Na, tai padedu save į statistinę lentynėlę, kuri vadinasi “jei nepatiko “Moiros ir furijos”, tai patiko “Florida”. Tikriausiai niekada neatspėčiau, kad čia tos pačios autorės knygos – taip viskas skirtinga. O didžiausias skirtumas, kad Moiros manęs neįtikino, fainai parašyta, gerai skaitėsi, bet nepatikėjau. O su “Florida” tai paskendau knygos atmosferoj, jaučiau knygos veikėjus, nors ten daugiausia moteriškos giminės veikėjų, ypatingai jaučiau moteris – motinas, prisiminiau savo nuotaikas, jausmus ir mintis – tokias pat, kaip knygos veikėjos.

Atsimenu, kaip visą laiką viena likusi su mažais vaikais bijodavau situacijų kaip ir “Vidurnakčio zonoje” – jei nukrisiu, susižeisiu, nualpsiu, kas kada tai pamatys, pastebės, ką darys vaikai – motiniška baimė, kad jais nebus pasirūpinta, kad kažkas nutiks. Ir dar toks per visus apsakymus tįstantis kažkiokio neapibrėžto ilgesio, vienatvės siūlas. Nors visai nesi viena, nuolatos kažkieno apsupty, su pilnomis rankomis vaikų, bet…

Tai, trumpai, jei patiko Moiros, gal palikit Floridą gyventi sau. O jei neskaitėt Moirų ir nekreipiat dėmesio, kokios knygos patinka Barakui Obamai, nerkit į Floridos pelkynus ir gyvatynus ir pajuskit tą ypatingą atmosferą.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”