Category: Apžvalga

Niko kelionė per laiką ir erdvę

~ kzL ~ 4 Comments

Niko

Jei nori, kad vyktų kitokie dalykai, niekada nedaryk to paties!

Jei nori ką nors sužinoti, pirmiausia pateik teisingus klausimus! Tai būtina sąlyga tikslui pasiekti.

Jei klausi, būsi kvailas vieną dieną, jei neklausi, liksi kvailas visą gyvenimą.

Na, jei nelabai supranti kvantinės fizikos, tai galima atsirinkti bent keletą gerų patarimų. O paklausti teisingus klausimus apie kvantinį pasaulį dar reikia ir mokėti. Tai jau tikrai. Nes reikia iškeliauti į visai kitą dimensiją ir apskritai pamiršti, ką iki šiol žinojai apie pasaulį. Skaitant, žinoma, vis galvojau, ar kai mokėmės mokykloje, mūsų mokytoja pati suprato, apie ką kalba, ar nelabai. Nes juk negali sakyti, kad supranti, jei nemoki paaiškinti kitam, o geriausia, paaiškinti vaikui. Pačiais paprasčiausiais žodžiais.

Perskaičius šią knygą gal jau galėsiu pasigirti, kad už kvantinės fizikos žinias atsakingas mano smegenų vingis pagilėjo kokiu puse kvarko spindulio ilgio? Na, dar pridėjus vaizdinę “Interstellar” medžiagą ir dar mokslinį filmo aiškinimą, turėtų būti visai neblogai su tuo supratimu. Nors iš tikrųjų tai tikra bejėgystė apima, atrodo, ir žemės kirminu su tokiom nieko nesuprantančiom smegenim per garbinga vadintis.

Tai va, matote, kelių šimtų puslapių knygutė vaikams gali gerokai smegenis susukti. Tegul skaito mūsų jaunieji gudročiai, viską supranta (kvarkus, leptonus, miuonus ir Higso bozonus) ir daro naujus atradimus. O aš? Eisiu tikriausiai paguodos šokolado valgyti, bo širdį skauda.

Itališkos “špilkos”

~ kzL ~ 1 Comment

tulli%20italiskos%20spilkos-130x192 Gražus tekstas nuo pat pirmųjų eilučių (vertėja Birutė Jonuškaitė). Tokio pasiilgstu, dėl to skaičiau su pasimėgavimu. Knyga yra autobiografinė, autorė Magdalena Tulli epizodiškai pasakoja apie savo, savo motinos ir tėvo, giminės istoriją. Ji gimė jau po karo, tačiau tuo metu labai netracininėje lenkės ir italo šeimoje. Kodėl visa šeima gyvena komunistinėje Lenkijoje, vietoj to, kad išvažiuotų gyventi į Italiją, žinoma, niekas nesupranta, visa tai aplinkiniams kelia daug įtarimų. Aš irgi nelabai beprisimenu, ką autorė pasakojo per knygų mugę (lyg ir motina atsisakiusi išvažiuoti), bet akivaizdu, kad toks pasirinkimas nepalengvino Magdalenos vaikystės – jos gyvenimas tarsi suskilęs tarp spalvotos Italijos, kurioje ji leisdavo vasaros atostogas, ir pilkos, vienodos Lenkijos, kur tikriausiai nebuvo galima rasti labiau vienišo vaiko, nei išsiblaškiusi, dėmesio ištroškusi mergaitė – mokykloje visiškai nesiseka, “užsienietiški” rūbai tik sukelia aplinkinių pavydą ir neapykantą, karo sulaužyta motina tarsi plūduriuoja kažkur laike ir erdvėje.

Motinos giminės linija pasakojama prieš laiko srovę – duktė slaugo Alzhaimeriu sergančią motiną, kuri kas dieną pamiršta vis daugiau kasdienybės ir gyvena iš pradžių pokario, paskui karo, prieškario laikmečius, iš jų išnyra niekada negirdėti dėdžių ir tetų vardai, vėliau prapuolę ir niekada nepasiekę dabarties.

Vieninteliai šviesos žybsniai – knygoje pasakojimai apie giminę iš tėvo pusės, iš Italijos – skaitant taip ir norėdavosi, kad siena užsidarytų ir Magdalenos niekas nebeskraidintų atgal.

tulli

Ištrauka iš knygos.

Kita stotelė

~ kzL ~ 1 Comment

kita stotele

Turiu bėdą su tokio tipo knygomis (humoreskos, mini novelės). Perskaitau vos ne vienu prisėdimu ir nespėju tinkamai pasimėgauti. O juk reikėtų kaip kokius vitaminus – dvi kapsulės per dieną – vieną ryte, kitą vakare ir gausiai užgerti vandeniu. Tada naudingos medžiagos tolygiau per dieną veikia kūną ir smegenis, o šios tada geriau virškina informaciją, nes ne per daug, o ir jei nepagavai (mini novelės bajerio), tai didesnė  tikimybė, kad per dieną nešiodamasi pagausi.

Tai štai, atsukate naują vitaminų buteliuką, nuplėšiate apsauginę foliją ir makt pirmas vitaminas – “Ori  mergaitė” (cha cha cha). Vakarui antras vitaminas – “Įstrigęs veidas“, jei neužtenka, tai galima ir vertimą, kuris garbingai publikuotas World Literature Today. Ten suprasit, kaip tas veidas įstrigęs, nes skaitydama niekaip negalėjau suprasti, kur ir kaip įstrigo. Aha, looks crazy. Knygoj crazy pilna, bet tokio faino, šmaikštaus ir totaliai crazy. Ir gerai. Tik sakau, neperdozuokite vienam vakarui, gerkite pagal instrukcijas.

Klara

~ kzL ~ Leave a comment

klara

Čia vis siūlė siužetą nušauti. Man pačiai kartais kyla noras su tuo siužetu nusišauti (Galvoju, kaip čia dabar pasiaiškinti, kad nebūčiau neteisingai suprasta. Dar labiau nusišauti norisi). Pavyzdžiui, su “Klaros” siužetu stojau į dvikovą ir mane nušovė. Na, bent jau aš jo nei nušoviau, nei labai pagavau, tai taip išeina, kad mane, tada, ane?

Visaip bandžiau ir stengiausi skaityti “Klarą”. Iš tikro, jei nebūtų tokia trumpa, nežinau, ar būčiau perskaičius, nes, prisipažinsiu, pačio teksto, tai kabino tik ta dalis, kur aprašoma Klaros vaikystė (Ištrauka), tikriausiai ten labiausiai aišku, apie ką ir su kuo valgoma. O visos kitos dalys – jas bandžiau skaityti pagal instrukciją, o instrukcija vadinasi “bande desinee” (sorry, tingiu ieškoti e su dešininiu kirčiu) – komiksas. Skaitant atrodė labai slogu ir tamsu, ir blogas sapnas, ir to siužeto, jei nebūtų ant knygos nugarėlės parašyta, greičiausiai nieko aš ten nebūčiau supratusi. Gal dėl to, kad net nesistengi blogo sapno suprast? O paskui paskaičiau, kaip buvo rašoma – pagal planą tris mėnesius, o rašymo transe – per tris dienas, tai ir nusprendžiau, kad greičiausiai nereikia savęs čia kankinti ir šaudyti, gal ten nelabai ir galima tą minčių srautą suprasti (apsimesti, kad supratai, žinoma, galima visada).

O tikrą komiksą būtų visai įdomu pamatyti. Kas nupieš?

My Struggle: 1. A Death in the Family / Mano kova. Mirtis šeimoje

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for mano kova

 

 “I gave up all ambition, I didn’t try to be clever or anything: I just tried to write as fast as I could.”

Nauja knyga. Įdomus viršelis. Įdomi pradžia. Įdomu. Nuobodu.Vėl įdomu. Nuobodu. Laikinai padedu į šoną, nes kažkaip nebetraukia. Kiek galima skaityti visas tas detales apie orą, apie paauglišką alaus pirkimą, apie nejaukią tylą namuose. O paskui sėdžiu viename iš Scanoramos filmų su Juliette Binoche (du buvo su Juliette Binoche, abu geri) ir kažkoks tarsi nušvitimas atėjo. Aš gi autobiografiją skaitau! Ne šiaip knygą. Labai atvirą autobiografiją. Niekada nesu skaičiusi tokio atviro teksto, kuriame, labiausiai tikėtina, kad parašyta taip, kaip buvo – be pagražinimo ir sušvelninimo, kad ausies nerėžtų ar neužkliūtų kam nors. Nors ta tiesa, žinoma, yra autoriaus tiesa, nebūtinai tokia pati, kaip kitų autoriaus gyvenimo dalyviių tiesa. Karl Ove Knausgaard netgi prisipažįsta kar

Tai štai toks ir buvo mano nušvitimas, kad pradėjau knygą skaityti kitomis akimis. Iki tol užsimiršusi skaičiau grožinės literatūros knygą, o paskui – kaip dienoraštį ar išpažintį. Ir nuo atvirumo net nejauku, nes mūsų net tautosaka kalba apie skalbinių neskalbimą viešose vietose, o čia viskas juodu ant balto. Apie save ir dar apie tėvą, apie jo nuopolį, apie kurį gal ir pasiguostume geriausiam draugui, tačiau vargu ar drįstume užrašyti savo dienoraštyje, papostinti FB sienoje („Sveiki, čia mano prasigėrusio tėvo irštva, kai įėjau, nuo smarvės pradėjau žiaugčioti, o nuo šoko – verkti.“), juo labiau apie tai paleisti į pasaulį knygą. Čia tikriausiai ir yra didžiausias knygos išskirtinumas –

It‘s unbelievable… It‘s completely blown my mind . Zadie Smith

Įsivaizduokite, kad vis dėlto tai padarote. Aprašote savo tėvus ar artimuosius. Gyvus ir mirusius (neduok dieve, blogai apie juosius). Parašote savo tiesą, kuri galbūt net visai objektyvi. Į kokią raganų medžioklę papultumėt, kiek palaikymo ir kiek pasmerkimo sulauktumėt? Gal greičiau giminystės išsižadėjimo. Man atrodo, kad taip parašius, aš pati nedrįsčiau skaityti to teksto, nekalbant apie bandymą įsivaizduoti, kaip kažkas kitas skaito, o gal net aptarinėja ir diskutuoja.

Tai yra nuogo žmogaus knyga. Nesuvokiamai drąsi. Kartais iki nuobodumo detali – per visas biografijos dalis susidarytų 3,600 puslapiai, mano turima pirmoji dalis – 490 p. Aš dar nežinau, ar skaitysiu toliau. Beprotiškai populiari Norvegijoje – praktiškai turėtų būti kiekvienos šeimos lentynoje, nes 5 milijonai gyventojų yra išpirkę pusę milijono egzempliorių. Iš kur tas populiarumas? Iš to neblizgesio, kurio pilna kasdienybė ir pilnas gyvenimas, o bet tačiau – niekam neįdomus, niekam nepasigirsi, no show off? Kai nekalbam, net pamirštam kad egzistuoja, o paskui štai, ima ir parašo kažkas. Ir nuneša stogą.

karl ove 1

*

http://www.grafomanija.com Sandra Bernotaitė (knygos rekomenduotoja) apie knygą. Nuo čia prasidėjo knygos skaitymo istorija.

karl ove 2
Šitą tiesiog norisi įdėti, kad neatrodytų viskas taip grėsmingai

 

 

 

Labai keistas namas / 88 romanai

~ kzL ~ Leave a comment

labai keistas namas

Gal kartais neviltis tamsų rudenį apėmė ir paguodos ieškai?

“Šerienė giliai tikėjo Dievą ir kada mirė – Dievas ją priėmė (logiška). Kareivienė netikėjo Dievo ir kai mirė – Dievas jos nepriėmė (juk irgi logiška). Raisa Timčiuk giliai tikėjo Dievą, bet kada mirė – Dievas ėmė jos ir nepriėmė (štai tau – matyt, ne taip tikėjo, kaip reikia). Valsiūnienė, priešingai, netikėjo, o kai mirė – Dievas ją ėmė ir priėmė. Na, stebuklai!”

