Category: Apžvalga

Kambarys

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Taip atrodo mano pirktos knygos viršelis.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

M.Atwood “Handmaid’s Tale”

~ knyguziurkeG ~ 22 Comments

Mano viena mylimiausių dėstytojų, vėliau mano kolegė, o dabar draugė Marie man jau seniai sakė: “Giedre, skaityk M.Atwood knygas. Man jos pačios geriausios. Pamatysi, ir tau patiks”. Tai kai lankiausi pas ją namuose, ji man iš savo lentynos išrinko dvi M.Atwood (kurios vardas nuolat figuruoja kandidatų Nobelio premijai gauti sąrašuose) knygas: “The Blind Assasin” (Booker premija 2001-aisiais) ir “Handmaid’s Tale” (nominuota Booker premijai 1986 ir patekusi į short-list).

Tai dabar sėdžiu prie kompiuterio, prieš dvi valandas pabaigusi skaityti “Handmaid’s Tale”, ir bandau aprašyti knygą taip, kad tuojau pat pultumėt ją skaityti. Atsiprašau už žodinę klišę, bet pirmiausia kas ateina į galvą, tai pasakyti, kad aš sukrėsta. Siaubingai.

Nes M.Atwood rašo taip, kad man kelis kartus teko sau garsiai pasakyti “Čia tik knyga.”. Porą kartų turėjau padaryti pertrauką, nes protas neišnešė, nes visa esybė protestavo prieš tą Gilead respublikos pasaulį, kuriame gyvena knygos herojė Offred.

Perteikti pagrindinės herojės Offred sugestyvaus pasakojimo ir baisios istorijos čia tikrai nesugebėsiu, bet kad įtikinčiau ir kitus knygą perskaityti, pasakysiu, jog tai , ko gero, bus šių metų geriausia mano skaityta knyga, nors dar tik kovas.

‘The Handmaid’s Tale” – distopija, aprašanti Offred, gyvenusios prieš Gilead respublikos sūkurimą ir jau po jo, istoriją. Gilead respublika – totalitarinė, fundamentalistinė valstybė, įsikūrusi Jungtinių valstijų teritorijoje, kurios įstatymai remiasi pažodiniu Biblijos tekstų supratimu, kur yra grįžta prie taip vadinamų tradicinių šeimos vertybių (Ar jums tai primena ką nors? Man tai labai primena Lietuvoje dabar taip dažną diskursą apie tai).

Dėl gamtinio užterštumo, radiacijos, AIDS, dar nematytos sifilio atmainos, gimstamumas smarkiai mažėja, tad nauja susikūrusi Gilead respublika su tuo kovoja remdamasi Biblijos žodžiu ir sukuria  baisią, atgrasią visuomenę, kurios pagrindas – griežta hierarchija. Moterys, ištekėjusios už aukštas pareigas užimančių vyrų gali būti Žmonomis. Jos visada dėvi mėlynus rūbus ir dažnai yra nevaisingos. Kadangi jos pačios negali susilaukti vaikų visuomenėje priverstinai egzistuoja grupė Tarnaičių, kurių pagrindinė pareiga yra pastoti nuo Žmonos vyro ir išnešioti vaiką, kurio ji, žinoma, pasilikti sau negalės (Ar tai jums ką nors primena?).

Tarnaitėmis priverstinai tapo vaisingos moterys, kurios, pavyzdžiui, buvo ištekėjusios antrą kartą arba gyveno nesantuokoje. Tarnaitės visada dėvi raudonus drabužius, ant galvų nešioja savotiškus baltus kykus, kurie neleidžia joms žvalgytis į šalis ir tuo pačiu apsaugo jas nuo vyrų žvilgsnių.

Trečioji kasta – Tetos, pagyvenusios, vaikų nesusilaukusios moterys, kurių pareiga paruošti (greičiau išmuštruot) Tarnaites jų dieviškai pareigai atlikti. Yra ir Nemoterų kategorija, kurią sudaro nevaisingos moterys, pasipriešinime dalyvaujančios politikės, lesbietės, našlės.

Knygos pagrindinė herojė, kuri pasakoja savo istoriją yra vardu Offred. Tai netikras jos vardas, nes tikrą vardą uždrausta naudoti. Dabar ji Fredo (todėl ir Of Fred) ir jo Žmonos Tarnaitė.

Iš Offred pasakojimo galima suprasti, kad net iki Gilead laikų moterims nebuvo lengva, jos buvo dažnai verčiamos objektais, kur joms teko patirti seksualinė prievartą, smurtą ir t.t. (Ar tai jums ką nors primena?). Būtent tai ir yra nuolat pabrėžiama Gilead respublikoje, jog Gilead laikais moterys yra “apsaugotos” griežtomis taisyklėmis, jos yra supančiotos fundamentalistinėmis religinėmis normomis ir tuo pačiu nužmoginamos.

