Kai man patiko Amerikietiška pastoralė, ir po nerealaus filmo Elegija, skaitinėdama apie Philip Roth, visur aptikdavau, kad jis ypač išgarsėjo po knygos Portnoy’s Complaint, o lietuviškai lyg ir nieko daugiau neišversta, nusprendžiau pabandyti tą autorių išgarsinusią knygą. OMG! 1969 m. už šitą knygą jis turėjo būti gerokai palinčiuotas (o gal čia tik man taip atrodo). Manau, kad tokią knygą iš viso įmanoma ir atleistina parašyti tik autoriui žydui, nes bet kokios kitos tautybės autorius mažų mažiausiai būtų paskelbtas persona non grata Izraelyje arba apšauktas kokiu naciu ar panašiai.
Alex Portnoy, triesdešimt trijų žydas sėdi psichiatro kabinete ir pasakoja savo gyvenimą. Iš to ir pavadinimas – Alexo skundas, visą knygą Alexas psichiatrui “skundžiasi”, bet tik nepagalvok, kad tie skundai kokie verksmingi ar graudulingai, greičiau jie yra visiškai crazy, tokie, kad nieko kito nelieka, kaip klausant (knygą klausiau) gerai pažvengti, kiekvieną kartą nusistebint, kad “nu, šakės ir pavaro tas Pilypas”. Šiaip patarčiau labai jautrioms sieloms, o gal labai rimtoms sieloms geriau neskaityti. Nes nervai gali neatlaikyti masturbavimosi aprašinėjimo (nakčiai pėdsakams paslėpti Alexas pasilikdavo tos dienos kojines – dviem kartams) visokiose įmanomose situacijose, patikėk, tikrai visokiose! Ir tokio atviravimo visais įmanomais klausimais – kaipgi kitaip įmanoma psichiatrui išnarplioti sudėtingą žydišką situaciją?
Philip Roth
Knygoje daug žydiškumo nagrinėjimo (“A Jewish man with parents alive is a fifteen-year-old boy, and will remain a fifteen-year-old boy until they die! ” arba “Doctor Spielvogel, it alleviates nothing fixing the blame – blaming is still ailing, of course, of course – but nonetheless, what was it with these Jewish parents, what, that they were able to make us little Jewish boys believe ourselves to be princes on the one hand, unique as unicorns on the one hand, geniuses and brilliant like nobody has ever been brilliant and beautiful before in the history of childhood – saviors and sheer perfection on the one hand, and such bumbling, incompetent, thoughtless, helpless, selfish, evil little shits, little ingrates, on the other!” ), vaikų ir tėvų santykio, žydų ir nežydų (gojų) santykių amžiaus viduryje, vertybių, jų keitimosi, kartų keitimosi ir dar krūva visokių temų. Ir visa tai nė kiek nenuobodu (gal kiek sunkoka suprasti klausyti- dar nė vienos knygos tiek neatsukinėjau atgal), su gera doze humoro. Antrą kartą įsitikinu, kad Philip Roth ne veltui yra vadinamas vienu iš geriausių Amerikos rašytojų. Dabar tik ir svajoju, iš kur gauti laiko kitoms jo knygoms ir nuo kurios pradėti, nes jų gera krūvelė prirašyta! Rekomenduoju, rekomenduoju (išskyrus jautrias sielas).
Philip Roth apie knygą.
Knygą pasičiupau knygų mugėj, nes kaip tik stende stovėjo autorė, pavarčiau ir susigundžiau.
Kas patiko? Patiko knygos pavadinimas, knygos tema, teksto išdėstymas (pastraipos pirmasis žodis neatitraukiamas nuo krašto ir dideli tarpai tarp pastraipų), jei ne į temą, tai dar man patinka autorės šukuosena ir tai, kad ji tokia biškį patrakus.
Kas nelabai? Na, nors interviu autorė Audronė Urbonaitė mini, kad knygą skaityti paprasta, o nagrinėjama tema nėra paprasta, tai sutikčiau tik su antruoju teiginiu. Skaityti man nebuvo labai paprasta, nes… po trečdalio knygos nusibodo. Labai paprastai – kai skaitau įdomią knygą, tai vagiu kiekvieną minutę paskaityti, o čia knygos vos ne vengiau. Kadangi mokausi nepatikusias mesti į šoną, tai jau taip ir ruošiausi padaryti, bet paskui kažkaip, ai, tempiau tempiau, su pravertimais ištempiau iki galo.