Va toks pasaulis laukia tavęs Jaroslavo Melniko knygoj – nereikia ieškoti prasmės paaiškinimų – vis tiek dievas sėdi danguj ir juokiasi iš mūsų nesibaigiančių bandymų suprasti, paaiškinti, susisteminti ir surėminti. Melnikas irgi juokiasi. Nori kartu juokiesi, nori verki iš nevilties – čia jau kaip kam tas pats dievas davė suprasti. Melnikui tai davė taikliai parašyti. Kiek davė, tiek, nereikia visai nervintis. Juoktis sveikiau, ypač iš savęs paties.

O knygą tai pirkau prieš kokį šimtą metų knygų mugėje. Taip ir gulėjo lentynoje, kol “Anoreksijos” neperskaičiau. “Labai keistas namas” – tai kaip “Anoreksija” sutrumpintai. Su tom pačiom tiesom, su ta pačia avinėlio tyrumo ironija. Galvai pravėduoti, kai per daug susiparini. Tik prisipūsk plaukimo apsaugas, nes gali būti giloka.

plaukimo

The Brethren

~ kzL ~ Leave a comment

brolija

Šantažo knyga. Viename pakankamai laisvo režimo kalėjime, kuriame kali visokie “lengvi” nusikaltėliai – mokesčių nemokėtojai, pinigų plovėjai ir teisininkai, sėdi ir trys nusikaltę teisėjai. Laisvalaikiu jie nagrinėja savo kolegų kalinių bylas, net peržiūri jų nuosprendžius ir padeda suregzti apeliacijas ir sumažinti kalėjimo laiką. Bet vis tiek smegenims veiklos ne per daugiausia, o be to, reikia kažkaip prasimanyti pinigų laikui, kai vėl išeis į laisvę. Taip sudėlioja planą pašantažuoti gėjus, kurie vis dar “slepiasi spintoje”, net nežinau, kaip lietuviškai sakytume – nėra viešai pripažinę savo seksualinės pakraipos. Ir visai nenori to padaryti. Nori būti slaptai. Taip slaptai ir užkimba ant teisėjų paduoto skelbimo į gėjų žurnalą – vaikinas nori susirasti draugą bla bla bla.

Tuo pat metu Vašingtone kyla nauja politikos žvaigždė, kurią labai kuruoja, gal net galima sakyti nusprendžia prastumti CIA (CŽV) vadas. Žinoma, kad prieš kuruojant gerai paanalizuoja, kas per vienas tas jų stumiamas kandidatas. Galit paspėlioti, kaip šitos dvi istorijos susitiks ir susikirs.

Ne pats geriausias John Grisham trileris, tikrai. Daug ką galima numatyti ir nuspėti. Tikrai nėra tos nežmoniškos įtampos, kaip kokiam The Firm. O ir atomazga tokia, sakyčiau, labai jau laisvo pobūdžio. Teisėjai taip ganėtinai lengvai prasisuka su savo nešvariais darbeliais. Tokia lengvo pobūdžio knyga, galima paskaityti kokiam pliaže, tik kad pliažas artimiausiu metu nelabai nusimato… Galima ir geresnės paieškoti.

Vaikinas juodu kostiumu

~ kzL ~ 7 Comments

vaikinas

Mathew (rašysiu vardą originalo kalba, nes, atrodo, kad į vertimą Matjus nusilaušiu akis) stovi ant pasaulio krašto. Kaip kitaip – ką tik mirė jo mama, tėtis palūžęs, o jam laikas grįžti į mokyklą, kur visi spokso ir niekas nedrįsta prieiti, nes niekas nežino, kaip elgtis su netektį patyrusiu žmogumi. Vaikinui tenka greitai suaugti, gal net susirasti darbą, kad galėtų padėti savo tėčiui, kad galėtų prisidėti, o gal net ir visiškai save išlaikyti – nežinia, ar tėtis išsikapanos iš nevilties, ar ne. Taip visai netikėtai jam tenka apsivilkti vienintelį turimą kostiumą – jį dirbti pakviečia laidojimo namų savininkas, tų pačių, kurie laidojo jo mamą.

Atrodo, koks dar labiau netinkamas darbas galėtų būti paaugliui, tačiau,  Matas, stebėdamas gedinčiuosius, tarsi dalyvauja terapijoje, kuri padeda jam pačiam atsitiesti, susitaikyti su tuo, kad gyvenimas nebebus toks pat, tačiau po truputį suvokia, kad gyventi toliau vis dėlto įmanoma, įmanoma atrasti naujų širdį džiuginančių dalykų ir tą patį patyrusių suprantančių žmonių. Galbūt taip rašydama ir skambu banalokai, nenorėčiau, kad pagalvotumei, kad knyga banali. Taip, orientuota, į young adult kategoriją, tačiau paminėtos temos nagrinėjamos jautriai ir subtiliai, o kartu ir neįkyriai, jaunam žmogui suprantama kalba ir tikromis, neišlaužtomis situacijomis. Tikriausiai dėl to sveika paskaityti ir tiems, kurie neteko ir tiems, kurie šalia netekusiųjų.

vaikinas autorius
Jason Reynolds

Labai gaila, kad vis dėlto užkliuvo knygos vertimas. Kadangi pagrindinis veiksmas vyksta juodaodžių rajonuose, o autorius, greičiausiai naudojo labai gyvą gatvės kalbą, vertėja, deja, nepasistengė perteikti tos gyvybės. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – iš filmų labai gerai žinomas gatvinis, pvz., “You know, man” taip ir būtų išverstas kaip “Žinai, žmogau”. Kaip ir nebūtų prie ko prisikabinti, pažodinis vertimas ir tiek, bet lietuviškai skamba labai egzistencialistiškai, o ypač tokios temos knygoje. Nereikia nei Harlemo gatvės, lietuviškoje gatvėje taip pat niekas šitaip nekalba. Deja, deja, pagooglinus jau pirmosiose nuorodose knygos vertėja Vida Bėkštienė “garbingai” minima kaip dviejų nerekomenduotinų skaityti vertimų autorė. Tad labai linkėčiau leidykloms negadinti knygų blogais vertimais, ir taip jau tas sąrašas ilgesnis, nei norėtųsi.

The Summons

~ kzL ~ Leave a comment

john

Užsinorėjau ko nors greito, įtraukiančio, patikrinto. Trilerio. Nelabai žinau, kas dabar didelės žvaigždės trilerio padangėj, tad ėmiau patikrintą. Dar dėl to, kad audible davė du viename, tai nutariau pataupyti ir vienu šūviu, du trilerius nusipirkti.

Teisėjas Atlee, lyg nujausdamas, kad vėžio graužiamos dienos jau suskaičiuotos, savo sūnums išsiunčia “Šaukimą į teismą” (The Summons) – sūnūs turi atvažiuoti aptarti su tėvu testamento reikalus. Deja, į tėviškę atvykęs vyriausiasis sūnus Ray tėvą randa jau nebegyvą. Ir dar randa tokią paslaptį, na, kaip gi be jos. Taigi tėvo nebėra, paslaptis yra. Reikia paslaptį išsiaiškinti. Pasirodo, kad apie ją ne vien Ray žino, o dar kažkas, kas ima jį persekioti, pagaliukus į ratus kaišioti. Sunku, kai nenori paslapties atskleisti – nei pasiguosi kam, nei pasitarsi, ką daryti. Kenti vienas visas nelaimes – įsilaužimus į butą, porą padegimų, baisu darosi, pradedi galvoti, kas svarbiau – paslaptis ar gyvybė.

Visą laiką klausantis kirbėjo mintis, kad kažkas čia ne taip, na, negi taip paprastai viskas ir bus, kur ta intrigėlė, lyg ir yra, bet nelabai veža? Truputėlis kantrybės ir išaiškėja. Nėra pats geriausias John Grisham trileris, bet atsipalaidavimui suėjo. Dabar klausau antrąjį, tikiuosi bus stipresnis.

Anoreksija: 22 apsakymai

~ kzL ~ Leave a comment

Anoreksija

Štai taip visai netikėtai pačiai sau gavau siurprizą – Jeroslavo Melniko apsakymų knygą “Anoreksija”. Pagalvojau, kad labai jau ilgai vaikštau be nuomonės apie šį rašytoją, tad nauja labai gražiai išleista knyga, pamaniau, bus tas pats. Tiesa, knygų mugėje buvau papuolus į “Moters laimės enciklopedijos” pristatymą, bet kaip papuoliau, taip ir išpuoliau, nebuvo man įdomios moters laimės paieškos.

O moters ir moterų šitoj apsakymų knygoj labai daug. Išskyrus keletą apsakymų, sakyčiau – moterų knyga. Ir tuose apsakymuose arba jos pačios bando save suprasti, arba jas suprasti bando vyrai – tėvai, mylimieji, sutuoktiniai, seneliai ir taip toliau. Kai kurie apsakymai balansuoja ant pačios totalaus nukreizėjimo ribos, skaitai ir galvoji, na, na, ir kas gi toliau, kaip kapanosies, nes išeitys kaip ir dvi – arba gražiai ir įdomiai išmanevruoti iš tos situacijos, į kurią pastatai savo veikėjus (o jų tokiųlabai įvairių pasitaikė), arba totaliai nupievinti. Tai tame ir mano patirtas siurprizas – kad daugumos, jei ne visų istorijų išsukimas man pasirodė nors galbūt ir crazy, bet tikras, kažkaip natūraliai išplaukiantis –  šitaip ant lyno balansuojantis ir rizikuojantis autorius ima ir nenugarma. Belieka tik mėgautis įžvalga, jautrumu ir puikiai sudėliotais žodžiais.

Purple Hibiscus

~ kzL ~ 2 Comments

purple

Labai pykstu, nes ką tik mano visas rašinėlis nugarmėjo “down the drain”. Nuostabus jausmas, kai norisi išmesti kompą per langą. Tai aš čia šitoj vietoj sakau daug negražių žodžių ^&*(*&^&*&%&^%(). Kadangi noriu kažkada šiandien nueiti miegoti, tai dabar bandysiu labai trumpai.

“Purple Hibiscus” yra debiutinė Chimamanda Adichie knyga, 2004 m. nominuota Orange prizui. Tai yra pakankamai gera knyga, kad būtų skaitoma, todėl, jei norite susipažinti su šia autore ir galvojate, kad ją pamilsite, taip, kaip aš kad įsimylėjau (na, kad skaitysite visas kitas jos knygas ir t.t.), tai siūlyčiau nuo jos ir pradėti, nes natūralu, kad kitos mano šiais metais skaitytos yra dar geresnės, brandesnės ir gilesnės. Nepaisant to, skaitysiu ir visas kitas dar neperskaitytas.

Šį kartą vėl atsiduriame Nigerijoje, turtingo verslininko šeimoje. Taigi, bent jau pradžioje, nematysite jokių Afrikos vargų. Penkiolikametė Kambili nelabai ir įsivaizduoja esant kitokio gyvenimo, nei ji gyvena – griežtai kontroliuojama fanatiškai religingo tėvo, reikalaujančio tik geriausių mokslo rezultatų, nuoširdžiausios maldos ir išpažinties, visiško paklusnumo. Net negalėtum tikėtis, kad toks žmogus savo auklėjimo tikslų siekia iki sąmonės netekimo daužydamas žmoną ir vaikus, visokiais ypatingai “išradingais” būdais siekdamas jų tyrumo ir atsidavimo. Tuo labiau, kad vėliau paaiškėja, kad tėvas yra žinomas Nigerijos kovotojas prieš korumpuotą valdžią, visokias negeroves ir politinį susidorojimą su priešininkais. Žodžiu, garbingas visuomenės atstovas, vos ne šventasis.

Visai kitokį pasaulį, tokį, kur žmonės kalbasi ir juokiasi (o kartu ir neturi elektros ar ką valgyti), Kambili ir jos brolis Jaja (Žaža) pamato apsilankę pas savo tetą Ifeoma. pamato pasaulį, kurio neįsivaizdavo egzituojant, pasaulį, kuriame nėra materialinės gerovės, bet yra jausmai, nuomonės, šypsenos, džiaugsmas. Tiesus kelias į “nuodėmę”. Kur nukeliaus šita šeima?

***

PS Pasirodo, jau seniai turime knygos vertimą. Būtų smagu matyti labiau išsiskiriančius ir akį patraukiančius knygų viršelius…

kinroze

Vasaros knyga

~ kzL ~ Leave a comment

vasaros

“Vasaros knygą” reikia skaityti ilgais rudens arba žiemos vakarais. Bus pats tas. Kai labiausiai ilgu šilumos ir šviesos, maudynių ir atostogų. Tačiau  ne atostogų vaizdai labiausiai užsilieka galvoje.  Pagrindinių knygos atostogautojų anūkės Sofijos ir senelės bendravimas – betarpiškas, lygiavertis, pagarbus (na, čia turiu omenyje, kad senelė nedejuoja, kad tu vaikeli dar gyvenimo nepatyrus ir panašiai) ir yra knygos ašis. Senelės neįsivaizduokite kaip tradicinės lietuviškos sengalvėlės, bent jau man toks paveikslas tikrai nesusidarė, ši senelė – labiau nuotaikos žmogus, paskendusi savo mintyse, iš kurių ją savo sudėtingais klausimais vis bando ištraukti anūkė:

-Ar angelams leidžiama nuskristi į pragarą?

-Aišku. Juk ten gali būti devynios galybės jų draugų ir pažįstamų.

-Va ir nutvėriau! – šūktelėjo Sofija. – Vakar sakė, kad pragaro nėra!

Jos senelė suirzo, atsisėdo ir tarė:

– Ir šiandien manau lygiai tą patį. Bet tai tik žaidimas.

-Joks čia ne žaidimas, rimta, kai kalbama apie Dievą!

-Jis niekuomet nesugalvotų tokios kvailystės, kaip sutverti pragarą.

[…]

-Sofija. Dėl to visai nėra ko pyktis. Juk gali suvokti, kad gyvenimas pakankamai vargus ir be to, kad po jo dar būtum ir nubaustas. Būsi paguostas, tai ir yra visa esmė.

Knygos nuotaika labai priminė R.Bradbury  “Pienių vyną“, o kartu ir priminė atostogas kaime, kai viena ar dvi savaitės ištįsdavo iki neišmatuojamos begalybės, atrodo, visada būdavo saulėta ir niekada nelydavo, kai vienintelis saldumynas būdavo pamiškėj prisirpusi žemuogė arba cukrus ant batono.

 

The End of the Affair

~ kzL ~ 1 Comment

the end

Sako, kad šitą audioknygą galima klausyti vien tik skaitančiojo Colin Firth balso. Man tokias knygas klausyti labai sunku – ir dėl to, kad gražus balsas užliūliuoja ir dėl to, kad tokias knygas man reikia regėti ant popieriaus. Taip ir taikiaus padaryti, tik, baisiai supykau, kad elektroninė knygos versija brangesnė už popierinę, o popierinės laukti nenorėjau. Tad likau su liūliuojančiu gražiu balsu ausyse ir lėta knyga, kur galbūt mažai veiksmo, bet už tai, kiek aistros, meilės ir iš pavydo kylančios neapykantos.

Romanas turi autobiografinių G.Greeno gyvenimo detalių. Antrojo pasaulinio karo metais kylanti literatūrinė žvaigždė – rašytojas Maurice Bendrix pradeda romaną su ištekėjusia Sarah Miles. Aistringą meilę greitai pradeda temdyti didžiulis Bendrixo pavydas, nuolatiniai ginčai ir raginimai skirtis su vyru. Vieną dieną meilužių namas subombarduojamas, sprogimo bangos nublokštas Bendrix’as vos lieka gyvas, o šių dviejų žmonių gyvenimas tarsi sudraskomas – visiškai be jokio paaiškinimo Sarah palieka mylimąjį. Štai čia ir sustokim. Tegul tik knygą perskaitę sužino, kam reikalingas privatus detektyvas, kaip Bendrix’as sužino Sarah’os poelgio motyvus ir kokia dievo rolė visoje istorijoje. Nesusiviliojusiems gražiuoju Colin Firth balsu – Julianne Moore ir Ralph Fiennes vaidyba to pačio pavadinimo filme (knygos nuotaika gan gerai atkurta, tačiau pats siužetas gerokai pakoreguotas).

Virtuvė

~ kzL ~ 1 Comment

virtuve

Vakaro knyga Murakami mylėtojams. Labai japoniška (tikriausiai). Lietuvių skaitytojui greičiausiai reikia pradėti skaityti nuo pabaigos, nes pabaigoje yra trumpas straipsniukas apie autorę ir jos knygą, savotiškas įvadas lietuvių skaitytojui, papasakojantis, ko šiaip niekada nesugalvotum apie knygą – pvz. sąsajas su komiksais ir visokiais kitokiais japoniškais dalykais. Tai paskaičius įvadą ir kyla mintis, kiek šitos knygos galima suprasti neskaitant japoniškų komiksų ir, pvz., neperskaičius to įvado. Aišku, atsipalaiduoji ir murakamiškai perskaitai (murakamiškai man greičiausiai reiškia – nieko nesuprantu, bet šiaip skaitau ir mėgaujuosi, grožiuosi fantazija), bet visada norisi suprasti daugiau ir giliau negu tiek. O tam jau reikia atskirai pastudijuoti apie autorę, jos aplinką ir visokius įtakojančius dalykus. Tai nieko tokio, ačiū leidyklai, kad tą straipsniuką įdėjo.

O šiaip tokia graži knyga. Reserved. Toks žodis, va, lenda į galvą. Jausmai čia netrykšta, pulsuoja kažkur tarp eilučių, tarp vienatvės ir liūdesio. Toks vaizdas, kad stovi naktį prie dangoraižio lango ir žiūri į mašinų srautą apačioje gatvėje. Dar lyja lietus, lašai bėga per langą. Tuoj kas nors pareis, eisim daryti valgyt. Dar net nežinosim, kad jau įsimylėję. Pareis mama, kuri šiaip yra tėtis. Oho. Kaip taip gali būti? Pasirodo gali. Atsipalaiduoji ir mėgaujiesi visą vakarą.

banana

Debesų atlasas

~ kzL ~ 3 Comments

debesu Štai čia tai tikrai nežinau, nuo kurio galo pradėti. Gal nuo liaupsių filmo kūrėjams? Už tai, kad sugebėjo ekranizuoti neįmanomą ekranizuoti kūrinį? Bet tada gal knygos autoriui, mama mia, nu tikrai turi būti, atleiskit man, high, kad parašytum tokią knygą. Tokia štai mano būsena, man atrodo, kad labiau nesupratau, negu supratau. Džiaugiuosi, žinoma, kad neprasidėjau su originalia versija, nes vietomis ir lietuviškai skaityti nelabai sekėsi (na, yra tokia dalis “Teliūskas perkėla i visa paskum” (čia, žinokit, nėra rašybos klaidų, nurašiau paraidžiui). Prisipažinsiu, pakankinau tos tarmiškos dalies kokį gal dvidešimt puslapių ir pasidaviau, nu, nes smegenys gali užvirti, keliavau tiesiai į kitą skyrių.  Aišku, eilinį kartą įsitikinau, kad negalima pirma žiūrėti, o paskui skaityti, nes visą laiką knygoje ieškojau filmo – nieko gero knygai, bet tuo pačiu galvoju, ar be filmo iš viso būčiau ką nors supratus? Nes visas šitos knygos supratimas – tai sąsajų ieškojimas tarp dalių ir laikmečių, o tai tikrai ne pats lengviausias darbas. Tai summa summarum, mano galvoj filmas su knyga susipynę, neatskiriami. Nelengvas skaitymas, bet tikiu, kad tikrai atras savo gerbėjų, aš tai tik buvau laiminga, užvertus paskutinį puslapį, nors ne melas ir tai, kad mintys apie knygą vis dar sukasi.

Radau tokią įdomią schemą, galima pasitikrinti, ar visas gijas knygoje-filme surankiojai. debesu schema