Category: Apžvalga

Viskas nušviesta…

~ knyguziurkeG ~ 24 Comments

Kartais būna labai gražių sutapimų, kai savasis gyvenimas ir skaitoma knyga “susikukuoja”. Visą šią savaitę tyrinėjau šeimos geneologiją ir radau savo gimines, apie kurių egzistavimą nežinojau.

Vienas J.S.Foer knygos “Viskas nušviesta” herojus- žydas amerikietis irgi ieško savo šaknų. Jis atvyksta į Ukrainą ieškoti moters, kuri karo metu išgelbėjo jo senelį ir štetlo Trachimbrodo, kur gyveno daug jo giminės kartų.

Aš mėgstu sudėtingas knygas, kai autorius žaidžia su laiku, kai supina istorijas, kai pasimeti pasakojimo tęstinume, bet “Viskas nušviesta” yra viena sudėtingiausių mano skaitytų knygų šituo atžvilgiu. Kartais šiek tiek net erzinausi, bet užtat pati kalba atpirko perdėm sudėtingą struktūrą.

Knygą sudaro trys pasakojimai. Vieną dalį istorijos laužyta iki ašarų juokinga anglų kalba pasakoja Aleksas Perchovas, firmos “Ukrainian Heritage Tour” gidas/vertėjas, kuris kartu su savo seneliu padeda knygos herojui Jonathanui Safranui Foeriu (autorius pats įkėlė save į knygą- na kaip galima nemylėti tokių postmodernistinių rašymo triukų? ) ieškoti savo praeities. Aleksas piešia labai ironišką, keistą, užsieniečiams visai nesuprantamą, o ukrainiečiaims labai normalų postsovietinio gyvenimo paveikslą: nemandagios padavėjos, dvigubai didesnės kainos užsieniečiams, juokas iš vegetarų ir pan.

Antroji pasakojimo dalis priklauso herojui Jonathanui Safranui Foeriui, kuris su magiško realizmo intarpais aprašo štetlą, kuriame gyveno keletas jo giminės kartų. Šitas pasakojimas man paliko labai didelį įspūdį, nors būtent čia istorija buvo gerokai suvelta.  Bet tie įdomūs keisti žmonės su savo “pričiūdais”, su savo meile ir su nesugebėjimu mylėti, su piktumais ir žiauriu liūdesiu įstrigo labiausiai.

Dar viena pasakojimo dalis yra sudaryta iš Alekso laiškų Jonathanui, kuriuose Aleksas komentuoja Jonathano skyrius apie štetlą.

Skaitydama ir verkiau ir juokiausi. “Viskas nušviesta” -tarsi gyvenimas, kur visada visada esi labai labai arti laimės, bet lygiai toks pats trumpas atstumas yra ir iki pačių pačių juodžiausių dienų.

“The only thing more painful than being an active forgetter is to be an inert rememberer.”

“Do you think I’m wonderful? she asked him one day as they leaned against the trunk of a petrified maple. No, he said. Why? Because so many girls are wonderful. I imagine hundreds of men have called their loves wonderful today, and it’s only noon. You couldn’t be something that hundreds of others are.”

Kadras iš filmo


Ir nors filme “Viskas nušviesta” nėra pasakojimo apie štetlo Trachimbrodo praeitį, nors viena didžiausių knygos paslapčių taip pat buvo pakeista, filmas tikrai neblogas, labai jau toks nehollywoodiškas ir tragikomediškas filmas apie tai, kaip praeitis nušviečia šiandieną ir apie tai, kaip meilė nušviečia gyvenimą.

Nušvitusi K.Ž.G

Vienintelis ir nepakartojamas

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Perskaičiau knygą, padėjau ją ant stalo ir savo trupinukui padainavau:

Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.Aš esu Niekas,
Paukščio plunksnelė,
Ne, ne plunksnelė,
Kedro šakelė…

Nes taip reikia. Nes taip norėjosi.

Ir išvis, dainos galvoje skambėjo visą laiką, kai skaičiau Rūtos Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“. Tiek Baltojo Nieko dainelės, tiek “Išeinu. Palieku tave”, tiek “Lydėdami (pauzė) gęstančią (pauzė) žarąvėlai (būtent “žarąvėlai”, o be “žarą” ir ”vėlai”, nes juk taip dainuodavo pats Kernagis).

Knygynuose tiek daug naujai išleistų biografijų mačiau, bet labai skeptiškai į jas pažiūrėjau. Na, man sunku patikėti, kad visos tos “žvaigždės” turi ką papasakoti, o jei ir turi, tai tas pasakojimas turi būti geros literatūrinės kokybės.  Bet knygą apie Kernagį norėjau labai nusipirkti. Vaikystėje klausiausi jo “Baltojo nieko…” , visas dainas iš jo “Akustinio” mintinai moku, tad kai lietuvių kalbos egzaminui reikėjo išmokti vieną Putino eilėraštį, iškart paėmiau “Margus sakalus”- juk jau mokėjau… Bet sunku buvo jį deklamuoti, nes vis norėdavau jį dainuoti ir bųtinai sakydavau “žarąvėlai”

Taigi, knygą labai norėjau nusipirkti. Tik kad kainavo labai daug, tai palaikiau rankoje ir padėjau atgal. O paskutinę dieną Lietuvoje dar užbėgau į knygų skyrių “Maximoj” ir, o džiaugsme, radau knygą apie Kernagį  popieriniais viršeliais ir už žymiai mažesnę kainą. Tame brangiajame variante, jei teisingai supratau, yra spalvotos nuotraukos, Vilniaus žemėlapis ir net kompaktinė plokštelė. Knygyne kažkaip to nepastebėjau, būčiau žinojusi, koks gėris slepiasi už tų storų viršelių, būčiau pirkusi brangesnįjį varijantą.

Aš biografijų beveik neskaitau (išskyrus įvairių karalienių biografijas ir J.Nikulino “Beveik rimtai”), tai apie patį žanrą nelabai turiu supratimo. Bet kai skaitau, tai turiu keletą kriterijų. Pirmiausia noriu, kad biografija man atskleistų kažką nežinomo ir naujo apie asmenį. Antra, kad tai būtų pasakojimas, o ne tiesiog chronologinis faktų išdėstymas. O jei dar ta biografija papasakoja ir apie tą laikmetį, sugeba perduoti kontekstą, tai tiesiog beprotiškai fantastiška 🙂

R.Oginskaitės knyga man patiko, nes parodė man kitokį Kernagį nei įsivaizdavau. O jis, pasirodo, būdavo ir dygus, galėdavo ir įžeisti ir kokią nemalonią repliką numesti ir apšaukti.  Man pačiai jis toks labai artimas pasirodė dėl to, kad labai sunkiai išgyveno kritiką ir graužėsi dėl jos.

Benas plaukia į Nidą

R.Oginskaitė cituoja patį Kernagį, įterpia jo pažįstamų, šeimos narių pasakojimus, citatas iš straipsnių, dainų tekstus, nuotraukas.  Žodžiu, darbas man pasirodė padarytas iš pagrindų, tikrai ne “belekaip”, o su meile.

Kartais jos pačios bandymai “surišti” pasakojimus, kažkaip abibendrinti juos man pasirodydavo truputuką tokie gal per daug didaktiški (manau, kad skaitytojai daug kur patys sugebėtų taip apibendrinti), bet perskaičiau visą knygą, ir nusprendžiau, jog tie apibendrinimai man visai patiko. Manau, jog taip pasakojimas mažiau yra išsibarstęs ir fragmentiškas, o galutinis rezultatas – net labai pavykęs.

Viena stipriausiu knygos pusių yra ta, kad R.Oginskaitė piešdama Kernagio portretą, parodė kontekstą, kuriame gyveno ir kurį kūrė visa Kernagio karta. Skaitau, o prieš akis stovi Vilnius, Gedimino prospektas, besišypsantis Vytautas Rumšas (žinoma, kad vyresnysis :-). Aš jį jau nuo vaikystės esu įsimylėjusi, kai pamačiau per kažkokį TV spektaklį, kurio pavadinimo nepamenu ), liūdnomis akimis žiūrintis Vytautas Grigolis, girdisi raiški Reginos Arbačiauskaitės dikcija. Knygoje šmėkšteli A.Mikutėnas, A.Puipa, S.Račkys, A.Kulikauskas, I.Balsytė ir daugybė kitų meno ir inteligentijos atstovų.

Skaičiau ir džiūgavau, nes šita knyga apie Kernagį man yra tarsi tam tikro Lietuvos gyvenimo periodo pjūvis. Ir taip smagu buvo skaityti, kas su kuo bendravo, su kuo Kernagis kūrė, su kuo į mokyklą ėjo, o su kuo Vancevičiaus kurse mokėsi. Patiko, nes pasakojimas apie vieną žmogų tarsi buvo pakeltas į aukštesnį lygmenį, lyg per Kernagio gyvenimo prizmę parodytas pasaulis, apie kurio egzistavimą  žinojau, bet jo sudėtingumo ir gražumo negalėjau suvokti.

Čia Vytautas Kernagis dainuoja Girdvainio ariją “Velnio nuotakoj”

Pokalbis su knygos autore čia

K.Ž.G

I just hate to be a thing. //Marilyn Monroe

~ kzL ~ 2 Comments

Senuose filmuose ir nuotraukose ji atrodo tokia linksma ir valiūkiška, džiausminga, flirtuojanti, savimi pasitikinti, žavi. Visi žino tą XX amžiaus populiariosios ikonišką sceną iš filmo “The Seven Year Itch”, kai Marilyn balta suknelė pakyla į viršų nuo oro, ateinančio iš metropoliteno požemio.

J.C.Oates rašo ir apie šią sceną knygoje “Blonde”, tačiau tekstas aprašantis tą sceną Marilyn akimis yra visiškai priešingas žaismingai filmo atmosferai. Mane ši knyga apžavėjo,nes  niekada nemaniau, kad galima TAIP nuodugniai aprašyti žmogaus vidinius išgyvenimus. Kaip ir “American Wife“, “Blonde” remiasi tam tikrais biografiniais faktais, tačiau nėra biografija, greičiau J.C.Oates suteikia Marilyn unikalų pasakotojos balsą, kuris visiems žinomą blizgančių žurnalų viršelių sekso simbolį paverčia gyvu tikru žmogumi.

“Blonde” visų pirma yra knyga apie tapatybės kūrimą ir dekonstravimą. Apie troškimą būti mylima. Apie netikrą įžymybių imidžą. Apie tai, ko mes tikimės iš žymių žmonių ir apie vienatvę ir liūdesį, kai mūsų supratimas apie žvaigždę kaktomuša susiduria su jos pačios savęs suvokimu.  Aš negaliu prisiminti nė vienos knygos, kuri būtų atskleidusi pagrindinio veikėjo vidinį gyvenimą šitaip nuosekliai,detaliai ir tikėtinai. Knygoje Norma Jean/Marilyn tikrai nėra “plokščia”, dviejų dimensijų it popierinė lėlė. Ji-žymiai daugiau nei ta linksma komedijų aktorė, besišypsanti blondinė, dėvinti blizgias sukneles su giliomis dekoltė,  tad skaityti apie neatitikimą tarp to, kas ji tikrai buvo, ir to, kas žmonės ją manė esant, yra sunku. J.C.Oates meistriškai aprašo Norma Jean trapumą, ir skaitytojas dėl to visiškai praranda bet kokį norą, bet kokią galimybę teisti Norma Jean /Marilyn poelgius ir pasirinkimus.

Knyga kritikuoja (ne tiesiogiai, o per Marilyn kilimą ir krytį) maniją sekti įžymybių gyvenimus, amerikietiškąją visuomenę, McCarthy eros paranoją ir baimę, prievartos besiimančius vyrus, kurie išnaudoja Marilyn kiekviena pasitaikančia proga.

Nuostabus, puikiai parašytas romanas. Paieškojusi internete niekur neradau, kad būtų išverstas i lietuvių kalbą, o tai, mano, knygų žiurkės nuomone, yra skandalas. Juo labiau, kad J.C.Oates kūrybos iš vis mažai išleista Lietvoje, nors ji nuolat figuruoja pretendentų sąraše Nobelio literatūros premijai gauti (nors žmonės juokauja, jog negaus, nes per daug skaitoma ir per daug produktyvi rašytoja- kasmet išleidžia po knygą).

//G.

Didelių matmenų drugeliai ir akinančios haliucinacijos

~ kzL ~ 1 Comment

Šiek tiek paieškojusi internete supratau, jog Mircea Cartarescu trilogija ”Orbitor” nėra išversta į lietuvių kalbą. Gaila.

Skaičiau pirmąją jo trilogijos ”Orbitor” knygą ”Kairysis sparnas” (likusios dalys- ”Kūnas” ir ”Dešnysis sparnas”). Omenyje yra turimas drugelis- pats dažniausias simbolis Cartarescu trilogijoje. Cartarescu rašo apie savo vaikystę, apie praėjusį laiką, bet knyga tikrai nėra objektyvus chronologinis aprašymas. Atvirkščiai- jis tarsi žaidžia su laiku, veiksmas nėra linijinis, ir tai kažkiek primena M.Proust ”Prarasto laiko beieškant”, tačiau lyginant su Proust’u Cartarescu turi visai kita estetiką. Jo estetika apima tiek labai lyriškus aprašymus, tiek makabriškus puslapius, pilnus anatomijos, pulsuojančios kūno mėsos, suvelto kraujagyslių rezginio ir vibruojančių smegenų. Atvirai kalbant, man buvo sunku skaityti tuos įtaigingus, kartais net groteskiškus puslapius, net jei knygos kalba ir pasakojimas yra užburiantis.

Geografija vaidina svarbų vaidmenį. Aprašomas Bukareštas yra nostalgiškas, ir tampa akivaizdu, jog vieta, miestas, geografinė erdvė apibrėžia mus ir mūsų buvimą.

Knyga yra ”prikrauta” simbolių: nuolat pasikartojantis simbolis- drugeliai, o svarbiausios spalvos: alyvuogių žalia ir perlamutrinė.

Interviu laikraščiui ”Svenska Dagblaget” duodamas Cartarescu pasakė, jog, anot jo, yra du būdai skaityti knygas. Pirmasis-  visiškai kapituoti  prieš knygą, jai besąlygiškai pasiduoti. Antras būdas- bandyti iššifruoti ją. Aš iškart prisipažįstu, jog skaičiau ją pirmuoju būdu. Man net sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ”Kairįjį sparną” kitaip, kai kalba yra magiška, įvykiai – stebuklingi, o ribos tarp fiziško pasaulio ir trancendentinio, vaiko ir suaugusio, tada ir dabar, sapno ir tikrovės yra visiškai ištrintos.

Bet, taip pat pripažįstu, jog knyga sunkiai skaitėsi ir noras ”Tuojau-pat-turiu-perskaityti-ir-likusias-dalis”  nėra beprotiškai didelis. Tikriausia gavau per didelę sudėtingų istorijų, sunkaus skaitymo  ir milžniškų drugių dozę.

//Giedrė