Kokia gi ta tema? Labai autobiografinė. Autorė labai didžiuodamasi išsiunčia savo penkiolikametį sūnų mokytis į užsienį, bet tai darydama net nenumano, kad jos vaikas užaugs kitokioje aplinkoje, niekada nebegrįš (tikriausiai) ir visi su tėvyne susiję reikalai jam bus visiškai svetimi, na, o kad nebūtų lietuviškai mamai per mažai dar sukurs šeimą su kitataute, ne šiaip kitataute, bet kinų kilmės, tad ir jos pusiau lietuvė lietuviškai šnekanti anūkė turi azijietišką išvaizdą. Tarp tokių žmonių (vyro ir žmonos, jau nekalbant apie jų tėvus) visada bus kultūrinis nesusipratimas, nesuprantama ir visiškai kitokia kolektyvinė pasąmonė ir visokie kitokie iššūkiai (arba problemos), kurias ir bando A.Urbonaitė paliesti, įsigilinti, apie jas papasakoti. Ar Lietuvoje ką nors dar stebina tautų ir rasių maišymaisi? Manau, kad vis dar. Ir labai. Ir visada bus. Ne tik Lietuvoje.
Vietomis “Cukruota žuvis” labai vykusi (net pabraukiau kelias vietas), bet mano dėmesio išlaikyti iki pabaigos jai nepavyko.
Kažin, ar yra kokia knygų eilė, kaip reikia skaityti Undinę Radzevičiūtę? Pradėjau nuo vidurinės, nors ir turiu “Strekoza, ble”, kaip sakant mano knygų eilė reguliuojasi nepriklausomai nuo mano norų ir pageidavimų.
Esi girdėjęs/-usi apie TV serialą The Office? Kai skaičiau, man visą laiką atrodė, kad čia a lia The Office, kurio žiūrėjau tik kelias serijas, nes daugiau absurdiškumo iškentėti neturėjau kantrybės (ne dėl to, kad neteisybę rodė, gal labiau atvirkščiai) fragmentas ne ekrane, o popieriuje. Trumpos akimirkos iš ofiso gyvenimo, kolegų santykių, visokių “prasmingų” ritualų ir t.t. Gali paieškoti, gal atrasi save? Smagus pasiskaitymas. Trumpas, aštrus, taiklus.
Viena mūsų blogo skaitytoja užklausė, ar mes specialiai kaip nors ignoruojame Yasmina Kharda, ar neminime, nes nerekomenduojame? Aš realiai tai tik per knygų mugę ir pasidomėjau autorium labiau, iki tol kažkaip nelabai kreipiau dėmesio į tokias knygas, nes paskutiniu metu labai daug išleista visokių knygų, kaip kokia nors moteris buvo įkalinta, įčadrinta ir panašiai, ir tie viršeliai su iš po čadros žiūrinčiomis akimis man visi tokie vienodi.
Gal jau kažkur minėjau, kad autorius labai simpatiškas ir viesiems labai garsiai deklaruoja, kad jis yra „arabas, musulmonas ir feministas“. Kai jo vadovybė (karinė) pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl jo kūrybos, jis pasislėpė po savo žmonos vardų slapyvardžiu ir ilgai nebuvo žinoma, kas ta Yasmina Khadra yra.
Išsirinkau knygų mugėj ploniausią autoriaus knygą „Kabulo kregždės“, pagalvojau, kad jei nepatiks, tai bent nereikės ilgai kankintis. Gal ir gerai padariau, nežinau, kažkaip niekaip negaliu apsispręsti. Kodėl? Todėl, kad jei klaustumėt, kurį autorių rintis – Kader Abdolah ar Yasmina Khadra, sakyčiau, kad Kader Abdolah „Mečetės namai“ man patiko labiau, kūrinys vientisesnis, išsamesnis ir gilesnis, įdomesnis, detaliau pasakoja apie gyvenimą Irane, daugiau nagrinėja priežastis, kodėl viskas taip įvyko.
„Kabulo kregždės“ – trumpas kelių dienų aprašymas, apie tai, kokie sunkūs žmonių gyvenimai tokioje šalyje, kur už nepatikusį žvilgsnį geriausiu atveju būsi aptalžytas lazda, bet gali ir pakartas būti ar užmėtytas akmenimis. Negaliu pasakyti, kad knyga man patiko, perskaičiau ir tiek, nepadarė didelio įspūdžio, nebuvo naujiena. Tačiau neskaičiusiems tokio pobūdžio knygos gal ir būtų visai įdomu. Kiek apgauna ir antraštė ant nugarėlės, iš kurios supratau, kad knyga apie moteris, bet ji tiesiog apie žmones apskritai.
