Puolusių angelų namai

Puolusių Angelų namai - Luis Alberto Urrea, Balto leidybos namai
Čia tokia istorija nutiko su įrašu, kad po to, kai užvirė diskusija su knygos vertėju dėl vertimo kokybės, kažką skaitydama įraša primaigiau ir pradinginau. Spėjau tik telefone esantį, dar neupdatintą įrašą nuscreenshotinti, tad, ką matote apačioje yra iš naujo sutypinta. O į įrašą sugrįžau norėdama pasižiūrėt, kokio riebumo buvo mano nepasitenkinimas vertimu. Riebokas toks, sakyčiau, bet jis nenukreiptas tiesiogiai į knygos šios knygos vertėjus, o į google translatorius apskritai, juk ne paslaptis, kad kai kurioms leidykloms svarbu tik išleisti knygą ir visai nesvarbu kaip. Iki šiol apraudu Jotemos išleistą johnathan Safran Foer “Everything Is Illuminated”, kuri nors yra lietuviškai, bet realiai ji yra neišversta, nes ten išversti tik žodžiai, o ne tekstas, taip kad neskaitantys angliškai šią knygą tiesiog yra praradę, nes niekas nesiims jos versti antrą kartą.
Tai va. Padiskutavus apie knygos vertimo iššūkius (goodreadsuose), galvojau, ar palikt man tą riebumą, ar ne. Nusprendžiau pridėt šitą komentarą ir nekeist buvusio teksto. Tegul sau būna. A. Jurašiaus vertimų esu skaičius ir niekada niekas neužkliuvo. Matyt, jau čia reikalai su pačia knyga ir tekstu, kuris gal nelabai pasiduoda vertimui. O vertėjui ačiū už diskusiją.
_______________________
Pradėjus skaityti “Puolusių angelų namus” supratau, kodėl šios knygos nepavyko klausyti audio. Tekstas nėra iš tų, kuriais akys slysta kaip kokiam puslavertyje ir biškį reiklaauja susikaupimo. Dar daugiau susikaupimo reikalauja vertimas, kuris, deja, toli gražu ne tobulas. Na, po “Vernono Subutexo” atsisakau vertėjams kaip pasiteisinimą duoti, kad tekstas nelengvas, slenginė kalba ir panašiai. No excuse. Tai va, tenka taip laviruojant sugalvoti, kaip knyga išjaust ir įvertint.
Šiaip tai summa summarum knyga man patiko. Manau, popierinis originalas ar geras vertimas būtų patikęs dar labiau, ypač, kai skaitai ir jauti, kad neišversta tarp eilučių, kad tekstas kažką dar savyje slepia, bet vertimas neatskleidžia.
Nors knygos pagrindinis siužetas apima vos kelias dienas, per kurias susirenka visa didelė giminė laidoti šimtametės senelės ir iš karto groteskiškai atšvęsti paskutinio Didžiojo Angelo, jos sūnaus, gimtadienio (ne visi išgali važiuoti į vieną suvažiavimą po kito), bet kartu per tas kelias dienas papasakojama visa giminės istorija. Pradedant nuo migracijos tarp Meksikos ir Valstijų, su visais pakilimais ir nuopoliais, meilėmis ir prakeiksmais, flirtais, padūsavimais, kerštais ir t.t., baigiant jautriomis scenomis, kai visa šeima sugriūva į ligonio lovą ir dalinasi prisiminimais. Kartais ir nelabai mielais, beveik davedančiais iki muštynių. Ir visame šitame šeimos katile, kur daug žmonių, emocijų ir veiksmo, per visas poras sunkiasi vienatvės, neišsipildymo ir sudužusių svajonių ir nepasiekiamų amerikietiškų svajonių (kuo tikiesi arčiau esantis, tuo labiau ji nutolsta) jausmo.
Iš pradžių nežinia kodėl tikėjaus, kad Didysis Angelas bus kažkoks turtuolis, gal net narkobiznierius ar kažkas panašaus, bet jis tiesiog dar vienas imigrantas, dirbantis po kelis eilinius darbus ir bandantis sudurti galą su galu. NOrintis būti tikru amerikiečiu ir šidyje raudantis, kad vaikai ir anūkai nebekalba ispaniškai ir tampa visiški gringos (amerikiečiai). Ar pavyko Diždiajam Angelui pasiekti savo amerikietišką svajonę, ar pavyko užspaust tėvo palikto vaiko žaizdas ir iki mirties motinos nepripažintos jo pasirinktos gyvenimo meilės kartėlį?
Truputį toks meksikietiškas “Kai aš gulėjau mirties patale” variantas. Nepaisant nuvylusio vertimo, vertas dėmesio romanas.

_____________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams.