The Marriage Plot

Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad J.Eugenides parašė naują knygą, ir stebėjausi www.goodreads.com pamačiusi, kad knyga vertinama ganėtinai vidutiniškai (3.42). Galvojau, kad nepasiduosiu šitam vertinimui ir pulsiu skaityti ir mėgti, tačiau, kai maždaug trečiame knygos trečdalyje buvau užklausta, apie ką knyga, kurią dabar klausau, hmm, negalėjau iš karto atsakyti, kaip kad ir dabar negaliu. Nors tai gal ir nėra joks knygos rodiklis, nes, pavyzdžiui, pasakyti, apie ką yra ‘Laiškų knyga” irgi nėra taip paprasta.

Bet, kaip sakau, buvau 3/3 knygos, o vis dar nelabai supratau, kurlink knyga eina ir kas turėtų būti vadinamoji knygos kulminacija (Tikriausiai galvodama apie knygos kulminaciją turėjau galvoti apie tai, už kurio Madeleine ištekės? Hmm), net galvojau, kad šioj knygoj tikriausiai iš viso jos nebus, nereikia nei laukti. Tada pasiėmiau diskų dėžutę ir dar kartą perskaičiau “apie ką knygą”, tikėdamasi rasti kažkokią užuominą, pagal kurią toliau bandyčiau vynioti siūlų kamuolį – gal kažko nepagaunu?

1980-ieji. Amerikos koledžas. Mergina – Madeleine – nei labai graži, nei labai populiari. Pažistamas jausmas, kai susirenka fuksai, uostinėjasi, žiūrinėjasi, pritampa-nepritampa ir t.t. Tai va, ji studijuoja anglų kalbą, kurią US studijuoja tie, kurie realiai nesupranta “kuo nori būti užaugę”.

Some people majored in English to prepare for law school. Others became journalists. The smartest guy in the honors program, Adam Vogel, a child of academics, was planning on getting a Ph.D. and becoming an academic himself. That left a large contingent of people majoring in English by default. Because they weren’t left-brained enough for science, because history was too dry, philosophy too difficult, geology too petroleum-oriented, and math too mathematical – because they weren’t musical, artistic, financially motivated, or really all that smart, these people were pursuing university degrees doing something no different from what they’d done in first grade: reading stories. English was what people who didn’t know what to major in majored in.”

Tada dar yra Mitchell, kuris myli Madeleine ir yra įsitikinęs, kad šioji turi būti jo žmona, bet trumpai tariant, pats yra toks truputį ‘kaimietis’, kad merginai jis reikalingas tik tada, kai nėr kas veikti arba nėr su kuo pasibučiuoti. Nu, čia taip labai jau tiesmukiškai, aišku. Mitchell knygoje spėja pakeliauti po Europą ir Indiją, ieško religijos, bet kam visa tai aprašinėjama nelabai aišku. Ir dar yra Leonard, prie kurio mergos kaip prie medaus – o jis staiga prie Madeleine. Bet kad nebūtų liūdna, šis gražus populiarus ir labai protingas vaikinas dar serga maniakine depresija ir karts nuo karto papuola į ligoninę, turi nuolatos gerti vaistus ir panašiai. Ta maniakinė depresija gan išsamiai aprašoma ir, aišku, gerokai paįtakoja M ir L gyvenimą.

Visa istorija pasakojama trijų veikėjų ir tie paskojimai taip sakyčiau labai įdomiai sudėlioti: vienas papasakoja iš savo pusės, staiga po gero gabalo klausymo, kitas veikėjas užsimena apie tą patį įvykį iš savo pusės ir taip autorius sudėlioja visą paveikslą. Būtent paveikslas kol kas man atrodo geriausias knygos apibūdinimas. Knyga yra trijų to laikmečio žmonių paveikslas.

Klausyti buvo visai įdomu ir tik vienoj vietoj nuobodoka, bet tuo pačiu galvojau, ar perkaityčiau iki galo, jei skaityčiau popieriuje? Keista knyga. Vietomis tikrai įdomiai nuklystama į visokius knygų/depresijų/genetikos aprašinėjimus, bet klausai ir galvoji, o kam šitas nukrypimas? Parodyti, kokį tyrimą padarei rašydamas knygą? Middlebook.

Pati pabaiga man patiko. Nors realiai knygoje yra dvi pabaigos. Gal pirmosios būtų užtekę? Taip įdomiai, po 12 diskų jau galvojau, kad tikrai pabaiga, nes kaip tik baigėsi diskas. Tik nustebau, kas kaip paprastai niekas nesako: “this was the end of the book, for other books please refer to bla bla”, tada nusprendžiau pasitikrinti ir radau dar vieną CD, kur jau buvo tikroji pabaiga. Kurioziška, ar ne?

Tikrai sutikčiau su šituo vienos goodreaderės įvertinimu:

The Marriage Plot is pretentious. And also pompous, elitist, privileged and self-important.

Eilė

Tai gerulė knygutė – vienas ilgas dialogas. Skaičiau ilgoj kelionėj traukiniu. Dabar galvoju, išversta į anglų kalbą, bet ne sovietams tikriausiai nesuprast iki galo šitos knygos. Nes didžioji dalis, dabartine galva galvojant, tiesiog nesuvokiama. Tikrai. Atrodo neįtikėtinas toks gyvenimas, vos ne science fiction, panašiai kaip koks Hitchhiker. Nes kaipgi galima kitaip pavadinti stovėjimą eilėj prie nežinia ko kokias dvi tris paras? Na, kaip belaukiant Godo, ar kokio kito ne ką daugiau apibrėžto “tovariščiaus” ar “graždanino”. Iki absurdo neįmanomas patikėti reikalas, nors ir žinai, kad visa tai tiesa, visa tai nepajudinamas sovietinis palikimas, kurį kaip kokią nors nematerialinę “vertybę” išsaugo Sorokinas. Kaip baigiamajame žodyje sako autorius, eilės dingimas buvo didelis šokas sovietiniam žmogui, nes dingo dalis to meto kultūros, bendravimo galimybės ir vos ne mentalitetui nebeliko kur pasireikšti.

Kūrinys neįtikėtinai meistriškai perduoda įvairiausias nuotaikas, žmonių masės eilėje bangavimą, grūstis, nuotaikų kaitimą vos ne iki muštynių ir paskui vėl… ramų atoslūgį.  Iš pradžių galvojau, kad apsisuks galva nuo tokio tempo ir puslapių vertimo, nuo netiesioginės kalbos nebuvim0, bet viskas taip neįtikėtinai meistriškai parašyta, kad net nepajunti, kai pagaliau Godo ateina. Tikrai! Importinės prekės ar moters pavidalu. Čia jau kaip kam.

G. apie knygą rašė čia.

Sala po vandenynu

Gal jau persiskaičiau Allendes? Gi gali taip atsitikti, ane? Ir dabar, atsisukus į savo knygų šimtuką, aš joje vis dėlto palikčiau tik “Dvasių namus”. Taip ir padarysiu.

“Sala po vandenynu” įtraukia ir susikaito greitai, o gal tas greitis atsiranda todėl, kad biblioteka jau skalambija visais varpais ir kviečia ją grąžinti? Jau neberandu joje nieko naujo kažkaip. Viskas taip pažįstama, matyta ir girdėta, skaitai ir tiek. Norisi kažko daugiau. Puiki knyga atsipalaidavimui ir atostogoms, dar tinka visiems, kurie Allendės knygų nėra skaitę – šioji bus prie geresniųjų ir viršelis gražus. O man noris į kokias labiau nepažįstamas salas.

My Tiny Wife

Knyga, Giedrės įdėta man į kelionę traukiniu. Būtina perskaityti, nes kitos šio autoriaus knygos pavadinimas All My Friends Are Superheroes jau tapo mano leksikos dalimi.

O ši knyga – tai pasaka suaugėliams. Žodžiu, vieną paprastą dieną banke įvyksta ginkluotas apiplėšimas, tik kaukėtas plėšikas neima banko pinigų, o iš visų tuo metu aptarnavimo salėje buvusių žmonių paima po patį brangiausią tuo metu turimą daiktą. Vienam tai sužadėtuvių žiedas, kitam nuotrauka, trečiam raktas. Išeidamas vagis pasako, kad dabar jis pavagė 51% šioje salėje buvusių sielos (gyvybiškai svarbus vienas procentas, nes vien dėl jo sielos lieka mažiau nei pusė) ir jei per tam tikrą laiką jie nesugebės tos sielos regeneruoti, papraščiausiai mirs.

Tai štai viena moteriškė, pasakotojo žmona, ima nesustabdomai mažėti. Kas atsitinka su kitais stovėjusiais eilėje (eilę matai piešinyje – knyga iliustruota), neišduosiu, nes tiek ten tos knygutės. Žodžiu, nelaimėliai turi susivokti savo gyvenime, suprasti pasakos moralą, kad išsigelbėtų ir mes galėtume skaityti apie laimingą pabaigą. Ar visi tokie greiti, ar visi tokie protingi?…

Dramblių prižiūrėtojų vaikai

Kai gavau knygų dovanų iš Tyto Albos, užsiminiau, kad kai perskaitysim knygas, tai padovanosim savo blogo skaitytojams, bet, žinot, kai tik pradėjau skaityti šitą knygą, iš karto pradėjau rašyti atsiprašymo pastraipą, kad, atleiskite, mielieji, bet aš “Dramblių prižiūrėtojų vaikus” labai egoistiškai noriu turėti savo lentynoje ir visokie ankčiau minėti pažadai tik kažkam prisisapnavo. Tai va, knygą skolinu ir niekam neatiduodu, taip ir susitarkim.

P.Hoeg esu skaičiusi “Panelės Smilos sniego jausmą”, savu laiku ji buvo beveik kultinė knyga, kaip ir visos tuo metu leistos Tyto Albos knygos, kurias realiai galėjom skolintis vieni iš kitų, bet, ne, kiekvienas norėjo asmeninės spalvotų viršelių rikiuotės namuose. Šios dvi knygos yra dvi priešngybės – pagal Panelę Smilą aš buvau nusiteikusi šaltam šiaurės tamsumui ir nevilčiai, bet Drambliai yra visai kitokie. Jie kažkokie pilni magiškos vasaros šviesos, gudrių vaikų (lyg iš Astridos Lindgren knygų) ir jei kartais vietoje ir būdavo nelabai reali, tas nerealumas buvo visiškai skaniai ir vietoje pateiktas, o kai aš jau tokia įsijautusi ir apsvaigusi, tai man egistuoja viskas – nuo žalių Allende knygose minimų plaukų iki Marquez veikėjų žengimo tiesiai į dangų.

Tai būtent šitoji knyga, kurią skaičiau važiuodama traukinyje su Giedre, vis juokiausi ir skaičiau juoką sukėlusias pastraipas, kad šioji nelaikytų manęs visai kvaištelėjusia.

Visiškai nerašysiu apie ką knyga, užtenka parašyti, kad ji sukėle vien gerus (beveik, apie nelabai gersu parašysiu vėliau) jausmus, aš buvau paskendusi – ko daugiau reikia norėti. Kadangi norėjau knygą palikti Giedrei, tai net nusifotografavau, kai kurias patikiusias vietas, kad galėčiau pacituoti bloge, kai rašysiu įrašą. Knygoje labai gražūs šeimos vaikų santykiai – tokia vienybė, susiklausymas ir meilė (visi tėvai norėtų, kad vaikai taip bendrautų tarpusavyje) bei subtilus viso to aprašymas. Patiko. Labai.

***

“Gal sakysite, nieko čia ypatinga, trečdalis visų žmonių yra palikti. Žemės gyventojus sudaro vienas trečdalis tokių, kurie ilgisi tų, kurie juos paliko, kitas trečdalis, kurie ilgisi to, kurio dar nesurado, ir paskutinis trečdalis, kurie turi tokį, kurio papraščiausiai nevertina, kol juos palieka, ir tada jie staiga atsiduria pirmajame trečdalyje.”

“Taigi akimirką stovime visiškoje tyloje. Ir jos klausomės. Nors ji, žinoma, neskleidžia jokio garso. Čia kaip laiminga vaikystė. Nereikia apie ją galvoti, nes tada ją prarasi. Reikia tiesiog klausytis. To, kas neturi jokio garso.”

“Didžiausia ir labiausiai paplitusi iš visų religijų vis tiek yra ir bus pasitenkinimas savimi.”

“Žmonės, kurie apgaudinėja kitus, paprastai turi žavesio. Tačiau tie, kurie apgaudinėja save…”

P.S. apie beveik vien gerus jausmus – keliose vietose laaabai užkliuvo vertimas. Erzinančiai. Būdavo, skaitau pastaipą kartą- nieko nesuprantu, skaitau kitą – nu gal čia tą norėta pasakyti, ar aną. Kai perskaičiau Giedrei ji pastebėjo skandinavišką sakinio konstrukciją – taigi, vietomis buvo patingėta išversti ne pažodžiui, o pagal prasmę, pvz., gal kas galėtumet man pasakyti, ką reiškia: “Tiltė, Baskeris ir aš suremiame galvas, nelieka nė akmens ant akmens”? gal net knygą padovanočiau, jei paaiškintumėt ;).

Puikiųjų stirninų mirtis, nors ne, apie žuvis

Švelni knyga. Kai skaičiau, vis galvojau apie savo vaikystės žuvis. Kaip su pusbroliais keliaudavom prie tvenkinio kaime ir žvejodavom karosiukus su meškerėm iš lazdyno šakos. Žuvis parnešdavom senelio katinam. Dar galvojau apie Hemingvėjaus senį ir jūrą, ir kaip šia knyga turėtų mėgautis koks užkietėjęs žvejys, kuris galbūt niekada nemokėjo išsireikšti ir papasakoti, ką jam ta žvejyba reiškia ir kokius jausmus sukelia. Šita knyga – žvejų knyga. Ir dar meilės – tėvams, broliams, gimtai šaliai, jos upėms ir, aišku, žuvims. Lengvai susiskaitė ir paliko tokį švelnumo ir ramybės jausmą, kurį net sunku apsakyti. Jei norit daugiau, pasiskaitykit interviu su rašytoju čia ir recenziją čia.

Mažas būsimasis rašytojas. Tiems kas skaitys knygą, supras, apie ką ši nuotrauka 🙂

“Patys puikiausi žmonės yra patys kukliausi. Tik kvailiams ir dvasios skurdžiams būtina kalbėti apie save, kad patys sau atrodytų didesni”.

Ota Pavel

Sarah’s Key / Saros raktas

Istorijos pasakotoja gyvena XXI amžiuje, Paryžiuje. Ji – amerikietė žurnalistė, gavusi užduotį paruošti straipsnį apie 1942 m. liepos mėnesį įvykusį Vel’ d’Hiv Roundup, kurio metu buvo areštuota apie 14 tūkstančių žydų. Tik 811 grįžo atgal į Prancūziją. Iš Aušvico.

Kitoje siužeto linijoje ankstų rytą į Paryžiaus žydų šeimos duris pasibeldžia prancūzai policininkai ir išsiveda motiną su dešimtmete dukrele, kuri manydama, kad greit sugrįš, savo mažą broliuką užrakina slaptoje sienoje esančioje spintoje. Raktą įsideda į kišenę.

Ar sugrįš Sarah išleisti broliuko? Koks bus jos pačios likimas? Ar galim tikėtis nors trupinėlio šviesos tokioje knygoje? Kaip susijusios mergaitė 1942 m. ir moteris 2002?

Nereikia tikėtis, kad knyga nebus liūdna. Ji siaubingai liūdna ir norisi apverkti kiekvieną puslapį už kiekvieną vaiką ir kiekvieną žmogų.

Šiais metais sueina 70 m. nuo Vel’ d’Hiv Roundup. “Remeber, never forget”.

Filmas pagal knygą.

Autorė apie knygą.

The Secret Scripture

Šita knyga tikriausiai buvo pirmoji mano audio failure. Susiviliojau per sale audible.com. Costa Award winner 2008. Kitą kartą, kaip pirksiu audio knygą, būtinai pirmiausia paklausysiu, kaip ji skaitoma, nes, vis dėlto, šį kartą tikrai supratau, kiek daug tai reiškia. Kas gi man ten atsitiko?

Nagana to, kad darbe kartas nuo karto susiduriu su airišku akcentu, kuris mano ausiai yra tikra kančia, tai ir šioje knygoje veiksmas vyksta Airijoje, ir mieloji knygos skaitytoja su džiaugsmu tą airišką akcentą demonstruoja. Kadangi knygos dažniausiai klausydavau prieš užmiegant, tai ir veikė ji man kaip lopšinė – tik pradedu klausyti – airiškas akcentas – pusės nesuprantu – atsijungiu – žiūr ir jau miegu. Neįtikėtina. Jau net galvojaumesiu šalin, bet perklausiau iki galo,. ir gerai, pabaiga bent jau įdomi buvo.

Nors sunku knygą vertinti, kai hmm biškutį jos nesupratau ( 🙂 ), bet negaliu pasakyti, kad sužavėjo. Nu, nelabai. Pasakojimas rutuliojasi dviejų pasakotojų lūpomis – šimtametės Roseanne McNulty ir jos daktaro Grene. Neįtikėtina, bet jau neatmenamus laikus Roseanne guli psichiatrijos ligoninėje, o kadangi šiąją ruošiasi nugriauti, tai peržiūri visas ligonių bylas, nes XX amžiaus pirmojoje pusėje dažnai į tokias ligonines uždarydavo ne tik ligonius, bet ir šiaip visokius neįtikusius ir neprilipusius. Jos bylą peržiūrinėja gydytojas Grene, kuris senute savotiškai rūpinasi, su ja pabendrauja. O senutė šimtametė paslapčiomis rašo apie savo gyvenimą – taip ir skaitom – tai, ką ji rašo, ir ką rašo daktaras. Na, ir kaip sakiau, tarp užmigimų, prabudimų, teksto atsukimų, pačioj pabaigoj įvyksta kai kas visai įdomaus, truputį netikėto, truputį banalaus, na, čia jau pagal skonį ir airiško akcento supratimo lygį.

Sala

Esu buvusi Spinalongos saloje, visai netoli Kretos krantų, gal todėl ir pasiėmiau skaityti šią knygą. Smalsu pasidarė.

Spinalongoje iki 1957 m. buvo Graikijos raupsuotųjų kolonija. Ne savavališka, žinoma. O viena graikė Anglijoje iš visų jėgų stengiasi nuslėpti savo kilmę ir savo šeimos istoriją. Hmm. Pavyko slėpti, kol užaugo vaikai ir sugalvojo išsiaiškinti. Nuvažiuoja į seną Kretos miestelį, pas seną močiutę, kuri dar dalyvavo visuose įvykiuose ir viską sužino.Rašau ir dūsauju – nelabai originalus istorijos pateikimas.

Knygą skaičiau, kad sužinočiau istoriją iki pabaigos, na, kaip ten dar saugalvojo autorė pasukti ją ir supinti, bet šiaip didelio malonumo nejaučiau. Kas man nelabai patiko? Autorė taip smulkiai viską aiškina ir paaiškina, nepalieka jokių užuominų ar pilkų vietų, kur liktų abejonių, kaip čia atsitiks ar kaip jautėsi vienas ar kitas herojus, labai jau vienpusiai jie. Jei jau Marija patylėjo ar nutylėjo, tai pavymui priduriama, kad taip padarė, nes pagal Kretos tradicijas kitaip elgtis būtų nepadoru, ar dar kas nors. Labiausiai man patiko ypač ‘literatūrinis’ jausmo apibūdinimas :’ji suprato, kad netgi tolimiausiuose savo širdies kertelėse jaučia pasitenkinimą ir pilnatvę. Panašus jausmas aplanko radus savo pamestą raktą ar piniginę. Kai po sekinančių ieškojimų pajunti sielos ramybę. Štai ką ji jautė būdama su Kyritsiu.” Nerealiai aiškiai gali pajausti tą jausmą, kuri jautė veikėja.

Na, bet kadangi įveikiau iki galo, tai tikriausiai nėra taip blogai. Gal ir “Jotemos” vertimas pridėjo savo literatūrinio prieskonio. Rekomenduojama paskaityti prieš vykstant atostogų į Kretą, nes būtų visai smagu aplankyti mažyčius miestelius, na ir, žinoma, pačią Spinalongą. Nuostabiai gražią, žiūr. nuotraukas. Neatsimenu, ar žinojau, kokia visai nesena salos istorija.

This slideshow requires JavaScript.

Papūga

Toliau mokausi neskaityti… jaučiuosi ne kaip, nes šį kartą nebeskaitysiu knygos nuostabiai gražiu viršeliu – Julian Barnes “Flobero papūga”. Knygos, kuri labai labai patiko vonioje, knygos autoriaus, kurio The Sence of Ending man taip patiko. Perskaičiau jau trečdalį ir nežinau, kas man daros, bet aš niekaip nesusikaupiu ir nesusigyvenu su knyga, man kažkoks blūdas, aš nesuprantu, kas yra pasakotojas, nes skaitydama įsivaizduoju, kad pasakotojas Barnes, o paskui, kad kažkoks gydytojas, o visi ten žvėrys, guvernantės meilužės ir papūgos man iš viso susuko galvą ir nebenoriu skaityti, kad skaityčiau ir būčiau perskaičius, visai nesimėgaudama ir nublūdijus. Taip tat.

Aišku, man nelabai smagu, kad aš visiškai nedraugauju su taip išgirta knyga: „Tuose laiškuose ši knyga buvo vadinama gražiausiais vardais: sielos atgaiva, didžiausiu malonumu skaityti. Labai džiaugiuosi šios knygos pergale, nors man ji buvo netikėta, kaip kad anksčiau jos sėkmė buvo netikėta ir pačiam autoriui: jis ilgai nebuvo tikras, ar ši knyga bus suprasta“. Ir nesmagu, kad pakliuvau į tą nesusipratėlių skaitytojų ratą, bet mes tikriausiai ne vietoje ir ne laiku šį kartą su Julian susitikom. Ką darysi.

Einu prie savo knygų lentynos.

State of Wonder / Nuostaba

Knyga, kuri pretenduoja į šiųmetį Orange prizą. Ar verta? Nežinau, neskaičiau kitų. Gera knyga, gal… bet, na, nažinau, gal knygai laimėtojai derėtų būti stipresnei, nors? Jei paklaustumėt, taip, knyga parašyta taip, kad įtampa auga ir ji vis traukia, traukia pasiklausyti (klausiaus ir šiosios), klausiau iki gilios nakties, nesvarbu, kad ryt anksti keltis, o tai tikriausiai yra vienas iš geros knygos bruožų, o gal vienas iš gero trilerio bruožų? Taip kad istorija įdomi, bet tai tikrai nebus nei mano metų knyga, net nežinau, ar ji ilgai suksis mano galvoje – tuo momentu įdomi, o vėliau?

O viskas prasideda nuo to kad Amazonės džiunglėse miršta mokslininkas ir jo mirties aplinkybių bei džiunglėse daromų tyrimų būklėd  išsiaiškinti išsiunčiama mokslininko kolegė Marina Singh. Kur įkurta tyrimų laboratorija niekas dorai nežino, nes ekscentriška tyrimo vadovė daktarė Swenson  nelabai linkusi ką nors prisileisti arčiau prie savo tyrimo vietos, net jei tai kompanija, finansuojanti visą šitą reikalą. Visas tyrimas sukasi apie tai (bent kompanija to tikisi, bet knygą skaitantys sužinos kai ką daugiau), kad Lakaši, Amazonės džiunglėse gyvenančios genties moterys išlieka vaisingos praktiškai iki pat mirties ir paskutinius davo kūdikius pagimdo būdamos jau septintame dešimtmetyje. Įsivaizduojate, ką tokio vaisingumo priežasčių išaiškinimas reikštų vakarietiškam pasauliui, kur, jei neklystu, kas penkta pora yra nevaisinga? Daugiau jokių hormonų ir dirbtinių apvaisinimų! Nerealūs pinigai ir nerealus pelnas. Bet ar viskas taip paprasta? Kodėl vis dėlto mirė trijų vaikų tėvas, mokslininkas Anders? Ką iš tikrųjų tiria Swenson ir kas dalyvauja jos tyrimuose? Knyga, kelianti ir kai kuriuos medicinos etikos klausimus, nagrinėjanti žmogiškumo, prisirišimo, tikslo siekimo temas, bet bent kol kas, sakau, gi neskaičiau kitų knygų, už šią knygą nestatyčiau, kaip už laimėtoją, nors kaip atostogų skaitymams, tai pats tas.

O lentynoje jau keletą metų manęs laukia šios autorės Bel Canto. Lygtais yra išleista lietuviškai. Tikiuosi artimiausiu metu paskaityti.

This slideshow requires JavaScript.

Girl in Hyacinth Blue

Paprastai gan uždaras pagyvenęs matematikas pasikviečia savo kolegą dailės mokytoją į svečius parodyti paveislą. Jis teigia, kad nuostabaus grožio kūrinys, neįtikėtina,  bet yra vienas iš dingusių vieno žymiausių olandų tapytojų  Jan Vermeer paveikslų Girl in Hyacinth Blue. Kolega įspėja šeimininką, kad yra galybė Vermeer paveikslų kopijų, ši – tikriausiai tobula kopija. Bet kodėl jis neparodo paveikslo ekspertams? Tuo labiau, jei tai originalas, iš kur jis jį gavo? Kodėl laiko užrakinęs ir niekam nerodo?

Kokia yra paveikslo istorija? Ar jam lemta būti slepiamam vien dėl to, kad jo parodymas pasauliui reikštų tėvo, kuris antrojo pasaulinio karo metais buvo nacis, išdavystę? Iš kur tėvas jį gavo? Susan Vreeland sukuria visą neegzistuojančio paveikslo istoriją, jo kelionę iš rankų į rankas, abejones apie jo autentiškumą iki pat paveikslo sukūrimo momento. Kas toji mergina paveiksle? Ką ji galvojo pozuodama? Ką išgyveno dailininkas?

Įtraukianti įdomi istorija. Žinoma, skaitant pirmiausia norisi išvysti tą užburiantį paveikslą, tačiau, deja, jis yra autorės fantazijos vaisius. Tiesa, pagooglinus, tokį paveikslą išmeta, tačiau jis yra tik bandymas atvaizduoti tai, ką autorė aprašo knygoje, kiek supratau, paveikslas buvo sukurtas filmui, pastatytam pagal knygą.

Įsivaizduojamas paveikslas

 

 

The Forty Rules of Love. A Novel of Rumi

Elif Shafak “Stambulo pavainikė” vis sugrįžta pas mane, vis apie knygą pagalvoju, kad apsivirškinusi ji man labiau patinka, nei tada, kai ką tik buvau perskaičius. Taip ir sugalvojau kitą šios autorės knygą perskaityti (perklausyti). Taigi, Keturiasdešimt meilės taisyklių.

Knygoje veiksmas rutuliojasi nesenoje praeityje ir XIII a., kai gyveno didis persų poetas Rumi. Šiandienos pasaulyje visai laiminga save laikiusi namų šeimininkė Ella, užauginusi vieną dukrą ir dvynius paauglius, imasi šiokio tokio darbo savo kasdienybės paįvairinimui – skaito ir vertina knygų rankraščius. Pirmasis jai skirtas rankraštis – Aziz Zahara romanas Sweet Blasphemy.

Tapi ir vystosi ši knyga – kartu su Ella skaitai jos skaitomą knygą, o kartu dar ir jos gyvenimą. Knyga knygoje pasakoja apie Rumi ir jo įkvėpėją sufijų (nežinau, ar taip teisingai lietuviškai) dervišą Shams of Tabriz. Pastarasis – ypatingas žmogus, galintis tiesiai kalbėtis su dievu, matantis auras, dėl to, aišku,  aplinkinių dažnai palaikomas bepročiu, jo prisibijoma ne tik dėl minėtų savybių, bet ir dėl to, kad kalba apie dalykus, apie kuriuos daug kas mieliau patylėtų. Būtent Shams of Tabriz ir kalba apie keturiasdešimt meilės taisyklių (jas skaitykite žemiau), o šias taisykles skaitydama Ella visai kitaip pamato savo gyvenimą ir elgesį. Ji pradeda susirašinėti su knygos autoriumi, bet ne tam, kad pasitikslintų vieną ar kitą knygos vietą, jai tiesiog reikia neutralaus žmogaus, kad galėtų iš šono pažiūrėti į savo gyvenimą ir galbūt jį pakeisti. Ar pakeičia? Perskaičius keturiasdešimt taisyklių, manau, pasidaro aišku.

Knyga įdomi, vietomis net labai, tačiau vietomis man kiek ištempta, o kai kurios vietos truputi pasirodė nelogiškos, gal nelabai atidirbtos, bet iš esmės tai buvo įdomu susipažinti su keliais istoriniais veikėjais ir sufizmu. O čia keturiasdešimt taisyklių.

The 40 Rules of Love

1. How we see God is a direct reflection of how we see ourselves. If God brings to mind mostly fear and blame, it means there is too much fear and blame welled inside us. If we see God as full of love and compassion, so are we.

2. The Path to the Truth is a labor of the heart, not of the head. Make your heart your primary guide! Not your mind. Meet, challenge, and ultimately prevail over your nafs with your heart. Knowing your ego will lead you to the knowledge of God.

3. Each and every reader comprehends the Holy Qur’an on a different level in tandem with the depth of his understanding. There are four levels of insight. The first level is the outer meaning and it is the one that the majority of the people are content with. Next is the Batıni—the inner level. Third, there is the inner of the inner. And the fourth level is so deep it can not be put into words and is therefore bound to remain indescribable.

4. You can study God through everything and everyone in the universe, because God is not confined in a mosque, synagogue, or church. But if you are still in need of knowing where exactly His abode is, there is only one place to look for Him: in the heart of a true lover.

5. Intellect and love are made of different materials. Intellect ties people with knots and risks nothing, but love dissolves all tangles and risks everthing. Intellect is always cautious and advises, ‘Beware too much ecstasy,’ whereas love says, ‘Oh, never mind! Take the plunge!’ Intellect does not easily break down, whereas love can effortlessly reduce itself to rubble. But treasures are among ruins. A broken heart hides treasures.

6. Most of the problems of the world stem from linguistic mistakes and simple misunderstandings. Don’t ever take words at face value. When you step into the zone of love, language as we know it becomes obsolete. That which cannot be put into words can only be grasped through silence.

7. Loneliness and solitude are two different things. When you are lonely, it is easy to delude yourself into believing that you are on the right path. Solitude is better for us, as it means being alone without feeling lonely. But eventually it is best to find a person, the person who will be your mirror. Remember, only in another person’s heart can you truely see yourself and the presence of God within you.

8. Whatever happens in your life, no matter how troubling things might seem, do not enter the neighborhood of despair. Even when all doors remain closed, God will open up a new path only for you. Be thankful! It is easy to be thankful when all is well. A Sufi is thankful not only for what he has been given but also for all that he has been denied.

9. Patience does not mean to passively endure. It means to be farsighted enough to trust the end result of a process. What does patience mean? It means to look at the thorn and see the rose, to look at the night and see the dawn. Impatience means to be so shortsighted as to not be able to see the outcome. The lovers of God never run out of patience, for they know that time is needed for the crescent moon to become full.

10. East, west, south, or north makes little difference. No matter what your destination, just be sure to make every journey a journey within. If you travel within, you’ll travel the whole wide world and beyond.

11. The midwife knows that when there is no pain, the way for the baby cannot be opened and the mother cannot give birth. Likewise, for anew Self to be born, hardship is necessary. Just as clay needs to go through intense heat to become strong, Love can only be perfected in pain.

12. The quest for Love changes us. There is no seeker among those who search for Love who has not matured on the way. The moment you start looking for Love, you start to change within and without.

13. There are more fake gurus and false teachers in this world than the number of stars in the visible universe. Don’t confuse the power- driven, self-centered people with true mentors. A genuine spiritual master will not direct your attention to himself or herself and will not expect absolute obedience or utter admiration from you, but instead will help you to appreciate and admire your inner self. True mentors are as transparent as glass. They let the Light of God pass through them.

14. Try not to resist the changes that come your way. Instead let life live through you. And do not worry that your life is turning upside down. How do you know that the side you are used to is better than the one to come?

15. God is bussy with the completion of your work, both outwardly and inwardly. He is fully occupied with you. Every human being is a work in progress that slowly but inexorably moving toward perfection. We are each an unfinished work of art both waiting and striving to be completed. God deals with each of us seperately because humanity is a fine art of skilled penmanship where every single dot is equally important for the entire picture.

16. It’s easy to love a perfect God, unblemished and infallible that He is. What is far more difficult is to love fellow human beings with all their imperfections and defects. Remember, one can only know what one is capable of loving. There is no wisdom without love. Unless we learn to love God’s creation, we can never truely love nor truely know God.

17. Real filth is the one inside. The rest simply washes off. There is only one type of dirt that cannot be cleansed with pure waters, and that is the stain of hatred and bigotry contaminating the soul. You can purify your body through abstinence and fasting, but only love will purify your heart.

18. The whole universe is contained within a single human being—you. Everything that you see around, including the things you might not be fond of and even the people you despise or abhore, is present within you in varying degrees. Therefore, do not look for Satan outside yourself either. The devil is not an extraordinary force that attacks from without. It is an ordinary voice within. If you get to know yourself fully, facing with honesty and hardness both your dark and bright side, you will arrive at a supreme form of consciousness. When a person knows himself or herself, he or she knows God.

19. If you want to change the way others treat you, you should first change the way you treat yourself. Unless you learn to love yourself, fully and sincerely, there is no way you can be loved. Once you achieve that stage, however, be thankful for every thorn that others might throw at you. It is a sign that you will soon be showered in roses.

20. Fret not where the road will take you. Instead concentrate on the first step. That’s the hardest part and that’s what you are responsible for. Once you take that step let everything do what it naturally does and the rest will follow. Do not go with the flow. Be the flow.

21. We were all created in His image, and yet we were each created different and unique. No two people are alike. No two hearts beat to the same rhythm. If God had wanted everyone to be the same, He would have made it so. Therefore, disrespecting differences and imposing your thoughts on others is tantamount to disrespecting God’s holy scheme.

22. When a true lover of God goes into a tavern, the tavern becomes his chamber of prayer, but when a wine biber goes into the same chamber, it becomes his tavern. In everything we do, it is our hearts that make the difference, not our outer appearances. Sufis do not judge other people on how they look or who they are. When a Sufi stares at someone, he keeps both eyes closed instead opens a third eye –the eye that sees the inner realm.

23. Life is a temporary loan, and this world is nothing but a sketchy imitation of Reality. Only children would mistake a toy for the real thing. And yet human beings either become infatuated with the toy or disrespectfully break it and throw it aside. In this life stay away from all kinds of extremities, for they will destroy your inner balance.

24. The human being has a unique place among God’s creation. “I breathed into him of My Spirit,” God says. Each and everyone of us without exception is designed to be God’s delegate on earth. Ask yourself, just how often do you behave like a delegate, if you ever do so? Remember, it falls upon each of us to discover the divine spirit inside and live by it.

25. Hell is the here and now. So is heaven. Quit worrying about hell or dreaming about heaven, as they are both present inside this very moment. Every time we fall in love, we scend to heaven. Every time we hate, envy, or fight someone, we tumble straight into the fires of hell.

26. The universe is one being. Everything and everyone is interconnected through an invisible web of stories. Whether we are aware of it or not, we are all in a silent conversation. Do not harm. Practice compassion. And do not gossip behind anyone’s back –not even a seemingly innocent remark! The words that come out of our mouths do not vanish but are perpetually stored in infinite space, and they will come back to us in due time. One man’s pain will hurt us all. One man’s joy will make everyone smile.

27. This world is like a snowy mountain that echoes your voice. Whatever you speak, good or evil, will somehow come back to you. Therefore, if there is someone who harbors ill thoughts about you, saying similarly bad things about him will only make matters worse. You will be locked in a vicious circle of malevolent energy. Instead for forty days and nights say and think nice things about that person. Everything will be different at the end of forty days, because you will be different inside.

28. The past is an interpratetion. The future is an illusion. The world does not move through time as if it were a straight line, proceeding from the past to the future. Instead time moves through and within us, in endless spirals.
Eternitiy does not mean inifnite time, but simply timelessness.
If you want to experience eternal illumination, put the past and the future out of your mind and remain within the present moment.

29. Destiny doesn’t mean that your life has been strictly predetermined. Therefore, to leave everything to fate and to not actively contribute to the music of the universe is a sign of sheer ignorance.

30. The true Sufi is such that even when he is unjustly accused, attacked, and condemned from all sides, he patiently endures, uttering not a single bad word about any of his critics. A Sufi never apportions blame. How can there be opponents or rivals or even “others” when there is no “self” in the first place?
How can there be anyone to blame when there is only One?

31. If you want to strengthen your faith, you will need to soften inside. For your faith to be rock solid, your heart needs to be as soft as a feather. Through an illness, accident, loss, or fright, one way or another, we all are faced with incidents that teach us how to become less selfish and judgemental, and more compassionate and generous. Yet some of us learn the lesson and manage to become milder, while some others end up becoming even harsher than before. The only way to get closer to Truth is to expand your heart so that it will encompass all humanity and still have room for more Love.

32. Nothing should stand between yourself and God. Not imims, priests, rabbis, or any other custodians of moral or religious leadership. Not spiritual masters, not even your faith. Believe in your values and your rules, but never lord them over others. If you keep breaking other people’s hearts, whatever religious duty you perform is no good.
Stay away from all sorts of idolatry, for they will blur your vision. Let God and only God be your guide. Learn the Truth, my friend, but be careful not to make a fetish out of your truths.

33. While everyone in this world strives to get somewhere and become someone, onl to leave it all behind after death, you aim for the supreme stage of nothingness. Live this life as light and empty as the number zero. We are no different from a pot. It is not the decorations outside but the emptiness inside that holds us straight. Just like that, it is not what we aspire to achieve but the consciousness of nothingness that keeps us going.

34. Submission does not mean being weak or passive. It leads to neither fatalism nor capitulation. Just the opposite. True power resides in submission –- a power that comes from within. Those who submit to the divne essence of life will live in unperturbed tranquillity and peace even when the whole wide world goes through turbulence after turbulence.

35. In this world, it is not similarities or regularitiesthat take us a step forward, but blunt opposites. And all the opposites in the universe are present within each and every one of us. Therefore the believer needs to meet the unbeliever residing within. And the nonbeliever should get to know the silent faithful in him. Until the day one reaches the stage of Insan-ı Kamil, the perfect human being, faith is a gradual process and one that necessitates its seeming opposite: disbelief.

36. This world is erected upon the principle of reciprocity. Neither a drop of kindness nor a speck of evil will remain unreciprocated. Fear not the plots, deceptions, or tricks of other people. If somebody setting a trap, remember, so is God. He is the biggest plotter. Not even e leaf stirs outside God’s knowledge. Simply and fully in that. Whatever God does, He does beautifully.

37. God is a meticulous clockmaker. So precise is His order that everthing on earth happens in its own time. Neither a minute late nor a minute early. And for everyone without exception, the clock works accurately. For each there is a time to love and a time to die.

38. It is never too late to ask yourself ‘Am I ready to change the life I am living? Am I ready to change within?’
Even if a single day in our life is the same as the day before, it surely is a pity. At every moment and with each new breath, one should be renewed and renewed again. There is only one way to be born into a new life: to die before death.

39. While the parts change, the whole always remains the same. For every thief who departs this world, a new one is born. And every descent person who passes away is replaced by a new one. In this way not only does nothing remain the same but also nothing ever really changes.
For every Sufi who dies, another is born somewhere.

40. A life without love is of no account. Don’t ask yourself what kind of love you should seek, spiritual or material, divine or mundane, Eastern or Western… Divisions only lead to more divisions. Love has no labels, no definitions. It is what it is, pure and simple.
Love is the water of life. And a lover is a soul of fire!
The universe turns differently when fire loves water.

Stalino karvės

Nelabai ką ir turiu pridurti prie Giedrės Sofi Oksanen “Stalino karvių” aprašymo. Knyga man iš tikro patiko. Perskaičiau per Vėlykų šventes, pasitikrinau, kad nesu tokia jau išlepus, kad jau nė viena knyga neįtinka, jau kai įtinka, tai visai nereikia jos vengti, vėl vagi kiekvieną minutę ir rizikuoji skaitydama mašinoje apsivemti kartu su knygos heroje.

Tiesa, bulimijos priepuoliai man taip gan sunkiai skaitėsi, daug įdomiau apie visą tarybinį gyvenimą, apžėlusias tarybinių moterų blauzdas (visos mano šeimos ar giminės moterys patekusios pas gimines užsienyje primiausia būdavo prainstruktuojamos nusiskusti blauzdas), nesibaigiančias eile, blatus, kedus, džinsus ir džinsines striukes, celofaninius maišiukus su nematytais užrašais (galbūt tiesiog reiškiančiais “šiukšlės”, vietoj tualetinio popieriaus naudojamus laikraščius – ir parodai išstatytą minkštą suomišką WC popierių, tik pamanykit, su gėlytėm! Tokių dalykų, pasirodo, galima net ilgėtis, nes “vakarietiškos spalvos yra netikros”. Gal. Bet jų man vaikystėj trūko. Kokios nors ryškios nemurzinos spalvos.

Autorė ir šitoj knygoj pasakoja apie tremtį, apie jos siaubus, bet kartu ir netikėtą žmogiškumą, kai ištremiamai moteriai nualpus, kareivis į maišą sukrauna jos mantą, arba pataria šeimai pasiimti darbo įrankių. Aišku, iš kitos pusės, anoks čia ir žmogiškumas…

Sofi Oksanen

Daugiau detalių Giedrės įraše, o aš su nekantrumu lauksiu kitos Sofi Oksanen knygos. Gal rašo kokią naują? Arba jau parašė?