Rašytojiškos poros- mano akimis žiūrint yra nuostabus dalykas.
Jonathan Safran Foer ir Nicole Krauss
Kažkur esu skaičiusi, kad N.Krauss ir J.S.Foer rašydavo po tris valandas. Kai vienas jų rašė, antras buvo su vaikais. Vėliau J.S.Foer atidėjo savo rašymą į šalį trumpesniam laikui, kad N.Krauss galėtų rašyti netrukdoma.
Paul Auster & Siri Hustvedt
S.Hustvedt ir P.Auster yra N.Krauss ir J.S.Foer kaimynai. P.Auster ir S. Hustvedt turi keturių aukštų nama Brooklyne. Pirmame aukšte savo darbo kambary rašo P.Auster, o S.Hustvedt turi kambarį ketvirtame aukšte.
Sylvia Plath & Ted Hughes
Zadie Smith & Nick Laird
Jean-Paul Sartre with Simone de Beauvoir
Kai S.de Beauvoir Jardin du Luxembourg parke Paryžiuje sutiko Jean-Paul Satre ir su juo diskutavo tris valandas, ji nusprendė, jog ji šįkart sutiko protingesnį už save žmogų. Už tokią jos pačios poziciją – tapima Antra, ji kai kurių feminisčių buvo kritikuojama. Nors ji leido sau tapti “antra” tik todėl, kag Jean -Paul Sartre iš jos nesitikėjo tradicinės moters pozicijos, jis nenorėjo žmonos, jam nereikėjo moters, kuri pagimdytų jo vaikus.
Alexander Ahndoril ir Alexandra Coelho Ahndoril
Švedų rašytojų pora, kuri rašo knygas ne tik atskirai, bet ir kartu. Pasirašę Lars Kepler slapyvardžiu ir išleidę knygą “Hipnotizuotojas”, privertė literatūrinę Švediją gerokai paspėlioti, kas iš tikrųjų po ta pavarde slėpėsi. Dabar jau yra išleidę ir dar vieną knygą “Paganinio kontraktas”
Ir kaip matot, jiedu dirba tame pačiame kambaryje, vienas šalia kito. Beveik petys į petį.
Dabar skelbiamas naujųjų banknotų dizaino kunkursas, tad niekas dar nežino, kokie tie pinigai bus.
Bet užtat jau žinoma, kokios asmenybės ant banknotų bus vaizduojamos: Ingmar Bergman, Greta Garbo ir kt.
Šiandieninį 20ies kronų banknotą su Selma Lagerlöf pakeis banknotas su Astrid Lindgren.
Tai, kad A.Lindgren bus pavaizduota ant kurio nors banknoto, buvo aišku nuo pat pradžių. Jei Švedijos bankas nebūtų priėmęs tokio sprendimo, būtų kilusi baisiausia audra.
Dabartinio banknoto aversas
Dabartinio banknoto reverse pavaizduotas Nils Holgersson ant žąsies skrendantis virš Švedijos
Kažkada ir mes Lietuvoje turėjoma moterį rašytoją ant banknoto, bet pažiūrėjus į dabartinius pinigus pasidaro labai aišku, jog Lietuvos istorijoje ir kultūriniame gyvenime dominavo vyrai.
Iš apyvartos išimtas banknotas su Žemaite
Kokią Lietuvos moterį Tu pasiūlytum pavaizduoti ant banknoto?
Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas. Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.
Simone de Beauvoir
Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.
Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla” sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.”
Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…
De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.
V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.
Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.
V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.
Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :
“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”
Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”
Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:
“Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.
Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.
Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.
Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).
Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.
V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.
Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.
Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.”
1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton
Vakar buvo paskelbtas ALMA A.Lindgren atminimo premijos laimėtojas. Šiemet juo tapo Shaun Tan rašytojas ir iliustratorius. Praėjusiais metais premija taip pat teko
2011ieji metai tikrai laimingi Shaun Tan, pirmiausia jis gavo Oscarą už trumpą animacinį filmą ”The Lost Thing”, o dabar- vieną prestižiškiausių vaikų literatūros premijų ir solidžią sumą- 5 milijonus švediškų kronų (1.9 milijono litų)
Straipsnyje taip pat pasakojama, jog paprašytas papasakoti apie savo kūrybą Shaun Tan sako, jog ji realistinė su fantasy ir mokslinės fantastikos intarpais, savotiškas magiškas realizmas.
Susvetimėjimas, atitolimas ir šiek tiek civilizacijos kritikos yra svarbios jo kūrybos dalys.
“-Veikėjai neretai yra atstumti arba sunkiose situacijose. Svarbiausia yra vaizdas, o pasakojimas yra labiau fragmentiškas.”
Šeštadieniniame Dagens Nyheter priede “Boklördag” (Knygų šeštadienis) buvo publikuotas Victor Lindbom straipsnis apie Virginia Woolf , kuriame bandyta atsakyti, kodėl jos kūryba net ir šiandien yra populiari.
Kadangi šiandien sueina lygiai 70 metų nuo Virginia Woolf mirties ir kadangi aš esu tikra geraširdė, tai nusprendžiau aš beveik visą tą straipsnį išversti į lietuvių kalbą ir pasidalinti juo su mano drauge K.Ž.L ir tais, kurie skaito mūsų blogą.
Straipsnį išverčiau beveik visą, praleidau tik gal kokią pastraipėlę. Ir nežiūrėkit į vertimo kokybę- verčiau paskubomis, dalį straipsnio verčiau, kai mano trupinukas miegojo po pietų, o kitą dalį- kai kepiau kiaušinienę.
***
Pirmadienį sueina 70 metų nup rašytojos Virginia Woolf mirties. Bet šiandien ji aktualesnė nei kada nors anksčiau.
1941ųjų metų kovo 28ą dieną Virginia Woolf užsivelka savo paltą, į kišenes prisideda akmenų ir įbrenda į Ouse upę. Ji bandė nusižudyti keletą kartų prieš tai, bet šįkart jai tai pavyksta ,ir ji padeda tašką vienoje didžiausių ir novatoriškiausių pasaulio literatūros rašytojiškoje kūryboje.
Bet istorija čia nesibaigia. Būtent po mirties Virginia Woolf sulaukia savo didžiojo pripažinimo, jos knygos traukia naujus skaitytojus ir šiandien. Rašytojai, režisieriai ir meninkai dažnai mini ją kaip savo įkvėpėją.
– Ji yra labai šiuolaikiška, jos knygose “Savas kambarys” arba “Three Guineas” rašoma apie tai, kaip vyrų interesai yra laikomi prioritetiniais. Ji abejoja, keičia perspektyvą ir problematizuoja,- sako Björn Kohlström, knygos “Virginia Woolf-rašytojos biografija” autorius.
Nustatyti būtent tai, kas apsprendžia Virginia Woolf svarbą yra sunku. kaip rašytoja ji yra nuolat juda, bando naujus romano modelius.
–Fotografijose ji dažnai atrodo atitrūkusi. Ji žiūri į šoną, šypsosi šiek tiek kaip sfinksas. Sunku ją visiškai suvokti. Taip pat yra ir su jos knygomis. Atrodo, jog turi paskui ją bėgti, bet niekada nepaveji.
Virginia Woolf yra perėjimo nuo seno prie naujo asmenybė. Modernistė, kuri tvirtais lojaliais saitais yra susijusi su devynioliktojo amžiaus literatūra, tuo pačiu metu ir konservatyvi ir radikali. Jos proza yra poetiška ir sklandanti, bet tuo pačiu- pilna stiprių įspūdžių.
–Skatyti ją yra iššūkis, sako Björn Kohlström. Jos knygų neįmanoma šiaip sau atsipalaidavus paskaitinėti. Tačiau mainais už tai skaitytojas tampa protingesnis ir įžvalgesnis.
Jam nekeista, jog Virginia Woolf dažnai laikoma pavyzdžiu. Ji yra užkrečianti.
– Woolf parodo, jog yra verta stengtis save išreikšti. Kai buvom jauni ir lankėmės gerame koncerte, galvojom “Aš sukursiu savo grupę”. Žmogus taip gauna postūmį į priekį. Ji yra rašytoja, kuri įkvepia.
Universitetuose V.Woolf užima stiprią poziciją. Literatūros studentai pirmuose kursuose skaito “Švyturio link”, socialinio lytiškumo kursuose diskutuojamas “Savas kambarys”, o ir diplominių darbų apie ją yra daug.
Lisbeth Larsson, literatūros mokslų profesorė Göteborgo universitete, sako, jog Virginia Woolf paveikslas dažnai pastoja kelią į jos tekstus.
–Žmonės pavertė ją sergančia ir mirštančia moterimi, viena iš tų, kurie mirė jauni, nors jai buvo beveik šešiasdešimt metų, kai ji nusižudė. Tai mane labai erzina,-sako Lisbeth Larsson.
Lisbeth Larsson į Virginia Woolf kūrybą žvelgia kaip į “didelį humanistinį projektą”, kurio tikslas-aprašyti realybę ir žmogų.
–Ji (Virginia Woolf) teigia, jog rašytojas turi būti androgeniškas, kad galėtų parodyti įvairius žmogaus aspektus. Kad negalima žmogaus “užrakinti” vienoje lytyje ar vienoje socialinėje klasėje. Ji rašė, kad žmogus yra kaip vaivorykštė su daugybe spalvų.
“Savame kambaryje” Virginia Woolf kalba apie tai, jog moterys rašytojos turi sudėtingesnes rašymo sąlygas nei vyrai, ir kaip visuomenė jas sistematiškai engia. Tai dažna tema jos romanuose. Knygoje “Orlando” ji savo androgeniškąjį idealą dar labiau užaštrina ir leidžia pagrindiniam herojui Orlando gimti vyru, bet vėliau tapti moterimi, ir Virginia Woolf neduoda tam jokių paaiškinimų.
– Ji simpatiškai parodo gyvenimo sudėtingumą, pasakyčiau. Ji nekuria intrigų, nerašo “stories”, o vietoj to ji per laiko, lyties ar miesto prizmę aprašo žmogų.
Galbūt tai gali paaiškinti tą didžiulį šiandieninį susidomėjimą jos kūryba. Jos tekstus galima skaityti ir interpretuoti skirtingai, ir kaip skaitytojas niekada nesi baigęs Virginia Woolf kūrybos.
– Mes gyvename vis labiau fragmentiškoje visuomenėje, tad jos pasakojimo būdas yra labai adekvatus. Jau tarpukario metais ji perdavė gyvenimo jausmą, kuris pasiekė mus jau daug vėliau.
Šiandien iš Giedrės gavau laiškų knygą. Niaaam kaip skanu, o su tais laiškais dar ir daug žydro dangaus ir gėlių, kad būtų lengviau tikro pavasario laukti. Ačiūūū, Giedre!
Kažkaip taip jau supuolė, kad dvi tokias knygas skaičiau iš eilės – jaunų autorių (Molly Jong-Fast ir Gabrielės Grušaitės). Na, Molly Jong-Fast “Normal girl” parašė, kai jai buvo vos virš dvidešimties, dabar jau koks geras dešimt metų nuo to praėjo. Knygą susiradau ir parsisiunčiau, nes ją aptikau skaitydama Ericos Jong autobiografiją, kur ji užsiminė, kad duktė parašė knygą (ir ten ji pamatė, kokia ji mama).
Šiaip knygos apie narkomanus manęs labai nežavi, arba dar neskaičiau tokios, kuri sužavėtų, nes istorija daugmaž visada vienoda, o pabaiga paprastai arba tokia, arba tokia. Šioje Molly Jong-Fast knygoje irgi aprašomas narkomanės (jos pačios) nuopolis ir gelbėjimasis, kuris yra A-list žmonių (na, tokių VIP VIP’ų, kiek supratau) gyvenimo kasdienybė (pastoviai kraujuojanti nosis nuo kokaino, subadytos rankos, pastovus reabilitavimasis, AA). Na, žodžiu, paskaitai, sužinai. Knygoje buvo gan daug visokių man nelabai aiškių žodžių ar reiškinių, kurie numaniau ką reiškia, bet tiksliai žinomi gali būti tik prisilietusiems prie tos aplinkos ir žmonių, pvz., minimas laikraščio šeštas puslapis, kuris tikriausia yra kažkas panašaus į mūsiškį “Gyvenimo būdą”, ar panašiai. Motyvacijos aiškintis, kas yra vienas ar kitas dalykas nelabai turėjau, taip perskaičiau ir tiek.
Autorė daug kur šmaikštauja, skaitydama jaučiau, bet tikriausiai daugelio bajerių irgi dėl kalbos ypatybių nelabai supratau, na, tiek to. Gal ši knyga aktualesnė paaugliams ar mėgstantiems skaityti apie narkomanus, man šį kartą ši knyga buvo aktualesnė ant viršelio parašyta Jay McInerney citata: “Parents everywhere should be horrified by this deeply impressive debut.” Horrified – yes, fascinated – no.
Molly ir Erica, įsivaizduoju, maždaug tuo metu, kai buvp išleista knyga
M.Jong-Fast yra parašius dar dvi knygas, nenurašau šios rašytojos, būtų visai smalsu paskaityti, bet kol kas man Ericos Jong knygos yra arčiau dušios ir jai teikiu pirmenybę. O simpatiją autorei jaučiu už šitą įvykį, kurį radau viename straipsnyje apie jos šeimą:
The four-bedroom apartment came with flat-screen televisions, which the couple are tearing out, along with the wet bar, in order to make space for books. “Swear to God,” she said, “there are no bookshelves.”
nors jau įspūdžiai blanksta po truputį, noriu kaip nors trumpai trumpai parašyti, bet jau kaip užsivedu. Tikiuosi spėsiu, kol miega “drakonas” (taip princesė dabar brolį vadina).
Florescu ir Parulskis iš toli
Parulskis pro tarpelį
Jau pasakojau, kad gavau autografą nesančios dar knygos “Zaira”. Tikriausiai autoriui atrodžiau visai kuku, kai paprašiau autografo, ai, bet žiurkėms galima. Kažkaip labai jau man suveikė toks jausmas, kad gailėsuos ne to, ką padariau, o to, ko nepadariau. Iš tikrųjų, net neplanavau eiti į šitą susitikimą, turėjo būti pertrauka tarp sėdėjimo įvairiose salėse, per ją norėjau nusipirkt paskutines planuotas knygas, išgert kavos ir šiaip (tipo) pailsėt, bet viską tą spėjau labai greit padaryt, tai iš pradžių įlindau į salę, kur D. Michelevičiūtė skaitė Milošo eiles, bet ten neužsikabinau, tai nusekiau Rasą Drazdauskienę, kuri vedė susitikimą su “Išverstais” autoriais C.D.Florescu, rumunu gyvenančiu Šveicarijoje ir rašantį vokiškai, ir S.Parulskiu. Abu išversti į kažkokias tai kalbas. Skaitė viena kito kūrybą. Parulskis – lietuviškai, o Florescu – vokiškai – nieko nesupratau, kaip ir Parulskis, bet užsimaniau perskaityt “Tris sekundes dangaus”. na, ir tos “Zairos” užsimaniau. Šiaip autoriai pasidalino visokiomis mintimis apie vertimus. Parulskis minėjo gavęs savo knygutę albanų kalba, versta iš italų – pats garsiai pamąstė, kiek ten Parulskio likę toj knygutėj.
Na, ir dar du susitikimai tądien buvo. Pirmasis, pilnoje prisigrūdusioje didžiausioje salėje su K.Sabaliauskaite, antrasis mažesnėje, bet taip pat pilnoje su G.Grušaite. Susitikimo su Sabaliauskaite metu, jos antros knygos dalies jau nebebuvo pirkti. Kai aš pirkau sau, leidykla jau buvo pajutusi, kad knyga slysta iš rankų greičiau nei tikėtasi, ir buvo ją pabranginusi iki beveik knygynų kainos.
Kas man įstrigo iš susitikimo – viena klausytoja paklausė, ar Sabaliauskaitė būtų parašiusi knygas, jei ne jos disertacija, kai rinkdama medžiagą ji rado daugybę tokios, kurios disertacijoje panaudoti negalėjo, tad kilo mintis ją panaudoti romanuose. Ir autorė atsakė, kad ne! Ir dar paminėsiu autorės atsakymą, susilaukusį auditorijos plojimų, į klausimą, orientuotą į visą tą kalbos norminimo temą. Sabaliauskaitė pasakė, kad pirmiausia bet kokiomis (net žiauriomis 🙂 ) priemonėmis lietuvių kalba turi būti tobulai išmokoma mokykloje, o tada jau turi būti leidžiama su ja elgtis laisvai ir nevaržomai.
Na, ir paskutinis, vėliausias mano susitikimas suvo su Gabija Grušaite, kuri tikrai mane nustebino. Nustebino ji ir S.Žuką iš “baltų lankų” kuris pasakė, kad jis yra už emigraciją, jei ji grįžta į Lietuvą tokiais romanais, muzika, paveikslais. Autorė tikrai dar labai jauna (gim. 1987 m.) ir, kai pradeda kalbėti, negali tiesiog patikėti, kad toks jaunas žmogus yra toks brandus, įžvalgus, pateikiantos tokius argumentus, kad besiklausant belieka tik džiaugtis, kad yra tokių žmonių, atsvaros visiems burbantiems, koks tas jaunimas šiais laikais (amžinas visų kartų posakis). Aš tikrai likau sužavėta susitikimu, tuo labiau, kad jame dar buvo nuostabios muzikos, kuri turėtų skambėti mūsų ausyse skaitant romaną.
Tiek autorė, tiek Žukas minėjo, kad romanas turėtų sukelti diskusijas Lietuvoje, jau vien dėl to, kad jis apie homoseksualias moteris (autorė sakė, kad ji hetero), toleranciją ir kitus pasaulyje vykstančius dalykus, su kuriais mūsų visuomenei dar sunku susigyventi. Paklausta, kodėl tai yra dvi moterys, Gabija atsakė, kad norėjusi rašyti apie mūzą, kuri paprastai yra šalia labai stipraus žmogaus ir ji nenorėjusi, kad tas stiprus žmogus tradiciškai būtų vyras. Super! Jau skaitau Gabijos Grušaitės “Neišsipildymą”, kurį ji pradėjo rašyti prieš ketverius metus (būdama 19 m.) ir kuriame, pasak I. Norkes, ji užaugo. Ir net jei man nepatiks, nors labai tikiuosi, kad patiks, tokie žmonės turi rašyti ir rašyti, ir nešti tą kitą pasaulį į mūsų mažą neregėtą Lietuvą.
O čia ta muzika, kuri groja romane. Labai tikiuosi, kad galima kažką girdėti ir labai džiaugčiaus, jei atpažintumėt ir parašytumėt, kieno tai kūrinys, nes kol kuičiausi su fotiku, nespejau užsirašyti.
Užkalnis, matydamas visur šmežuojantį mano snukutį, tikriausiai pradėjo mąstyti, kad jį žiurkės seka, ir planuoti, kad reikės spąstukus ir sūrio pirkt, o gal ir džiaugėsi – jei žiurkės čia, viskas gerai, laivas neskęsta :). Gal neišsivaizdinsiu, labiausiai tikėtina, kad iš viso nieko negalvojo. Na, čia tokia įžanga, nes kiti du susitikimai buvo tokie, kur Užkalnis dalyvavo.
Pirmajame – kaip pašnekovas tarp kitų rašytojų diskusijoje “Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje” (kiti rašantys dalyviai R.Drazdauskienė, E.Davainė, parašiusi “Airija. Tolima ir artima sala”, S.Žukas, “baltų lankų” smth gal direktorius, nežinau, ir G.Grušaitė). Tai sakyčiau, kad labai aiškiai išsipoliarizavo rašytojai – E.Davainė atstovavo visus tuos emigrantus, kurie išvyko ekonominių sumetimų vedini, vargo bitės, A.Užkalnis – visus tuos, gal ir nelabai tiksliai įvardinsiu, bet pavadinsiu savotiškais “karjeristais” gerąja prasme daryti karjeros, o ne bėgdami nuo vargo, ir Gabija Grušaitė – per vidurį, atstovaudama emigrantus, kuriems Lietuva yra pasaulyje ir pasaulis yra Lietuvoje ir jiems nesvarbu, kur gyventi, svarbu, kad įdomu. Pagal jų suvokimą net nesakyčiau, kad jie yra emigrantai, tiesa, Gabija lyg taip ir sakė, tiesiog ji nepripažįsta geografinės emigracijos, tik emocinę ir dėl to savės emigrante net nelaiko.
Žiuriu, lryte, jau yra straipsnis apie šitą susitikimą, pati dar neskaičiau, čia. Na, minimum galit normalių nuotraukų pažiūrėti.
Padiskutavo dskutuotojai apie kalbą, apie kalbinę aplinką ir jos reikšmę jų kūryboje, na, ir apie savo patirtį, žinoma. O man visą diskusiją, nuo pat įžengimo vis kirbėjo mintis, kaip čia sėdi Užkalnis ir Davainė kartu susėdę, ir Davainė nerauna Užkalniui plaukų už jo recenziją.
Na, diskusija tai visai nepanaši į susitikimą su Stephen Clarke (“One year in Merdre” ir visos kitos merdre knygos), kurį vedė ponas Andrius. Jau tiek skaniai žvengus tai seniai nebuvau. Iš karto iškilo prisiminimai apie Frank McCourt, kuris buvo kažkurioje knygų mugėje ir jo susitikime irgi buvo labai labai linksma.
Kas skaitęs S.Clarke knygas žino, kad jos apie visokius bajerius nutikusius anglui Prancūzijoje. Ir viskas su tokiu smagiu švelniu humoru. Susitikime buvo paklausta, ar apie lietuvius būtų irgi galima kažką tokio pasakyti iš to trumpo laiko, kurį jis čia buvo.
SC: Niekas manęs dar niekur taip tiesiogiai neįžeidinėjo, kaip Lietuvoje.
LT: ???
SC: Visi mane vadina “the ass”
LT:??
SC: Visi sako Stephen’ ass Clarke’ ass
🙂 🙂 🙂
Na, pagl šitą pavyzdį galite įsivaizduoti, koks buvo susitikimas. Laaabai linksmas, labai smagus, reikėtų bent kartą į mėnesį nueiti profilaktiškai į kokį renginį, kur galima taip skaniai pasijuokti. Beje, Andrius Užkalnis prisipažino, kad kai leidykla klausė, ar knyga gali būti populiari Lietuvoje, jis atsakė, kad ne, nes manė, kad lietuviai nesupras tokio humoro. Tikriausiai šito susitikimo ir įrašo moralas perfrazuojant “Ir turtuoliai verkia/taupo” būtų toks: Ir Užkalnis klysta. Kaip gerai, kad klydo šioj vietoj 😛
Kadangi Giedrė taip laukia, tai rašau ne iš eilės. Truputį su fotiku bandžiau filmuoti, tai galite šiaip pažiūrėti dėl bendro vaizdo, nes garsas tai nieko gero. Žinoma, rašytojos išvaizda yra išskirtinai įspūdinga – visas tas plaukų-raištelių-dredų balaganas, bet be jo tikriausiai jos net neįsivaizduotume ir nepažintume. Pagalvojau garsiai, kaip ji su tuo klatūnu miega, o šalia sėdėjusios merginos pasvarstė, kad gal tas visas reikalas nusiima?
Kažkaip keista, kad susitikimas vyko suomiškai, labai jau iš karto gaunamos informacijos kiekis labai apribojamas. Nesuprantu, kodėl taip nuspręsta, nes dalindama autografus autorė kalbėjo angliškai (kuris jaunas suomis nemoka anglų?), o ir Suomijos ambasadorė kaip be anglų kalbos? Labai džiaugiausi, kad mugėje susidūrus su vokiečių kalba, iš karto turėdavau galimybę pasiimti ausines ir klausytis sinchroninio vertimo. Šiaip, daug kas, kas buvo sakyta, jau žinoma, tik šiaip smagu iš autorės lūpų išgirsti. Taip pat kalbėjo Suomijos ambasadorė, o aš mieliau būčiau klausiusi autorės.
Užklausta, iš kur tos visos sovietinio gyvenimo detalės iki smulkmenų ir šiaip visa šita istorija, S.Oksanen atsakė, kad ji nuo kūdikystės važiuodavusi pas gimines į Estiją ir jai jau nuo tų laikų tos detalės ir giminių pasakojamos istorijos sukosi jos galvoje – juk laiškais ar telefonų visų pokario istorijų neparašysi, tai jau susitikdavę ir kalbėjęsi. Be to, autorė daug dirbusi archyvuose, ieškojusi medžiagos apie sovietinę Estiją, netgi antikvariate radusi tarpukario Estijos moterų žurnalus, jais naudojosi, kad galėtų geriau suprasti tą laikotarpį. Na, pokalbio metu kelis kartus buvo paminėta, kaip visi stebisi, kad toks jaunas žmogus taip subtiliai ir giliai jaučia ir sugeba perteikti moterį.
Autorė minėjo, kad romanas “Valymas” yra iš keturių romanų ciklo: pirmasis “Stalino karvės” (tikimasi, kad iki metų pabaigos bus išleistas ir lietuviškai), “Valymas”, o dabar autorė rašo trečiajį. Labai labai laukiu.
Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?
Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.
Yuri SlezkineSofi Oksanen parašas panašus į jos šukuosenąDominikas Velička "Vyno istorijos"
D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.
Tomas Venclova "Vilnius. Asmeninė istorija"
Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.
Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"
Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!
C.D.Florescu "Zaira"
Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?
Marius Burokas "Išmokau nebūti"
Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?
Kaip beveik devintą valandą ryto rašo Lrytas, “penktadenį paaiškėjo” Metų knyga. Net susimąsčiau, kokia šiandien diena.
Taigi, Metų knyga (neslėpsiu, mano nusivylimui, nes tikėjaus, kad laimės Radvilavičiūtė) skirta Marcelijui Martinaičiui už knygą “Mes gyvenome“. Na, nors tiek gerai, kad knygą apskritai skaičiau ir ji buvo visai įdomi. Na, ir neburbėsiu, o pasveikinsiu autorių 🙂
Jonathan Safran Foer ir Nicole Krauss
Paul Auster & Siri Hustvedt
Sylvia Plath & Ted Hughes
Jean-Paul Sartre with Simone de Beauvoir
knyguziurkes.com 