Nesakau, kad nebeskaitysiu Yasmina Khadra knygų, kažkodėl smalsu būtų paskaityti „Kerštą“, kurioje autorius pasakoja apie Izraelio ir palestiniečių problemas.
Kartais knyga turi gerus du metus laukti, kol bus jos eilė. Taip atsitiko ir su Giedrės rekomenduota American Wife, kuri buvo tuoj pat parsiųsdinta po jos rekomendacijos (2011 m. pradžioje). Ilgai nesiryžau imti į rankas tokios storos knygos, nes turėdama tiek mažai laiko skaitymui, žinojau, kad skaitysiu ilgai, o kai ilgai skaitai, knyga gaunas tokia išsiblaškiusi… Bet ne šita.
Ar patiko? Labai patiko, ypač pirmosios dvi dalys – tikrai stiprios, tik paskutinioji kiek per daug ištęsta. Knyga apie Laurą Bush, savo kvailokais posakiais pagarsėjusio prezidento, vienintelio apsilankiusio Lietuvoje ir turinčio atminimo lentą ant rotušės sienos, žmoną (kiekvieną kartą praeidama pro tą lentą vis galvoju, jei prezidentas ištaręs tuos žodžius, užrašytus ant lentos, neimponuoja, tai kiek imponuoja tie žodžiai, nors ir labai svarbūs, bet kartu… jei kada nors Amerika sugalvotų mus paaukoti, ar galėtume ta lentele pamojuoti jiems prieš nosį?).
Pirmojoje knygos dalyje taip gerai aprašytas augančios mergaitės gyvenimas, taip viskas išjausta, išgyventa ir tikra, kad nė vienoj vietoj neteko pagalvoti, kad, na, perlankta ar panašiai. Be abejonės, Curtis Sittenfeld sukūrė stiprų ir paveikų mergaitės, merginos, vėliau moters paveikslą, taikliai sudėliojo visas aplinkybes nulėmusias, kodėl vienaip ar kitaip pakrypo Alice Blackwell gyvenimas.
Curtis Sittenfeld
Antroje knygos dalyje patenkam į pasaulį, į kurį patenki tapdamas oficialiu asmeniu (kaip labai pabrėžiama knygoje, tais oficialiais asmenimis toli gražu nebūtinai tampa patys gabiausi, charizmatiškiausi ir protingiausi – kaip sakė pagrindinės veikėjos Alice tėvas: “Foolish names and foolish faces often appear in public places.”), kuriame nebegali nueiti į parduotuvę ir apskritai turėti asmeninio gyvenimo, o tuo labiau asmeninės nuomonės. Kai gali turėti tik besišypsantį arba susirūpinusį veidą (pagal poreikį), ir turi visada palaikyti savo vyro prezidento poziciją, nors galbūt visiškai su ja nesutinki, nes apskritai esi priešingų pažiūrų, kurios, manei prieš susituokdama visiškai netrukdys šeimyniniam gyvenimui.American Wife – dar viena labai gera knyga (šalia Philip Roth Amerikietiškos pastoralės) apie amerikietišką gyvenimo būdą, amerikietišką šeimą, gyvenimą nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki beveik šių dienų. Būtinai prisidedu prie Giedrės ir rekomenduoju.
“In Mongolia, when a dog dies, he is buried high in the hills so people cannot walk on his grave. The dog’s master whispers into the dog’s ear his wishes that the dog will return as a man in his next life. Then his tail is cut off and put beneath his head, and a piece of meat or fat is placed in his mouth to sustain his soul on its journey; before he is reincarnated, the dog’s soul is freed to travel the land, to run across the high desert plains for as long as it would like.
I learned that from a program on the National Geographic channel, so I believe it is true. Not all dogs return as men, they say; only those who are ready.
I am ready.”
Šioje knygoje apie tai, kaip pasaulis atrodo šuns akimis. Įdomiai. Tikriausiai panašiai, kaip “Skafandre ir drugelyje” – kai esi gyvas, protingas, mąstantis ir negalintis savęs išreikšti, na, nebent akies mirksniu arba uodegos vizginimu. O pasirodo, šuns kūne gyvena siela, kuri galbūt tuoj tuoj, jei viską išmoko šuniškam pasauly, reinkarnuosis į žmogų. Žodžiu protingas padaras, gali papasakoti viską, kas dedasi žmonių pasaulyje. Tiksliau, kas dedasi Enzo (toks šuns vardas) šeimininko Denis gyvenime. Nelabai linksmame…
Knyga klausėsi visai sklandžiai, tikrai savotiškai įdomi, bet kulminacija, sakyčiau tokia jau labai savotiška, truputį mane pritrenkė (confused), bet galiausiai nusprendžiau labai nesikabinėti ir ją “nuryti”. Pats knygos siužetas toks labai nestebinantis – klausai ir galvoji, na, tai autorius turi dvi galimybes, kaip pasielgti su Denis, tai klausimas kyla tik dėl to, kaip pasielgs – gerai ar blogai, – nemanau, kad labai didelis pliusas knygai, bet gal tik daugiau iš jos reikalaujantiems. O štai pabaiga tai patiko – šviesi, giedra ir paliekanti gerą jausmą.
Neabejotinai rekomenduoju šunų mylėtojams arba tiems, kam liūdna ir norisi išsiverkti. Lyg ir kažkuo išskirtinė, lyg ir nelabai. Tokia tat.
Bet pavyzdžiui, patiko Sarai Gruen, Wally Lamb ir Temple Gandin.
“The Art of Racing in The Rain has everything: love, tragedy, redemption, danger, and–best of all–the canine narrator Enzo. This old soul of a dog has much to teach to us about being human. I loved this book.” — Sara Gruen, Author of Water for Elephants
“I savored Garth Stein’s The Art of Racing in the Rain for many reasons: a dog who speaks, the thrill of competitive racing, a heart-tugging storyline, and–best of all–the fact that it is a meditation on humility and hope in the face of despair. Since finishing this engagingly unique novel, I’ve found myself staring at my own dog, thinking, Hmm, I wonder …” — Wally Lamb, Author of She’s Come Undone and I Know This Much Is True
“The Art of Racing in the Rain takes you on an unforgettable journey through another kind of mind, through the eyes — and nose — of a dog. I found it fascinating.” — Temple Grandin, Author of Animals in Translation
Pagla knygą bus pastatytas filmas, kurį mes su Giedre tikriausiai būtinai žiūrėsim, nes ten vaidins Patrick Dempsey.
Gimnazijoje mano muzikos mokytoja tikrai bjauriai su manimi elgėsi, ji buvo man siaubingai neteisinga, tad ją prisimenu, jei atvirai, su panieka ir gailesčiu.
Bet yra vienas gražus prisiminimas iš tų jos pamokų- ji mums papasakojo apie ir leido išklausyti visą A.Rybnikovo ir A.Voznesenskio rokoperą (nors rock ten nelabai daug, daugiau synth, electronic kai kur labai labai panašu į Jean Michel Jarre muziką) “Junona ir Avos”.
Jei nesate klausę, jei nesatę girdėję, būtinai pasižiūrėkit. Youtube ji yra visa sudėta, o N.Karačencovo, atliekančio Rezanovo vaidmenį, balsas toks užkimęs ir girgždantis… O ir a.a. A.Abdulovas vaidina… Žodžiu, geras reikalas. Kai klausiausi pirmą kartą mokykloje per pamoką tai net verkiau. O ir dabar be šiurpuliukų niekaip, kai namuose klausomės. Net mano K. su tokiu gražiu švedišku akcentu dainuoja ““Ты меня на рассвете разбудишь,//Проводить необутая выйдешь…”
Opera apie tai, kaip mūsų meilės ir mūsų gyvenimai prasilenkia, apie tai, kas nos ir turėtų įvykti, neišsipildo, apie tai, kaip mes nesusieiname ir išsiskiriam.
Būtent apie tai ir yra ką tik perskityta M.Shishkin knyga “Laiškų knyga” (“Письмовник”). (“Vaga” 2011)
Apie tai ir dar apie šimtus svarbių dalykų mūsų gyvenime. Apie pirmąją meilę, ir apie paskutiniąją.
Apie tai, kaip pilotas sugedus lėktuvui klausia šturmano:
“-Kaip manai, seni, ištempsim?
O tas atsakė:
-Privalom! Nes mano bilietai į teatrą prapultų”
Apie tai kaip “..mes vasarnamyje baliname lubas, baldus ir grindis apdangstę laikraščiais. Vaikščiojame basi, ir laikraščiai nuolatos prilipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų. Paskui pakabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotume per tą tiulį!”
Skirtingai nuo “Junona ir Avos” ir daugelio kitų tiek aprašytų, tiek apdainuotų meilės istorijų, ši nėra epiška, o atvirkščiai- nepaprastai intymi. Turbūt todėl, kad ji surašyta Sašenkos ir Vovačkos laiškuose vienas kitam, kuriuos skaitydami įsimylėjėliai bučiuoja kiekvieną tašką.
Man lygiai taip pat kaip Linai pasirodė, jog istorija kad viskas vyksta maždaug septintajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose.