Teta Lydia pasakodama apie vyrus sako “They can’t help it, she said, God made them that way but He did not make you that way. He made you different. It’s up to you to set the boundaries“. Taigi, suprask, vyrus veda jų nekontroliuojami instinktai, o moterys savo instinktus, savo seksualumą privalo suvaldyti. Negana to, būtent moterims užkraunama atsakomybė už ribų nustatymą, būtent ant jų gula kaltė, kai vyrai nesusivaldo.  Ar jums tai ką nors primena? Man tai labai daug ką. Pavyzdžiui tą “Nereikėjo po klubus naktimis vaikščioti”. Arba “Apsirengusi trumpiausiu sijonu, staipėsi staipėsi ir prisistaipė” arba tiesiog “Pati prisiprašė”.

Tarnaičių kūnai yra kiek įmanoma sutaurinti, paversti vaisingumo šventovėmis, kaip kartą knygoje sakoma moterys tapo “vaikščiojančiomis gimdomis” ir iš individo yra paverčiamos į indą, kuriame turi augti vaisius. Tai vienintelis vaisingos moters tikslas, bet koks atsisakymas  gresia baisiomis sankcijomis. Vaisingos moterys priklauso visuomenei, yra tarsi jos nuosavybė.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, bet prisiminkit, kaip elgiasi aplinkiniai, kai moteris laukiasi. Žmonės leidžia sau komentuoti priaugtus kilogramus, vos iš matymo pažįstami  leidžia sau grabalioti nėščios moters pilvą arba aiškinti, kokioje padėtyje geriausia gimdyti.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, kad bažnyčia nereguliuoja mūsų privačių gyvenimų, bet yra daugybė pavyzdžių, kurie sako visai ką kitą. Čia vienas  pavyzdys.

Iš pradžių buvo sunku susivokti, kol nesupratau, kad čia šiurpi distopija, ko negavau daugiau informacijos apie egzistuojančias kastas, bet M.Atwood protingai po truputį  išdalija tą informaciją, ir pasakojimas įgauna savo formą.  M.Atwood rašo lėtai, neskubėdama, kurdama juodos ateities viziją.  Knygoje ne tiek daug veiksmo, kiek Offred kasdienybės aprašymo, bet kadangi mums ta kasdienybė tokia tolima ir nesuvokiama, nėra nuobodu.

Autorė puikiai perteikia Offred vienatvę, jos izoliaciją, nepasitikėjimą niekuo (Gilead respublikoje bet kas gali būti paskųstas ir išduotas), jos turėto, o dabar atimto gyvenimo nostalgiją, žmogiško prisilietimo ilgesį, į narvelį uždarytos ir vaisingumo tikslais išnaudojamos moters išgyvenimus.

Knyga parašyta 1985 metais ir man iki nesuprantama, kaip aš apie ją nieko nebuvau girdėjusi. Kiek tokių įstabių knygų aš esu praleidusi?

1990-aisias pagal knygą buvo sukurtas filmas. Čia jo anonsas.

O mano draugei knygų žiurkei Linai, kuri norėjo sužinoti, ar verta skaityti šitą knygą, sakau: stumk visas kitas į šoną. Tuojau pat.

Dvynukių simetrija

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Praėjusių metų pabaigoje pagaliau perskaičiau A.Niffenegger “Keliautojo laiku žmona” (knyga man patiko, bet jos pabaiga – ne), tai pamačiusi knygyne jos naujausia knygą “Her Fearful Symmetry”, iškart ją nusipirkau.

Ir nusivyliau… Pirmiausia iškart pasakau, jog internete žmonių nuomonės apie knygą yra dvejopos: arba skaitytojai ją tiesiog myli, arba rauko nosį ir varto akis. Aš, deja, priklausau tiems, kuriems knyga nepatiko. Ir keisčiausia tai, jog A.Niffenegger turėjo galimybę parašyti superknygą, nes turėjo puikias ir įdomias sudėtines dalis.

Pirmiausia – jos rašymo stiliui priekaištų neturiu. Tiek “Keliautojo laiku žmona”, tiek “Her Ferful Symmetry” skaitosi labai lengvai. Tekstu slydau be jokių pastangų, puslapiai vertėsi greitai, skyriai keitė vienas kitą. Čia autorė turi Dievo dovaną.

A.Niffenegger turi įdomių idėjų: pavyzdžiui pirmojoje knygoje puikiai išmąstyta keliavimo laiku idėja, o naujausioje knygoje ji bando sukurti gotišką pasaulį šiuolaikiniame Londone, kuriam egzistuoja vaiduokliai. Autorė taip pat moka sukurti atmosferą – knygoje nuostabiai aprašytos Highgate kapinės Londone, ir tie aprašymai sukuria įtaigius, tamsius kulisus knygos veiksmui.

Net ir knygos veikėjai yra įdomūs, nestandartiniai žmonės.

Na, jei sudėtinės dalys yra tokios geros, tai kodėl knyga, mano akimis, nenusisekusi?

Šįkart smarkiai šlubuoja pati istorija. “Keliautojo laiku žmonos” pasakojimas buvo detaliai išmąstytas, sudėliotas kruopščiai ir apgalvotai. To labai labai trūko naujojoje A.Niffenegger knygoje. Kai vienas knygos herojų priima makabrišką sprendimą, man, skaitytojai, jis atrodo absoliučiai nemotyvuotas, neapgalvotas ir kvailas. Taip yra turbūt todėl, kad autorė, nors ir kuria įdomių žmonių paveikslus, nesugebėjo pilnai nupiešti ir aprašyti tos situacijos, kurioje buvo jos pagrindiniai herojai.

Man  (ir daugeliui kitų skaičiusių ir internete apie tai pasakojusių žmonių) tas sprendimas pasirodė absurdiškas, nelogiškas ir… kadangi nuo jo priklausė paskutinis trečdalis knygos, visiškai sugadino visą reikalą. Atrodo, jog knygos pabaiga rašyta paskubomis,  kone “belekaip”. Skaitytoją bandoma nustebinti visai ne netikėtais istorijos posūkiais; o pabaigoje istorija, kuri pradžioje žadėjo daug ir galėjo būti visai elegantiška, išsivysto į kažkokią makabrišką prastoką siaubiaką.

Bet bet… Kaip jau minėjau – interneto platybėse daugelis skaitytojų rašo, jog jie įsimylėjo šitą knygą, jog ji viena geriausių skaitytų ir t.t. Tad nenoriu atimti skaitymo džiaugsmo iš tų, kurie vis dėlto norėtų ją paskaityti, todėl paintriguosiu jus trumpučiu istorijos pradžios aprašymu (kuris knygyne man būtent ir patiko):

Dvynukių Julia ir Valentina teta miršta ir palieka joms savo butą Londone su sąlyga, kad jos gyvens ten bent vienerius metus ir kad dvynukių tėvas ir mama (tetos sesė) niekada neįkels kojos į tą butą. Merginos iš Amerikos atsikrausto į Londoną, į tetos butą, per kurio langus matosi Highgate kapinės. Valentina ir Julia liguistai yra prisirišusios viena prie kitos, vis dar vilki vienodais rūbais, miega vienoje lovoje ir absoliučiai viską daro kartu.

Gyvendamos tetos bute jos susipažįsta su kaimynu Martin, kuris dėl savo obsesinio-kompulsinio sutrikimo niekada neišeina iš buto, o savo dienas leidžia užsakinėdamas internetu baliklius, valiklius, chirurgines pirštines ir maistą, ir kambariuose su laikraščiais užklijuotais langais kuria sunkius kryžiažodžius laikraščiams bei verčia tekstus iš įvairių kalbų.

Kitas kaimynas – Robert rašo disertaciją apie kapines, esančias po jo langais ir gedi dvynukių mirusios tetos, kurią labai mylėjo.

Ir kai tikrasis pasaulis susitinka su vaiduokliškuoju, tamsios šeimos paslaptys pradeda lįsti į paviršių…

O gal galit duoti kitų pavyzdžių, kai knygos sudėtinės dalys yra geros, bet pati knyga – šiaip sau?

K.Ž.G

Meilės determinizmas

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Kai man buvo 16, vienerius metus pagal mainų programą mokiausi Švedijoje. O po trijų metų pertarukos vėl pagal mainų programą atsidūriau Švedijoj ir susitikau savąjį K.

Mums besikalbant paaiškėjo, jog jau tada, kai man buvo 16, vienas kitą turėjom būti matę. Bendravom su tais pačiais žmonėmis, ir svarbiausia- mūsų spintelės mokyklos koridoriuje (tokios kaip būna high school filmuose) buvo per du metrus viena nuo kitos.

Tai jei galėčiau keliauti laiku, norėčiau nukeliauti būtent į tuos 1995-1996, kad pamatyčiau mus abu prie tų spintelių, tokius šešiolikiniškai mielus (ir kad pasakyčiau sau nesivilkti tų per daug didelių bohemiškų megztinių, nes tų laikų nuotraukose atrodau juokingai)

Aš po laiką keliauti negaliu, o va Henris iš A.Niffenegger knygos “Keliautojo laiku žmona”gali.

Jis pirmąkart sutinkai savąją Kler kai jai šešeri o jam- trisdešimt šeši, o kai jai sueina 22eji, o jam -30 jie susituokia. Henris bet kuriuo momentu gali išnykti, nukeliauti laiku atgal ar pirmyn, susitikti save kaip mažą vaiką, susitikti savo užpernykštį ar vakarykštį “aš”, o Kler belieka jo laukti. Keliaudamas laiku Henris negali su savimi pasiimti nei vieno daikto, tad materializuojasi kažkuriame laiko linijos taške nuogas, be pinigų ir pažeidžiamas.

Knygą buvau pradėjusi skaityti berods net du kartus, bet dabar, kai knygą surijau per mažiau nei tris dienas, negaliu suprasti, kodėl ji manęs tuos du kartus neužkabino, nes šįkart negalėjau jos į šoną atidėti, nes tai nėra tradicinė, bet labai graži meilės istorija

Pasakojimas sukonstruotas iš Henrio ir iš Kler perspektyvų, ir tai sustripina jų “dviejiškumą”. Jų dviejų egzistencija tiek kartu, tiek paraleliai laike yra įtikinamai pavaizduota. Tarp jų dviejų esantis intymumas, vienas kito supratimas, jų abiejų paslaptis savotiškai izoliuoja juos nuo likusio pasaulio, bet tuo pačiu paradoksaliai suteikia jų meilėi epiškumo, nes juk apie tokią daugelis mūsų svajoja, apie tokią, kuriai “laikas nieko nereiškia”.

Jų dviejų meilė tarsi neišvengiamybė, tarsi kelias, kuriuo eina yra jiems jų pačių pramintas. Ir tai savotiškai romantiškai gražu. Tačiau ta pati neišvengiamybė yra nustačiusi ir kitus daug mažiau malonius įvykius, neišvengiamybė yra nubrėžusi jiems ir pabaigą.Nors… ar egzistuoja pabaiga tiems , kurie keliauja laiku?

Audrey Niffenegger meistriškai žaidžia beprotiška nechronologija, mėto skaitytoją iš vieno laiko į kitą, bet pasakojimas vis tiek jaučiasi vientisas, gabiai sudėtas, o siužeto linija (Dieve Dieve, kaip žodis “linija” netinka šitos knygos siužetui aprašyti) nepametama nei laike, nei veikėjų  portretuose.

Knygos autorė Audrey Niffenegger. Kuri Audrey yra iš dabarties, o kuri iš ateities po penkių minučių?

Jei minėti knygos silpnąsias vietas, tai man norisi išskirti pabaigą, kuri yra… na šiek tiek per daug (nenoriu išduoti siužeto). Manau, jog buvo galima surasti kitokį sprendimą, neperžengiant tam tikrų ribų, juo labiau, jog autorė demonstruoja tikrai puikius rašytojiškus sugebėjimus, tad su pabaiga galėjo susitvarkyti geriau.

Skaičiau lietuvišką knygos leidimą, kurį išleido “Obuolys”, tai turiu klausimą tiems, kurie skaitė kitokius leidimus. Ar jūsiškiuose irgi buvo milijonai išnašų ar čia tik lietuviškas redaktorius jų tiek pridėjo?  Net pasiutau dėl jų. Na gerai, galbūt nedaugelis žino, kas per parduotuvių tinklas “Pottery Barn” yra (nors antra vertus, įtakos pasakojimui tai juk neturi), bet ar tikslinga išnašose aiškinti, kas tai yra “hara kiri”, “deja vu”, “Pavlovo šuo”, “Atėnė” ir “Penelopė”? Bet viršelis gražus, o auksinis šriftas (nors ir ne labai lengvai skaitosi ant galinės nugarėlės) atrodo gražiai

“Keliautojo laiku žmona” tai moderni meilės istorija. Ji gerai sukonstruota, išmoninga ir graudžiai graži. Nepaisant Henrio ir Kler meilės unikalumo yra šitoj istorijoj labai daug universalių plotmių, tinkančių net ir mums, kurie po laiką nekeliauja.

K.Ž.G

P.S. Yra ir filmas, bet apie jį skaičiau blogų atsiliepimų.

Pabučiuok mane, Umberto

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Galvojau, jog prasmuksiu nieko neparašiusiu apie U.Eco “Rožės vardą”, bet mano draugė žiurkė L skambijo visais varpais, per Facebooka mane persekiojo ir vis klausdavo, ar parašysiu, ką nors apie tą knygą. Taigi, priremta prie sienos, rašau ataskaitą.

Mano pažintis su Umberto tikrai nėra pati lengviausia.

Primena man vieną pasimatymą, kai berniukas labai norėjo pasakoti apie save, kalbėjo ir kalbėjo apie savo mokslus, mokslinius tyrimus, mokslininkus, o aš po poros valandų (taip ir nepaklausta, kas man patinka, ką aš mėgstu) sedėjau alkūne pasirėmusi ir galvojau: “Galėtume bent pasibučiuoti, kad vakaras visai šuniui ant uodegos nenueitų”. Bet po trumpo pasivaikščiojimo skulptūrų parke, po trumpo pasėdėjimo ant suoliuko po žvaigždėmis, situacija pasitaisė, ir pasimatymas pagerėjo.

Tai va. Grįžtu prie Umberto. Kažkada buvau pradėjusi skaityt “Fuko švytuoklę”. Bandžiau du kartus. Ir kapituliavau du kartus. Gerai, kas išssiaiškinau, jog jis TYČIA pirmuosius 100 puslapių rašo labai sudėtingai, nes nori atskiti pelus nuo grūdų (jei atvirai, tai mane tai gerokai nervina, nes toks pasikėlimas “skaityti mano knygas turi tik manęs verti skaitytojai” manęs nežavi).

Tai kai pradėjau skaityti “Rožės vardą” buvau prisiekusi sau, kad skaitysiu iki galo. Nors po trisdešimties puslapių maniau, kad man stogas važiuoja, nes nieko nesupratau. Keista buvo skaityti, kai buvau nusiteikusi sukiam skaitymui, o ne skaitymo malonumui. Bet po tų šimto puslapių situacija žymiai pagerėjo, man akyse tarsi prašvito, bet nepasakyčiau, jog įsimylėjau.

kadras iš fimo "Name of the Rose"

Ilgai galvojau, kodėl neįsimylėjau. Nes knyga tikrai gerai parašyta, protingai struktūrizuota. Ją gali skaityti kaip detektyvą arba kaip įdomų istorinį (jei domitės viduramžiais, tai knygą skaityti BŪTINA), filosofinį romaną apie XIV ojo amžiaus teologines diskusijas. Perskaičiau, ir tikrai likau daug sužinojusi įdomių dalykų, pvz. Ar Jėzus kada nors juokėsi?

Galiausiai supratau, kodėl aš nepamilau U.Eco, nors jis tikrai talentingas, gabus ir protingas. Nors jo knyga įtraukianti, įdomi, apšviečianti. Paprasčiausiai man Eco perdėm intelektualus. Ne ta prasme, jog laikau save kvaila ir nieko nesupratusia, bet ta, kad jo knygą man pasijautė labai logiška, parašyta išimtinai su galva, o ne iš širdies.

O dar ir tas faktas, jog aš žinojau, kad jis tyčia rašo sudėtingai, neabejotinai pagadino mano skaitymą.

Bet nepagalvokit, kad knyga man nepatiko. Patiko. Buvo joje ir  tikrai labai patikusių dalykų. U.Eco labai gerai sugebėjo perduoti niūrią vienuolyno ir viduramžiško pasaulio atmosferą. Skaičiau, ir atrodė, jog rankos šąla. Arba tiesiog siaubingai prireikdavo užsivilkti megztinį ir įsijungtį šviesą. Kitas patikęs dalykas – veikėjas William Baskerville- protingas, apsiskaitęs (gal jis yra U.Eco alterego?), kone charizmatiškas su savo begaline meile knygoms ir rašytam žodžiui.

Taigi, iš pasimatymo su U.Eco grįžau protingesnė nei buvau anksčiau, labiau apsišvietusi viduramžiškoje istorijoje, bet nepabučiuota.

K.Ž.G

 

P.Roth “Apmaudas”

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Ką tik pabaigiau skaityti P.Roth “Apmaudas”. Nieko iš P.Roth kūrybos anksčiau nesu skaičiusi, tai buvo pats laikas, nes jo vardas dažnai būna tose spekuliacijose apie Nobelio premiją.

Labai smagi knygos kaina (15lt) ir labai smagus formatas. Skaičiau ir jutau, kad parašyta kokybiškai, kad geras ir įdomus jaunojo Marko Mesnerio paveikslas, bet… na visai manęs “neužkabino”.

Na niekaip nesugebėjau identifikuotis. Tolimi man pasirode tuometinis amerikietiškas gyvenimas, lyg kirvis virš galvos kabantis Korėjos karas, vyriškojo libido ieškojimai ir pan.

Todėl aš geriau patylėsiu, nes, manau, jog čia daugiau mano kaip skaitytojos, o ne knygos autoriaus kaltė.

Gal dėl mano darbų ir minčių nesugebėjau skaityti knygos taip, kaip ji nusipelno. Todėl vietoj mano nuomonės, siūlau paskaityti keletą citatų, iš straipsnio, kurį parašė šios knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė. Visą jos straipsnį rasite čia

“Išmintinga ir gili ši knyga yra todėl, kad sugeba skelbti didžias tiesas, aprašyti painius ir sudėtingus žmogaus ir pasaulio reiškinius, jų nesupaprastindama, nepaversdama nuvalkiotomis banalybėmis, kiaurai perregimais simboliais ar įkyriais pamokymais. Geriausios knygos yra tokios, kurios pasiekia daugiau, giliau, taikliau, negu paskui jose sugeba išskaityti net ir patys uoliausi kritikai. Toks yra „Apmaudas“, toks yra ir jo autorius.”

“Tačiau tokia pikta, apmaudi jaunystė mus visus – ir, matyt, romano autorių taip pat – ne tik skaudina ir erzina, bet ir žavi, kelia nostalgiją. Taiklus ir kritiškas požiūris į jaunystę knygoje atmieštas švelnumu ir meile (ypač pagrindinio veikėjo tėvo paveiksle), kuriuos dar labiau sustiprina praradimo jausmas.”

K.Ž.G


Viskas nušviesta…

~ knyguziurkeG ~ 24 Comments

Kartais būna labai gražių sutapimų, kai savasis gyvenimas ir skaitoma knyga “susikukuoja”. Visą šią savaitę tyrinėjau šeimos geneologiją ir radau savo gimines, apie kurių egzistavimą nežinojau.

Vienas J.S.Foer knygos “Viskas nušviesta” herojus- žydas amerikietis irgi ieško savo šaknų. Jis atvyksta į Ukrainą ieškoti moters, kuri karo metu išgelbėjo jo senelį ir štetlo Trachimbrodo, kur gyveno daug jo giminės kartų.

Aš mėgstu sudėtingas knygas, kai autorius žaidžia su laiku, kai supina istorijas, kai pasimeti pasakojimo tęstinume, bet “Viskas nušviesta” yra viena sudėtingiausių mano skaitytų knygų šituo atžvilgiu. Kartais šiek tiek net erzinausi, bet užtat pati kalba atpirko perdėm sudėtingą struktūrą.

Knygą sudaro trys pasakojimai. Vieną dalį istorijos laužyta iki ašarų juokinga anglų kalba pasakoja Aleksas Perchovas, firmos “Ukrainian Heritage Tour” gidas/vertėjas, kuris kartu su savo seneliu padeda knygos herojui Jonathanui Safranui Foeriu (autorius pats įkėlė save į knygą- na kaip galima nemylėti tokių postmodernistinių rašymo triukų? ) ieškoti savo praeities. Aleksas piešia labai ironišką, keistą, užsieniečiams visai nesuprantamą, o ukrainiečiaims labai normalų postsovietinio gyvenimo paveikslą: nemandagios padavėjos, dvigubai didesnės kainos užsieniečiams, juokas iš vegetarų ir pan.

Antroji pasakojimo dalis priklauso herojui Jonathanui Safranui Foeriui, kuris su magiško realizmo intarpais aprašo štetlą, kuriame gyveno keletas jo giminės kartų. Šitas pasakojimas man paliko labai didelį įspūdį, nors būtent čia istorija buvo gerokai suvelta.  Bet tie įdomūs keisti žmonės su savo “pričiūdais”, su savo meile ir su nesugebėjimu mylėti, su piktumais ir žiauriu liūdesiu įstrigo labiausiai.

Dar viena pasakojimo dalis yra sudaryta iš Alekso laiškų Jonathanui, kuriuose Aleksas komentuoja Jonathano skyrius apie štetlą.

Skaitydama ir verkiau ir juokiausi. “Viskas nušviesta” -tarsi gyvenimas, kur visada visada esi labai labai arti laimės, bet lygiai toks pats trumpas atstumas yra ir iki pačių pačių juodžiausių dienų.

“The only thing more painful than being an active forgetter is to be an inert rememberer.”

“Do you think I’m wonderful? she asked him one day as they leaned against the trunk of a petrified maple. No, he said. Why? Because so many girls are wonderful. I imagine hundreds of men have called their loves wonderful today, and it’s only noon. You couldn’t be something that hundreds of others are.”

Kadras iš filmo


Ir nors filme “Viskas nušviesta” nėra pasakojimo apie štetlo Trachimbrodo praeitį, nors viena didžiausių knygos paslapčių taip pat buvo pakeista, filmas tikrai neblogas, labai jau toks nehollywoodiškas ir tragikomediškas filmas apie tai, kaip praeitis nušviečia šiandieną ir apie tai, kaip meilė nušviečia gyvenimą.

Nušvitusi K.Ž.G

Vienintelis ir nepakartojamas

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Perskaičiau knygą, padėjau ją ant stalo ir savo trupinukui padainavau:

Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.Aš esu Niekas,
Paukščio plunksnelė,
Ne, ne plunksnelė,
Kedro šakelė…

Nes taip reikia. Nes taip norėjosi.

Ir išvis, dainos galvoje skambėjo visą laiką, kai skaičiau Rūtos Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“. Tiek Baltojo Nieko dainelės, tiek “Išeinu. Palieku tave”, tiek “Lydėdami (pauzė) gęstančią (pauzė) žarąvėlai (būtent “žarąvėlai”, o be “žarą” ir ”vėlai”, nes juk taip dainuodavo pats Kernagis).

Knygynuose tiek daug naujai išleistų biografijų mačiau, bet labai skeptiškai į jas pažiūrėjau. Na, man sunku patikėti, kad visos tos “žvaigždės” turi ką papasakoti, o jei ir turi, tai tas pasakojimas turi būti geros literatūrinės kokybės.  Bet knygą apie Kernagį norėjau labai nusipirkti. Vaikystėje klausiausi jo “Baltojo nieko…” , visas dainas iš jo “Akustinio” mintinai moku, tad kai lietuvių kalbos egzaminui reikėjo išmokti vieną Putino eilėraštį, iškart paėmiau “Margus sakalus”- juk jau mokėjau… Bet sunku buvo jį deklamuoti, nes vis norėdavau jį dainuoti ir bųtinai sakydavau “žarąvėlai”

Taigi, knygą labai norėjau nusipirkti. Tik kad kainavo labai daug, tai palaikiau rankoje ir padėjau atgal. O paskutinę dieną Lietuvoje dar užbėgau į knygų skyrių “Maximoj” ir, o džiaugsme, radau knygą apie Kernagį  popieriniais viršeliais ir už žymiai mažesnę kainą. Tame brangiajame variante, jei teisingai supratau, yra spalvotos nuotraukos, Vilniaus žemėlapis ir net kompaktinė plokštelė. Knygyne kažkaip to nepastebėjau, būčiau žinojusi, koks gėris slepiasi už tų storų viršelių, būčiau pirkusi brangesnįjį varijantą.

Aš biografijų beveik neskaitau (išskyrus įvairių karalienių biografijas ir J.Nikulino “Beveik rimtai”), tai apie patį žanrą nelabai turiu supratimo. Bet kai skaitau, tai turiu keletą kriterijų. Pirmiausia noriu, kad biografija man atskleistų kažką nežinomo ir naujo apie asmenį. Antra, kad tai būtų pasakojimas, o ne tiesiog chronologinis faktų išdėstymas. O jei dar ta biografija papasakoja ir apie tą laikmetį, sugeba perduoti kontekstą, tai tiesiog beprotiškai fantastiška 🙂

R.Oginskaitės knyga man patiko, nes parodė man kitokį Kernagį nei įsivaizdavau. O jis, pasirodo, būdavo ir dygus, galėdavo ir įžeisti ir kokią nemalonią repliką numesti ir apšaukti.  Man pačiai jis toks labai artimas pasirodė dėl to, kad labai sunkiai išgyveno kritiką ir graužėsi dėl jos.

Benas plaukia į Nidą

R.Oginskaitė cituoja patį Kernagį, įterpia jo pažįstamų, šeimos narių pasakojimus, citatas iš straipsnių, dainų tekstus, nuotraukas.  Žodžiu, darbas man pasirodė padarytas iš pagrindų, tikrai ne “belekaip”, o su meile.

Kartais jos pačios bandymai “surišti” pasakojimus, kažkaip abibendrinti juos man pasirodydavo truputuką tokie gal per daug didaktiški (manau, kad skaitytojai daug kur patys sugebėtų taip apibendrinti), bet perskaičiau visą knygą, ir nusprendžiau, jog tie apibendrinimai man visai patiko. Manau, jog taip pasakojimas mažiau yra išsibarstęs ir fragmentiškas, o galutinis rezultatas – net labai pavykęs.

Viena stipriausiu knygos pusių yra ta, kad R.Oginskaitė piešdama Kernagio portretą, parodė kontekstą, kuriame gyveno ir kurį kūrė visa Kernagio karta. Skaitau, o prieš akis stovi Vilnius, Gedimino prospektas, besišypsantis Vytautas Rumšas (žinoma, kad vyresnysis :-). Aš jį jau nuo vaikystės esu įsimylėjusi, kai pamačiau per kažkokį TV spektaklį, kurio pavadinimo nepamenu ), liūdnomis akimis žiūrintis Vytautas Grigolis, girdisi raiški Reginos Arbačiauskaitės dikcija. Knygoje šmėkšteli A.Mikutėnas, A.Puipa, S.Račkys, A.Kulikauskas, I.Balsytė ir daugybė kitų meno ir inteligentijos atstovų.

Skaičiau ir džiūgavau, nes šita knyga apie Kernagį man yra tarsi tam tikro Lietuvos gyvenimo periodo pjūvis. Ir taip smagu buvo skaityti, kas su kuo bendravo, su kuo Kernagis kūrė, su kuo į mokyklą ėjo, o su kuo Vancevičiaus kurse mokėsi. Patiko, nes pasakojimas apie vieną žmogų tarsi buvo pakeltas į aukštesnį lygmenį, lyg per Kernagio gyvenimo prizmę parodytas pasaulis, apie kurio egzistavimą  žinojau, bet jo sudėtingumo ir gražumo negalėjau suvokti.

Čia Vytautas Kernagis dainuoja Girdvainio ariją “Velnio nuotakoj”

Pokalbis su knygos autore čia

K.Ž.G

I just hate to be a thing. //Marilyn Monroe

~ kzL ~ 2 Comments

Senuose filmuose ir nuotraukose ji atrodo tokia linksma ir valiūkiška, džiausminga, flirtuojanti, savimi pasitikinti, žavi. Visi žino tą XX amžiaus populiariosios ikonišką sceną iš filmo “The Seven Year Itch”, kai Marilyn balta suknelė pakyla į viršų nuo oro, ateinančio iš metropoliteno požemio.

J.C.Oates rašo ir apie šią sceną knygoje “Blonde”, tačiau tekstas aprašantis tą sceną Marilyn akimis yra visiškai priešingas žaismingai filmo atmosferai. Mane ši knyga apžavėjo,nes  niekada nemaniau, kad galima TAIP nuodugniai aprašyti žmogaus vidinius išgyvenimus. Kaip ir “American Wife“, “Blonde” remiasi tam tikrais biografiniais faktais, tačiau nėra biografija, greičiau J.C.Oates suteikia Marilyn unikalų pasakotojos balsą, kuris visiems žinomą blizgančių žurnalų viršelių sekso simbolį paverčia gyvu tikru žmogumi.

“Blonde” visų pirma yra knyga apie tapatybės kūrimą ir dekonstravimą. Apie troškimą būti mylima. Apie netikrą įžymybių imidžą. Apie tai, ko mes tikimės iš žymių žmonių ir apie vienatvę ir liūdesį, kai mūsų supratimas apie žvaigždę kaktomuša susiduria su jos pačios savęs suvokimu.  Aš negaliu prisiminti nė vienos knygos, kuri būtų atskleidusi pagrindinio veikėjo vidinį gyvenimą šitaip nuosekliai,detaliai ir tikėtinai. Knygoje Norma Jean/Marilyn tikrai nėra “plokščia”, dviejų dimensijų it popierinė lėlė. Ji-žymiai daugiau nei ta linksma komedijų aktorė, besišypsanti blondinė, dėvinti blizgias sukneles su giliomis dekoltė,  tad skaityti apie neatitikimą tarp to, kas ji tikrai buvo, ir to, kas žmonės ją manė esant, yra sunku. J.C.Oates meistriškai aprašo Norma Jean trapumą, ir skaitytojas dėl to visiškai praranda bet kokį norą, bet kokią galimybę teisti Norma Jean /Marilyn poelgius ir pasirinkimus.

Knyga kritikuoja (ne tiesiogiai, o per Marilyn kilimą ir krytį) maniją sekti įžymybių gyvenimus, amerikietiškąją visuomenę, McCarthy eros paranoją ir baimę, prievartos besiimančius vyrus, kurie išnaudoja Marilyn kiekviena pasitaikančia proga.

Nuostabus, puikiai parašytas romanas. Paieškojusi internete niekur neradau, kad būtų išverstas i lietuvių kalbą, o tai, mano, knygų žiurkės nuomone, yra skandalas. Juo labiau, kad J.C.Oates kūrybos iš vis mažai išleista Lietvoje, nors ji nuolat figuruoja pretendentų sąraše Nobelio literatūros premijai gauti (nors žmonės juokauja, jog negaus, nes per daug skaitoma ir per daug produktyvi rašytoja- kasmet išleidžia po knygą).

//G.

Didelių matmenų drugeliai ir akinančios haliucinacijos

~ kzL ~ 1 Comment

Šiek tiek paieškojusi internete supratau, jog Mircea Cartarescu trilogija ”Orbitor” nėra išversta į lietuvių kalbą. Gaila.

Skaičiau pirmąją jo trilogijos ”Orbitor” knygą ”Kairysis sparnas” (likusios dalys- ”Kūnas” ir ”Dešnysis sparnas”). Omenyje yra turimas drugelis- pats dažniausias simbolis Cartarescu trilogijoje. Cartarescu rašo apie savo vaikystę, apie praėjusį laiką, bet knyga tikrai nėra objektyvus chronologinis aprašymas. Atvirkščiai- jis tarsi žaidžia su laiku, veiksmas nėra linijinis, ir tai kažkiek primena M.Proust ”Prarasto laiko beieškant”, tačiau lyginant su Proust’u Cartarescu turi visai kita estetiką. Jo estetika apima tiek labai lyriškus aprašymus, tiek makabriškus puslapius, pilnus anatomijos, pulsuojančios kūno mėsos, suvelto kraujagyslių rezginio ir vibruojančių smegenų. Atvirai kalbant, man buvo sunku skaityti tuos įtaigingus, kartais net groteskiškus puslapius, net jei knygos kalba ir pasakojimas yra užburiantis.

Geografija vaidina svarbų vaidmenį. Aprašomas Bukareštas yra nostalgiškas, ir tampa akivaizdu, jog vieta, miestas, geografinė erdvė apibrėžia mus ir mūsų buvimą.

Knyga yra ”prikrauta” simbolių: nuolat pasikartojantis simbolis- drugeliai, o svarbiausios spalvos: alyvuogių žalia ir perlamutrinė.

Interviu laikraščiui ”Svenska Dagblaget” duodamas Cartarescu pasakė, jog, anot jo, yra du būdai skaityti knygas. Pirmasis-  visiškai kapituoti  prieš knygą, jai besąlygiškai pasiduoti. Antras būdas- bandyti iššifruoti ją. Aš iškart prisipažįstu, jog skaičiau ją pirmuoju būdu. Man net sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ”Kairįjį sparną” kitaip, kai kalba yra magiška, įvykiai – stebuklingi, o ribos tarp fiziško pasaulio ir trancendentinio, vaiko ir suaugusio, tada ir dabar, sapno ir tikrovės yra visiškai ištrintos.

Bet, taip pat pripažįstu, jog knyga sunkiai skaitėsi ir noras ”Tuojau-pat-turiu-perskaityti-ir-likusias-dalis”  nėra beprotiškai didelis. Tikriausia gavau per didelę sudėtingų istorijų, sunkaus skaitymo  ir milžniškų drugių dozę.

//Giedrė