Sarah’s Key / Saros raktas

Istorijos pasakotoja gyvena XXI amžiuje, Paryžiuje. Ji – amerikietė žurnalistė, gavusi užduotį paruošti straipsnį apie 1942 m. liepos mėnesį įvykusį Vel’ d’Hiv Roundup, kurio metu buvo areštuota apie 14 tūkstančių žydų. Tik 811 grįžo atgal į Prancūziją. Iš Aušvico.

Kitoje siužeto linijoje ankstų rytą į Paryžiaus žydų šeimos duris pasibeldžia prancūzai policininkai ir išsiveda motiną su dešimtmete dukrele, kuri manydama, kad greit sugrįš, savo mažą broliuką užrakina slaptoje sienoje esančioje spintoje. Raktą įsideda į kišenę.

Ar sugrįš Sarah išleisti broliuko? Koks bus jos pačios likimas? Ar galim tikėtis nors trupinėlio šviesos tokioje knygoje? Kaip susijusios mergaitė 1942 m. ir moteris 2002?

Nereikia tikėtis, kad knyga nebus liūdna. Ji siaubingai liūdna ir norisi apverkti kiekvieną puslapį už kiekvieną vaiką ir kiekvieną žmogų.

Šiais metais sueina 70 m. nuo Vel’ d’Hiv Roundup. “Remeber, never forget”.

Filmas pagal knygą.

Autorė apie knygą.

The Secret Scripture

Šita knyga tikriausiai buvo pirmoji mano audio failure. Susiviliojau per sale audible.com. Costa Award winner 2008. Kitą kartą, kaip pirksiu audio knygą, būtinai pirmiausia paklausysiu, kaip ji skaitoma, nes, vis dėlto, šį kartą tikrai supratau, kiek daug tai reiškia. Kas gi man ten atsitiko?

Nagana to, kad darbe kartas nuo karto susiduriu su airišku akcentu, kuris mano ausiai yra tikra kančia, tai ir šioje knygoje veiksmas vyksta Airijoje, ir mieloji knygos skaitytoja su džiaugsmu tą airišką akcentą demonstruoja. Kadangi knygos dažniausiai klausydavau prieš užmiegant, tai ir veikė ji man kaip lopšinė – tik pradedu klausyti – airiškas akcentas – pusės nesuprantu – atsijungiu – žiūr ir jau miegu. Neįtikėtina. Jau net galvojaumesiu šalin, bet perklausiau iki galo,. ir gerai, pabaiga bent jau įdomi buvo.

Nors sunku knygą vertinti, kai hmm biškutį jos nesupratau ( 🙂 ), bet negaliu pasakyti, kad sužavėjo. Nu, nelabai. Pasakojimas rutuliojasi dviejų pasakotojų lūpomis – šimtametės Roseanne McNulty ir jos daktaro Grene. Neįtikėtina, bet jau neatmenamus laikus Roseanne guli psichiatrijos ligoninėje, o kadangi šiąją ruošiasi nugriauti, tai peržiūri visas ligonių bylas, nes XX amžiaus pirmojoje pusėje dažnai į tokias ligonines uždarydavo ne tik ligonius, bet ir šiaip visokius neįtikusius ir neprilipusius. Jos bylą peržiūrinėja gydytojas Grene, kuris senute savotiškai rūpinasi, su ja pabendrauja. O senutė šimtametė paslapčiomis rašo apie savo gyvenimą – taip ir skaitom – tai, ką ji rašo, ir ką rašo daktaras. Na, ir kaip sakiau, tarp užmigimų, prabudimų, teksto atsukimų, pačioj pabaigoj įvyksta kai kas visai įdomaus, truputį netikėto, truputį banalaus, na, čia jau pagal skonį ir airiško akcento supratimo lygį.

Sala

Esu buvusi Spinalongos saloje, visai netoli Kretos krantų, gal todėl ir pasiėmiau skaityti šią knygą. Smalsu pasidarė.

Spinalongoje iki 1957 m. buvo Graikijos raupsuotųjų kolonija. Ne savavališka, žinoma. O viena graikė Anglijoje iš visų jėgų stengiasi nuslėpti savo kilmę ir savo šeimos istoriją. Hmm. Pavyko slėpti, kol užaugo vaikai ir sugalvojo išsiaiškinti. Nuvažiuoja į seną Kretos miestelį, pas seną močiutę, kuri dar dalyvavo visuose įvykiuose ir viską sužino.Rašau ir dūsauju – nelabai originalus istorijos pateikimas.

Knygą skaičiau, kad sužinočiau istoriją iki pabaigos, na, kaip ten dar saugalvojo autorė pasukti ją ir supinti, bet šiaip didelio malonumo nejaučiau. Kas man nelabai patiko? Autorė taip smulkiai viską aiškina ir paaiškina, nepalieka jokių užuominų ar pilkų vietų, kur liktų abejonių, kaip čia atsitiks ar kaip jautėsi vienas ar kitas herojus, labai jau vienpusiai jie. Jei jau Marija patylėjo ar nutylėjo, tai pavymui priduriama, kad taip padarė, nes pagal Kretos tradicijas kitaip elgtis būtų nepadoru, ar dar kas nors. Labiausiai man patiko ypač ‘literatūrinis’ jausmo apibūdinimas :’ji suprato, kad netgi tolimiausiuose savo širdies kertelėse jaučia pasitenkinimą ir pilnatvę. Panašus jausmas aplanko radus savo pamestą raktą ar piniginę. Kai po sekinančių ieškojimų pajunti sielos ramybę. Štai ką ji jautė būdama su Kyritsiu.” Nerealiai aiškiai gali pajausti tą jausmą, kuri jautė veikėja.

Na, bet kadangi įveikiau iki galo, tai tikriausiai nėra taip blogai. Gal ir “Jotemos” vertimas pridėjo savo literatūrinio prieskonio. Rekomenduojama paskaityti prieš vykstant atostogų į Kretą, nes būtų visai smagu aplankyti mažyčius miestelius, na ir, žinoma, pačią Spinalongą. Nuostabiai gražią, žiūr. nuotraukas. Neatsimenu, ar žinojau, kokia visai nesena salos istorija.

This slideshow requires JavaScript.

Papūga

Toliau mokausi neskaityti… jaučiuosi ne kaip, nes šį kartą nebeskaitysiu knygos nuostabiai gražiu viršeliu – Julian Barnes “Flobero papūga”. Knygos, kuri labai labai patiko vonioje, knygos autoriaus, kurio The Sence of Ending man taip patiko. Perskaičiau jau trečdalį ir nežinau, kas man daros, bet aš niekaip nesusikaupiu ir nesusigyvenu su knyga, man kažkoks blūdas, aš nesuprantu, kas yra pasakotojas, nes skaitydama įsivaizduoju, kad pasakotojas Barnes, o paskui, kad kažkoks gydytojas, o visi ten žvėrys, guvernantės meilužės ir papūgos man iš viso susuko galvą ir nebenoriu skaityti, kad skaityčiau ir būčiau perskaičius, visai nesimėgaudama ir nublūdijus. Taip tat.

Aišku, man nelabai smagu, kad aš visiškai nedraugauju su taip išgirta knyga: „Tuose laiškuose ši knyga buvo vadinama gražiausiais vardais: sielos atgaiva, didžiausiu malonumu skaityti. Labai džiaugiuosi šios knygos pergale, nors man ji buvo netikėta, kaip kad anksčiau jos sėkmė buvo netikėta ir pačiam autoriui: jis ilgai nebuvo tikras, ar ši knyga bus suprasta“. Ir nesmagu, kad pakliuvau į tą nesusipratėlių skaitytojų ratą, bet mes tikriausiai ne vietoje ir ne laiku šį kartą su Julian susitikom. Ką darysi.

Einu prie savo knygų lentynos.

State of Wonder / Nuostaba

Knyga, kuri pretenduoja į šiųmetį Orange prizą. Ar verta? Nežinau, neskaičiau kitų. Gera knyga, gal… bet, na, nažinau, gal knygai laimėtojai derėtų būti stipresnei, nors? Jei paklaustumėt, taip, knyga parašyta taip, kad įtampa auga ir ji vis traukia, traukia pasiklausyti (klausiaus ir šiosios), klausiau iki gilios nakties, nesvarbu, kad ryt anksti keltis, o tai tikriausiai yra vienas iš geros knygos bruožų, o gal vienas iš gero trilerio bruožų? Taip kad istorija įdomi, bet tai tikrai nebus nei mano metų knyga, net nežinau, ar ji ilgai suksis mano galvoje – tuo momentu įdomi, o vėliau?

O viskas prasideda nuo to kad Amazonės džiunglėse miršta mokslininkas ir jo mirties aplinkybių bei džiunglėse daromų tyrimų būklėd  išsiaiškinti išsiunčiama mokslininko kolegė Marina Singh. Kur įkurta tyrimų laboratorija niekas dorai nežino, nes ekscentriška tyrimo vadovė daktarė Swenson  nelabai linkusi ką nors prisileisti arčiau prie savo tyrimo vietos, net jei tai kompanija, finansuojanti visą šitą reikalą. Visas tyrimas sukasi apie tai (bent kompanija to tikisi, bet knygą skaitantys sužinos kai ką daugiau), kad Lakaši, Amazonės džiunglėse gyvenančios genties moterys išlieka vaisingos praktiškai iki pat mirties ir paskutinius davo kūdikius pagimdo būdamos jau septintame dešimtmetyje. Įsivaizduojate, ką tokio vaisingumo priežasčių išaiškinimas reikštų vakarietiškam pasauliui, kur, jei neklystu, kas penkta pora yra nevaisinga? Daugiau jokių hormonų ir dirbtinių apvaisinimų! Nerealūs pinigai ir nerealus pelnas. Bet ar viskas taip paprasta? Kodėl vis dėlto mirė trijų vaikų tėvas, mokslininkas Anders? Ką iš tikrųjų tiria Swenson ir kas dalyvauja jos tyrimuose? Knyga, kelianti ir kai kuriuos medicinos etikos klausimus, nagrinėjanti žmogiškumo, prisirišimo, tikslo siekimo temas, bet bent kol kas, sakau, gi neskaičiau kitų knygų, už šią knygą nestatyčiau, kaip už laimėtoją, nors kaip atostogų skaitymams, tai pats tas.

O lentynoje jau keletą metų manęs laukia šios autorės Bel Canto. Lygtais yra išleista lietuviškai. Tikiuosi artimiausiu metu paskaityti.

This slideshow requires JavaScript.

Girl in Hyacinth Blue

Paprastai gan uždaras pagyvenęs matematikas pasikviečia savo kolegą dailės mokytoją į svečius parodyti paveislą. Jis teigia, kad nuostabaus grožio kūrinys, neįtikėtina,  bet yra vienas iš dingusių vieno žymiausių olandų tapytojų  Jan Vermeer paveikslų Girl in Hyacinth Blue. Kolega įspėja šeimininką, kad yra galybė Vermeer paveikslų kopijų, ši – tikriausiai tobula kopija. Bet kodėl jis neparodo paveikslo ekspertams? Tuo labiau, jei tai originalas, iš kur jis jį gavo? Kodėl laiko užrakinęs ir niekam nerodo?

Kokia yra paveikslo istorija? Ar jam lemta būti slepiamam vien dėl to, kad jo parodymas pasauliui reikštų tėvo, kuris antrojo pasaulinio karo metais buvo nacis, išdavystę? Iš kur tėvas jį gavo? Susan Vreeland sukuria visą neegzistuojančio paveikslo istoriją, jo kelionę iš rankų į rankas, abejones apie jo autentiškumą iki pat paveikslo sukūrimo momento. Kas toji mergina paveiksle? Ką ji galvojo pozuodama? Ką išgyveno dailininkas?

Įtraukianti įdomi istorija. Žinoma, skaitant pirmiausia norisi išvysti tą užburiantį paveikslą, tačiau, deja, jis yra autorės fantazijos vaisius. Tiesa, pagooglinus, tokį paveikslą išmeta, tačiau jis yra tik bandymas atvaizduoti tai, ką autorė aprašo knygoje, kiek supratau, paveikslas buvo sukurtas filmui, pastatytam pagal knygą.

Įsivaizduojamas paveikslas

 

 

The Forty Rules of Love. A Novel of Rumi

Elif Shafak “Stambulo pavainikė” vis sugrįžta pas mane, vis apie knygą pagalvoju, kad apsivirškinusi ji man labiau patinka, nei tada, kai ką tik buvau perskaičius. Taip ir sugalvojau kitą šios autorės knygą perskaityti (perklausyti). Taigi, Keturiasdešimt meilės taisyklių.

Knygoje veiksmas rutuliojasi nesenoje praeityje ir XIII a., kai gyveno didis persų poetas Rumi. Šiandienos pasaulyje visai laiminga save laikiusi namų šeimininkė Ella, užauginusi vieną dukrą ir dvynius paauglius, imasi šiokio tokio darbo savo kasdienybės paįvairinimui – skaito ir vertina knygų rankraščius. Pirmasis jai skirtas rankraštis – Aziz Zahara romanas Sweet Blasphemy.

Tapi ir vystosi ši knyga – kartu su Ella skaitai jos skaitomą knygą, o kartu dar ir jos gyvenimą. Knyga knygoje pasakoja apie Rumi ir jo įkvėpėją sufijų (nežinau, ar taip teisingai lietuviškai) dervišą Shams of Tabriz. Pastarasis – ypatingas žmogus, galintis tiesiai kalbėtis su dievu, matantis auras, dėl to, aišku,  aplinkinių dažnai palaikomas bepročiu, jo prisibijoma ne tik dėl minėtų savybių, bet ir dėl to, kad kalba apie dalykus, apie kuriuos daug kas mieliau patylėtų. Būtent Shams of Tabriz ir kalba apie keturiasdešimt meilės taisyklių (jas skaitykite žemiau), o šias taisykles skaitydama Ella visai kitaip pamato savo gyvenimą ir elgesį. Ji pradeda susirašinėti su knygos autoriumi, bet ne tam, kad pasitikslintų vieną ar kitą knygos vietą, jai tiesiog reikia neutralaus žmogaus, kad galėtų iš šono pažiūrėti į savo gyvenimą ir galbūt jį pakeisti. Ar pakeičia? Perskaičius keturiasdešimt taisyklių, manau, pasidaro aišku.

Knyga įdomi, vietomis net labai, tačiau vietomis man kiek ištempta, o kai kurios vietos truputi pasirodė nelogiškos, gal nelabai atidirbtos, bet iš esmės tai buvo įdomu susipažinti su keliais istoriniais veikėjais ir sufizmu. O čia keturiasdešimt taisyklių.

The 40 Rules of Love

1. How we see God is a direct reflection of how we see ourselves. If God brings to mind mostly fear and blame, it means there is too much fear and blame welled inside us. If we see God as full of love and compassion, so are we.

2. The Path to the Truth is a labor of the heart, not of the head. Make your heart your primary guide! Not your mind. Meet, challenge, and ultimately prevail over your nafs with your heart. Knowing your ego will lead you to the knowledge of God.

3. Each and every reader comprehends the Holy Qur’an on a different level in tandem with the depth of his understanding. There are four levels of insight. The first level is the outer meaning and it is the one that the majority of the people are content with. Next is the Batıni—the inner level. Third, there is the inner of the inner. And the fourth level is so deep it can not be put into words and is therefore bound to remain indescribable.

4. You can study God through everything and everyone in the universe, because God is not confined in a mosque, synagogue, or church. But if you are still in need of knowing where exactly His abode is, there is only one place to look for Him: in the heart of a true lover.

5. Intellect and love are made of different materials. Intellect ties people with knots and risks nothing, but love dissolves all tangles and risks everthing. Intellect is always cautious and advises, ‘Beware too much ecstasy,’ whereas love says, ‘Oh, never mind! Take the plunge!’ Intellect does not easily break down, whereas love can effortlessly reduce itself to rubble. But treasures are among ruins. A broken heart hides treasures.

6. Most of the problems of the world stem from linguistic mistakes and simple misunderstandings. Don’t ever take words at face value. When you step into the zone of love, language as we know it becomes obsolete. That which cannot be put into words can only be grasped through silence.

7. Loneliness and solitude are two different things. When you are lonely, it is easy to delude yourself into believing that you are on the right path. Solitude is better for us, as it means being alone without feeling lonely. But eventually it is best to find a person, the person who will be your mirror. Remember, only in another person’s heart can you truely see yourself and the presence of God within you.

8. Whatever happens in your life, no matter how troubling things might seem, do not enter the neighborhood of despair. Even when all doors remain closed, God will open up a new path only for you. Be thankful! It is easy to be thankful when all is well. A Sufi is thankful not only for what he has been given but also for all that he has been denied.

9. Patience does not mean to passively endure. It means to be farsighted enough to trust the end result of a process. What does patience mean? It means to look at the thorn and see the rose, to look at the night and see the dawn. Impatience means to be so shortsighted as to not be able to see the outcome. The lovers of God never run out of patience, for they know that time is needed for the crescent moon to become full.

10. East, west, south, or north makes little difference. No matter what your destination, just be sure to make every journey a journey within. If you travel within, you’ll travel the whole wide world and beyond.

11. The midwife knows that when there is no pain, the way for the baby cannot be opened and the mother cannot give birth. Likewise, for anew Self to be born, hardship is necessary. Just as clay needs to go through intense heat to become strong, Love can only be perfected in pain.

12. The quest for Love changes us. There is no seeker among those who search for Love who has not matured on the way. The moment you start looking for Love, you start to change within and without.

13. There are more fake gurus and false teachers in this world than the number of stars in the visible universe. Don’t confuse the power- driven, self-centered people with true mentors. A genuine spiritual master will not direct your attention to himself or herself and will not expect absolute obedience or utter admiration from you, but instead will help you to appreciate and admire your inner self. True mentors are as transparent as glass. They let the Light of God pass through them.

14. Try not to resist the changes that come your way. Instead let life live through you. And do not worry that your life is turning upside down. How do you know that the side you are used to is better than the one to come?

15. God is bussy with the completion of your work, both outwardly and inwardly. He is fully occupied with you. Every human being is a work in progress that slowly but inexorably moving toward perfection. We are each an unfinished work of art both waiting and striving to be completed. God deals with each of us seperately because humanity is a fine art of skilled penmanship where every single dot is equally important for the entire picture.

16. It’s easy to love a perfect God, unblemished and infallible that He is. What is far more difficult is to love fellow human beings with all their imperfections and defects. Remember, one can only know what one is capable of loving. There is no wisdom without love. Unless we learn to love God’s creation, we can never truely love nor truely know God.

17. Real filth is the one inside. The rest simply washes off. There is only one type of dirt that cannot be cleansed with pure waters, and that is the stain of hatred and bigotry contaminating the soul. You can purify your body through abstinence and fasting, but only love will purify your heart.

18. The whole universe is contained within a single human being—you. Everything that you see around, including the things you might not be fond of and even the people you despise or abhore, is present within you in varying degrees. Therefore, do not look for Satan outside yourself either. The devil is not an extraordinary force that attacks from without. It is an ordinary voice within. If you get to know yourself fully, facing with honesty and hardness both your dark and bright side, you will arrive at a supreme form of consciousness. When a person knows himself or herself, he or she knows God.

19. If you want to change the way others treat you, you should first change the way you treat yourself. Unless you learn to love yourself, fully and sincerely, there is no way you can be loved. Once you achieve that stage, however, be thankful for every thorn that others might throw at you. It is a sign that you will soon be showered in roses.

20. Fret not where the road will take you. Instead concentrate on the first step. That’s the hardest part and that’s what you are responsible for. Once you take that step let everything do what it naturally does and the rest will follow. Do not go with the flow. Be the flow.

21. We were all created in His image, and yet we were each created different and unique. No two people are alike. No two hearts beat to the same rhythm. If God had wanted everyone to be the same, He would have made it so. Therefore, disrespecting differences and imposing your thoughts on others is tantamount to disrespecting God’s holy scheme.

22. When a true lover of God goes into a tavern, the tavern becomes his chamber of prayer, but when a wine biber goes into the same chamber, it becomes his tavern. In everything we do, it is our hearts that make the difference, not our outer appearances. Sufis do not judge other people on how they look or who they are. When a Sufi stares at someone, he keeps both eyes closed instead opens a third eye –the eye that sees the inner realm.

23. Life is a temporary loan, and this world is nothing but a sketchy imitation of Reality. Only children would mistake a toy for the real thing. And yet human beings either become infatuated with the toy or disrespectfully break it and throw it aside. In this life stay away from all kinds of extremities, for they will destroy your inner balance.

24. The human being has a unique place among God’s creation. “I breathed into him of My Spirit,” God says. Each and everyone of us without exception is designed to be God’s delegate on earth. Ask yourself, just how often do you behave like a delegate, if you ever do so? Remember, it falls upon each of us to discover the divine spirit inside and live by it.

25. Hell is the here and now. So is heaven. Quit worrying about hell or dreaming about heaven, as they are both present inside this very moment. Every time we fall in love, we scend to heaven. Every time we hate, envy, or fight someone, we tumble straight into the fires of hell.

26. The universe is one being. Everything and everyone is interconnected through an invisible web of stories. Whether we are aware of it or not, we are all in a silent conversation. Do not harm. Practice compassion. And do not gossip behind anyone’s back –not even a seemingly innocent remark! The words that come out of our mouths do not vanish but are perpetually stored in infinite space, and they will come back to us in due time. One man’s pain will hurt us all. One man’s joy will make everyone smile.

27. This world is like a snowy mountain that echoes your voice. Whatever you speak, good or evil, will somehow come back to you. Therefore, if there is someone who harbors ill thoughts about you, saying similarly bad things about him will only make matters worse. You will be locked in a vicious circle of malevolent energy. Instead for forty days and nights say and think nice things about that person. Everything will be different at the end of forty days, because you will be different inside.

28. The past is an interpratetion. The future is an illusion. The world does not move through time as if it were a straight line, proceeding from the past to the future. Instead time moves through and within us, in endless spirals.
Eternitiy does not mean inifnite time, but simply timelessness.
If you want to experience eternal illumination, put the past and the future out of your mind and remain within the present moment.

29. Destiny doesn’t mean that your life has been strictly predetermined. Therefore, to leave everything to fate and to not actively contribute to the music of the universe is a sign of sheer ignorance.

30. The true Sufi is such that even when he is unjustly accused, attacked, and condemned from all sides, he patiently endures, uttering not a single bad word about any of his critics. A Sufi never apportions blame. How can there be opponents or rivals or even “others” when there is no “self” in the first place?
How can there be anyone to blame when there is only One?

31. If you want to strengthen your faith, you will need to soften inside. For your faith to be rock solid, your heart needs to be as soft as a feather. Through an illness, accident, loss, or fright, one way or another, we all are faced with incidents that teach us how to become less selfish and judgemental, and more compassionate and generous. Yet some of us learn the lesson and manage to become milder, while some others end up becoming even harsher than before. The only way to get closer to Truth is to expand your heart so that it will encompass all humanity and still have room for more Love.

32. Nothing should stand between yourself and God. Not imims, priests, rabbis, or any other custodians of moral or religious leadership. Not spiritual masters, not even your faith. Believe in your values and your rules, but never lord them over others. If you keep breaking other people’s hearts, whatever religious duty you perform is no good.
Stay away from all sorts of idolatry, for they will blur your vision. Let God and only God be your guide. Learn the Truth, my friend, but be careful not to make a fetish out of your truths.

33. While everyone in this world strives to get somewhere and become someone, onl to leave it all behind after death, you aim for the supreme stage of nothingness. Live this life as light and empty as the number zero. We are no different from a pot. It is not the decorations outside but the emptiness inside that holds us straight. Just like that, it is not what we aspire to achieve but the consciousness of nothingness that keeps us going.

34. Submission does not mean being weak or passive. It leads to neither fatalism nor capitulation. Just the opposite. True power resides in submission –- a power that comes from within. Those who submit to the divne essence of life will live in unperturbed tranquillity and peace even when the whole wide world goes through turbulence after turbulence.

35. In this world, it is not similarities or regularitiesthat take us a step forward, but blunt opposites. And all the opposites in the universe are present within each and every one of us. Therefore the believer needs to meet the unbeliever residing within. And the nonbeliever should get to know the silent faithful in him. Until the day one reaches the stage of Insan-ı Kamil, the perfect human being, faith is a gradual process and one that necessitates its seeming opposite: disbelief.

36. This world is erected upon the principle of reciprocity. Neither a drop of kindness nor a speck of evil will remain unreciprocated. Fear not the plots, deceptions, or tricks of other people. If somebody setting a trap, remember, so is God. He is the biggest plotter. Not even e leaf stirs outside God’s knowledge. Simply and fully in that. Whatever God does, He does beautifully.

37. God is a meticulous clockmaker. So precise is His order that everthing on earth happens in its own time. Neither a minute late nor a minute early. And for everyone without exception, the clock works accurately. For each there is a time to love and a time to die.

38. It is never too late to ask yourself ‘Am I ready to change the life I am living? Am I ready to change within?’
Even if a single day in our life is the same as the day before, it surely is a pity. At every moment and with each new breath, one should be renewed and renewed again. There is only one way to be born into a new life: to die before death.

39. While the parts change, the whole always remains the same. For every thief who departs this world, a new one is born. And every descent person who passes away is replaced by a new one. In this way not only does nothing remain the same but also nothing ever really changes.
For every Sufi who dies, another is born somewhere.

40. A life without love is of no account. Don’t ask yourself what kind of love you should seek, spiritual or material, divine or mundane, Eastern or Western… Divisions only lead to more divisions. Love has no labels, no definitions. It is what it is, pure and simple.
Love is the water of life. And a lover is a soul of fire!
The universe turns differently when fire loves water.

Stalino karvės

Nelabai ką ir turiu pridurti prie Giedrės Sofi Oksanen “Stalino karvių” aprašymo. Knyga man iš tikro patiko. Perskaičiau per Vėlykų šventes, pasitikrinau, kad nesu tokia jau išlepus, kad jau nė viena knyga neįtinka, jau kai įtinka, tai visai nereikia jos vengti, vėl vagi kiekvieną minutę ir rizikuoji skaitydama mašinoje apsivemti kartu su knygos heroje.

Tiesa, bulimijos priepuoliai man taip gan sunkiai skaitėsi, daug įdomiau apie visą tarybinį gyvenimą, apžėlusias tarybinių moterų blauzdas (visos mano šeimos ar giminės moterys patekusios pas gimines užsienyje primiausia būdavo prainstruktuojamos nusiskusti blauzdas), nesibaigiančias eile, blatus, kedus, džinsus ir džinsines striukes, celofaninius maišiukus su nematytais užrašais (galbūt tiesiog reiškiančiais “šiukšlės”, vietoj tualetinio popieriaus naudojamus laikraščius – ir parodai išstatytą minkštą suomišką WC popierių, tik pamanykit, su gėlytėm! Tokių dalykų, pasirodo, galima net ilgėtis, nes “vakarietiškos spalvos yra netikros”. Gal. Bet jų man vaikystėj trūko. Kokios nors ryškios nemurzinos spalvos.

Autorė ir šitoj knygoj pasakoja apie tremtį, apie jos siaubus, bet kartu ir netikėtą žmogiškumą, kai ištremiamai moteriai nualpus, kareivis į maišą sukrauna jos mantą, arba pataria šeimai pasiimti darbo įrankių. Aišku, iš kitos pusės, anoks čia ir žmogiškumas…

Sofi Oksanen

Daugiau detalių Giedrės įraše, o aš su nekantrumu lauksiu kitos Sofi Oksanen knygos. Gal rašo kokią naują? Arba jau parašė?

Portnoy’s Complaint / Portnojaus skundas

Kai man patiko Amerikietiška pastoralė, ir po nerealaus filmo Elegija,  skaitinėdama apie Philip Roth, visur aptikdavau, kad jis ypač išgarsėjo po knygos Portnoy’s Complaint, o lietuviškai lyg ir nieko daugiau neišversta, nusprendžiau pabandyti tą autorių išgarsinusią knygą. OMG! 1969 m. už šitą knygą jis turėjo būti gerokai palinčiuotas (o gal čia tik man taip atrodo). Manau, kad tokią knygą iš viso įmanoma ir atleistina parašyti tik autoriui žydui, nes bet kokios kitos tautybės autorius mažų mažiausiai būtų paskelbtas persona non grata Izraelyje arba apšauktas kokiu naciu ar panašiai.

Alex Portnoy, triesdešimt trijų žydas sėdi psichiatro kabinete ir pasakoja savo gyvenimą. Iš to ir pavadinimas – Alexo skundas, visą knygą Alexas psichiatrui “skundžiasi”, bet tik nepagalvok, kad tie skundai kokie verksmingi ar graudulingai, greičiau jie  yra visiškai crazy, tokie, kad nieko kito nelieka, kaip klausant (knygą klausiau) gerai pažvengti, kiekvieną kartą nusistebint, kad “nu, šakės ir pavaro tas Pilypas”. Šiaip patarčiau labai jautrioms sieloms, o gal labai rimtoms sieloms geriau neskaityti. Nes nervai gali neatlaikyti masturbavimosi aprašinėjimo (nakčiai pėdsakams paslėpti Alexas pasilikdavo tos dienos kojines – dviem kartams) visokiose įmanomose situacijose, patikėk, tikrai visokiose! Ir tokio atviravimo visais įmanomais klausimais – kaipgi kitaip įmanoma psichiatrui išnarplioti sudėtingą žydišką situaciją?

Philip Roth

Knygoje daug žydiškumo nagrinėjimo (“A Jewish man with parents alive is a fifteen-year-old boy, and will remain a fifteen-year-old boy until they die! ” arba “Doctor Spielvogel, it alleviates nothing fixing the blame – blaming is still ailing, of course, of course – but nonetheless, what was it with these Jewish parents, what, that they were able to make us little Jewish boys believe ourselves to be princes on the one hand, unique as unicorns on the one hand, geniuses and brilliant like nobody has ever been brilliant and beautiful before in the history of childhood – saviors and sheer perfection on the one hand, and such bumbling, incompetent, thoughtless, helpless, selfish, evil little shits, little ingrates, on the other!” ), vaikų ir tėvų santykio, žydų ir nežydų (gojų) santykių amžiaus viduryje, vertybių, jų keitimosi, kartų keitimosi ir dar krūva visokių temų. Ir visa tai nė kiek nenuobodu (gal kiek sunkoka suprasti klausyti- dar nė vienos knygos tiek neatsukinėjau atgal), su gera doze humoro. Antrą kartą įsitikinu, kad  Philip Roth ne veltui yra vadinamas vienu iš geriausių Amerikos rašytojų. Dabar tik ir svajoju, iš kur gauti laiko kitoms jo knygoms ir nuo kurios pradėti, nes jų gera krūvelė prirašyta! Rekomenduoju, rekomenduoju (išskyrus jautrias sielas).
Philip Roth apie knygą.

Gabaliukas knygos čia.

Cukruota žuvis

Knygą pasičiupau knygų mugėj, nes kaip tik stende stovėjo autorė, pavarčiau ir susigundžiau.

Kas patiko? Patiko knygos pavadinimas, knygos tema, teksto išdėstymas (pastraipos pirmasis žodis neatitraukiamas nuo krašto ir dideli tarpai tarp pastraipų), jei ne į temą, tai dar man patinka autorės šukuosena ir tai, kad ji tokia biškį patrakus.

Kas nelabai? Na, nors interviu autorė Audronė Urbonaitė mini, kad knygą skaityti paprasta, o nagrinėjama tema nėra paprasta, tai sutikčiau tik su antruoju teiginiu. Skaityti man nebuvo labai paprasta, nes… po trečdalio knygos nusibodo. Labai paprastai – kai skaitau įdomią knygą, tai vagiu kiekvieną minutę paskaityti, o čia knygos vos ne vengiau. Kadangi mokausi nepatikusias mesti į šoną, tai jau taip ir ruošiausi padaryti, bet paskui kažkaip, ai, tempiau tempiau, su pravertimais ištempiau iki galo.

Kokia gi ta tema? Labai autobiografinė. Autorė labai didžiuodamasi išsiunčia savo penkiolikametį sūnų mokytis į užsienį, bet tai darydama net nenumano, kad jos vaikas užaugs kitokioje aplinkoje, niekada nebegrįš (tikriausiai) ir visi su tėvyne susiję reikalai jam bus visiškai svetimi, na, o kad nebūtų lietuviškai mamai per mažai dar sukurs šeimą su kitataute, ne šiaip kitataute, bet kinų kilmės, tad ir jos pusiau lietuvė lietuviškai šnekanti anūkė turi azijietišką išvaizdą. Tarp tokių žmonių (vyro ir žmonos, jau nekalbant apie jų tėvus) visada bus kultūrinis nesusipratimas, nesuprantama ir visiškai kitokia kolektyvinė pasąmonė ir visokie kitokie iššūkiai (arba problemos), kurias ir bando A.Urbonaitė paliesti, įsigilinti, apie jas papasakoti. Ar Lietuvoje ką nors dar stebina tautų ir rasių maišymaisi? Manau, kad vis dar. Ir labai. Ir visada bus. Ne tik Lietuvoje.

Vietomis “Cukruota žuvis” labai vykusi (net pabraukiau kelias vietas), bet mano dėmesio išlaikyti iki pabaigos jai nepavyko.

Frankburgas

Kažin, ar yra kokia knygų eilė, kaip reikia skaityti Undinę Radzevičiūtę? Pradėjau nuo vidurinės, nors ir turiu “Strekoza, ble”, kaip sakant mano knygų eilė reguliuojasi nepriklausomai nuo mano norų ir pageidavimų.

Esi girdėjęs/-usi apie TV serialą The Office? Kai skaičiau, man visą laiką atrodė, kad čia a lia The Office, kurio žiūrėjau tik kelias serijas, nes daugiau absurdiškumo iškentėti neturėjau kantrybės (ne dėl to, kad neteisybę rodė, gal labiau atvirkščiai) fragmentas ne ekrane, o popieriuje. Trumpos akimirkos iš ofiso gyvenimo, kolegų santykių, visokių “prasmingų” ritualų ir t.t. Gali paieškoti, gal atrasi save? Smagus pasiskaitymas. Trumpas, aštrus, taiklus.

The Office. http://www.imdb.com/video/screenplay/vi3036086553/

Kabulo kregždės

Viena mūsų blogo skaitytoja užklausė, ar mes specialiai kaip nors ignoruojame Yasmina Kharda, ar neminime, nes nerekomenduojame? Aš realiai tai tik per knygų mugę ir pasidomėjau autorium labiau, iki tol kažkaip nelabai kreipiau dėmesio į tokias knygas, nes paskutiniu metu labai daug išleista visokių knygų, kaip kokia nors moteris buvo įkalinta, įčadrinta ir panašiai, ir tie viršeliai su iš po čadros žiūrinčiomis akimis man visi tokie vienodi.

Gal jau kažkur minėjau, kad autorius labai simpatiškas ir viesiems labai garsiai deklaruoja, kad jis yra „arabas, musulmonas ir feministas“. Kai jo vadovybė (karinė) pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl jo kūrybos, jis pasislėpė po savo žmonos vardų slapyvardžiu ir ilgai nebuvo žinoma, kas ta Yasmina Khadra yra.

Išsirinkau knygų mugėj ploniausią autoriaus knygą „Kabulo kregždės“, pagalvojau, kad jei nepatiks, tai bent nereikės ilgai kankintis. Gal ir gerai padariau, nežinau, kažkaip niekaip negaliu apsispręsti. Kodėl? Todėl, kad jei klaustumėt, kurį autorių rintis – Kader Abdolah ar Yasmina Khadra, sakyčiau, kad Kader Abdolah „Mečetės namai“ man patiko labiau, kūrinys vientisesnis, išsamesnis ir gilesnis, įdomesnis, detaliau pasakoja apie gyvenimą Irane, daugiau nagrinėja priežastis, kodėl viskas taip įvyko.

„Kabulo kregždės“ – trumpas kelių dienų aprašymas, apie tai, kokie sunkūs žmonių gyvenimai tokioje šalyje, kur už nepatikusį žvilgsnį geriausiu atveju būsi aptalžytas lazda, bet gali ir pakartas būti ar užmėtytas akmenimis. Negaliu pasakyti, kad knyga man patiko, perskaičiau ir tiek, nepadarė didelio įspūdžio, nebuvo naujiena. Tačiau neskaičiusiems tokio pobūdžio knygos gal ir būtų visai įdomu. Kiek apgauna ir antraštė ant nugarėlės, iš kurios supratau, kad knyga apie moteris, bet ji tiesiog apie žmones apskritai.

Nesakau, kad nebeskaitysiu Yasmina Khadra knygų, kažkodėl smalsu būtų paskaityti „Kerštą“, kurioje autorius pasakoja apie Izraelio ir palestiniečių problemas.

American Wife

Labai gražus viršelis

Kartais knyga turi gerus du metus laukti, kol bus jos eilė. Taip atsitiko ir su Giedrės rekomenduota  American Wife, kuri buvo tuoj pat parsiųsdinta po jos rekomendacijos (2011 m. pradžioje). Ilgai nesiryžau imti į rankas tokios storos knygos, nes turėdama tiek mažai laiko skaitymui, žinojau, kad skaitysiu ilgai, o kai ilgai skaitai, knyga gaunas tokia išsiblaškiusi… Bet ne šita.

Ar patiko? Labai patiko, ypač pirmosios dvi dalys – tikrai stiprios, tik paskutinioji kiek per daug ištęsta. Knyga apie Laurą Bush, savo kvailokais posakiais pagarsėjusio prezidento, vienintelio apsilankiusio Lietuvoje ir turinčio atminimo lentą ant rotušės sienos, žmoną (kiekvieną kartą praeidama pro tą lentą vis galvoju, jei prezidentas ištaręs tuos žodžius, užrašytus ant lentos, neimponuoja, tai kiek imponuoja tie žodžiai, nors ir labai svarbūs, bet kartu… jei kada nors Amerika sugalvotų mus paaukoti, ar galėtume ta lentele pamojuoti jiems prieš nosį?).

Pirmojoje knygos dalyje taip gerai aprašytas augančios mergaitės gyvenimas, taip viskas išjausta, išgyventa ir tikra, kad nė vienoj vietoj neteko pagalvoti, kad, na, perlankta ar panašiai. Be abejonės, Curtis Sittenfeld sukūrė stiprų ir paveikų mergaitės, merginos, vėliau moters paveikslą, taikliai sudėliojo visas aplinkybes nulėmusias, kodėl vienaip ar kitaip pakrypo Alice Blackwell gyvenimas.

Curtis Sittenfeld

 Antroje knygos dalyje patenkam į pasaulį, į kurį patenki tapdamas oficialiu asmeniu (kaip labai pabrėžiama knygoje, tais oficialiais asmenimis toli gražu nebūtinai tampa patys gabiausi, charizmatiškiausi ir protingiausi – kaip sakė pagrindinės veikėjos Alice tėvas: “Foolish names and foolish faces often appear in public places.”), kuriame nebegali nueiti į parduotuvę ir apskritai turėti asmeninio gyvenimo, o tuo labiau asmeninės nuomonės. Kai gali turėti tik besišypsantį arba susirūpinusį veidą (pagal poreikį), ir turi visada palaikyti savo vyro prezidento poziciją, nors galbūt visiškai su ja nesutinki, nes apskritai esi priešingų pažiūrų, kurios, manei prieš susituokdama visiškai netrukdys šeimyniniam gyvenimui.American Wife – dar viena labai gera knyga (šalia Philip Roth Amerikietiškos pastoralės) apie amerikietišką gyvenimo būdą, amerikietišką šeimą, gyvenimą nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki beveik šių dienų. Būtinai prisidedu prie Giedrės ir rekomenduoju.

Mes niekada nežinom, kokie jie yra iš tikrųjų

The Art of Racing in the Rain

“In Mongolia, when a dog dies, he is buried high in the hills so people cannot walk on his grave. The dog’s master whispers into the dog’s ear his wishes that the dog will return as a man in his next life. Then his tail is cut off and put beneath his head, and a piece of meat or fat is placed in his mouth to sustain his soul on its journey; before he is reincarnated, the dog’s soul is freed to travel the land, to run across the high desert plains for as long as it would like.

I learned that from a program on the National Geographic channel, so I believe it is true. Not all dogs return as men, they say; only those who are ready.

I am ready.”

Šioje knygoje apie tai, kaip pasaulis atrodo šuns akimis. Įdomiai. Tikriausiai panašiai, kaip “Skafandre ir drugelyje” – kai esi gyvas, protingas, mąstantis ir negalintis savęs išreikšti, na, nebent akies mirksniu arba uodegos vizginimu. O pasirodo, šuns kūne gyvena siela, kuri galbūt tuoj tuoj, jei viską išmoko šuniškam pasauly, reinkarnuosis į žmogų. Žodžiu protingas padaras, gali papasakoti viską, kas dedasi žmonių pasaulyje. Tiksliau, kas dedasi Enzo (toks šuns vardas) šeimininko Denis gyvenime. Nelabai linksmame…

Knyga klausėsi visai sklandžiai, tikrai savotiškai įdomi, bet kulminacija, sakyčiau tokia jau labai savotiška, truputį mane pritrenkė (confused), bet galiausiai nusprendžiau labai nesikabinėti ir ją “nuryti”. Pats knygos siužetas toks labai nestebinantis – klausai ir galvoji, na, tai autorius turi dvi galimybes, kaip pasielgti su Denis, tai klausimas kyla tik dėl to, kaip pasielgs – gerai ar blogai, – nemanau, kad labai didelis pliusas knygai, bet gal tik daugiau iš jos reikalaujantiems. O štai pabaiga tai patiko – šviesi, giedra ir paliekanti gerą jausmą. 

Neabejotinai rekomenduoju šunų mylėtojams arba tiems, kam liūdna ir norisi išsiverkti. Lyg ir kažkuo išskirtinė, lyg ir nelabai. Tokia tat.

Bet pavyzdžiui, patiko Sarai Gruen, Wally Lamb ir Temple Gandin.

“The Art of Racing in The Rain has everything: love, tragedy, redemption, danger, and–best of all–the canine narrator Enzo. This old soul of a dog has much to teach to us about being human. I loved this book.” — Sara Gruen, Author of Water for Elephants

“I savored Garth Stein’s The Art of Racing in the Rain for many reasons: a dog who speaks, the thrill of competitive racing, a heart-tugging storyline, and–best of all–the fact that it is a meditation on humility and hope in the face of despair. Since finishing this engagingly unique novel, I’ve found myself staring at my own dog, thinking, Hmm, I wonder …” — Wally Lamb, Author of She’s Come Undone and I Know This Much Is True

“The Art of Racing in the Rain takes you on an unforgettable journey through another kind of mind, through the eyes — and nose — of a dog. I found it fascinating.” — Temple Grandin, Author of Animals in Translation

Pagla knygą bus pastatytas filmas, kurį mes su Giedre tikriausiai būtinai žiūrėsim, nes ten vaidins Patrick Dempsey.

Письмовник

Gimnazijoje mano muzikos mokytoja tikrai bjauriai su manimi elgėsi, ji buvo man siaubingai neteisinga, tad ją prisimenu, jei atvirai, su panieka ir gailesčiu.

Bet yra vienas gražus prisiminimas iš tų jos pamokų- ji mums papasakojo apie ir leido išklausyti visą A.Rybnikovo ir A.Voznesenskio rokoperą (nors rock ten nelabai daug, daugiau synth, electronic kai kur labai labai panašu į Jean Michel Jarre muziką) “Junona ir Avos”.

Jei nesate klausę, jei nesatę girdėję, būtinai pasižiūrėkit. Youtube ji yra visa sudėta, o N.Karačencovo, atliekančio Rezanovo vaidmenį, balsas toks užkimęs ir girgždantis… O ir a.a. A.Abdulovas vaidina… Žodžiu, geras reikalas. Kai klausiausi pirmą kartą mokykloje per pamoką tai net verkiau. O ir dabar be šiurpuliukų niekaip, kai namuose klausomės. Net mano K. su tokiu gražiu švedišku akcentu dainuoja ““Ты меня на рассвете разбудишь,//Проводить необутая выйдешь…”

Opera apie tai, kaip mūsų meilės ir mūsų gyvenimai prasilenkia, apie tai, kas nos ir turėtų įvykti, neišsipildo, apie tai, kaip mes nesusieiname ir išsiskiriam.

Būtent apie tai ir yra ką tik perskityta M.Shishkin knyga “Laiškų knyga” (“Письмовник”). (“Vaga” 2011)

Apie tai ir dar apie šimtus svarbių dalykų mūsų gyvenime. Apie pirmąją meilę, ir apie paskutiniąją.

Apie tai, kaip pilotas sugedus lėktuvui  klausia šturmano:

“-Kaip manai, seni, ištempsim?

O tas atsakė:

-Privalom! Nes mano bilietai į teatrą prapultų”

Apie tai kaip “..mes vasarnamyje baliname lubas, baldus ir grindis apdangstę laikraščiais. Vaikščiojame basi, ir laikraščiai nuolatos prilipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų. Paskui pakabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotume per tą tiulį!”

Skirtingai nuo “Junona ir Avos” ir daugelio kitų tiek aprašytų, tiek apdainuotų meilės istorijų, ši nėra epiška, o atvirkščiai- nepaprastai intymi. Turbūt todėl, kad ji surašyta Sašenkos ir Vovačkos laiškuose vienas kitam, kuriuos skaitydami įsimylėjėliai bučiuoja kiekvieną tašką.

Man lygiai taip pat kaip Linai pasirodė, jog istorija kad viskas vyksta maždaug septintajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose.

Gal todėl, kad tie laikai mums pažįstami? Gal tai rodo šitos knygos ir Sašenkos bei Vovačkos istorijos universalumą. Jog joje kalbama apie dalykus, kuriuos visi pažįstame, apie dalykus, kuriuos išgyvenome, apie dalykus, kurie mums kelia nerimą. Ne mums vienoms tas universalumas paliko įspūdį.

Vienoje recenzijoje rašoma “apie tai, kokiu tiksliai metu jie gyvena, knygoje nerašoma. Kritikai spėlioja, kad vaikinas dalyvauja kare Kinijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, o mergina – šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei vienoje vietoje nėra minima jos gyvenamoji vieta, veiksmas vyksta kažkokioje abstrakčioje erdvėje

Kitoje  recenzijoje parašyta: ” «Письмовник» — это не история переписки. Это как если бы попробовали предположить, что некий мужчина (некий «мужчина вообще») мог бы сказать некоей «женщине вообще», на какие темы они могли бы говорить, не будучи привязанными к своей эпохе, войнам, замужествам, семьям и смертям.”

Man labai imponuoja autoriaus literatūrinė estetika, jis rašo apie meilę, bet taip nenuvalkiotai, nepricaskintai, tai tikrai, švariai. Aš kaip ir mano draugė K.Ž.L. (ačiū ačiū už atsiųstą knygą) noriu iki pat debesų išgirti šitą knygą. Būčiau literatūros mokytoja, skaityčiau ją su mokiniais per pamoką. Būčiau knygyno ar bibliotekos darbuotoja visiems ją rekomenduočiau. O kaip knygų žiurkė raginu ją perskaityti. Visiems. Sesei. Sesės vyrui. Tėvams. Draugams.

Ir dar pirksiu ją visiems dovanų. Nes, žinot, ta knyga- metų atradimas.

K.Ž.G