Gal todėl, kad tie laikai mums pažįstami? Gal tai rodo šitos knygos ir Sašenkos bei Vovačkos istorijos universalumą. Jog joje kalbama apie dalykus, kuriuos visi pažįstame, apie dalykus, kuriuos išgyvenome, apie dalykus, kurie mums kelia nerimą. Ne mums vienoms tas universalumas paliko įspūdį.
Vienoje recenzijoje rašoma “apie tai, kokiu tiksliai metu jie gyvena, knygoje nerašoma. Kritikai spėlioja, kad vaikinas dalyvauja kare Kinijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, o mergina – šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei vienoje vietoje nėra minima jos gyvenamoji vieta, veiksmas vyksta kažkokioje abstrakčioje erdvėje
Kitoje recenzijoje parašyta: ” «Письмовник» — это не история переписки. Это как если бы попробовали предположить, что некий мужчина (некий «мужчина вообще») мог бы сказать некоей «женщине вообще», на какие темы они могли бы говорить, не будучи привязанными к своей эпохе, войнам, замужествам, семьям и смертям.”
Man labai imponuoja autoriaus literatūrinė estetika, jis rašo apie meilę, bet taip nenuvalkiotai, nepricaskintai, tai tikrai, švariai. Aš kaip ir mano draugė K.Ž.L. (ačiū ačiū už atsiųstą knygą) noriu iki pat debesų išgirti šitą knygą. Būčiau literatūros mokytoja, skaityčiau ją su mokiniais per pamoką. Būčiau knygyno ar bibliotekos darbuotoja visiems ją rekomenduočiau. O kaip knygų žiurkė raginu ją perskaityti. Visiems. Sesei. Sesės vyrui. Tėvams. Draugams.
Ir dar pirksiu ją visiems dovanų. Nes, žinot, ta knyga- metų atradimas.
Pagaliau! 35 diskai, 40 valandų klausymo, 3 mėnesių važinėjimo į darbą – pabaigiau klausyti Gregory David Roberts ‘Shantaram’. Jausmas kaip didžiulį bulvių lauką nukasus – tiek laiko su viena knyga, vajei. Įspūdžiai? Patiko, labai patiko. Juk per tiek laiko būtų galima ir išprotėti nepatinkačią knygą beklausant. Ir žinot ką? Ypatingai rekomanduoju knygos klausytis. Nes garsas yra ypatingas knygos žavesys, kurio nepatirsite skaitydami originalą, o tuo labiau vertimą. Knygą įskaitė ir visus įmanomus ir neįmanomus Indijoje skambančius anglų kalbos akcentus ‘įdainavo’ super talentingas aktorius Humphrey Bower. Neįtikėtina, bet jis įskaitė daugybę žmonių, ir visus juos praktiškai buvo įmanoma atskirti pagal jų akcentą, o jų (ir akcentų ir veikėjų) milijonas – nuo Indijos lūšnynų, geriausių privačių Bobmbėjaus mokyklų, New York’o, vokiško, itališko ir prancūžiško, naujazelandietiško, australiško ir arabiško, ir dar nežinau kokio nepaminėjau.
Kausiau knygą ir vietomis man buvo gaila, kad tai tik garsas, nes daugelį knygos vietų iš tikro norėtųsi pasižymėti, pasibraukti ir kada nors vėl atsiversti, deja. Gaudau keletą citatų internete.
It took me a long time and most of the world to learn what I know about love and fate and the choices we make, but the heart of it came to me in an instant, while I was chained to a wall and being tortured. I realised, somehow, through the screaming in my mind, that even in that shackled, bloody helplessness, I was still free: free to hate the men who were torturing me, or to forgive them.
“You know, Lin,” he said softly, “we have a saying, in the Pashto language, and the meaning of it is that you are not a man until you give your love, truly and freely, to a child. And you are not a good man until you earn the love, truly and freely, of a child in return.”
Gražus lietuviško leidimo viršelis
What characterises the human race more, Karla once asked me, cruelty, or the capacity to feel shame for it? I thought the question acutely clever then, when I first heard it, but I’m lonelier and wiser now, and I know it isn’t cruelty or shame that characterises the human race. It’s forgiveness that makes us what we are. Without forgiveness, our species would’ve annihilated itself in endless retributions.
“The universe,” he continued, “this universe that we know, began in almost absolute simplicity, and it has been getting more complex for about fifteen billion years. In another billion years it will be still more complex than it is now. In five billion, in ten billion — it is always getting more complex. It is moving toward…something. It is moving toward some kind of ultimate complexity. We might not get there. An atom of hydrogen might not get there, or a leaf, or a man, or a planet might not get there, to that ultimate complexity. But we are all moving towards it — everything in the universe is moving towards it. And that final complexity, that thing we are all moving to, is what I choose to call God. If you don’t like that word, God, call it the Ultimate Complexity. Whatever you call it, the whole universe is moving toward it.”
