Category: Leidyklos dovana

Medžiokliniai šunys

~ kzL ~ Leave a comment

Tiesiog užsinorėjau trilerio ir dar kartą išbandyti Jorn Lier Horst, kurio “Aklas spėjimas” man labai patiko. O patiko vėl dėl tos pačios priežasties – jokių nesąmonių (dvynukais devintą mėnesį nėščių policininkių, lipančių per tvorą), jokių beprasmių dialogų – toks nuogas tekstas, intriga ir noras greičiau praryt. Puikumėlis.

Šį kartą seną detektyvą Viljamą Vistingą nori prigriebti už vos ne dviejų dešimtmečių senumo bylą, kurios kaltininkas teigia, kad prieš jį surinkti įkalčiai yra pakišti. Patyręs vilkas turi išbandyti kaltinamojo kailį. Ir kažkokiu būdu apsiginti.

Visiškai mano skonio, tad rekomenduoju.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Medžiojant tėvą

~ kzL ~ Leave a comment
Medžiojant tėvą | Knyguklubas.lt

Taip juokas ima, kai prisimenu, kaip skaitydama knygą prisiminiau knygos pristatymą, o gal kažkokį interviu, kur knygos autorius sakė, kad nesikankina su nepatinkačiomis knygomis ir kaip pavyzdį papasakojo, kaip atsitiko su “Aristokratu Maskvoje” – skaitė, skaitė ir vienu momentu pagalvojo, kad dzin jam, kaip tam aristokratui baigsis. Tai va aš irgi vietomis skaičiau ir galvojau, kaip man dzin, kas ten tą tėvą sumedžios, ar nesumedžios. Tikrai galvojau, kad niekaip nebaigsiu knygos skaityt.

Labiausiai gal erzino, kad niekaip nesupratau, kokiu keliu autorius suka – ar čia laukti kažko panašaus į trilerį, na, juk yra lavonas ir kažkam tas lavonas įdomus, bet paskui lavonas paliekamas likimo valiai ir nulinguojama aiškintis kažkokio seno kapitono istorijos – įdomus nuokrypis, bet, sakyčiau, per daug nukrypęs nuo kurso, paskui dar kažkoks marmalas su tais žurnalistais, jautėsi tarp jų esanti įtampa, bet kažkaip nelabai aišku, kokios įtampos priežastys, lyg nujauti, bet kažkaip nepasitiki tais nujautimais, tik dar labiau susibalamūtini.

O galiausiai gal kiek per daug visokiais aprašymais ir palyginimais apaugusi kalba – sakykim, žurnalistiniame trileryje lyg ir lauki tempo, įtampos, bet staiga veikėjas eina miestu ir kokį paragrafą kitą palaimingai grožisi aplinka. Kadangi kartais būnu užklausiama, kuri čia vieta taip užkliuvo, tai kol turiu knygą, pacituosiu: “Užvertęs nosį į plytinčių viršum molinių čerpių dangaus žydrynę, kur slinko vilnoniai debesys, jis pastebėjo senojo kaštono lapų lają, apibertą tviskančiais rasos lašeliais, ir, geriau įsižiūrėjęs išvydo iš ano lapuotyno išnirusį daiktą.” Labai gražu ir vaizdinga, galėtų mokytojos naudot šitą tekstą diktantams – puiki skyrybos treniruotė gautųsi, bet skaitant tokio pobūdžio knygą man tie vilnoniai debesys prisisunkia vandens ir nuo svorio nudrimba ant šaligatvio. Tekšt (ištiktukas).

Tai grįžtu prie skaitymo kančių. Šiandien ryte nusprendžiau užsispirt ir skaityt iki galo, ir buvo vienas iš tų kartų, kai likęs trečdalis, ar knygos pabaiga ima tave ir apdovanoja. Sakyčiau, autorius pasiduoda rašymo stiliui, kuriuo jis pukiai žongliruoja ir kuris taip visus apžavėjo “Kambaryje 339” – lengvai ir grakščiai išnarplioja visą likusią istoriją, sugrąžiną lavoną ant scenos ir sudėlioja taškus ant i (nu, čia taip supaprastintai, žinoma). Gal ten ir buvo tų lyrinių nukrypimų, kuriuos maloniai prabėgdavau akimis, supratus, kad nieko reikšmingo ten juose nebūna. Ir toj pagreitėjusioj pabaigoje be kaštonų ir vilnos puikiausiai išsijautė ir įtampa, ir spaudimas, ir balansavimas ant peilio ašmenų, kas, iš autoriaus kalbinimų, supratau buvo vienas iš svarbių knygos tikslų.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera. Autoriui linkiu sėkmės grožinėje ir ypač negrožinėje kūryboje, pasižadu ir toliau skaityti, ir dar kažkam (Hercogas Wiske?) dėkoju už superinį knygos viršelį – niekaip nesuprantu, kaip iš pradžių ant jo nemačiau vabalų. Ir kai visi pradėjo apie juos kalbėti, pagalvojau – nu ant mano knygos tai tikrai nėra :))))

Berniukas ir šuo

~ kzL ~ Leave a comment

Nežinau, kaip jums, bet man buvo visiška nuostaba, kad paskutinė Keliautojų laiku kelionė bus vaikiška. Net su iliustracijomis!

Šioje knygelėje keliaujame į ypatingo bjaurumo istorinį laikotarpį Latvijoje – vos pasitraukus rusams ir jau užėjus vokiečiams, kai žydams prisiuvamas geltonos žvaigždės ir jie suvaromi į getus. Visą šią beprotystę stebi mažas berniukas, kuris niekaip negali suprasti, kuo staiga vieni žmonės tapo geresni ar blogesni už kitus, kodėl į jų kiemą veržiasi ginkluoti vyrai ir kodėl tėvo draugas patiki tėvui šeimos brangenybes. Kodėl kartais, kad būtum geru, reikia būti blogu.

Trumputė knygelė, kuri, labai tikiuosi, turės savo tęsinį, nes labai jau įdomus tekstas apie knygelės veikėjus yra knygos pabaigoje. Nors knygos leidėjai ir sako, kad knyga tinkama skaityti nuo aštuonerių, manau, tokio amžiaus vaikams dar reikėtų skaityt kartu su tėvais. Reikės išbandyt ant saviškių, pažiūrėti, kiek to istorinio kontekso supranta ir atpažįsta.

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

~ kzL ~ Leave a comment
Tai bent pakliuvau į pasaulį – vaizduotės, praeities ir dabarties miksą, pasaulį, kuris išgyveną lūžį ir pabaigą, pasaulį, kuris egzistuoja tarp pasakos ir realybės. Būtent tarp, nes tiek tie, kurie pasakoje, tiek tie, kurie realybėje yra tiesiog kvailiai, nes nepripažįsta nieko, kas yra už jų realybės ribų. Tikriausiai dabar pagalvojot, ką čia per velnius rašau. Bet toje knygoje tikra ir velniava dedasi, tikrai.
Knygos veiksmas vyksta laike, kai Estija susuduria su geležiuočiais, ir estai iš laukinių ir pagonių tampa krikščionimis. Vos keli paskutinieji estai likę miške ir vis dar moka gyvačių užklabėjimus. Vienas jų – Lėmetas, pagrindinis mūsų herojus, vienas iš tų gyvenančių tarp dviejų realybių ir atstovaujantis kažkokį savotišką knygos “sveiką protą”, jei taip galima pavadint. Jis ironiškai žiūri tiek į ateinančius pokyčius, tiek į praeities garbinimą, jis toks savotiškas to meto “šiuolaikinis žmogus”, kalbantis šiuolaikine kalba, žinantis ne tik gyvačių kalbą, bet taip pat suvokantis evoliuciją ir panašius reikalus, pvz., kur evoliucijos grandinėje stovi žmogbezdžionės ir ar jos turi reikalų su bezdžionėmis. Aha, įsivazduokite viduramžių estą, kuris yra matęs bezdžionę.
Ši knyga labiausiai ir žavi tuo senovės-dabarties-pasakos pynimėliu, kurį skaitai supintą į nuotykinę istoriją. Ir dar ironija ir pašaipos, kurios trykšta iš kiekvieno miško šaltinio. Žodžiu, jei skaitytojas pasiruošęs dalyvauti vaizduotės be suvaržymų puotoje, tai knyga kaip tik jam/jai.
Kas man labiausiai kliuvo knygoje – vietomis gal per daug ištęsta ir užsižaista su kai kuriais dialogais, tai atitrūkau nuo siužeto ir biškį vietom buvo nuobodoka, galvojau, vaikštom po mišką, šnekam su gyvatėm ir kas toliau? Bet nuo vidurio viskas taip gerokai įsibėgėja ir nuo tos pusės suskaičiau viską per dvi dienas, nes buvo ir smalsu ir įdomu, ir net sunku atsitraukt, tai džiaugiaus, kad daskaičiau iki to vidurio.
O šiaip skaitant vis galvojau, ar lietuviai galėtų kažką panašaus parašyti apie mūsų didingą senovę, kur kokioj pilyje lėbauja kunigaikščiai, Gediminas visai negerbia ir neklauso žynio, išaiškinusio sapną apie geležinį vilką, o Birutė nuo savo aukuro pabėga į mišką su medumi kvepiančiu lokiu. Maždaug tokio siužeto galite tikėtis. Jei atrodo kaip visiška nesąmonė, geriau ir neprasidėti.

Mėnulis ir kitos nelaimės

~ kzL ~ Leave a comment

Man labai patiko ši knyga šviežiems paaugliukams. Man patiko tas balsas, kuriuo kalbama knygoje ir taip, kaip autorė sugebėjo perteikti pagrindinio veikėjo Antono mąstymą ir elgesį – taip viskas natūraliai vyksta, niekas nei sudramatinta, nei dirbtina, skaičiau ir visiškai tikėjau tuo pasauliu. O be to viskas parašyta su gera humoro doze, tad, nors rašoma apie rimtus reikalus, bet su tokiu lengvumu ir skaidrumu, ir viltim, kad visos paauglystės nesąmonės, kurios vyksta ir su asmenybe, ir su pasauliu, ir su kūnu viena dieną baigsis.

Jei trumpai apie siužetą – Antonas gyvena su savo tėčiu, jo mama žuvusi. Tėtis pasinėręs rutinoje, nelabai rūpinasi buitimi, tvarka ar namų jaukumu anei švariais rūbais, tad Antonas su savo geriausia drauge Ine nusprendžia suorganizuoti tėčiui progų susipažinti su kokia žavia moterimi, kuri jį išjudintų iš to letargo, kuriame tėtis paskendęs. Tik draugužiai nepagalvoja, kad ne visos moterys tokios žavios ir nuotabios… O kai kurios taip priskrenta, kad tenka imtis atsiratymo veiksmų.

Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kuris lietuvius skaitytojus gali truputį lengvai pritrenkti. Šios knygos veikėjai yra dvylikamečiai septintokai, ir pagal knygą galima suprasti, kad septintoje klasėje Norvegijoje labai rimtai užsiimama lytiniu švietimu. Pvz., knygos septintokai mokosi apie žmonių dauginimąsi ir kontracepciją, be to, knygos veikėjas knygos pradžioje sužino, kad jo mama pastojo netyčia, plyšus prezervatyvui. Kita knygos veikėja Inė žino, kad ji pradėta mėgintuvėlyje.

