, prieš tai pasibarsčius cukrum ir cinamonu, jei netingi.
Arba – “Mane aprėkė”. Arba “Jaunimo klube vyksta šokiai”. Arba “Mes su Bjornu lipame į kalnus”. Ir akimis keliauji per Fosse vaikystę, o mintimis per savo. Tokia man meditacinė gavosi pirma knygos pusė.
O didžiausią įspūdį paliko ir vis dar sukasi galvoje apsakymas (tikriausiai) “Rytas ir vakaras”, kuriame, nenoriu spoilint, tik pasakysiu, autorius pasakoja apie vieno žmogaus (Juhaneso) gimimą ir gyvenimo pabaigą. Juhaneso gimimas pasakojamas jo tėvo Olajaus lūpomis, o gyvenimo pabaigoj, žinia, žmogus būna vienas, tad pasakoja pats. Nors gal tik mes esam susigalvoję, kad vienas, gal yra visai kitaip? Labai įdomi ir jauki pabaigos interpretacija. Būtų gerai, jei taip būtų. Švelniai. Paskaitykit.
________
*Leidyklos Aukso žuvys dovana, už kurią labai dėkinga
Dar viena knyga, apie kurią galima nieko nerašyti. Ir nesinori. Iš tikro, Bernardine Evaristo nusipelnė viena laimėti Bookerį (kad ir kaip man patiktų M.Atwood), nes ši jos knyga – puiki. Tiesa, turiu keletą prisipažinimų.
Pirma, knygai laimėjus, iš karto parsisiunčiau ir bandžiau klausyti audio ir buvo per sunku. Kai pamačiau tekstą ant popieriaus, supratau, kodėl – tekste nėra taškų ir ne tiek jau daug didžiųjų raidžių (įdomu, kokia čia mintis slypi, apie tai dar negalvojau), o jau skaitant, teko nuolatos turėti šalia telefoną ir pasigooglint žodžius (oiiii, kaip užknisa), nes norėjau suprast niuansus ir nuotaikas iki galo (o ne interpretuoti).
Pradžioje skaityti buvo nelabai lengva, užtruko, kol įsivažiavau, bet paskui jau viskas važiavo, aišku, ne taip greitai, kaip kad skaityčiau lietuviškai, bet čia jau malonumas nugalėjo – kai tikrai verta pavargt. O dar vargas po šios knygos skaitomai – realiai reikia daryti pertrauką arba imti kokią iš viso ne grožinę, nes viskas nublanksta.
Kaip jau sako pavadinimas, knyga yra apie moteris (visokiausio amžiaus), bet ir apie other, kurios gal kada buvo gimę moterimis, bet jomis nebėra, o gal nori jomis tapti (o dar kaip vienos priima kitas ir atvirkščiai. Bet čia man tokia kaip ir šalutinė visų autorės pasakojamų istorijų apie moteris linija. Šiaip pagal struktūrą kiek priminė “Medžių istoriją”, nes pasakojamos moterų istorijos kartais tarpusavyje tik vos vos liečiasi ir galbūt visai netikėtai – jei pasakoja apie vieną moterį, kuri dirba namų tvarkytoja, tai už kelių dešimčių puslapių jau pasakos apie tų namų šeimininkę, kuri ten irgi per devinto vandens nuo kisieliaus atstumą bus kaip nors susijusi su dar kuo nors, na, bet žinoma, daugiau ar mažiau visos knygos pabaigoje žavingai susitinka ir ką nors viena apie kitą pagalvoja.
Bet svarbiausia tų moterų istorijos – šokinėjančio per kelias kartas iki šių dienų – pradedant juodaodžių emigrančių iš Britų imperijos, baigiant jų palikuonių, kurie net nebežino turintys genų iš Afrikos (per Amerikas). Tai kartu ir emigrantų istorijos, kurios, nepaisant odos spalvos, beveik visada yra panašios. Tai sėkmingos ir nesėkmingos istorijos, laimingos ir nelaimingos meilės ir santuokos, gražūs ir bjaurūs šeimyniniai santykiai, you name it. Nuo pogimdyvinės depresijos iki krūtų amputacijos. Nuo manipuliavimo iki visiško atsidavimo. Neišvardinsiu. Ir dar kaip parašyta! Visiškai visiškai pelnytas Bookeris, tik jis tikrai turėjo būti nedalintas.
Labai rekomenduoju, labai džiaugiuos, kad perskaičiau iki knygos vertimo išleidimo. Ir šiaip prirašiau per daug žodžių, o atrodo, nieko apie knygą neparašiau.
knyguziurkes.com 