Gregory David Roberts
Looking at the people, listening to the breathing, heaving, laughing, struggling music of the slum, all around me, I remembered one of Khaderbhai’s favourite phrases. Every human heartbeat, he’d said many times, is a universe of possibilities. And it seemed to me that I finally understood exactly what he’d meant. He’d been trying to tell me that every human will has the power to transform its fate. I’d always thought that fate was something unchangeable: fixed for every one of us at birth, and as constant as the circuit of the stars. But I suddenly realised that life is stranger and more beautiful than that. The truth is that, no matter what kind of game you find yourself in, no matter how good or bad the luck, you can change your life completely with a single thought or a single act of love.
Knygoje yra visko, pilna ribinių situacijų, pasirinkimo, žmogiškumo, garbės ir orumo išbandymų, susitaikymo, nusileidimo, nusilenkimo žmonėms, kultūrai ir neįtikėtinai daugiaveidei šaliai. Šaliai, kuri pilna meilės, kuri yra apie meilę, nes, kaip sako knygos herojai, be meilės Indija būtų neįmanoma, nes tiesiog būtų neįmanoma išgyventi tokiam kiekiui žmonių gyvevančių taip arti vienas kito.
Žinau, knyga brangi ir stora (lietuviškai išleido “Tyto alba”), kitu leidimu leidykla paplonino viršelį ir pamažino kainą. Žinai, ką? Rašyk pirmuoju numeriu, ką nori įsigyti knygų mugėj. Tikrai.
Tokį autorių pamačiau pirmą kartą. Gora (svetimšalis) gangsteris Indijoj, ne kitaip
Apie autorių. Juokiausi pamačiusi nuotrauką. Tikrai. Ant CD dėžutės buvo tik įskaitančio aktoriaus nuotraukėlė, o koks autorius – neįsivaizdavau, o kai pamačiau – juokiausi, nes jis visai neatitiko mano įsivaizdavimo. Knyga parašyta per trylika metų, rašyta ir kalėjime. O čia tos neįtikėtinos biografijos tikrieji faktai. Mums tik belieka sukti galvą, kas knygoje yra išgalvota, o kas tikra. Tikrai pasukti. Nes Shantaram – tokį vardą herojus gavo atokiam Indijos kaime, arba Lin Baba (kaip pastebėjau, lietuviškam vertime jokio Babos kreipinio nebelikę, Shantaram pavirtęs lietuvišku Linu 🙂 ) per savo gyvenimo Indijoje metus patiria tiek, kad, ką žinau, koks šimtas žmonių gal nepatiria per visą savo gyvenimą kartu sudėjus. Autorius rašo ir apie tai, apie tą keistą nuotykių troškimą, veržimąsi į pavojus ir visur kitur, kur daugelis alia normalių žmonių nenori nė sapne atsidurti.
Prisiminiau, kaip vienas Tyto Albos darbuotojas sakė apie šią 757 psl. lietuviškai (angliškai beveik 1,000) knygą: “Predėjau skaityti, perskaičiau 30 pls. ir man jau buvo gaila, kad knyga kažkada baigsis”.
O aš ką galiu pasakyti? Nauji metai, dvi perskaitytos knygos ir abi – nerealios! Jei taip ir toliau, tai metų pabaigoje būsiu fantastiškai apsvaigusi nuo gerų knygų.
Užtikau šiandien naują Rašytojų sąjungos debiutantę (eilinį kartą vėl esu nuo visko truputį atsilikus, bet gal vis tiek kam nors naujiena, kaip ir man) – Jurgą Tumasonytę ir jos debiutinę Dirbtinę muselę. Novelę galima paskaityti čia (aš dar nespėjau šiandien). Knyga – tai novelių rinktinė. O čia – interviu su autore.
Nežinau, ar man prisisapnavo, ar ne, kad Rūta Šepetys dalyvaus šių metų knygų mugėje? Nusprendžiau truputį tam pasiruošti, perskaityti dar pernai vasario mėnesį netikėtai atraštą knygąBetween Shades of Grey. Paskaičiusi Sandros Bernotaitės įrašą, nusprendžiau, kad skaitysiu angliškai (originalas), nes tiesiog iš proto varo knygų nukarpymas – ypač visokių žemėlapių (kuriuos labai mėgstu), iliustruojančių knygą. Kadangi noras skaityti kažkokią knygą man dažnai trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus, tai šį kartą mane išgelbėjo amazon.com – click ir yra knyga Kindle, meldžiausi, kad tik žemėlapiai ten būtų išlaikyti. Ir jie buvo!
Pirmoji žemėlapio dalis
Kaip galima išmesti tokį ypatingą knygos katalizatorių? Per tą žemėlapį knyga tampa tokia reali ir visas patirtas siaubas dar baisesnis – žmones trėmė neįsivaizduojamai toli, neįsivaizduojamai. Žiūrint į žemėlapį tai tampa taip akivaizdu, daug akivaizdžiau, nei rašant, kad herojus vežė savaičių savaites – juk tai nieko nepasako…
Antroji dalis
Knyga parašyta trumpais aiškiais sakiniais – paprasta ir lengva skaityti. Knyga priskiriama prie young adult knygų, gal labiau į juos orientuota, o tuo ir džiaugiuosi, nes jaunam žmogui (o ir ne tik jam) šalia visų išprotėjusių vampyrų reikia paskaityti ir kažką baisaus iš tikros realybės.
O šiaip viskas, kas parašyta, t.y. viskas, ką žmonės tremtyje išgyveno man yra totaliai nesuvokiama. Visiškai. Bandau save įsivaizduoti tokiose situacijose, ir aš visiškai nežinau, kaip elgčiausi, ar nepasirašyčiau, ar neišduočiau… O gal būčiau sušalusiai nepalaužiama? Ar žinai, kaip pasielgtum tu? Gal išbandyk save šiąnakt balkone, kur tik koks minus penkiolika…
Ačiū ‘Vagai’, kad išleido tokią knygą. Ačiū Sigitui Parulskiui už nuostabų vertimą. Ačiū Andrejui Bondarenko už viršelio, pro kurį neįmanoma praeiti knygyne idėją. Autoriui ačiū už knygą.
Iš tikro daugiau nieko ir nenoriu rašyti. Tikrai. Ne dėl to, kad nėra apie ką. Kažkaip atrodo, na, ką galėčiau padaryti, tai tik perrašyti visą šitą nuostabų kūrinį, užbaigusį mano praėjusius metus ir pradėjusį 2012. Gal galiu daugiau šiemet ir nebeskaityti, nes metų knygą jau perskaičiau? Sąžiningai tampiausi pieštuką kartu su knyga, o gal be reikalo, nes juk nesucituosiu čia visko, ką pasibraukiau. Tos pavienės pabrauktos mintys – kažkaip nesinori man jų traukti čia iš konteksto, iš jų gyvenimo, kur jos kaip atviras nervas – skaitai ir visą laiką norisi verkti – gal dėl to, kad randi tiek jausmo, išjautimo ir išgyvenimo, kad atsisuka kažkokie dūšios ašarų kraneliai?
Skaitydama knygą kažkodėl įsivaizdavau, kad viskas vyksta maždaug septinatajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose, nes man knygoje minimas karas Kinijoje (ar su Kinija) nieko nesakė, o štai dabar paskaičiau, kad tas karas vyko 1900 m. – dar labiau nustebino autoriaus sugebėjimas taip neįtikėtinai viską atskleisti, kad visiškai nebesvarbu, kuriame laiko taške esi. Taip meistriškai parašyta, kad nesvarbu, kuriam dešimtmety blaškomės – laikas sluoksniuojasi, vyniojasi, persilenkia, išsiskiriam ir vėl susitinkam, gyvieji atsisveikinam su mirusiais, mirusieji pasitinka gyvuosius jau anapus. Aš taip tikiuosi, kad susitiksiu autorių kitoj jo knygoj. Net skauda, kaip noriu.
“Kitos knygos” įsisuko į Roberto Bolano. Ir įsisuko su daug populiaresnėm knygom, nei mūsų failure “Čilės noktiurnas”. Jau mačiau knygyne “Tolima žvaigždė“, planuojama išleisti ir “Laukinius? (Pašėlusius) detektyvus“.
Nuo tada kai Giedrė man padovanojo plytos dydžio Bolano knygą 2666, kažkaip keistai mane šitas autorius traukia. Ir baido, aišku, su tokia plyta, tai, manau, vertimas turi daugiau šansų būti išbandytas.
daug ką paaiškina iki šiol skaitytose Herbjorg Wassmo knygose – Dinos santykius su vyrais, Toros patėvį. Perskaičiau greitai – išimtinai skyriau visus įmanomus vakarus skaitymui, o ne kitokiems darbams. Turėjau gerą paskatą – knygą pasiskolinau, visada noriu kuo greičiau gražinti.