Iš pradžių tema gal kiek sustabdo akių bėgimą eilutėmis, bet tada pagalvoju, kokia yra statistika, kai vaikai susiduria ir pradeda ieškoti informacijos apie seksą, ir truputį pakreipiau savo mąstymą link realaus gyvenimo. Tai, kad mūsų švietimo sistemoje viskas kuokelių ir piestelių lygyje, nereiškia, kad vaikams tokia informacija nereikalinga arba turi būti pateikta sulaukus aštuoniolikos, kai visi viską ir patys jau žino. Prisiminiau, kaip kažkurioje gimnazijos klasėje mūsų mokykloje lankėsi pedagogai iš Švedijos (buvo kokie gūdūs 1995-6) ir mūsų klasei pravedė lytinio švietimo pamoką. Labai natūraliai, paprastai ir su visais kontracepcijos pavyzdžiais. Ir net išdalino visiems prezervatyvų, kuriuos paskui namuose turėjau slėpti, nes mama būtų nugriuvus, jei būtų radus. Taigi, nemanau, kad dvylikos žinoti apie dauginimąsi ir kontracepciją yra kažkaip ten per anksti ar dar kaip nors.

Taigi, visiškai puiki, nuotaikinga knyga plius lytinis auklėjimas kaip papildomas bonusas. Ir dar labai gražus viršelis.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Debesų ganyklos.

Ri Džinė

~ kzL ~ Leave a comment

Ri Džinę autorė sukūrė iš istorijos, kuri tilpo į vieną lapą. Tikros istorijos. Apie korėjietę, kuri gyveno nebeegzisuojančioje karalystėje XIX amžiaus pabaigoje. Prancūzų misionieriaus išmokyta prancūzų kalbos, gražuolė mergina, gyvenanti karaliaus rūmuose ir pagal paprotį priklausanti rūmams ir karaliui kaip bet koks daiktas, savo grožiu ir prancūzų kalba sužavi Pracūzijos pasiuntinį, kuris pasiruošęs paaukoti viską, kad gautų gražuolę.

Tokia istorijos siužetinė linija. Negaliu pasakyti, kad autorei sėkmingai pavyko ją išplėtoti, knyga vietomis labai ištęsta ir apie nieką, gal reikėjo ją labiau pagenėti. Tačiau, keista, kad nors skaitymas mane vietomis labai erzino, perskaičius knygą dar ilgai galvojau apie Ri Džinę, kaip apie to laikmečio moterį, apskritai apie moterų padėtį, beteisiškumą, beviltiškas situacijas, prie kurių priveda gamtos moteriai suteiktas grožis. Apie įsimylėjusių vyrų aistringus pažadus, kurie nuo pat pradžių virš šios meilės istorijos kabo kaip grėsmingas debesis.

Tai ir buvo įdomiausias knygos aspektas. O knygą rekomenduoju kantriems skaitytojams, ir, žinoma, besidomintiems rytų kultūromis.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Paskutinė vasara mieste

~ kzL ~ Leave a comment

Knygos dizainieris Zigmantas Butautis parinko tokį viršelį, pro kurį ramiai tikriausiai nelemta praeiti nė vienai moteriai. Tiesiog galima įsirėminti ir vis užmetant akį varvint seilę – taip italiano, kad nu labiau tikriausiai neįmanoma. Norom nenorom prisimenu, kaip su vyru vos neišgriuvom iš klumpių, kai eidami su savo šešiamete dukrele Sicilijos miestelio gatvele išgirdom ne ką didesnį špiendriką šaukiant iš balkono: “Bella, come ti chiami?”.

Skaitant sunkokai man sekės pasinert į knygos atmosferą, kažkaip slydau paviršium ir visos tos aistros ir pagrindinio veikėjo tampymaisi su famme fatale kažkaip niekaip nelipo, kaip ir visa ta įsimylėjimo istorija. Bet kažkur apie knygo vidurį, kai mirė Leo draugas, knyga ir mane pagaliau įsileido, patikėjau ja.

Labiausiai knygoje surezonavo vienatvės jausmas. Kai esi tarp žmonių, bet nepritampi prie jų, esi svetimas, įdomus tik kaip keistuolis, kurį galima demonstruoti savo draugams, kaip įdomų personažą. Įsimintina atsisveikinimo su tėvu scena knygos pradžioje – vos ne vienintelis tėvo ir sūnaus giliai išgyventas artumo momentas, kurį nutraukia išvažiuot suskubęs traukinys. O paskui – tik vis didesnis atitolimas nuo šeimos, kuri kaip ir pripranta prie to, kad Leo niekada nėra, jo gyvenimo būdas kaip ir nelabai priimtinas ir nepatogus, niekas nebesitiki, o ir savotiškai nebelaukia jo sugrįžtant.

Tai tokia knyga. Kažkiek susišaukia su Subutexu. Vis dar galvoju, kiek patiko. Įdomi paskaityt, patiko knygos koncentruotumas, atmosfera, bet pasakyt, kad nurovė stogą irgi negaliu. Tai kažkur per vidurį.

Trys moterys

~ kzL ~ 3 Comments

Nusprendžiau, kad užteks čia tąsytis su šita knyga, rašom postą ir pamirštam. Kiek suprantu iš įvairiausių atsiliepimų – šią knygą arba myli, arba ji dzin. Ir, kad ir kaip būtų liūdna, iš pasidalintų įspūdžių darosi vaizdas, kad ji tokia savotiškai diagnostinė – jei buvai vaikystėj ar paauglystėj gerokai pagruzinta ir paėsta tėvų, niekada nebuvusi pakankamai gera ir nusipelnius būt mylima tokia, kokia esi, tai knygoje tikrai surezonuos daug dalykų. O man tik belieka padėkoti tėvams, kad vienintelį gruzinimą gavau už savo netvarkingumą (nepagydytas) ir nesidomėjimą virtuviniais reikalais (limituotai pagydytas motinystės instinkto), nes jau dešimties buvau nusprendus, kad pavalgydinti vyrą nebus mano gyvenimo tikslas. Beje, atsimenu, kaip savo daugiabučio kaimynui (sese, Ričkai) būdama absoliučios malalietkos amžiaus aiškinau, kaip aš pasiliksiu savo mergautinę pavardę (kaip ir nutiko) ir gavau eilinę diagnozę, kad joks vyras su manim nenorės ženytis. Jų problemos, kaip sakant. Taigi, dabar kreipiuosi į savo vaikystės draugę nuo darželio Ingridą – tikriausiai abi esam ganėtinai užsispyrusios ožkos, nes tu sakei, kad būsi senmergė (kiek siekia mano žinios ir esi, tiesa, ne senmergė, o tiesiog netekėjusi), o aš kad nebūsiu -ienė.

Tai pagal tai ir knygos rekomendacija. Jei viena, tai skaitykit, moterys, sako, net verkia skaitydamos ir ta rauda savotiškas išsivadavimas ir terapija, suvokimas, kad ne tu tokia viena. Aš, deja, neapsikenčiau daugiau pem puslapių skaityti nei terapiniais, nei pažintiniais tikslais. Nusprendžiau, kad gerokai per daug tų neskaitytų lentynų.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Šėtono apžavai

~ kzL ~ 1 Comment

Grigorijus Kanovičius yra vienas iš rašytojų, kurio knyga pakeitė mano žvilgsnį į pasaulį, konkrečiai į Lietuvą, į tarpukarį, karą ir pokarį. Su “Miestelio romansu” Kanovičius nutraukė man šydą nuo akių – atvažiavus į miestelį, iš kurio kilus mano mama, aš pirmą kartą savęs paklausiau – o kur miestelio žydai? Atsakymą, žinoma, rodo kokia nors viena iš daugelio rudų pakelės rodyklių, bet iki tol miestelis man stovėjo sau, rodyklė sau. Perskaičius “Šėtono apžavus” dar kartą stoviu prie miestelio senųjų žydų kapinių (dabar jau pažymėtų (bent)) tvoros ir dabar jau klausiu, o kur antkapiniai akmenys?

Šioje knygoje, kaip tikriausiai visose Kanovičiaus knygose niekas neklausia, o ir niekas nesako, kur dingo Miškinių žydai. Lyg nieko niekada ir nebuvo, nes nebėr kam gedėti. Šioje knygoje, kaip ir “Miestelio romanse” nepaliauja stebinti autoriaus jautrumas, nešališkumas ir kažkokia ramybė, kai, atrodo, norėtųsi viską aplink išdaužyt, išspardyt ir išprotėjusiai klykti, nes, tai, kas vyksta yra nei suvokiama, nei pateisinama. Bet autorius empatiškai apmąsto ir vieno, ir kito veikėjo motyvus, istorijas ir kontekstą, kuris pasakojamuoju laiku nepripažįsta jokio neutralumo, o žmogiškumas tampa matuojamas gyvybe – jei ne su mumis, tai tu – priešas. Ir viskas.

Skaitydama vis galvojau, kad ši knygą yra žydiškoji sakmė apie Juzą. Tik nėra ten tokio vieno personažo, Juza išsibarstęs visuose knygos veikėjuose. Taip ši sakmė tampa universali. Sakmė apie mažus žmones, įsuktus istorijos sraigtų.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Šiltinė

~ kzL ~ Leave a comment

“Šiltinę” pasiėmiau tikėdamasi nesudėtingo skaitinio, tai knyga puikiausiai atitiko šį kriterijų, tačiau autorė, mano manymu, kiek per daug užsižaidė su tekstu, na, nes turiu surinkus daug medžiagos, tai kažkur reikia ją sukišti. Vietomis tikrai praskipindavau pastraipas, nes man visai nebūdavo įdomu visokios detalės ir nukrypimai, o vėliau net suabejodavau, kokia yra pagrindinė knygos mintis ir ką ji nori pasakyti. Pavadinimas lyg ir rodo į ligą, epidemiją, bet skaitant tai daugiau yra Merės gyvenimo istorija, su nuokrypiais į jos veltėdžio bičo tinginystes ir girtuoklystes. Jo nepasiuntimas velniop man kažkaip niekaip nesuėjo su kietu Merės charankteriu, na, bet tiek to. Galvojau, kad taip viskas ir baigsis neaiškiai, bet pabaiga, dėkui autorei, vėl sugrįžo į vėžes ir razumnai užbaigė istoriją.

Kas knygoje patiko? Istorinis kontekstas, pasakojimas, kaip XX amžiaus pradžioje gyveno niujorkiečiai ir naujieji emigrantai, kaip grūsdavosi ankštuose būstuose, koks buvo medicinos lygis ir t.t. Tai šią knygos dalį užskaitau, bet daugiau trijų žvaigždučių knygai niekaip neduočiau, labiau tris su minusu. Ir dar. Kažkaip pradžioje visai nesusigaudžiau, kad skaitau jau antrą Mary Beth Keane knygą, pirmoji “Ask, Again Yes” tikrai daug brandesnė ir labiau man patiko, tad ją ir rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Apnėja

~ kzL ~ 2 Comments

“Apnėją” ėmiausi skaityti kaip grožinį kūrinį, bet atsidūriau autoriaus atsiminimuose. Nelengva tai knyga skaityt, kartu su autoriumi einame sunkiu neįgalaus žmogaus keliu – nuo pat pradžių, kai jis slidinėdamas trenkiasi į stulpą ir susilaužo kaklą, per ligonines, skausmus, emocijų sproginėjimus, neviltį, viltį, nepatogumus, gėdą.

Tai labai atvira knyga, nieko neidealizuojanti knyga (alia, čia tokia gyvenimo pamoka, vedanti į nušvitimą ir panašiai). Atvirai pasakojami dalykai, kuriuos patiria žmogus, nuo krūtinės nejaunčiantis savo kūno – apie taip, kaip svyruoja tokio žmogaus spaudimas ir pakeltas stačias jis tiesiog alpsta, apie tai, kokia psichologiškai baisi tampa priklausomybė nuo aplinkinių, kai be pagalbos negali nusišlapinti, o išsituštinti yra didžiausias dienos darbas. Kaip sunku yra fiziškai, nes visas pasaulis yra arba per siauras vežimėliui arba per aukštai, o dar sunkiau psichologiškai, nes esi našta visiems, tai supranti ir velniškai dėl to pyksti. Apie tai, kaip visi pamažu grįžta į savo gyvenimus, o tu lieki savo apgailėtinam kūne, nes per greit pavargsti, per lėtai judi, viskas per daug sudėtinga.

Knyga, kurią reikėtų perskaityt tiek neįgaliam žmogui, tiek jį slaugančiam, nes joje yra labai daug tik mintyse pasakomų žodžių, kurie, jei būtų pasakomi garsiai padėtų išvengti tūkstančio ir vieno nesusipratimo, paaiškintų nuotaikas, pykčius ir išsišokimus. O aplinkinius gal pripildytų kantrybės. Nes vienintelis išsigelbėjimas tikriausiai yra susitaikymas ir įvertinimas net mažiausio įmanomo gero dalyko.

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Terra Publica

Numylėtinė

~ kzL ~ Leave a comment

Šį savaitgalį jaučiuos kaip trenkta maišu, tai nusprendžiau, kad reikia man kokių lengvų skaitinių, kur nereikia per daug galvos sukt – tad traukiau trilerį iš lentynos, taip ir perskaičiau dviem prisėdimais. Patiko, geras, nėr visokių nereikšmingų dialogų (gal tik krislelis), biškį autorė skaitytoją paklaidina, kad nebūtų viskas ten super aišku – viskas ko reikia geram ir greitam trileriui.

Pats veiksmas vyksta tamsioje miško trobelėje, kur uždaryta gyvena Lena ir du jos vaikai. O gal ir ne jos, ką gali žinot. Pradingusios dukros, taip pat vardu Lena, iki šiol laukia Matas ir jo žmona, tad išgirdę apie ligoninėje atsidūrusią automobilio sužalotą panašaus amžiaus moterį, kurią jos dukrelė taip pat šaukia Lena, kuo skubiausiai lekia jos atpažinti.

Čia tas pat žmogus, ar ne? Ar Lena yra vaikų motina? O kas vaikų tėvas? Žodžiu, mįslių užteks iki knygos pabaigos, net jei ir įtarsite, kas tas didysis niekadėjas. Na, ir tikėkimės, kad aukų nebus daugiau nei reikalauja žanras, nelabai man patinka, kai skerdžiami visi, kas pakeliui pasitaiko, kaip buvo “9 kape”.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Jonas Valančiūnas: su kamuoliu – paskui svajonę

~ kzL ~ Leave a comment
Kadangi turiu visokių lyčių ir amžių vaikų, tai ir knygų skaitau pačių įvairiausių. Šią skaičiau dar ir prisimindama savo vaikystės kultinę knygą “Žalgirio vyrai”, kurią vartydama bandydavau išsirinkti, kuris “Žalgirio” vyras pats gražiausias (net dabar juokinga). Gražuolių konkursas būdavo. Sunkiai sekdavos su tais rinkimais, kiek atsimenu, nes, matyt, gražuoliai nelabai mano skonio buvo.
Šios knygos tikslas tikriausiai turėtų būti per Jono Valančiūno gyvenimo istoriją papasakoti, kaip galima iš mažo paprasto berniuko užaugti didele žvaigžde ir milijonierium. Tik kad tie pramuštgalviai perskaitę nelabai prisimena, o gal knygoje per mažai akcentuota, kiek iki tų milijonų kibirų prakaito išlieta, kiek reikia valios, užsispyrimo ir t.t. Na, bet tikriausiai, kaip aš skaitydama “Žalgirio vyrus” ieškojau gražuolių, taip mano sūnus, perskaitęs šitą prisimena, kokia buvo pirmoji Jono mašina, kaip jis išdykavo su draugais ir vienas pirmųjų Utenoje turėjo motorolerį su primontuotu magu. Žodžiu, kas ko ieško, tas tą ir randa.

Šiaip man patiko, kad autorius užsimena apie finansinius dalykus, pvz., kiek mokesčių nuo savo pirmos diiiidelės algos Jonas turėjo sumokėti ir kas jam liko, apie tai, kaip NBA jaunuosius turtuolius moko, kaip elgtis su finansais, ko vengti ir t.t. Taip gražiai nuima rožinius akinius ir įmeta į prakaito kibirą. Na, tikiuosi, kad bent pasąmonėj kažkur nugulė finansinio raštingumo pamokėlė.

Tiesa, mamos, kurios tikisi, kad bus kažkokia paskata mokslų prasme – na, kad Jonas gerai mokės ir buvo geras krepšininkas, tai gal nelabai. Su mokslais išsisukta čia. Bet labai daug kalbama apie Jono paprastumą, nuoširdumą ir gerą širdį apskritai, ir kiek durų šie būdo bruožai bei neišpuikimas jam atidarė. Sužvaigždėti ir pasikelti, žinia, labai paprasta. Tad po daugelio metų gražiausiu “Žalgirio vyru” skelbiu Joną Valančiūną. Case closed. 🙂

Faina, gerų emocijų pilna knyga.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmiausia, tai aš esu didelė Ferrantes tetralogijos fanė. Ne visų dalių vienodai (labiausiai man patiko pirmoji dalis), bet fanė. Antriausiai, “Apleisties dienos” man beveik nepatiko net, jei nebūtų Ferrante, tai net visai nepatiktų. Na, o “Melagingas suaugusių gyvenimas” (mama mia, koks nuostabus pavadinimas) man yra kažkas tarp “Nuostabiosios draugės” ir “Apleisties dienų”.

Suprantu, kad kažkaip tai reikia atskleisti tą neapolišką mentalitetą, bet dieve mano, tos visos dramos dėl nieko ir apie nieką mane varė iš proto. Noriu apyrankės, dabar jau nebenoriu, imk tu, dabar atiduok atgal, pasilaikyk, grąžink, neberodyk man jos akyse. Galima išprotėt. Kokiom skandinaviškam romane apyrankė tikriausiai tiesiog būtų pagulėjusi dėžutėje ar ant naktinio stalelio. Vis dėlto nor ir erzinančiai, Ferrante taip talentingai skaitytoją vedžioja po tas dramas, kad aš jau keliose vietose įsivaizdavau, kaip klykiu visiems užsikišt, baisiausiai keikiuosi ir net mušuosi. Nors vietomis tikrai pabosta, vis tiek negali neįsijausti.

Bet jei pakilsime virš to verdančio neapolietiško katilo, išvysime mergaitės transformaciją. Kelionę iš iliuzinio šviesaus vaikystės pasaulio, pilno meilės, supratimo ir švelnumo, į šešėliuotą, juslingą paauglystės ir brendimo kelią, kuris, kaip jau rašiau, pilnas intrigų, melagysčių, pavydo, brutalumo, isterijų, bandymo suprasti savo seksualumą, išbandymų ir eksperimentų su besikeičiančiu kūnu.

Knygos veikėjų tarpe sunkiai rasite simpatingų, tačiau man tie bjaurieji simptiški savo bjaurumu – ypatingai įdomi pasirodė pagrindinės veikėjos teta Vitorija.

Tai tokie dviprasmiški įspūdžiai. Bet, jei autorė tęs knygą, kas tikėtina pagal taip staigiai nukirstą pabaigą, tikrai skaitysiu toliau.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera