Žalčių karalienė

“Eglė – žalčių karalienė” man yra originaliausia ir liūdniausia lietuviška pasaka. Ir nors žinome, kaip ji baigėsi, skaitydamą šią “pokario pasaką”, pabaigoje taip apsižliumbiau, kad net pačiai buvo keista. Būna susigraudini, ašarą nubrauki, o čia – upeliais ašaros. Lyg nežinočiau, kokia laukia pabaiga. Naiviai tikėdamasi pati nežinau ko…

“Žalčių karalienė” šioje pokario pasakoje pasakojama Eglės vardu. Ji šioje istorijoje – mokyklą bebaigianti moksleivė, netikėtai sutikusi ir įsimylėjusi partizaną, kuriam prisižada, už jo išteka, ir kuris ją, saugumo dėlei, išveža už jūrų marių – visiškai netikėtai – į Gotlando salą Baltijoje. Ten prižadėtieji gintaro rūmai, kuriuose ji daugiausia gyvena laukimu, nes jos Žilvinas vedęs ir Lietuvą (ech…).

O namuose, Lietuvoje tuo tarpu baisūs dalykai – tremtys, žudynės, išdavystės. Brolių. Viską skaitytojas žino, kas bus, visas įdomumas, kaip Eglė nueis tą žinomą kelią. Kad ir žinomą, vis tiek mintys maldauji negrįžt į tėviškę, neit kartu su vaikais. Vargšė Drebulėlė nakaltinama ir neprakeikiama, kaip pasakoje, autorius leidžia jai likt vaiku, kuriam nesuverčiama visos pasaulio negandos. O Eglė išlieka tvirta ir išdidi, kažkiek naivi, užsispyrusi. Žmogiškai tikra.

Nustebino, sukrėtė. Labai įdomi interpretacija. Paskaitykit.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s