Wassmiška knyga, gerai skaitėsi, įdomi, geriausia pamoka apie Norvegijos istoriją žmogiškuoju lygiu – kaip ta istorija gyvena mažų neistorinių žmonių gyvenimuose. Na, ir žinoma, šiaurės moterys, šiaurietiški jausmai, nepasakymai, nutylėjimai. Knygoje autorė šokinėdama nuo vienos prie kitos papasakoja prosenelės Saros Suzanės, senelės Elidos, mamos Jordisės ir gabaliuką savo gyvenimo.
Kaip sakiau, įdomu buvo skaityti, bet vis tiek nė viena kita knyga man nebeprilygta “Dinos knygai”. Kažkaip nebeuždega manęs, bet, aišku, privaloma knyga Wassmo mylėtojams.
Nežinau, ką parašyti apie šitą knygą. Tikrai. Va jau paėmiau vieną alia aprašymą ir ištryniau. Manau, kalčiausias čia tas mano epizodinis skaitymas, kai gan ilgam tenka atidėti knygą į šoną. O nežinau, ką rašyti, tikriausiai dėl visokiausių besimaišančių jausmų, kuriuos sukelia ši knyga. Žinau, kad sunkiai sekasi su angliškom knygom, kur nutylėjimai, pasakojimai per detales… Na, nutyli, o aš ir sunku, galvą, ar aš čia teisingai viską supratau, gal iš viso ten jokio nutylejimo nebuvo. Bet knyga patraukli, nors gal vietomis perlenkta su visais įmanomais blogais dalykais, galinčiais atsitikti vienam žmogui, bet gal taip būna? Tikriausiai būna? Tik negalvok, kad knyga verkšlenanti, siaubingai liūdna ir sunki, na, taip nėra. Daug kas įvelkama į humorą, juk tokie rūbai geriausiai tinka ne visai linksmiems dalykams papasakoti.
Autorės stilius toks,sakyčiau,žavingas, man tokios knygos patinka, galėčiau sakyti, kad kažkiek panašus man į Nicole Krauss, kaip kad su ja būna, kad skaitai, nors ir ne visai patinka pats pasakojimas, bet stilius užliūliuoja ir tiesiog mėgaujiesi skaitymu, žodžių srove.
Apie ką knyga? Apie Elly. Apie ją, kaip seserį, kaip draugę, kaip dukrą. Apie šeimą, apie Gechwister – toks geras vokiškas žodis, reiškiantis brolius ir seseris. Apie tai, kaip broliai ir seserys yra tavo vaikystės atsiminimų saugotojai – “The witness of my soul, my shadow in childhood, when dreams were attainable for all. When sweets were a penny and god was a rabbit.”
O kodėl triušis tapo dievu?
“If this God couldn’t love me,then it was clear I’d need to find another one that could.”
Sarah Winman
Ne šedevras, bet nebloga debiutinė knyga. Rekomenduoju, ypač, jei patiko Nicole Krauss. Jei nepatiko, vis tiek rekomenduoju 🙂
Still Alice – apie penkiasdešimtmetę moterį, Alice, kuriai diagnozuojamas Alzheimeris. Knyga iš sergančiojo perspektyvos. Kaip žmogus keičiasi, kaip keičiasi aplink gyvenantys, kaip sunku sergančiajam, kaip dar sunkiau mylimiesiems, vyrui vaikams. Kaip atlaikomas ar neatlaikomas šis smūgis – paprastai tokiose situacijose neatlaiko tie, iš kurių tikiesi daugiausia, bet iškyla kiti, tie, kuriais mažiau pasitikėjai, kuriuos laikei vėjavaikiais, nepatikimais.
Knyga leidžia pajausti tą pasaulį, kurį pasigrobia liga. Kadangi autorė Lisa Genova yra neurologė, rašo Alzheimerio asociacijos interneto puslapyje, tikriausiai knyga yra visų jos sutiktų sergančiųjų pasakojimas, kreipimasis į tuos, kurie aplink, sveikieji. Pats sergantis kažkuriuo laiko momentu pasiekia tokią stadiją, kad nebesupranta, kad serga, tiesiog aplink yra vien tik nepažįstamieji – dukra – jauna mergina, kuri nori būti aktorė, sūnus – gražus jaunas vyras, kita dukra – motina, nes ant rankų laiko kūdikį. Pasaulis kitoks, bet Alice vis dar Alice. Tokia pati sau.
Ši knyga nėra kažkoks literatūros šedevras, tai dar vienas priminimas – memento mori, o mori gali įgauti pačių netikėčiausių formų. Svarbu to nepamiršti.
knyguziurkes.com 