Žalčių karalienė

“Eglė – žalčių karalienė” man yra originaliausia ir liūdniausia lietuviška pasaka. Ir nors žinome, kaip ji baigėsi, skaitydamą šią “pokario pasaką”, pabaigoje taip apsižliumbiau, kad net pačiai buvo keista. Būna susigraudini, ašarą nubrauki, o čia – upeliais ašaros. Lyg nežinočiau, kokia laukia pabaiga. Naiviai tikėdamasi pati nežinau ko…

“Žalčių karalienė” šioje pokario pasakoje pasakojama Eglės vardu. Ji šioje istorijoje – mokyklą bebaigianti moksleivė, netikėtai sutikusi ir įsimylėjusi partizaną, kuriam prisižada, už jo išteka, ir kuris ją, saugumo dėlei, išveža už jūrų marių – visiškai netikėtai – į Gotlando salą Baltijoje. Ten prižadėtieji gintaro rūmai, kuriuose ji daugiausia gyvena laukimu, nes jos Žilvinas vedęs ir Lietuvą (ech…).

O namuose, Lietuvoje tuo tarpu baisūs dalykai – tremtys, žudynės, išdavystės. Brolių. Viską skaitytojas žino, kas bus, visas įdomumas, kaip Eglė nueis tą žinomą kelią. Kad ir žinomą, vis tiek mintys maldauji negrįžt į tėviškę, neit kartu su vaikais. Vargšė Drebulėlė nakaltinama ir neprakeikiama, kaip pasakoje, autorius leidžia jai likt vaiku, kuriam nesuverčiama visos pasaulio negandos. O Eglė išlieka tvirta ir išdidi, kažkiek naivi, užsispyrusi. Žmogiškai tikra.

Nustebino, sukrėtė. Labai įdomi interpretacija. Paskaitykit.

Kas tas Pūkis?

Kas tas Pūkis?

Čia, žinokit, buvo mano pirmoji pažintis su Pūkiu. Nežinau, kodėl taip vėlai įvyko, gal su vaikais neįtaikiau pagal amžių, o gal kad deficitinė knyga, girdėjau neįmanoma gaut. Bet tas vėlyvas susipažinimas kiek man džiaugsmo sukėlė – kokia graži knyga! Puikiai išleista, iliustracijos nuostabios ir dar labai man patinka spalvų gama, kažkaip man labai malonios akiai visos tos spalvos.

Taip vieną vakarą pasiėmėm su penkiamete mano ir perskaitėm. Labai smalsu buvo ir nuo planuotos vienos Pūkio istorijos gavos taip, kad “na, dar vieną”, o tada “dar vieną” ir, žiū, jau knygos pabaiga ir “kitą vakarą vėl skaitysim”. Jaučiu, teks kokį šimtąkart perskaityt, kol paklausa bus patenkinta. O ir bus daug progų labiau į tekstą įsiklausyt, nes pirmą kartą tiesiog paskendau iliustracijose ir spalvose.

Pagal teksto apimtį labiausiai tinka nuo kokių dviejų trijų metų iki… šimto. Ir kai namuose nebebus tokių mažų, kuriems skaitysiu, paliksiu šią knygą savo gražių knygų lentynoj, nes, atrodo, turiu naują knygomanijos kryptį – gražiai išleistas knygas.

P.S. Dičkius sunervino, kad paskutinėj istorijoj lapiukas išskrenda be batų, o nusileidęs jau vėl su batais. “Nesąmonė!” hmmm…

P.P.S Knyga – leidyklos dovana ir nors knyga apie lapes, labai liežuvio neploninau girdama – tikrai graži knyga.

 

Gediminas ir keturi seneliai

gediminas

Įdomiai su tom vaikiškom knygom – kartais, atrodo, tokia gera knyga, o vaikams nepatinka, išsiblaškę klausosi, pusę girdi pusę praklauso. Kai skaičiau šitą knygą sūnui, sesė, smalsi lapė, klausė klausė iš kito kambario, kol neapsikentusi už akimirkos jau gaustėsi iš kito šono – įdomu pasidarė, kas čia tokie per seneliai?

Taigi, išduosiu, gyveno Gediminas, geras vaikas. Ir vienas po kito jį aplankė keturi seneliai – Tingelis, Žioplelis, Poilsėlis ir Lepūnėlis. O dabar spėkit, kas Gediminui nutiko? 🙂 Arba nespėkit, paskaitykit savo vaikui, nežinia, gal slepia kur spintoj kokį priklydusį senelį…

2011 m. metų knygomis tapo

Kristinos Sabaliauskaitės “Silva Rerum II”

Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“,

Vytauto V. Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“.

Nugalėtojai bus apdovanoti Knygų mugės metu, vasario 26 d. 14 h.

Mano mama visai neseniai perskaitė antrą “Silva Rerum” dalį. Paskambino:

– Kaip man patiko “Silva rerum”! Labai patiko, negalėjau eit miegoti, kol nebaigiau skaityti! Siųsk greičiau trečią dalį!