Kambarys

Jei žios knygos ieškosite goodreads, pamatysite, kad prie jos prikabintas numeriukas 12. Ši knyga yra viena iš trylikos knygų, parašytų Latvijos nepriklausomybės šimtmečio proga projektui “Mes. Latvija XX a”. Beje, Noros Ikstenos “Motinos pienas” yra devintoji knyga (pagal goodreads).

Šioje knygoje visas veiksmas verda sovietiniame aštuonių kambarių komunaliniame bute, esančiame Rygos centre. Kambarys tokiame bute yra tikras lobis, kuris daugeliui sovietmečio neragavusių tūrėtų būti niekaip nesuprantamas – juk krūva svetimų žmonių turi naudotis viena virtuve ir vienu tualetu. Kambarys reiškė ne tik stogą virš galvos, bet ir registraciją didmiestyje. Jos neturint, pirmu autobusu visi prašom grįžt į savo kolūkius (na, ar kažkas panašaus), o ten jau viso gero gyvenime.

Nors pagrindinė knygos veikėja, yra dailininkė Margrieta, ne mažiau svarbus yra kiekvienas buto kambarys ir jo gyventojai. Ne mažiau svarbios ir istorijos, kaip jie savuosius kambarius gavo, kokia jų prieškambarinė istorija ir t.t. Visas veiksmas vyksta tuose kambariuose, įvairiausio plauko, visų įmanomų sovietinių tautų veikėjai daugiausia, jei ką ir veikia už buto ribų – tai žiūri pro langą.

O šiaip skaitytojas išeis visą sovietinio gyvenimo realybės vadovėlį. Kas buvo galima ir kas ne, kaip visi buvo lygūs, bet būdavo lygesnių už visus, kaip su tarybiniu šūkiu lūpose buvo galima sukti visokias machinacijas (žinoma, kol niekam neužkliūdavo) ir bet kam draskyti akis bet kokia tema, svarbiausia – garsiai paleidžiant kakarinę. Kaip žmonės visais laikasi norėjo puoštis ir kaip prasimanydavo apdarų, kaip stovėdavo maisto ir ne maisto eilėse. Kaip valgyklose virėjos nusukinėdavo mėsą nuo kotletų ir kaip sistema sovietiniais būdais subtiliai padarydavo žmogų benamiu. Ir nuolatiniai nesibaigiantys bandymai savo komunalinį kambarį išsikeisti į butą, na, ir žinoma, visokios su tuo susijusios negandos, apgavystės ir vagystės. Ir kaip galiausiai ateina perestroika.

Manau, kad knyga įdomi paskaityti gyvenusiems sovietmečiu (vešiu paskaityt mamai), bet taip pat įdomi, tik gal labiau neįtikėtina, atrodys sovietmečio neragavusiems. Smagiai parašyta, lengvai skaitosi ir, nors netrykšta džiaugsmu, bet nėra ir niūri. Žmonės gyveno, sukosi, kombinavo. Kaip ir visais laikais, tik skirtingomis aplinkybėmis. Džiaugiuos, kad į visą tai galime žiūrėti iš šono.

_______

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys